Tuščias atsargumas arba La fille mal gardée

Atrodo, neliko nei vieno bent kiek žinomesnio teatro, kuriame laikas nuo laiko nebūtų statomas Hérold‘o baletas „Tuščias atsargumas“. Štai ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje po ilgokos, dvidešimties metų pertraukos atgimė šis XVIII a. šedevras. Lietuvos publikai gegužės 16-24 dienomis buvo pristatyta nūnai pasaulyje paklausiausia Frederick‘o Ashtono „La fille mal gardée“ versija.

Choreografas šį spektaklį sukūrė 1960 m., turėdamas intenciją kuo labiau priartėti prie pirmavaizdžio, išryškinti vienintelio iš XVIII amžiaus mus pasiekusio baleto trapų grožį. Iš tiesų, baletas gavosi lengvai suprantamas, net kiek naivus, gracingas ir persmelktas to apgaulingo prancūziško provanso paprastumo. Nežiūrint minėto lengvumo, komiškumo ir publikos susižavėjimo, trijų amžių meno kūrinio istorija verta įdėmesnio žvilgsnio.

„Tuščias atsargumas“ - ryškus nematerialaus europietiško paveldo objektas, vertingas tiek bendrosios istorijos, tiek klasikinio baleto raidos kontekstuose. Maždaug apie 1775 m. į Paryžių, karalienės Marijos Antuanetės kvietimu atvyko garsusis Noveras ( Jean-Georges Noverre ), baleto meistras, nulėmęs baleto, kaip atskiro žanro, ballet d‘action išsivystymą. Apsėstas idėjos sukurti tikrą baleto meną, o šokiui suteikti dvasią ir išraiškingumą, kuris iš dalies remtųsi antikinių pantomimų pavyzdžiais, meistras kūrė tokius sunkiasvorius, daugiaveiksmius baletus kaip „Medėja ir Jasonas“, „Ajakso mirtis“, „Pario teismas“, „Ifigenija Tauridėje“ e.t.c. Tuo tarpu, Novero ištikimu bendražygiu buvo jo mokinys Daubervalis ( Jean D‘Auberval, tikrasis vardas Jean Bercher ), būsimasis „Tuščio atsargumo“ autorius, kuris palaikė Novero idėjas ir daug prisidėjo prie pantomiminio baleto įsigalėjimo scenoje. Dėl įvairių užkulisinių Paryžiaus Operos teatro intrigų 1782 m. į Londoną išvyko Noveras, o 1783 m. į Bordo miestą Daubervalis. Čia ir išvydo scenos šviesą komedinis pantomiminis baletas „Le ballet de la paille, ou Il n‘est qu‘un pas du mal au bien“ ( Baletas apie šiaudą, arba Tarp blogio ir gėrio – vienas žingsnis ), kitaip tariant, mūsiškis „Tuščias atsargumas“. Likus dviems savaitėms iki Bastilijos apgulties ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžios, publika Didžiąjame Bordo teatre žavėjosi „peizanų“ meilės peripetijomis ir komiškomis, luomus sulyginančiomis situacijomis. Pats Daubervalis buvo rojalistas ir vėliau nuo teroro pabėgo į Angliją, kurioje taip pat sėkmingai pristatė savo komišką baletą. Taip pradėjo tiksėti „Tuščio atsargumo“ istorijos laikrodis, baletas sklisti į įvairių šalių teatrus, keisti muziką, pavadinimą, herojų vardus, laikmečius ir publiką. Iki mūsų dienų. Paradoksalu, kad būtent šis, su prabangiu niekučiu lyginamas kūrinys, vienintelis pasiekė mus iš XVIII amžiuje kurtų puošnių, daugiaveiksmių, antikines aistras ir dramas šokančių baletų.

Skleidžiantis raudonąjai teatro uždangai, atsiveria pastoralinio paveikslo vaizdas, laukai, sodai, jaukūs prie kalvelių prigludę namukai, tolumoje sklendžiantys paukščiai ir kaip filosofinės būsimo vyksmo minties simbolis - derlingumo deivės Cereros skulptūra avanscenoje. Skamba nepretenzinga Hérold‘o muzika, talentingai transkribuota šių laikų britų kompozitoriaus John Lanchbery. Čiulba paukščiai, šlama vėjas, čiurlena vanduo, pliaukši pliauškynės, – muzika tiesiog sunkiasi gamtos garsais. Garsiosios vištos su gaidžiu knapsi ant improvizuotos laktos ir jų šokis tampa tarsi entrée į visą baletą. Baletas apipintas įvairiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis, vištos taip pat turi savąją. Viena jų apie tai, kad jau XIX a., Marijos teatre Sankt Peterburge į sceną buvo instaliuotos gyvos vištos aptvare ir šokant Matildai Kšesinskajai pagrindinę partiją, pavyduoliai paleido vištą iš gardo, kas sukėlė tam tikrą chaosą scenoje ir greičiausiai buvo tikrai juokinga. Ši plunksnuota kompanija, vis pasirodanti scenoje, tokia ryški projekcija į XVIII a. humorą, kad galima suprasti amžininkus, vadinusius Daubervalį Moljeru šokyje.

Viskas labai paprasta ir juokinga, našlė Simon nori ištekinti savo gražutę dukrą už turtingo vynuogynų savininko sūnaus, o pati gražutė Liza nori ištekėti už neturtingo, bet gražaus ir šaunaus valstiečio Koleno. Romantiška istorija, ryškūs komiški pantomimos epizodai, tautinių šokių, polkos, žigos interpretacijos. F. Ashtono versijoje senovės aromatas išsaugotas, solo ir duetų kompozicijos nesudėtingos, akcentas - gracija, gyvybingumas, lengvumas, smulkios baleto technikos valdymas. Bet kaip tobulai visi tie brisé, jeté, fermé, sissonne, entrechat sukomponuoti! Kiekvienas herojus turi savą choreografinę raišką, kordebaletas „kasa kanopėle“ ne prasčiau už solistus, o ikoninis Simon šokis su sabo ( klumpės ) užveda ir publiką, ir veikiančius scenoje. Šokis su kaspinais, šokis su lazdomis, šokis su pjautuvais, vyno buteliais ar su skėčiu atrodytų perteklinis butaforijos triumfas, tačiau žiūrėkime nuorodą - XVIII amžius. Palaikymui nuostabūs scenografijos ir kostiumų dailininko Osbert‘o Lesage‘o sukurti kostiumai – prancūziški dryželiai, taškeliai, langeliai, neįtikėtinos elegancijos skrybėlaitės. O lia, lia...

Vis dėlto, „Tuščias atsargumas“ - vienas iš tų retų baletų, kuomet solistų, o ypač vedančios poros interpretacija suteikia veikalui gyvybės formą ir sąlygoja viso spektaklio atmosferą. Teko stebėti tris solistų sąstatus – premjeroje Norą Straukaitę su Jonu Lauciumi, Olesią Šaitanovą ir Genadijų Žukovskį - antroje premjeroje, Kristiną Gudžiūnaitę ir Andrea Canei gegužės 23 dieną. Tai svarbu, baletas, kaip bet kuris teatro žanras tveriamas čia ir dabar scenoje, apčiuopsi ir patirsi tik tą, galbūt vienintelį vakarą.

Noros Straukaitės ir Jono Lauciaus duetas leidžia pasidžiaugti esamais pasiekimais, nuostabaus grožio adagio, arabesque ir įvaldytais sudėtingos technikos dalykėliais, vis dėlto šokėjų interpretacija asociatyvią mintį vedė daugiau link Marijos Antuanetės pastoralinių žaidimų Trianone, nei link ryškia pantomima apipintos, pilnos provanso dvasios komedijos.

K. Gudžiūnaitės ir A. Canei duetas subtiliai ir juvelyriškai įgyvendino choreografo iškeltus sudėtingus iššūkius, o jų tarpusavio sąveika, kuriai, iš pirmo žvilgsnio lyg ir trūksta atraktyvumo, ateityje turėtų pilnai įsitvirtinti „Tuščio atsargumo“ paprastumo ir komiškumo paradigmoje.

Pastarąją atmosferą buvo galima su kaupu patirti antroje premjeroje, kurioje šoko patyrę LNOBT‘o vedantys solistai Olesia Šaitanova ir Genadij Žukovskij. Regis, Matildos Kšesinskajos dvasia nusileido tą vakarą Vilniuje, Liza ir Kolenas iš tiesų mylėjo vienas kitą, našlė Simon nuoširdžiai stengėsi, kad blogis išeitų į gerą, o vargšas Alenas, tiesiog naivus, mielas jaunuolis bandė sudaryti juokingą meilės trikampį. Spektaklis sušvito visomis briaunomis, Olesios neįtikėtina energija ir pantomiminės vaidybos meistriškumas, Genadijaus šaunaus kaimo bernelio kuriamas įvaizdis ir stabili technika, Voicecho Žuromsko persikūnijimas ir atradimai našlės Simon vaidmenyje, Lorenco Epifani interpretuojamas Alenas – visa tai leido pajusti, kad toje XVIII a. šieno kupetoje slepiasi tikras perlas, kurį žiūrėdama šiandieninė publika krizena ir džiaugiasi kaip anuomet, 1789 metais.