Trevor Pinnock Vilniuje ir naujoji Senojo teatro kryptis

Simboliška, kad Šv. Cecilijos (muzikų globėjos, jei kas dar nežino) dieną, lapkričio 22-ąją Vilniaus Senajame teatre įvyko koncertas, kurį drįstu pavadinti istoriniu. Visų pirma šis koncertas žymį tam tikrą tašką, kuomet Vilniaus Senasis (Pohuliankos) teatras, daugelį dešimtmečių tempęs sovietmečio ideologinę kuprą kaip „Rusų dramos teatras“, pagaliau atsiveria savo turiniu ne tik įvairių etnosų kultūroms, bet ir įvairiems žanrams bei stiliams. Ant Teatro autobusiuko užrašytas šūkis – „Tautas vienijantis Teatras“ tiksliai ir daugiaprasmiai atspindi naują Teatro veiklos kryptį. Tam Teatras turi visas reikalingas savybes – jaukią salę, gerą akustiką, orkestro ložę (duobę), pagaliau istorinį paveldą, turint omeny, kad visą sovietinį pokarį iki 1974-ųjų čia veikė Operos ir baleto teatras.

Britų klavesinistas ir dirigentas Trevoras Pinnockas yra enciklopedinė asmenybė, nes visose muzikinėse enciklopedijose įvardijamas kaip vienas iš istorinės baroko muzikos interpretacijos pradininkų Europoje šalia tokių šio judėjimo grandų kaip Nicolausas Harnoncourtas, Gustavas Leonhardtas (jau Anapilin iškeliavusių...) ir vis dar aktyvaus jo tautiečio Johno Ellioto Gardinerio. 1972-ais T. Pinnockas įkūrė baroko orkestrą „The English Concert“, kuriam vadovavo 30 metų, kolektyvo įrašai pelnė ne vieną muzikos kritikų apdovanojimą, šalia dirigento veiklos menininkas daug koncertavo kaip klavesinistas, įrašė iškilių baroko opusų (tarp jų – J. S. Bacho „Goldbergo variacijos“). Kadaise Leonardas Bernsteinas, išgirdęs Trevoro Pinnocko atliekamus J. S. Bacho ir G. F. Hendelio orkestrinius kūrinius pasakė, kad „jo intepretecija mane privertė pašokti iš kėdės“. Lapkričio 22-ąją Senajame teatre galėjome patirtį tą pačią ypatingą 77-erių Trevoro Pinnocko muzikinę charizmą ir energiją, kurią jis dalino Teatro publikai. Dar svarbiau, kad savo patirtimi menininkas pasidalino ir su Vilniaus Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Suprantu, kad vertinant šį orkestro koncertą sunku būti objektyviam, nes mačiau šio kolektyvo kūrimąsi sudėtingomis sąlygomis, vadovaujant Maestro Donatui Katkui, teko nesyk patirti ir muzikavimo džiaugsmą su šiuo kolektyvu, matyti orkestro raidą, universalumą ir brandą, apie ką byloja ir orkestro pasirodymai garsiausiose užsienio salėse. Nors per 30 metų pasikeitė orkestrantų karta, pasikeitė ir vadovas (nuo 2007-ųjų vadovauja Modestas Barkauskas), tačiau orkestras išlaiko savitą stilių. Nuo pat įsikūrimo Donato Katkaus inspiracijų dėka orkestro vizitine kortele tapo baroko ir klasicizmo muzikos atlikimas istorinei interpretacijai artima maniera (net neturint barokinių strykų), todėl ir Trevoro Pinnocko atsiradimas prie orkestro dirigento pulto buvo labai prasmingas, gaila, kad tik šiais metais. Būtent T. Pinnockas tapo šios koncertinės programos, pavadintos „Endless Pleasure“ (Begalinis malonumas), spiritus movens.

Pati koncepcija, kuomet su mūsiškiu orkestru programą „nuo nulio“ paruošia svečias dirigentas, Lietuvoje jau nėra visiška naujovė, nes 2007-aisiais tokią koncepciją išbandė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), pastatydamas C. Monteverdi operą „Orfėjas“, pastatymą tąsyk režisavo Jonas Vaitkus, o muzikos vadovu buvo pakviestas vokiečių dirigentas, baroko muzikos žinovas Martinas Lutzas, kuris dirbdamas su Klaipėdos teatro orkestru tapo ir pedagogu, mokydamas teatro artistus baroko muzikos istorinio atlikimo praktikos. Beje šis klaipėdiečių pastatymas buvo parodytas ir Vilniaus Senajame teatre 2009 metais. 2010 metais KVMT pagal tą pačią koncepciją (užsienio muzikos vadovai, lietuviai atlikėjai) realizavo dar vieną barokinės operos pastatymą – C. Monteverdi „Popėjos karūnavimą“ bei parengė ir pradėjo vykdyti didelį edukacinį-pastatyminį projektą „Operos akademija“. Deja klaipėdiečių pradėtas svarbus kūrybinis procesas tik dėl kultūros valdininkų nenuovokumo ir kvailų ambicijų (iš serialo „ne tie laimėjo“...) buvo sustabdytas.

Lapkričio 22-osios koncertą Trevoras Pinnockas „įrėmino“ G. F. Hӓndelio orkestrine siuita „Muzika ant vandens“ (HWV 331), kuri nuskambėjo koncerto pradžioje ir koncerto pabaigai – W.A. Mozarto Simfonija Nr.29. Hӓndelio ir Mozarto pasirinkimas šiai programai nebuvo atstitiktinis. Mozartas buvo didelis Hӓndelio muzikos gerbėjas, o T. Pinnocko kūrybinėje biografijoje abu šie kompozitoriai užima labai svarbią vietą, juolab - Mozarto 29-oji, nuo kurios prasidėjo Trevoto Pinnocko pažintis su klasikinės simfonijos žanru dar vaikystėje. Pagrindinė koncerto solistė ir puošmena buvo mūsų publikai gerai pažįstama dainininkė Lauryna Bendžiūnaitė, pasirodžiusi jau daugelyje solidžių koncertų salių ir teatrų Europoje. Su Trevoru Pinnocku jos kūrybiniai keliai susikirto dar 2008 metais Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, kur dainininkė dalyvavo operos perklausoje, kuriai kaip tik dirigavo T. Pinnockas. Laurynos repertuaras – itin platus, nuo baroko operų iki G. Mahlerio, tiesa, Lietuvos klausytojams dainininkės barokinis amplua menkiau pažįstamas dėl paprastos priežasties, kad Lietuvoje labai retai statomos barokinės operos. Prieš šią programą Lauryna dainavo G. Mahlerio 4-oje simfonijoje Nicos teatre, todėl kaskart ruošiantis kito stiliaus programai, pasak pačios dainininkės, būtina ir balso adaptacija. Kaip ten bebūtų, bet lapkričio 22-ąją Senajame teatre klausytojai galėjo pasimėgauti būtent labiau barokiniu Laurynos repertuaru – visų pirma Semelės arija „Endless pleasure“ (kuri ir tapo koncerto motto) iš G.F. Hӓndelio operos „Semelė“, kuri patenka į vokališkai sudėtingiausių Hӓndelio arijų tarpą, tačiau Laurynos Bendžiūnaitės interpretacija ir vokalo bei sceninės plastikos galimybės darsyk paliudijo užsienio kritikų jai skiriamas pagrįstas liaupses apie „krištolinę koloratūrą“ ir artistizmą. Lauryna Bendžiūnaitė šioje programoje dar atliko Despinos ariją iš W.A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ bei Paminos ariją iš „Užburtosios fleitos“ ir manau, kad Mozarto arijose ji jautėsi laisviau, tokie niuansai klausantis pajuntami „tarp eilučių“. Kaip ten bebūtų, koncerto sėkmę lėmė ir stipri „instrumentinė“ ašis – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei kviestiniai instrumentalistai. Tikras programos „perliukas“ buvo natūralaus derinimo barokinės valtornos ir šveicaro valtornisto Thomas‘o Müller‘io atliktas W.A. Mozarto Koncertas valtornai ir orkestrui D-dur (KV 412), kuris labai retai skamba mūsų koncertų salėse. O visas orkestras buvo nepriekaištingai pasirengęs, viską surepetavęs, visų muzikavimo entuziazmas tiesiog liejosi per kraštus, orkestras griežė tikrai virtuoziškai, judriuose tempuose išlaikydamas aiškią ir tikslią artikuliaciją, ryškius dinaminius kontrastus. Todėl dabar ramia sąžine galiu teigti, kad Lietuvos mastu Šv. Kristoforo kamerinis orkestras tapo etalonu visiems kolektyvams, kurie turi intencijų gilintis į baroko ar Mozarto orkestrinės muzikos interpretacijas. Vilniaus miestui belieka tik skirti daugiau dėmesio ir išteklių Šv. Kristoforo orkestro aprūpinimui tinkamais instrumentais, nes muzikantai savo namų darbus atliko 100 procentų, o kad procesas judėtų toliau, dabar kamuolys – miesto vadovų rankose...

Dar refleksijos pabaigai grįšiu prie Vilniaus senojo teatro. Po koncerto užkalbinau seną pažįstamą Audronį Imbrasą, šokio kritiką ir dabartinį Senojo teatro vadovą. Pasveikindamas jį su gera ir prasminga naująja Senojo teatro veiklos kryptimi, paklausiau apie Senojo teatro ir Šv. Kristoforo orkestro tandemo galimybes. Ir nors Audroniaus Imbraso atsakymas nuskambėjo viltingai „galvojame apie tai“, tačiau „tarp eilučių“ pajutau, kad ir šiuo atveju išlieka rizika, jog gerai pradžiai koją pakiš biurokratija, valdininkų nenuovokumas ar oponuojančioms partijoms priklausančių politikų ambicijos. Todėl visai pabaigai galiu tik palinkėti, kad Senąjį teatrą ir jo veiklą lydėtų tik meninės ambicijos, o politikai visų pirma atsigręžtų į viešąjį interesą, juolab, kad jau žinome viešą paslaptį apie Trevoro Pinnocko ir Laurynos Bendžiūnaitės planus 2025 metų gegužės mėnesį Vilniaus senajame teatre statyti Georgo Friedricho Hӓndelio operą „Acis ir Galatėja“.