Ugnė Tiškutė: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas...“

Publikuota: 2022-11-05 Autorius: Elvina BAUŽAITĖ
Ugnė Tiškutė: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas...“

„Royal Philharmonic Orchestra“ koncertas spalio 12 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje nuskambėjo kaip pati tikriausia ir didžiausia puota sielai, muzikos meno šventė, kurią patyrė tiek žiūrovai, besiklausę gyvai koncerto, tiek LRT KLASIKA tiesioginės transliacijos metu, atrodo, radijo bangomis iš tiesų galėję autentiškai dalyvauti išskirtiniame renginyje. Koncerte skambėjo Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“, Ludwigo van Beethoveno Fantazija fortepijonui, chorui ir orkestrui, atlikta „Royal Philharmonic Orchestra“, diriguojant maestro Vasilijui Petrenko, drauge su pianistu Simonu Trpčeskiu ir Kauno valstybiniu choru; antrojoje dalyje atlikta Jeano Sibeliaus Antroji simfonija, o pačioje pabaigoje orkestras padovanojo Juozo Naujalio „Svajonę“. Koncerto akivaizdoje kalbamės su „Royal Philharmonic Orchestra“ altininke Ugne Tiškute.

„Royal Philharmonic Orchestra“ šiuo metu yra dideliame koncertų ture Rytų ir Vidurio Europoje, kalbamės akivaizdoje spalio 12-osios koncerto Kaune, Ugne, pasidalinkite, kas ir kaip rezonavo Jumyse, „Royal Philharmonic Orchestra“ atliekant Beethoveno Fantaziją fortepijonui, chorui ir orkestrui „Žalgirio“ arenoje.

Taip pat įdomu, kokie bendrieji įspūdžiai šio koncertų turo Rytų ir Vidurio Europoje? Kaip pasitinka ir išlydi skirtingų valstybių publika? Kiek esama skirties tarp klausytojų, galvojant apie jų tautybę, o galbūt savitumus ir ypatybes panaikina bendroji muzikos meno gerbėjo tapatybė?

Atliekant tokią pilną didybės Beethoveno Fantaziją užplūsta labai daug jausmų. Šio kūrinio dažnai negrojame, tad visiems jis – subtiliai jautrus ir kupinas atradimų vėjų. Tai iškilmingas kūrinys, kuris ne vieną mūsų skatina susimąstyti apie muzikos galią, jos vienijančią jėgą, kurią jutome ir šiame koncerte, bendradarbiaudami su Kauno valstybiniu choru bei Makedonijos pianistu Simonu Trpčeskiu.

Esu lietuvė, tad manieji įspūdžiai labai šilti ir saviti; keliaudama po Rytų ir Vidurio Europą, jaučiuosi kaip namuose. Viskas taip sava, pažįstama ir jauku. Kolegoms anglams galbūt šiek tiek sudėtingiau suprasti rytų europiečių gyvenimo stilių ir pačią aplinką. Kai kurie dalykai juos stebina, o kai kuriais – jie žavisi.

Rytų bei Vidurio Europa mus pasitinka labai šiltai, viskas puikiai suorganizuota, salės išpuoštos gėlėmis, visada mus svetingai pasitinka koncertų rengėjai. Labai gražiai pasipuošusi publika, kas, lyginant su Anglija ar Amerika, yra neįprasta – puošnūs drabužiai nėra Anglijos klasikinės muzikos klausytojų kultūros dalis. Žinojau, jog rytų europiečiai eina į klasikinės muzikos koncertus tarytum į tikriausią šventę, prašmatniai pasipuošę, orūs, spindintys gera nuotaika, kiekvieną kūrinį palydintys gausiomis ovacijomis atsistoję. Būtent tai ir patyrėme šio turo metu. Dargi Anglijoje neįprasta gauti gėlių puokštes po koncertų, o ture – gėlės po kiekvieno koncerto.

Publika mus taip vertina, galbūt todėl, kad retai atvykstame groti šiose Europos šalyse. Vis tik reikšmingo skirtumo tarp meno gerbėjų ir klausytojų nėra. Galbūt tik entuziazmo jų akyse pastebiu šiek tiek daugiau. Tai natūralu: juk vieni turi galimybę ateiti į mūsų koncertą kartą per penkis metus, o kiti gali klausytis mūsų orkestro beveik kas vakarą Londono salėse.

„Royal Philharmonic Orchestra“ vadinamas nacionaliniu Jungtinės Karalystės simfoniniu orkestru, jo globėjas dabar – Jo Didenybė Karalius Karolis III-asis. Papasakokite, kada ir kaip tapote viena „Royal Philharmonic Orchestra“ altininkių? Ką Jums reiškia būti „Royal Philharmonic Orchestra“ altininke?

Prie „Royal Philharmonic Orchestra“ prisijungiau prieš beveik šešerius metus. Tuo metu dar studijavau Londono Karališkoje muzikos akademijoje siekiau savo trečiojo meninio-mokslinio laipsnio – Advanced Diploma in solo performance. Žinojau, jog reta, kad „Royal Philharmonic Orchestra“ atrinktų dalyvauti konkursinėje perklausoje dar studijuojantį atlikėją, tad jaučiausi neturinti ko prarasti dalyvaudama. Vien norint dalyvauti perklausoje – milžiniškas konkursas – šimtai, o kartais net keli šimtai altininkų pretenduoja pasirodyti. Keletas laimingųjų po perklausos priimami bandomajam laikotarpiui, kuris trunka nuo metų iki trejų. Jame patiri daug įtampos, kadangi nežinai savo užimsimos vietos orkestre – kaip būsi išbandomas.

Visi orkestro muzikantai partijas išmoksta neįtikėtinai greitai, aš, kaip studentė, turėdavau pasimokyti ilgėliau. „Royal Philharmonic Orchestra“ repertuaras – didžiulis, iki tol nebuvau anksčiau grojusi tiek daug orkestrinės muzikos, tad neretai grįžusi iš vieno koncerto, naktį eidavau mokytis partijos kitai dienai, nes repertuaras platus ir skirtingas: retai atliekama viena simfonija ar uvertiūra tą pačią savaitę; kartais repertuaras keičiasi kasdien, o kartais – kas tris dienas. Orkestro nariai žino-groja savo repertuarą jau metų metus, be to, kolegos, sakyčiau, turi neeilinį talentą „skaityti iš lapo“ – savuosius įgūdžius jie lavina nuo šešerių... Iš tiesų labai norėjau tapti šio ypatingo orkestro dalimi ir jaučiau didžiulę nuostabą bei įvertinimą, kai po šešių mėnesių bandomojo laikotarpio man pasiūlė pasilikti ir tapti „Royal Philharmonic Orchestra“ nare. Tiesiog negalėjau patikėti, iki šiol tebejaučiu didžiulį džiaugsmą, prisimindama tą dieną, kai man paskambino... Tas skambutis nulėmė mano ateitį.

O tada prasidėjo dar vienas išbandymo etapas – kaip ir visuose darbuose, kada pasirenkamas žmogus jau pasirašo darbo sutartį. Būti „Royal Philharmonic Orchestra“ nare – reiškia didžiulę atsakomybę ir įsipareigojimą. Orkestre ne tik turi būti aukščiausio meistriškumo bei pasiruošimo lygio atlikėjas profesionalas, bet ir visapusiškai didžiadvasė asmenybė. Tu ne tik atspindi orkestro „veidą“, bet taip pat atstovauji pačią Didžiosios Britanijos klasikinę muziką bei mūsų globėją – Jo Didenybę Karalių Karolį III-ąjį.

Didžioji orkestro dalis – anglakalbiai britai, tad būti jo dalimi man, lietuvei, – ypatinga garbė. „Royal Philharmonic Orchestra“ – draugiškas ir šiltas kolektyvas, visi orkestrantai palaiko vieni kitus. Didelis gyvenimo tempas Londone ir koncertų gausa bei įtampa gali slėgti ne vieną, stengiamės pasisemti optimizmo, pasitelkdami humorą ir puoselėdami pagarbos jausmą. Orkestras yra kaip didžiulė šeima, kurios nariai keliauja po pasaulį, nuolat bendrauja tarpusavyje ir kartu nepaliaujamai mokosi. Mus įkvepia darbas su aukščiausio lygio solistais ir dirigentais iš viso pasaulio ir, be abejonės, su mūsų vadovu – Vasilijumi Petrenko. Repeticijos tikrai neleidžia atsipalaiduoti – tai atsakingas ruošimasis tiek asmeniškai, tiek galvojant apie visą orkestro altų grupę. Iš tiesų ir kiekviena repeticija, ir kiekvienas mūsų ruošiamas ir išpildomas projektas duoda labai daug – grojimas „Royal Philharmonic Orchestra“ yra tarsi sėmimasis iš neišsenkančio, tiesiog beribio žinių ir patirčių šaltinio, pradedant techninėmis muzikos atlikimo subtilybėmis ir tęsiant giliaprasmėmis kūrinių filosofijos įžvalgomis.

Žinia, norintys tapti vienu „Royal Philharmonic Orchestra“ muzikantų, šio kolektyvo nariu turi turėti ypatingą muzikinį pagrindą, tad, Ugne, prisiminkite savo vaikystę, pasidalinkite, kas Jus pakvietė eiti muzikos keliu?

Vaikystėje kelias buvo spalvotas. Muzikos pradėjau mokytis būdama šešerių, įkvėpta savo mamos, kuri ir buvo mano pirmoji smuiko mokytoja. Pamokose ji piešdavo muzikinius scenarijus ir mokė išgirsti muzikos grožį. Su pirmaisiais koncertais gimė ir stiprėjo noras eiti į sceną ir matyti, jausti klausytojus. Nors, kaip ir visi vaikai, ne visada norėjau mokytis groti, kada kiti vaikai lakstydavo kieme ar karstydavosi medžiais. Tačiau labai džiaugiuosi, kad mama nenusileido. Vaikystėje ir paauglystėje taip pat mėgau piešti, galėdavau valandų valandas praleisti dailės pasaulyje, kuris, manau, iš tiesų yra artimas muzikai: juk, grojant, muzikos garsais piešiama ir pasakojama istorija.

Muzikos meno atveju išskirtinės svarbos turi nuolatinis mokymasis, tai liudija Jūsų pačios patirtys – pirmiausia mokytasi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijuota Londono Karališkojoje akademijoje, Ugne, prisiminkite ir pasidalinkite reikšminėmis figūromis, sutiktomis asmenybėmis, tuo, kas, Jūsų šiandieniu manymu, turėjo didžiausios įtakos.

Kaip minėjau, didžiausios įtakos man turėjo mama, mokiusi mane daugelį metų. Sudominta alto tembrinių savybių bei techninių galimybių, išvykau mokytis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Mano pirmasis alto mokytojas Tomas Savickas suteikė puikius pradmenis.

Žavėjausi pasaulinio lygio muzikantais-atlikėjais – Maximu Vengerovu, seru Elthonu Johnu, Leoneliu Tertisu, baigusiais studijas Karališkoje muzikos akademijoje Didžiojoje Britanijoje. Ši vieta asocijavosi su neribotomis galimybėmis, tad troškau ir svajojau dalyvauti atrankiniame konkurse – bent pabandyti laimę! Galvodavau, juk nieko neprarasiu.

Išvažiavau dalyvauti konkurse niekam nieko nesakiusi, net tuometinis mokytojas nežinojo. Atskridusi gruodžio ketvirtąją į Londoną, vykau tiesiai į stojamuosius egzaminus, vos mokėdama anglų kalbą ir vos suprasdama britiškąjį akcentą. Stojamuosiuose egzaminuose pribloškė nuostabus pastatas, jo marmurinė fojė ir milžiniška salė atlikėjams, kurią buvau mačiusi tik reklaminėse skrajutėse ar Maksimo Vengerovo meistriškumo pamokų vaizdo įrašuose. Po sunkių harmonijos, dirigavimo, grojimo fortepijonu, solfedžio užduočių ir, žinoma, išbandymų grojant altu, akys raibo matant gale stalo sėdinčiuosius – įvairias atsakingas pareigas einančias Karališkosios muzikos akademijos asmenybes. Po antrojo turo, kuris buvo stipendinis, jie man spaudė ranką ir šypsojosi tardami: „Iki susitikimo“. Supratau, kad jiems patiko mano muzikinis profesionalumas.

Iš tiesų didžiulės įtakos turėjo Karališkoji muzikos akademija ir jos teikta parama mano studijoms, kurios tęsėsi septynerius metus: nuo bakalauro iki magistro ir galiausiai įgijau Advanced Diploma in solo performance, atitinkantį aukščiausiąjį solinio grojimo atlikėjo meninį laipsnį. Visus septynerius metus akademija man skyrė stipendiją studijuoti; tačiau gyventi Londone yra brangu, o ypač – nedirbančiam studentui, tad neilgai trukus ėmiau domėtis pedagogine veikla.

Kalbėdama apie žmones, kurie daugiausia prisidėjo prie mano, kaip muzikantės, susiformavimo, išskirčiau Philipą Dukesʼą, Paulą Silverthorneʼą, Martiną Outramą, Rogerį Chaseʼą – jie buvo mano specialybės mokytojai Karališkojoje muzikos akademijoje. Studijuojant reikšmingi buvo organizuojami meistriškumo kursai akademijoje, taip pat tarptautiniai festivaliai, į kuriuos norint patekti, reikėdavo vėl dalyvauti konkurse.

Tiesiog fenomenalios įtakos man turėjo Prussios Cove tarptautiniai meistriškumo kursai ir laisvai klausomos pamokos su Thomu Reiblu bei Stevenu Isserliu. Kada muzikantai iš viso pasaulio susirenka į tikriausią gamtos stebuklą Kornvalį prie pat jūros kranto, ir dalyvauja itin intensyviame seminare bei atvirose pamokose... Išskirtiniai prisiminimai apie technines alto subtilybes atkeliauja iš Santandero muzikos akademijos, kur prabėgo niekada neužmiršimos dvi savaitės su Nobuko Imai. Visada prisiminsiu patirtis Šveicarijos kalnuose įsikūrusioje Gštado styginių akademijoje, dirbančioje pagal Yehudi Menuhino metodiką, kur kelias vasaras iš eilės tobulinausi pas profesorių Ettore Causa.

Kaip užsiminėte, pati esate ir muzikos meno pedagogė, tad, žvelgdama iš kitos pusės, nusakykite muzikos meno mokymo subtilybes ir mokytojo figūros ypatingumą.

Mano pirmieji mokytojavimo įspūdžiai radosi dar studijuojant Karališkojoje muzikos akademijoje, įgyjant pedagoginį diplomą, kurį norint apginti teko rengti nemažai rašto darbų, skaitant ir analizuojant įvairias mokymo metodikas bei idėjas. Nemaža laiko praleista ieškant naujų idėjų, studijuojant skirtingas grojimo-atlikimo technikas. Galiausiai reikėjo vesti atvirą pamoką, stebint komisijai, apginant savąsias pedagogines idėjas, jas argumentuotai pagrindžiant. Mano mokytojos diplomas buvo įvertintas su pagyrimu, iš karto supratau, kad ir toliau noriu gilintis į pedagogiką, kartu tobulindama savąją muzikos atlikimo techniką.

Kaip pedagogė, keletą metų dirbusi Londono Karališkajame koledže (Department of Music, King‘s College London), Ilingo muzikos mokykloje (Ealing Junior Music School) ir Karališkojoje muzikos akademijoje (Royal Academy of Music) organizuojamose pamokose kaip vizituojanti altininkė, visada prisimenu, jog svarbiausia niekada nenustoti domėtis pedagogikos naujovėmis, siekti pažinti kitų šalių pedagogikos metodikas, daug skaityti ir stengtis visada prisitaikyti prie kiekvieno jauno muzikanto, nes mes visi esame labai skirtingi ir individualūs.

Mano pamokos pagrįstos pagarba muzikai ir savo instrumentui. Kiekvieno studento rankos, pirštai yra saviti, tad reikia būti atidžiai, jautriai ir įžvalgiai, tinkamai nuspręsti, kokią grojimo altu techniką taikyti konkrečiam jaunuoliui, atrasti jam tinkamą pirštuotę, parinkti repertuarą, kad altininkas ne tik augtų ir tobulėtų, bet ir puikiai pasirodytų egzaminuose. Privalu nepaliaujamai ieškoti muzikos prasmės, atlikimo jautrumo, atrasti būdus, kaip pasakoti istorijas muzikos garsais.

Mano manymu, muzikos meno mokytojas turėtų būti atviras naujoms idėjoms, trokšti žinių tiek kaip atlikėjas-muzikantas, tiek kaip pedagogas ir nepaliaujamai puoselėti tai, kodėl esame mokytojai ir atlikėjai. Mes pasirenkame šį kelią, trokšdami ir siekdami kurti šviesią ir prasmingą muzikos meno ateitį. Muzika mes jungiame žmones, keliame retorinius klausimus, kviesdami drauge ieškoti atsakymų, taip viltingai ir guodžiančiai sielą reiškiame ir mėginame išpildyti kaskart geresnio pasaulio lūkestį.

Esama labai įvairių apibrėžimų, kas muzikantui yra jo instrumentas, Jūs griežiate Claudio Manfio 2016-aisiais pagamintu altu „Emilie Flöge“. Ugne, kas Jums yra Jūsų instrumentas?

Claudio Manfio altas yra mano muzikinių idėjų ir balso raiškos priemonė. Savo kelyje teko pakeisti daug instrumentų, džiaugiuosi atradus savąjį „balsą“.

Kaip minėta įžangoje, koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje baigėsi Juozo Naujalio kūriniu „Svajonė“, tad pokalbio pabaigoje Jūsų svajonė kaip linkėjimas ir troškimas muzikos menui – jo kūrėjams ir patyrėjams.

Muzikos klausytojams ir klasikinės muzikos gerbėjams linkėdama pasitelkiu mūsų Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžius: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas...“

Komentarai