„Trys skambančios kelionės“. Pianistas Mantautas Katinas atvėrė naują savo sceninį įvaizdį
Gausiame ir turtingame mūsų koncertiniame gyvenime suskamba naujos pavardės, gerai žinomi atlikėjai stebina intensyvia veikla. Iš šio gyvybingo muzikos sūkurio visada norisi iškelti ir paskatinti pianistus, kurie arba pradeda kūrybinį kelią, arba vėl sugrįžta į sceną ir turi ką pasakyti. Po trejų metų pertraukos pianistas Mantautas Katinas parengė solidžią solinę programą, su kuria koncertuoja Lietuvos miestuose, o lapkričio 13 dieną ją parodė koncertų salėje „Organum“.
Šį puikų techninį aparatą turintį virtuozą apibūdinčiau kaip racionalaus virtuoziškumo adeptą, bet tai nereiškia, kad jam svetimas jautrumas ar lyrizmas. Tai parodė antroji, romantinė koncerto dalis, kurioje jo vidinis temperamentas prasiveržė su įspūdinga jėga. Tačiau jis yra retas tuo, kad priklauso panašiam psichologiniam tipui, kaip Markas Andrè Hamelinas ar Lucasas Debargue – koncentruota valios ir proto jėga ir nevaržomu techniškumu šio plano atlikėjai gali pasiekti ypatingų rezultatų. Manau, kad sudėtingiausių meistriškumo gebėjimų reikalaujanti fortepijono literatūros dalis, regis, balansuojanti ant neįmanomo ribos, būtų jam labai tinkama. Norėčiau išgirsti jo skambinamą Balakirevo „Islamėjų“, Bartoko ugningus opusus, daugiau Liszto, o ypač – J. S. Bacho greitąsias tokatas ir kitus, galbūt vargoninius opusus... Žinoma, daug veiklų turintis pianistas, jeigu rimtai ryšis tęsti solinę karjerą, savo repertuarą plės, tačiau į kurią pusę, tai bus tik jo pasirinkimas, atspindintis susidomėjimo sritį.
O šįkart skambėjo Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Sonata Nr. 17 d-moll, Op. 31 Nr. 2, Franzo Schuberto (1797–1828) Sonata Nr. 13 A-dur, D 664 ir Ferenco Liszto (1811–1876) “Ispaniškoji rapsodija” S. 254. Pabaigai jis paskambino Frederyko Chopino Baladę Nr. 1 g-moll, op. 23.
Naujasis “Bösendorfer“ fortepijonas, dar mažai pragrotas, todėl sunkios klaviatūros, iš tiesų kalba šiltu, žmogišku ir pilnu balsu, itin skambus viršutiniame registre. Pianistas gerai išnaudojo sodrų skambėjimą instrumento viduje, labai tinkamą tokiai kamerinei salei ir artimo ryšio su auditoriją užmezgimui. Beethoveno sonatos tempai buvo ne tiek lėtesni, nei įprasta, kiek vos-vos protingai sulaikyti, buvo justi didelis susikaupimas ir siekis nuosekliai išpasakoti muzikinę istoriją. Jau iš pirmos temos, pateiktos labai minkštai ir jautriai, buvo matyti, kad šį opusą pianistas girdi greičiau kaip pastoralę, nors „Audra“ pavadintoje sonatoje, kupinoje įvairių gamtos (ar žmogaus prigimties) būsenų, nestinga veržmės ir jausmingų imperatyvų. Kad tai buvo tiesiog atsakingas atsargumas, tapo aišku vėliau, kai nuo antrosios F. Schuberto sonatos dalies Andante tarsi atsidarė antrasis kvėpavimas, ir pianistas pagaliau atpalaidavo savo psichines energijas. Pirmojoje dalyje Allegro moderato norėjosi daugiau nuotaikingo lengvumo, pasigėrint posūkiais ir randant daugiau skirtingų spalvų. Vis dėlto gan asketiškas nusiteikimas buvo aiškus kaip interpretacija. Trečioji dalis Allegro pažiro perliniais pasažais, skambiu garsu ir puikia smulkia technika, muzikinė medžiaga buvo surišta tvirtai ir energingai.
Listo „Ispaniškoji rapsodija“ jau dabar yra vienas iš jo repertuaro auksinio fondo kūrinių. Jį skambindamas, Mantautas, iki galo atiduodamas visą save, išreiškia būdingiausius Liszto kūrybos ir skambinimo stiliaus bruožus: fatalizmą, ugningumą, vidinę energiją ir romantines gelmes. Rapsodijoje ir Chopino baladėje jame glūdintis užtaisas prasiveržė su galinga jėga. Baladė užbūrė aistra ir tiesiog plieninio grožio tvirtomis žvilgančiomis konstrukcijomis, derinamomis su blizgančiais šuorais ir lengva lyrika bei šokinėmis vietomis. Skambindamas šiuos du kūrinius, pianistas laisvai išnaudojo viso kūno padėtį, pasikeldamas ir minties užmojį pagrįsdamas plačiais kvėpuojančiais mostais; tokiu būdu jis pasiekė ypatingai galingo skambesio, kurį užtikrino jo išlavintos rankų savybės kartu su valinga įtaiga.
Kiekvienas atlikėjas skambinamus kūrinius skambina per savo prizmę, ir nori nenori, mes juntame vidinę individualybę. Mantautas Katinas yra profesionalus, atsakingas ir rimtas muzikantas. Jo pianizmas pasižymi nepriekaištinga teksto švara, aiškia artikuliacija ir logika, skambinimu „viduje“ visiškai nesiekiant išorinių efektų. Žinoma, tada, kai įgimtą kuklumą pagaliau nustelbia iš kūrinio kylantis turinys, kuriam jis nebegali priešintis, ir kuris pats jį veda į išsiskleidimą, tada pianistas ir parodo savo galimybes: tai ugnis, veržmė, išlaisvinti skambesiai, geležinis ritmas ir kažkas daugiau. Mantautas Katinas intriguoja ne tik tuo, ką atskleidžia – kaip minėjau, retu racionalumo ir technikos deriniu, ištobulinta klausa ir aštria intuicija, kurie pagimdo visiškai savitą garsinio intelekto rezultatą, bet ir tuo, ką galima numanyti jame glūdint. Jis gali būti kaip vulkanas: čia ramus ir slepiantis verdančią lavą po trapia minimalistine kauke, čia atveriantis alsuojantį liepsna kraterį į atmosferą.
Šį vakarą Mantautas Katinas kaip atgimęs solistas atskleidė naują sceninį įvaizdį kaip savito ir specifinio virtuozinio tipo atlikėjas. Publika šaukė „bravo“ ir plojo atsistojusi. Gerai, kad mūsų koncertų salės pilnos, ypač provincijoje, kad žmonės ištroškę meno, ir kad jį moka įvertinti.
2025 lapkričio 15 d.