Trubadūro giesmės pagal Ibelhauptaitę

Publikuota: 2014-12-01 Autorius: Kultūros ekspertai
Trubadūro giesmės pagal Ibelhauptaitę

 G. Verdi „Trubadūras” yra ekstremali opera su pačiomis gražiausiomis pasaulyje arijomis - nepaprastai aistringas, pilnas vulkaniško dramatizmo, emocinės gelmės ir gyvenimo išminties muzikos šedevras. Kūrinys panardina žiūrovą į meilės ir pavydo, pykčio ir karo sūkurį, Operos veiksmas perkeltas į istorinį XIX a., kur vyksta lygiai tokia pati aistringa ir emocinga drama, kaip ir šiandien, XXI a. Nuostabūs balsai, kinematografiška režisūra, įspūdingi kostiumai, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro profesionalumas, drąsūs muzikos pateikimo sprendimai ir operos solistai, vaidinantys kaip kino aktoriai vėl susirenka, kad pateiktų šios pasaulyje labai populiarios operos šiuolaikišką, inovatyvią ir vizualią interpretaciją.

G. Verdi opera “Trubadūras” Lietuvoje nebuvo statyta nuo 1994 metų, todėl šis pastatymas yra itin aktualus dabar, kai net kelios kartos neturėjo galimybės susipažinti su šiuo tikrai nuostabiu G. Verdi kūriniu. Opera “Trubadūras” dramatine prasme turi viską, kad galėtų būti įdomi plačiam žiūrovų ratui: drąsų pagrindinį herojų, nesavanaudišką ir ištikimą pagrindinę heroję, cinišką “blogietį”, daug šmėklų šeimos istorijoje ir, svarbiausia – 4 veiksmus fantastiškai aistringos ir vidine energija sprogstančios muzikos.”

Nors nuo pat premjeros 1853 m. Giuseppe's Verdi opera „Trubadūras" buvo negailestingai kritikuojama ir pašiepiama dėl smarkiai šlubuojančios dramaturgijos, tačiau tai ne tik amžininkų pamėgta, bet ir lig šiol viena populiariausių Verdi operų, dažnais pastatymais galinti konkuruoti su „Traviata" ir „Rigoletu". Kur slypi šios operos sėkmės fenomenas? Konservatyvią muzikinę formą, atitinkančią XIX a. vidurio itališkosios operos šablonus ir dviejų poetų - Salvadore's Cammarano ir Leone's Emanuele's Bardare's - chaotišką libretą, kurio fabuloje sunku susigaudyti, o pusės įvykių taip ir nelemta išvysti (apie juos išgirstame tik iš solistų), atsveria muzika ir siužetu plėtojamas tirštas ribinių emocijų ir afektų spektras. Operos paveikumą paaiškina nepaprastai veržli muzika, ryškūs kontrastai bei daugybė arijų, t. y. kompozitoriaus tobulai sukurtos jausminės refleksijos, leidžiančios patikėti įvykiais, kurių taip ir nematėme.

Jau uvertiūroje Verdi žiūrovą įsuka į tikrą romantinių aistrų verpetą. Kompozitoriui „Trubadūre" negalioja „ir...ir" principai, vadovaujamasi vien tik „arba...arba" logika. Čia viskas arba juoda (visa naikinantis kerštas, dvikovos, žudynės), arba balta (tokia iš pradžių tyra, lyriška, vienuolynui save pašvęsti nutarusi Leonora). O jau netrukus pasirodo visai „kita" Leonora - tarsi ankstesniojo tyrumo nė nebūta, - aistringai mylinti, ryžtinga, dėl savo mylimojo aukojanti gyvybę. Arba ugningas, įkaitintas lyg geležis Leonoros, Manriko ir di Lunos santykių peripetijas pertraukiantis II veiksmo epizodas čigonų stovykloje. Visi herojai iš esmės kovoja už meilę ir dėl mylimųjų, tačiau fatalistinė pasaulėžiūra ir susitaikymas su realybe jiems lieka nepažinūs; išeitys tėra dvi: arba gyventi meilėje, arba mirti be jos. Todėl paskutinę operos minutę Verdi du iš keturių herojų pasiunčia Anapilin, o gyviesiems lieka pribloškianti tiesa: Grafas di Luna ne tik pražudė taip geidžiamą Leonorą, nuo šiol jį slėgs ir brolžudžio našta.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir „Vilnius City Opera" kūrėjų komanda (scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas britas Jonas Morrelas, šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas) „Trubadūro" istoriją interpretuoja kaip vien tik juodą ir juodą. Nors spektaklis pristatytas kaip šiuolaikinis „perkėlimas" - šįkart į gotiškąją estetiką, tačiau vietos ir laiko kaita visai neženkli (originaliame siužete - Ispanijos provincijos, 1409 m.), tad lygiai taip pat ji tinkama ir Viduramžiams. Šiuo atveju tai būtų tik kiek dekoratyvūs Viduramžiai.

Spektaklį akivaizdžiai organizuoja savas taisykles padiktuojanti scenografijos specifika: niūrių atspalvių rūsčios bazalto uolos - tai ne šiaurietiškas gamtos peizažas, o greičiau pilies gynybinė siena ar kariniai įtvirtinimai, galbūt ir uolėtas labirintas. Viena vertus, Jacovskio scenovaizdis, jo grubios formos tiksliai perteikia žūtbūtinių kovų prisodrintos operos atmosferą, stiprina bręstančios nelaimės nuojautas. Bet tokia scenografija ir labai „ribojanti", dar perpus suspaudžianti ir taip mažą Kongresų rūmų sceną, tad visą spektaklį solistai liko įsprausti siaurame labirinte tarsi kokiame koridoriuje ir jo ankštose aikštelėse. Atlikėjams telieka ramstyti dekoracijas arba sėdėti ant uolų-įtvirtinimų. Antroje spektaklio dalyje solistams teko veikti dar siauresniame scenos ruože - tarp išdygusios sunkios pilkos sienos ir orkestro. Taip scenografija tapo tiesiog dar viena scena scenoje - pakyla solistų pasirodymams. Statiškiems, koncertiniams, kur veikėją atskleisti telieka balsas ir tradicinė gestikuliacija - greičiau įprotis, kuris, tikima, dainininkui padės „išjausti" ariją. Tokį spektaklio kaip koncerto poveikį netruko patirti ir žiūrovai, kiekvieną numerį palydėję vis griausmingesniais aplodismentais.

Sumažintoje scenoje Dalia Ibelhauptaitė mažina ir masuotės vaidmenį, tokį įprastą ir jau nebeatsiejamą nuo ankstesnių šios režisierės pastatymų. Beveik visą „Trubadūrą" ji mizanscenuoja tiksliai, muziką iškeldama į pirmąjį planą: skambant arijai masuotė „tyli". Atsisakius nepaliaujamo judėjimo, nuolatinio zujimo scenoje, begalinio šurmulio, kuris kai kuriuose ankstesniuose Ibelhauptaitės spektakliuose („Eugenijus Oneginas", „Manon Lesko") atitraukdavo dėmesį nuo svarbiausių istorijos momentų, atliepiama pagrindiniam šios Verdi operos postulatui: „Trubadūras" - tai keturi geriausi balsai vienoje scenoje. Kita vertus, frontalus mizanscenavimas (sustingę kariai - tarsi muziejiniai riteriai su šarvais), kariuomenės rikiuotė į kairę ir į dešinę, veiksmo stygius palieka pernelyg „teisingo" ir tvarkingo spektaklio įspūdį, o jo nuspėjamumas pasiūlo nuobodulį.

Didžiausias šios operos priešas yra į jos dramaturgiją įausta statika - tai, žinoma, libretistų „nuopelnas". Tad ne veltui režisieriams tikra atgaiva (ir neretai - nevaldomos išmonės arba klišių teritorija) tampa ekspresyvi scena čigonų stovykloje. Šiuokart čigonai niekuo neišsiskyrė iš niūraus viso spektaklio kolorito, - čigonės buvo be aistros, be audringo temperamento, tik santūriai pozavo statiškose kompozicijose. O tradicinį epizodą - muziką „su priekalų dūžiais" pakeitė scenoje neritmiškai žvanginami kardai, kurie prisidėjo prie dar blankesnio visumos įspūdžio. Paradoksalu, kad dramaturgiškai absoliučiai skirtingos temperatūros, muzikoje tokios kontrastingos (vienuolių procesija ir scena čigonų stovykloje), vizualiai pateiktos panašia „ramia" tonacija. Tik vienuolės daugiau ir ištaigingiau apsirengusios. O ir visa šio „Trubadūro" interpretacija artimesnė vienuolyno procesijai - pateikiama tiese, o ne aistrų brėžiama kreive.

Tad ir didžiausi nuopelnai už naująjį VCO „Trubadūrą" atitenka Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir dirigentui Gintarui Rinkevičiui, išskleidusiam Verdi dramą muzikoje, bei chorui ir solistams. Siekiamybė „Trubadūre" turėti keturis puikius solistus buvo bemaž išpildyta pirmąjį premjeros vakarą (gruodžio 2 d.) - tai sopranas Asmik Grigorian (Leonora), mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė (Azučena), turkų tenoras Muratas Karahanas (Manrikas) ir baritonas Laimonas Pautienius (Grafas di Luna). Kompozitoriui užvis svarbiausia buvo čigonė Azučena - ją regėjo keršto ir aistrų sūkuryje, jai visoje Italijoje ieškojo tinkamo balso, tik dėl jos „Trubadūro" premjerai pasirinko teatrą Romoje. Jovita Vaškevičiūtė - tokia Azučena, kokios troško Verdi savo laiškuose libretistams: „Azučenos stiprybė - jos aistros - tai meilė vaikui ir akinantis keršto troškimas; šiai operai būtinas pirmo ryškumo mecosopranas". Būtent toks yra sodrus, išskirtinio tembro, tiesiog neprilygstamas žemajame registre Vaškevičiūtės mezzo. Į lygią gretą su keturiais didžiųjų vaidmenų atlikėjais šiame „Trubadūre" iškyla ir bosas Tadas Girininkas (Ferandas), - jau daugybę kartų įrodęs, jog yra pasirengęs pagrindiniams vaidmenims. VCO „Trubadūras" - tai ne keturi, o penki galingi balsai koncertinėje Kongresų rūmų scenoje.

Komentarai