Tikėjimo vaisiai

Birželio 14-ąją dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo minima Gedulo ir vilties diena koncertu „The Fruit of Faith“ (liet. „Tikėjimo vaisius“). Koncerte pasirodė Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas Modestas Barkauskas), kuriems dirigavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantas Imantas Šimkus.

Kaip teigiama koncerto aprašyme, „birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi tremtyje žuvę lietuviai. 2021 m. birželio 14 d. sukanka 80 metų, kuomet atmename savo tautos inteligentijos masinio naikinimo pradžią. Lietuviai, latviai, estai. Katalikai, protestantai, stačiatikiai. Teroras nesirinko nei konfesijos, nei tautos, jis vienodai trypė tuos, kurie stojo skersai kelio. Tačiau tikėjimas žmogiškumu, tėvynės ir tikėjimo laisve neleido palaužti žmonių valios“.

Remiantis šiomis skaudžiomis patirtimis, koncertu buvo siekiama simboliškai įprasminti savosios ir kaimyninių tautų praeitį per sakralios muzikos prizmę. Simbolizmas pirmiausia pasireiškė kompozitorių pasirinkime. Koncerto programoje skambėjo estų kompozitoriaus Arvo Pärto (g. 1935), kuris yra ortodoksas, kūriniai bei latvių kompozitoriaus Pēterio Vaskso (g. 1946) – liuterono kompozicijos. Trumpame šio teksto autorės interviu su dirigentu Imantu Šimkumi šis paminėjo, jog jam pačiam teko bendrauti su P. Vasksu, norint pakviesti jį atvykti į koncertą. Taip pat papasakojo ir be galo įdomų faktą, jog pasaulyje pripažintas kompozitorius studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir puikiai kalba lietuviškai, mat P. Vaskso tėvas buvo aukštas liuteronų dvasininkas ir dėl politinių priežasčių kompozitoriui buvo uždrausta studijuoti Latvijoje. Deja, tačiau į koncertą kompozitorius atvykti negalėjo.

Koncerto programą sudarė penki dramaturgiškai susiję kūriniai. Pirmiausia klausytasi Arvo Pärto gana statiškos, sakraliu minimalizmu pažymėtos kompozicijos „Da pacem Domine“ (liet. „Suteik ramybę, Viešpatie”), o po jos nuskambėjo Lietuvoje pirmą kartą atliktas to paties kompozitoriaus kanono pagrindu sukurtas kūrinys „ Prayer“ (liet. „Malda“). Imantas Šimkus pabrėžia jungtį tarp šio kūrinio ir vėliau nuskambėjusio A. Pärto „Salve Regina“ (liet. „Sveika, Karaliene“), kadangi „Prayer“ baigiasi žodžiais „Melski už mus, Marija“, o vėliau skamba pasveikinimas Švč. Mergelei Marijai.

Dirigentas taip pat mini ir asmeninę Švč. Mergelės Marijos simbolio aliuziją su Aušros vartais, kadangi šalia jų 2018 m. jam teko diriguoti grigališkąjį choralą „Salve Regina“ popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metu. „Lietuvoje sakralios rezistencijos apraiškos nėra naujos. Ir Adomo Mickevičiaus (1798–1855) gyvenamuoju laiku Aušros vartai bei Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia buvo rezistencijos, pasipriešinimo simbolis, į ją būdavo kreipiamasi, siekiant sugrąžinti tautą iš tremties. Taip pat galvoje skamba ir Česlovo Sasnausko (1876-1916) kūrinys „Marija, Marija“, kurio paskutiniame kuplete skamba žodžiai „Apsaugok tėvynę nuo priešo baisaus”. O kūrinyje „Salve Regina“ sakoma „Tu mus iš tremties parveski“. Tad tremties, sakralumo koreliacijų yra labai daug, taip pat ir šio koncerto programoje“, – teigia dirigentas.

Priešpaskutinis koncerto kūrinys - Pēterio Vaskso „Da pacem Domine“ savo įtaigumu ir dramatiškomis muzikinėmis linijomis tapo vakaro auksinio pjūvio kulminacija, o paskutinioji to paties kompozitoriaus kompozicija „The Fruit of Silence“ (liet. „Tylos vaisius“) apibendrino viso koncerto eigą. Pastarajame kūrinyje panaudotos penkios Šv. Motinos Teresės maldos eilutės, kurios skamba taip: „Tylos vaisius yra malda, maldos vaisius yra tikėjimas, tikėjimo vaisius yra meilė, meilės vaisius yra tarnystė, tarnystės vaisius yra ramybė“. Anot I. Šimkaus, žmonių, kurie buvo ištremti ir kurie kentėjo nuo sovietų teroro, tikėjimo vaisius yra dabartinė laisvė, laisva Lietuva. Būtent dėl šios priežasties ir buvo pasirinktas koncerto pavadinimas anglų kalba, siekiant sukurti aliuziją į P. Vaskso kūrinį bei siekiant perteikti žinią, jog tikėjimo vaisius yra viltyje bei ten, kur mes gyvename.

Paprašytas apibūdinti kūrinių atlikimą ir didžiausius koncerto iššūkius, dirigentas teigė, jog šio koncerto metu jis pirmą kartą dirigavo tiek chorui „Jauna muzika“ (kuriame taip pat ir dainuoja nuo 2014 m.), tiek Šv. Kristoforo orkestrui. „Buvau tam tikro transo būsenoje, kurią sukėlė programos dramaturgija. Taip pat ir atlikėjai sakė, jog patyrė didelį malonumą“, – pasakoja I. Šimkus. Ir iš tiesų, meistriškas kūrinių atlikimas bei ekspresyvi dirigento dirigavimo technika klausytojams leido patirti sakralinės muzikos keliamą katarsį.

Pabaigai dirigentas priduria, jog „aštuoniasdešimt metų yra tas laikotarpis, kai dar yra išlikusi ištikusių įvykių gyvoji atmintis ir nėra Lietuvoje šeimos, kurios artimųjų ar bičiulių rate jau nebebūtų šias patirtis išgyvenusių asmenų. Tai liečia mus visus, dėl to norisi į šiuos įvykius žvelgti viltingai ir tikėtis, kad jie niekada nebepasikartos ir mes galėsime gyventi subrandintais tikėjimo vaisiais.“