Ugnys ir žaibai Lietuvos narystės NATO 10-mečiui

Publikuota: 2014-03-31 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Ugnys ir žaibai Lietuvos narystės NATO 10-mečiui

Lietuva savo narystės NATO dešimtmetį kovo 28 dieną iškilmingai paminėjo koncertu Nacionalinėje filharmonijoje. Aukščiausi šalies vadovai, kariškiai, ambasadoriai ir gausiai susirinkusi publika klausėsi pianisto Andriaus Žlabio, garsėjančio virtuozišku ir originaliu skambinimo stiliumi, ir Nacionalinio simfoninio orkestro, kuriam pirmą kartą dirigavo 27 metų Mirga Gražinytė-Tyla, pasaulyje kylanti žvaigždė.

Nuotraukos čia

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Johanneso Brahmso koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, op. 15.

Geriausiems – ir griežčiausia kritika. Andrius Žlabys, kurio paprastai klausomasi užgniaužus kvapą ir įsitvėrus kėdės, šįsyk neįveikė didžiulio jaudulio, dėl to gražus dramatinis kūrinys pažiro kampuotais sakiniais, per ryškiais akcentais, vietomis buvo per daug atsitiktinių natų ir pedalo. Trūko bendro ir ramaus ėjimo kartu su orkestru, ansamblio pajautimo; tas vidinis nervingumas, trukdęs tempų tėkmei ir balansui, ypač išlindo finale, kur tempas buvo kiek per greitas, nesuvaldytas, o orkestras, turintis greitai reaguoti į solo epizodus ir kurti trumpus dialogus, vos spėjo. (Galima buvo pamanyti, kad virš galvų jau švilpia rusų naikintuvai...) Iš pradžių maniau, kad per daug tūpčiojimo vietoje, neryžtingumo orkestre buvo dėl vietos pokyčių (kontrabosai ir violončelės – kairėje, smuikai ir arfa – dešinėje) arba kad jis dar nebuvo „įšilęs“. Bet antroji vakaro dalis, kuri gerokai skyrėsi nuo pirmosios, parodė, kad kalčiausias čia, deja, sceninis solisto jaudulys, neleidęs ilgo ir sudėtingo kūrinio sujungti plačiu mostu, padaryti jo vientiso. Paskui Žlabys labai dailiai ir jautriai (kaip, beje, ir antrąją koncerto dalį, kurioje girdėjome gražių pianissimo epizodų) paskambino Brahmso Intermezzo, op. 118 A-dur, išradingai varijuodamas pasikartojimus.

Antrąją koncerto dalį pradėjo nelaukta žodinė dirigentės įžanga, kuria ji trumpai išdėstė tuoj grosimo Ramintos Šerkšnytės kūrinio simfoniniam orkestrui „Ugnys“ kūrimo aplinkybes. Pasak Gražinytės, niekada savo kūryboje nenaudojusi svetimų autorių kūrybos, bet privalėjusi prisitaikyti prie dirigento Mario Jansono nurodytų sąlygų („Ugnys“ buvo parašytos Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu ir įėjo į kompaktinių plokštelių ciklą „Beethovenas: simfonijos ir atspindžiai“), Raminta šį klausimą išsprendusi ir pavadinimu, ir sukurdama kultūrinį istorinį dialogą su Beethoveno epocha, ir išvystydama visą kūrinį iš Likimo motyvo. Beje, kūrinyje citatų nėra, tas motyvas pasigirsta vos kartą pačioje pabaigoje kaip muzikinis pokštas. „Kompozicija pagrįsta nuolatiniu kelių pradinių motyvų harmoniniu, ritminiu, faktūriniu, tembriniu varijavimu ir plėtojimu“ (R. Šerkšnytė). Nuotaikingas, įdomus, efektingas (su trombono „kvaksėjimu“ ir kitais efektais) dviejų dalių kūrinys, tęsiantis ciklą apie gamtą, labai tiko vakaro idėjai. Neaukšta ir smulkutė, bet tvirtai valdanti orkestrą dirigentė čia jau atsiskleidė visu gražumu, prikaustė dėmesį emocionaliu, savitu dirigavimo stiliumi, rankų ir kūno plastika.

Kai išgirdau, kad 2012 metais Mirga Gražinytė nurungė 90 varžovų ir pelnė Zalcburgo jaunųjų dirigentų apdovanojimą, o vėliau įveikė180 pretendentų į Zalcburgo operos teatro 2014–2015 metų sezono pagrindinio dirigento postą (ką jau kalbėti apie kitus jos pasiekimus), supratau, kad tai turi būti išskirtinė asmenybė. Juolab kad moteriai pramušti vyrų solidarumo skydą itin sunku, ypač tokioje profesijoje. Jos talentui pasisekė: Mirga ne tik kilusi iš žinomos ir plačios muzikų giminės, bet ir turėjo galimybę studijuoti Graco muzikos ir dailės universitete, kuriame įgijo chorinio ir simfoninio dirigavimo specialybę, toliau studijuoti Bolonijoje, Ciuriche, Leipcige, dirbti su puikiais Vokietijos orkestrais ir operos teatrais.

Koncerto pabaigoje skambėjo Beethoveno penktoji simfonija. Orkestras maestro Juozo Domarko yra gerai išmokytas griežti Beethoveną, bet tokį artimą ir šiuolaikišką, kone intymų santykį su pasaulyje gerokai „nugrota“ simfonija girdėjau bemaž pirmą kartą. Mirga padarė stebuklą – privertė orkestrą groti ne „iš eilės“ (nepaisant dažnai pagaulių, aistringų ir veržlių interpretacijų ši yda įvairiuose orkestruose daugiau ar mažiau pastebima), bet laisvai kvėpuoti. Jos judesiai ir galinga energetika įmagnetino ir muzikantus, ir publiką, kuri sulaikiusi kvapą sekė, kas vyksta. Dirigentė išreikalavo fantastiškos agogikos, buvo tiksli kiekviena detalė, pateiktas kiekvienas sakinys, pauzė, replika, puikūs perėjimai. Skaidri, muzikaliai banguojanti faktūra suteikė daug peno ir jausmams, ir mintims. Buvo sukurta intriguojanti drama! Beje, pasiekti įtaigą gal padėjo ir jaunosios dirigentės atsivežta Beethoveno partitūra, M. Gražinytė, išskirtinį dėmesį teikdama originaliam kompozitoriaus tekstui, kardinaliai pakeitė orkestro štrichus.

Gražu, kad bisui dirigentė pasirinko lietuvišką kūrinį: padėjusi batutą, padirigavo Juozo Naujalio „Svajonę“. Orkestras ir čia muzikavo natūraliai, jautriai, jo klausantis kūnu taip pat plūdo pasigėrėjimo, džiaugsmo bangos. Akivaizdu, kad naujoviškas, demokratiškas dirigentės darbo stilius, santykis su atlikėjais ir klausytojais duoda greitų ir įspūdingų rezultatų. Tos demokratijos esmė – ne tik ugninga meilė profesijai ir jos išmanymas, bet ir individuali prieiga, atvirumas, geranoriškumas, paprastumas, siekis čia ir dabar bendrauti. Tikėdamiesi neužmirštamų akimirkų, lauksime Mirgos Gražinytės-Tylos dažnesnių pasirodymų Tėvynėje.

Neeiline proga neeiliniai muzikantai padovanojo tikrą šventę. Už tai – ačiū.

 

Mirga Gražinytė-Tyla batutos judesius apskaičiavo milimetro tikslumu (Milda Augulytė, lrytas.lt)

Dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla ir pianistas Andrius Žlabys – muzikai, dėl kurių šeštadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo anšlagas. Dalis publikos į šį koncertą atėjo kaip ir iš reikalo – jis buvo skirtas Lietuvos įstojimo į NATO 10-mečiui ir tapo vidurdienį Vilniaus S.Daukanto aikštėje prasidėjusių minėjimo iškilmių baigiamąja, menine, dalimi. Tad salėje sėdėjo ne vienas karininko uniformą vilkintis klausytojas, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. (Gal ir ne į temą, bet tarp kūrinių dalių niekas neplojo.)

Tačiau ir tikrų melomanų gretos buvo tirštos. Nieko nuostabaus: A.Žlabys – išskirtine charizma ir menine įtaiga apdovanotas pianistas, jau turintis ne tik JAV, kur gyvena, bet ir Lietuvoje savo auditoriją, vertinančią jo virtuoziškumą, gilų ir platų garsą, įtikinamas interpretacijas, savitą braižą, kupiną subtilaus nuoširdumo ir atsidavimo muzikai.  Be to, jis nebijo rizikuoti, kurti čia ir dabar, suregzti muzikinę intrigą be išorinių efektų. Tuo dar kartą įsitikino publika klausydamasi tiek Johanneso Brahmso Pirmojo fortepijoninio koncerto, tiek bisui paskambinto to paties autoriaus lyriško Intermezzo, op 118.

Tačiau šįkart, ko gero, didžiausias masalas buvo ne jis, o M.Gražinytė-Tyla. Intrigavo viskas: ir Lietuvoje dar nekasdienis feministinis momentas - 27 metų mergina prie simfoninio orkestro dirigento pulto, ir tai, kad M.Gražinytė-Tyla jau daro sėkmingą karjerą Vakaruose, o tai visada atrodo įspūdingiau už „pranašus savo šalyje“,  pagaliau ji - garsios muzikų Vasiliauskų giminės atstovė.

M.Gražinytė-Tyla, A.Žlabys ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras parengė įspūdingą programą - klasikos, romantikos ir šiuolaikinės muzikos pynę. Skambėjo J.Brahmso Pirmasis fortepijoninis koncertas,  monumentali Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija ir 2010 m. Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės sukurta simfoninė partitūra „Ugnys“, kurios premjera 2012 m. gegužės 17 ir 18 dienomis įvyko Miunchene, prestižinėje „Hercules-Halle“.

„Visi trys kūriniai vienaip ar kitaip pasakoja apie kovą - vidinę kovą“, - apibūdindama koncerto programą  prieš antrąją jo dalį, kurioje skambėjo R.Šerkšnytės ir L.van Beethoveno kūriniai, sakė M.Gražinytė-Tyla.

Taip ji tarsi pratęsė pianistės Mūzos Rubackytės pradėtą Lietuvos publikos pratinimą prie kitose šalyse, regis, jau įprastos praktikos, kai koncertą pakomentuoja patys atlikėjai.

„R.Šerkšnytei maestro Maris Jansonas užsakė kūrinį, kurį būtų galima atlikti prieš L.van Beethoveno Penktąją simfoniją. Jis pageidavo, kad kūrinyje būtų panaudoti Penktosios motyvai. Ramintai tokie „rėmai“ iš pradžių pasirodė nepriimtini, bet  pradėjusi improvizuoti Likimo motyvu ji sukūrė savąsias „Ugnis“ ir tarsi atskleidė, kas vyko 1805-1808 metais, kai kurstantis, vidinės kovos draskomas  L.van Beethovenas kūrė Penktąją simfoniją. Linkiu, kad vidinėms kovoms nepritrūktų ugnies ir kad tai vestų į vidinę laisvę ir dialogą“, - savo trumpą komentarą baigė M.Gražinytė-Tyla.

Tiek pirmoji, tiek antroji koncerto dalys buvo palydėtos audringų plojimų stovinčios publikos. Tačiau individualūs vertinimai nebuvo tokie vieningi.

„Nuostabu - tokio dirigento pas mus nemačiau nuo Jono Aleksos laikų. Labai preciziška, tiksli, plastiška, jos kūnas - kalbantis.  Kiekvienas judesys apskaičiuotas milimetro tikslumu. Džiaugiuosi, kad ji turi palankias aplinkybes tobulėti - juk dar būdama tokia jauna dirba su puikiais orkestrais“,  - emocijų neslėpė muzikologė Daiva Tamošaitytė.

„Kiniška maniera“, - santūriai ištarė buvęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas, matęs ne vieną dirigentą. Pirmiausia jis turėjo galvoje šiais reginio publikai laikais vis labiau populiarėjančią dirigavimo manierą, kurią, regis, perima M.Gražinytė-Tyla: lankstytis,  tūpčioti, šokčioti, linguoti į visas puses lyg vėjo siūbuojamai nendrelei. "Ar dirigento užduotis siųsti žinią muzikantams, ar vaidinti publikai?" - retoriškai klausė muzikos veteranas.

Abejonių kėlė ir tempų pasirinkimas - bent jau L.van Beethoveno Penktosios simfonijos pirmoji dalis nuskambėjo ne kaip  Likimo beldimasis į duris, o kaip smagi polkutė.

Kas žingsnis – aukštyn

M.Gražinytės muzikinis likimas buvo nulemtas dar iki jai išvystant pasaulį. Jos tėvas Romualdas Gražinis – chorvedys, „Aidijos“ choro vadovas, motina Sigutė Gražinienė – pianistė, močiutė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė – smuikininkė.

Pati Mirga prisimena, kad dar būdama trejų ketverių metų ir vedama į vaikų darželį nesiliaudavo verkusi – baiminosi, kad tėvai ją pamirš, todėl rišdavo mamai ant skarų mazgus – priminimo ženklus. Tėvai neatlaikė spaudimo ir atsiėmė iš darželio. Neturėdami kur dėti, ėmė vedžiotis į darbą. Taigi vaikystėje Mirga laiką leido chorų repeticijose, chorinio dirigavimo, kartais – smuiko pamokose.

M.Gražinytė nuo mažumės ne tik klausėsi muzikos, bet ir pati muzikavo. Net ir labai nenaršant po internetą „Youtube“ galima rasti 1996 metų „Dainų dainelės“ konkurso įrašą, kuriame miela mergaitė traukia Anatolijaus Šenderovo ir Sigito Gedos dainą „Gera būtų“.

Bet dainininkės keliu Mirga nepasuko: Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigusi chorinio dirigavimo klasę studijas tęsė Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete Austrijoje, Bolonijos konservatorijoje Italijoje, Leipcige (Vokietija), kur, beje, mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Gruodis.

2007 m. Mirgai teko dalyvauti Vengrijos tarptautiniame jaunųjų choro dirigentų konkurse Budapešte ir laimėti pirmąją vietą. Mirga atkreipė į save muzikos pasaulio dėmesį 2009-aisiais, tapusi Kurto Masuro dirigavimo seminaro Bonoje atradimu. Batutos legenda K.Masuras kvietė ją dalytis scena ir koncerte.

M.Gražinytei atsivėrė Vokietijos teatrų durys, kai 2011 m. Leipcige vykusiame 5-ajame visos Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų orkestrinio dirigavimo konkurse ji pelnė antrąją vietą ir specialų Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro prizą – koncertą su „Mitteldeutscher Rundfunk“ orkestru.

2011 metais ji tapo Heidelbergo teatre orkestro antrąja kapelmeistere. Jos karjeros muzikiniame teatre viršūnėmis tapo Heidelberge diriguotos operos „Aida“, „Karmen“, meksikietės Marcelos Rodriquez „Las Cartas de Frida“ pasaulinė premjera, Osnabriuke diriguota „Traviata“.

2012 m. balandžio 28-29 d. Zalcburge įvyko tarptautinis jaunųjų dirigentų konkurso „Nestle and Salzburg Festival Young Conductors Award“ finalinis koncertas. Iš 91 nugalėtojo laurų siekiančio dirigento į finalą buvo atrinkti trys kandidatai. Tarptautinė žiuri  pirmąją vietą ir koncertą su Gustavo Mahlerio jaunimo orkestru skyrė M.Gražinytei.

2012 m. rugpjūčio 12 d. jaunoji Lietuvos dirigentė kartu su šiuo orkestru ir jos pačios pakviestu pianistu A.Žlabiu pasirodė Zalcburgo festivalyje.  O 2013 m. M.Gražinytei teko garbė diriguoti Los Andželo filharmonijos orkestrui. Tokios likimo dovanos dar nebuvo sulaukęs nė vienas tautietis – už Atlanto diriguoti geriausiems tenykščiams orkestrams lietuviams iki šiol neteko.

2013-2014 m. koncertų sezoną  M.Gražinytė eina pirmojo kapelmeisterio pareigas Berno (Šveicarija) operos teatre. Naujausias faktas  įspūdingoje Mirgos karjeroje – 2014 m. sausio 28 d. ji paskirta Zalcburgo operos teatro pagrindine dirigente 2014-2015 m. koncertų sezoną. Tai pareigos, kurioms lietuvė buvo atrinkta net iš 180 rimtų pretendentų.

Svarbiausia – profesionalumas

Iki šiol Lietuvoje buvo žinoma vienintelė moteris simfoninio orkestro dirigentė Margarita Dvarionaitė. Prireikė kelių dešimtmečių, kad šią muziko profesiją, vis dar laikomą išskirtinai vyriška, išdrįso pasirinkti jauna dirigentė M.Gražinytė. Ar dėl to, kad yra moteris, nereikėjo daugiau pastangų įrodyti, jog diriguoti orkestrui gali ne tik vyrai?

„Atlikti darbą profesionaliai visuomet sunku, – duodama interviu žurnalistei Editai Maželytei prieš dvejus metus sakė M.Gražinytė. - Nelengva profesionalumą pasiekti, jį išlaikyti. Arba, kaip teigė pianistas Artūras Rubinšteinas, kiekvieną dieną tenka jo siekti iš naujo. Tiek vyrui, tiek moteriai tai – nelengvas kelias. O kai darbas atliktas profesionaliai, skirtumai praranda reikšmę.

2007 m. teko dalyvauti jaunųjų choro dirigentų konkurse Budapešte ir laimėti pirmąją vietą. Po apdovanojimų kalbėjomės su žiuri pirmininke, kuri patarė saugotis, kad nekopijuočiau vyrų dirigentų. Tokia pastaba tąsyk nuskambėjo labai keistai, atrodė, juk niekada nebandžiau, nesistengiau to daryti. Jei merginoms ar moterims dirigentėms tokio kopijavimo pasitaiko, veikiausiai dėl to, kad beveik visi autoritetai, į kuriuos lygiuojamės, yra vyriškosios lyties. Tačiau ką gi reiškia „vyriška“, „moteriška“? Ar ne įdomiau rūpintis aukštesnėmis idėjomis, kurios bendros visiems?“

Labiausiai traukia opera

Darbą operos teatruose ir atsidavimą šiam žanrui Mirga suvokia ir kaip prosenelio Leonardo Vasiliausko gyvenimo aidą – jis visą gyvenimą Lietuvos operos ir baleto teatre grojo trombonu, o išėjęs į pensiją nenorėjo palikti teatro ir dirbo bilietų tikrintoju. Sako, jis svajojęs, kad vyriausias sūnus Bernardas (dabar – Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas) taptų dirigentu.

„Nė vienas nežinom, kaip skrajoja svajonės ir kada jos nutupia ant žemės, randa joje kūną. Šiuo metu operą nurodyčiau kaip sritį, kurioje norėčiau veikti daugiausia, intensyviausiai ir, tikiuosi, vaisingiausiai“, – sako M.Gražinytė-Tyla.

Kasdien – darbas, darbas ir dar kartą darbas

Lietuvos spaudoje M.Gražinytės laimėjimai jau skambiai vadinami „žvaigždžių valanda“. Ar tikrai ji jaučiasi žvaigžde?

„Tikroji žvaigždžių valanda – akimirkos, kai kartu su muzikantais rengiame programą ir užauginame šį tą gražaus. Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, gal atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau“, – sakė M.Gražinytė, kalbinama žurnalui „Muzikos barai“ Lauryno Butkausko.

Mirga Gražinytė-Tyla: „Stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi“ (Laurynas Butkauskas, "Muzikos barai", 2012 spalis

„Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau“, – savo tarptautinio pripažinimo perdėm nesureikšminti stengiasi 26-erių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Keli pastarieji metai užsienyje gyvenančiai ir studijuojančiai lietuvei buvo itin sėkmingi. Praėjusiais metais ji gavo antrosios kapelmeisterės darbą Heidelbergo teatre Vokietijoje, o šiemet Austrijoje triumfavo kompanijos „Nestle“ ir Zalcburgo festivalio surengtame jaunųjų simfoninio orkestro dirigentų konkurse. Apie visa tai – „Muzikos barų“ pokalbyje su jaunąja dirigente.

– Mirga, prieš kurį laiką prie savo pavardės ėmei prirašyti slapyvardį Tyla. Kokia jo kilmė, gal Tylų būta giminėje?

– Man labai patinka kalbėti, tačiau pastebėjau, kad per repeticijas sekasi kur kas geriau, kai beveik nešneku (juokiasi). Tiesą sakant, yra įvairių rimtesnių ir ne tokių rimtų priežasčių, kodėl pradėjau vartoti Tylos pseudonimą. Viena iš jų ta, kad užsieniečiams sunku užrašyti mano tikrąją pavardę, jie nesivargina dėlioti paukščiukų ir taškelių, o tardami beveik nusilaužia liežuvius. Deja, ilgainiui pamačiau, kad su šiuo slapyvardžiu niekas nepalengvėjo, nes žmonės užsienyje jį taria ne visiškai taip, kaip reikėtų. Gal ateityje reikės susigalvoti kitą, tačiau kurį laiką dar pabūsiu Tyla. Kalbant apie giminę, tiesiogiai Tylų nėra, tačiau tėčio senelė latvė buvo Tilla.

– Tiek praėję, tiek šie metai Tau buvo labai sėkmingi. Pernai pavyko gauti pirmąjį tiesiogiai su operos menu susijusį darbą – laimėjusi konkursą patekai į Heidelbergo teatrą. Kaip užsienyje organizuojama atranka į tokias darbo vietas?

– Operos teatrų Vokietijoje daugiau nei šimtas. Įvairaus dydžio, įvairaus lygio. Kažkas netgi yra pasakęs, kad jeigu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktos mūsų Dainų šventės, jame turėtų atsidurti ir Vokietijos teatrų bei orkestrų peizažas. Nes tai unikalus atvejis, nieko panašaus nėra jokioje kitoje pasaulio šalyje. Taigi, kadangi teatrų tiek daug, tai vienam, tai kitam iš jų prireikia dirigentų, o ta proga visuomet rengiami konkursai. Heidelbergo teatro konkursas į antrojo kapelmeisterio vietą vyko trimis turais. Pirmajame reikėjo groti visą operinį rečitalį – klavyrus iš natų. Kai atkeliavo kvietimas, kaip tik buvau Lietuvoje. Turėjau dvi savaites ir visą šūsnį natų, iš kurių iki tol nebuvau grojusi nieko – prie pianino teko sėdėti dieną naktį...

Nuvažiavus dar teko šiek tiek padainuoti ir iš lapo paskaityti. Patekau į antrąjį turą,  kuriame jau buvo repeticija su orkestru – G. Puccini „Bohemos“ ir W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ ištraukos. Trečiąjame ture likome dviese. Abu su kolega-konkurentu gavome diriguoti po Mozarto „Užburtosios fleitos“ spektaklį. Jam teko vakarinis – visas, o man rytinis, skirtas vaikams, patrumpintas. Vis dėlto antrojo kapelmeisterio vieta atiteko man.

– Iš vokiečių kalbos pasiskolintas žodis „kapelmeisteris“ lietuvių kalboje vartojamas retokai, dažniausiai kalbant apie pučiamųjų orkestrų dirigentus. Kas konkrečiai įeina į Tavo pareigas?

– Įprastai Vokietijos teatrai turi generalinį muzikos direktorių, vadinamąjį muzikinės dalies šefą, bei du kapelmeisterius – pirmąjį ir antrąjį. Antrojo kapelmeisterio pareigas lietuviškai galima vadinti trečiojo teatro dirigento pareigomis. Man tenka dirbti rengiant partijas su solistais, per režisūrines repeticijas sėdėti prie fortepijono ir groti iš klavyro, taip pat per pusmetį leidžiama savarankiškai parengti ir diriguoti vieną spektaklį. Pernai parengiau kamerinę meksikiečių kompozitorės Marcelos Rodriguez operytę „Fridos laiškai“ („Las cartas de Frida“. – Aut. past.). Tai opera apie garsią Meksikos dailininkę Fridą Kahlas. Tiesą sakant, šio specialiai užsakyto spektaklio muzika nebuvo ypatinga, įspūdžio nepaliko. Šiemet turiu daug kartų rimtesnį iššūkį – rengiu Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“. Intensyviai dirbome visą liepos mėnesį, artėja premjera.

Kaip atrodo antrosios Heidelbergo teatro kapelmeisterės darbo diena?

– Dirbu šešias dienas per savaitę. Tiesa, šeštadienis dažniausiai laisvesnis. Beje, jeigu bent porai valandų nori kur nors išvažiuoti iš miesto, turi rašyti prašymą teatro vadovams. Net ir sekmadienį! Dirigentas turi būti pasiekiamas bet kuriuo metu – juk gyvenime nutinka įvairių dalykų, gali susirgti kolega. Tiesa, kai žinau, kad nėra jokio renginio ar spektaklio, sekmadieniais nuvažiuoju ir į Leipcigą, ir į Ciurichą, nors teoriškai turėčiau likti Heidelberge. Įprastai darbo diena dalijama į dvi dalis – rytinę ir vakarinę. Ryte dirbame nuo 10 iki 14 val., vakare – nuo 18 iki 22 val. Toks grafikas būna beveik visada, kai su spektaklių pastatymais pradeda dirbti režisieriai. Paprastai prie vieno veikalo režisierius dirba 4–6 savaites, tenka gerokai paplušėti.

– Šį pavasarį Zalcburge laimėjai kompanijos „Netstle“ ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą, jame pranokai net 90 konkurentų. Prašyčiau apie tai papasakoti kiek plačiau.

– Tai nebuvo visiškai tipiškas konkursas. Organizatoriai netgi sąmoningai vengė žodžio „konkursas“, kalbėjo tik apie prizą, kurį įteikia savo pačių išrinktam dirigentui. Šiemet renginys buvo suorganizuotas trečią kartą. Pernai ir užpernai taip pat siunčiau dokumentus – CV, DVD, ateities planų aprašymą ir t. t., tačiau abu sykius gavau gražų atsakymą su padėka ir prierašu, kad gauta labai daug dalyvių paraiškų. Taigi, kai reikėjo siųsti paraišką šių metų konkursui, pagailėjau laiko ir to nepadariau, be to, kaip tik panašiu metu Leipcige vyko kitas konkursas. Tuomet visiškai netikėtai, jau pasibaigus nustatytam terminui, į mane kreipėsi patys organizatoriai ir paprašė kuo greičiau atsiųsti dokumentus. Taip ir padariau, o po kurio laiko gavau žinią, kad patekau tarp trijų geriausių dirigentų. Tiesą sakanat, tas didžiulis dalyvių skaičius – 91 žmogus – buvo tik dokumentuose. Panašu, kad be atsiųstų paraiškų peržiūros komisija turi ir kitų atrankos kriterijų, ne vienus metus stebi jaunus dirigentus, galimus pretendentus, ir siekia juos paskatinti.

–Antrajame konkurso etape rekomendacijų ir dokumentų, be abejo, nebepakako...

– Vien patekimą į antrąjį turą  –  tarp trijų geriausių dirigentų – aš laikau didžiuliu prizu, kadangi balandžio pabaigoje kiekvienam iš mūsų Zalcburge buvo suteikta teisė diriguoti po visą koncertą su solistais, kartu su jais patys derinome ir programas. Man teko laimė dirbti su Zalcburgo orkestru „Camerata“ (koncerte Mirga dirigavo Broniaus Kutavičiaus „Žiemių vartus“ iš ciklo „Jeruzalės vartai“, Leonardo Bernsteino serenadą smuikui solo su orkestru bei Mozarto „Jupiterio simfoniją.– Aut. past.). Nors dainuoti kareliškai per Kutavičiaus kūrinį solistams buvo neįprasta, o orkestrantai sakė, jog panašiai programai paprastai turi daugiau repeticijų, viskas pavyko labai neblogai. Po šio koncerto mane ir išrinko pagrindinio prizo laimėtoja.

– Pagrindinis prizas – ne tik 15 tūkst. eurų čekis, bet ir koncertas vienoje iš pagrindinių Zalcburgo festivalio salių „Felsenreitschule“. Joje tarptautiniam Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrui dirigavai Alfredo Schnittkės „Ritualą“, Igorio Stravinskio „Petrušką“ bei Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui C-dur, KV 467. Ar programą sudarei pati?

– Kartu su Zalcburgo festivaliu. Aš siūliau, ką norėčiau atlikti. Mozarto kūrinys nebuvo privalomas, tačiau kadangi per šių metų Zalcburgo festivalį neskambėjo nė vienas šio kompozitoriaus fortepijoninis koncertas, organizatoriai užsiminė, kad būtų visai neblogai jį atlikti. Norėjau, kad nuskambėtų ir lietuviška muzika. Svarsčiau apie keletą Ramintos Šerkšnytės kūrinių, bet jie visi yra ramesnio charakterio, reikalaujantys meditacinio įsiklausymo, o kadangi tai turėjo būti pirmas numeris, reikėjo kažko energingesnio. Tiesa, vienas iš Šeršknytės kūrinių yra labai energingas, tačiau reikalauja milžiniškos orkestro sudėties, todėl susilaikiau. Kita vertus, per Schnittkės kūrinį grojo net 11 perkusininkų...

Pianistą Andrių Žlabį atlikti Mozarto koncertą kvietei savo iniciatyva?

– Taip. Mes su Andriumi labai gerai sutarėme. Dar nėra taip buvę, kad mintys ir idėjos šitaip sutaptų. Jis turėjo labai aiškią koncepciją, kelias pasirengimo dienas kartu kapstėmės po partitūrą. Manau, mums tikrai pavyko sukurti kamerinę atmosferą. Tiesą sakant, Zalcburge groti Mozartą ne taip paprasta. Jo kūryba čia labai gerai žinoma, daugelis klausytojų kūrinius moka atmintinai, į koncertą ateina tikėdamiesi išgirsti tam tikrą tradicijų nustatytą interpretaciją. Mano nuomone, surasti tikrąją esmę ir gelmę Mozarto kūryboje kur kas sunkiau nei sudėtingose šiuolaikinėse partitūrose.

– Lietuvos spaudoje Tavo koncertas su Mahlerio jaunimo orkestru ir prizo įteikimas buvo skambiai pavadintas „žvaigždžių valanda“. Ar tikrai pasijutai kaip žvaigždė?

– Sulaukiau įvairių dovanų, pats momentas buvo tikrai įspūdingas. Tačiau tikroji žvaigždžių valanda man buvo ne prizo įteikimas ar pasipuikavimas juo, o tos akimirkos, kai kartu su muzikantais rengėme programą ir užauginome šį tą gražaus. Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, gal atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau.

– Teko girdėti, kad ir prieš festivalio koncertą Zalcburge, ir po jo sulaukei didelio įvairių šalių žiniasklaidos dėmesio. Kaip pavyko su tuo susidoroti?

– Konkurso organizatoriai šį prizą nori labai pabrėžti, tarsi su lupa pritraukti, todėl buvo prikviesta tikrai nemažai žurnalistų. Taip, žiniasklaida – svarbi šiuolaikinės visuomenės dalis, tačiau dauguma ten dirbančių žmonių taip nutolę nuo to, kas yra muzika... Jaučiasi, jog į renginius ateina tik todėl, kad toks jų darbas, o ne todėl, kad jiems įdomu. Ir apskritai, būta įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, su viena austrų žurnaliste susitikome likus kelioms dienoms iki koncerto, pasėdėjome parke, pasikalbėjome. Vėliau ji apsilankė koncerte. Ir koks buvo rezultatas? Parašyta, kad orkestrui dirigavo latvė iš Rygos... Todėl visai nebesistebiu faktu, jog žymus austrų dirigentas Carlosas Kleiberis niekam niekada nedavė interviu. Yra vienintelis įrašas, kai jis jaunas kažką paplepa radijuje, bet tuo viskas ir baigėsi.

– Įprastai prie simfoninio orkestro dirigento pulto stovi vyrai. Koks muzikantų požiūris į dirigentę moterį?

– Kai eini diriguoti gerai išmanydamas kūrinį ir jautiesi taip, lyg stovėtum ant tvirto pamato, bendrą kalbą su orkestrantais pavyksta rasti nesunkiai. Darbo metu tikrai nekyla klausimų, kokia dirigento lytis ir kokie būtų skirtumai, jei dabar prie pulto stovėtų vyras. Gal kokių nors skirtumų ir yra, tačiau jeigu viskas klostosi gerai, niekas į tai labai nesigilina. Juk pasiekti profesionalumą – vienoda užduotis tiek vyrams, tiek moterims.

 

– Kas, Tavo nuomone, padeda iškilti daugumai garsiausių pasaulio dirigentų – talentas ar juodas darbas?

– Darbo kiekvieno dirigento kelyje be galo daug. Vokiečių profesorius George‘as Albrechtas yra pasakęs, kad dirigentas turi būti darbštesnis už visus kitus. Taip, čia daug tiesos, tačiau sunku įsivaizduoti dirigentą be talento. Kad ir be bendravimo talento, kuris, mano nuomone, yra vienas iš svarbiausių. Buvo tokia senoji tradicija, kai dirigentai į orkestrą žvelgdavo tarsi nuo viršukalnės. Dabar formuojasi nauja kryptis – siekiama, kad dirigentas ir muzikantai kuo glaudžiau bendrautų. Pavyzdžiui, po repeticijos einama kartu pietauti ir aptariama, ką kūrinyje būtų galima tobulinti, daryti vienaip ar kitaip. Juk dirigentas nėra antžmogis. Muzikanto funkcija – gerai atlikti savo partiją, dirigento – visas tas partijas sėkmingai sujungti į visumą. Sunku pasakyti, kiek sėkmingai dirigento karjerai įtakos turi darbas, o kiek talentas. Turbūt kiekvienu atveju tas santykis skirtingas. Vieni ekspromtu „važiuoja“ ant savo talento ir bet koks nuoseklesnis darbas jiems yra iššūkis, o tada imama strigti dėl įdirbio stokos. Kiti atvirkščiai – daug nuveikia savo užsispyrimu ir krapštymusi smulkmenose, tačiau daugiau laiko praranda ieškodami aplinkkelių.

– Prie kurių priskirtum save?

– Manau, esu kažkur per viduriuką.

– Ar turi dirigento idealą, į kurį stengiesi lygiuotis?

– Ne, vieno neturiu. Stengiuosi mokytis iš visų. Tiek iš bendraamžių bendramokslių, tiek iš didžiųjų meistrų, nors kai kurios jų savybės manęs retkarčiais ir neįtikina. Tokiu būdu ir maitiniesi, ką nors nusižiūri iš vieno, ką nors iš kito. Tai, ką paimame iš išorinio pasaulio, savitai perdirbus dažniausiai tampa vidine mūsų dalimi. Profesorius Johannesas Schlaeflis, pas kurį tobulinausi Ciuriche, geba sukurti tokią atmosferą, kad visi jo kursuose dalyvaujantys žmonės mokosi vieni iš kitų. Juk pats natūraliausias dalykas, kad  vienas nuostabiai valdo dešinę ranką, o kitas labai poetiškai visus niuansus parodo kaire ranka. Kiekvienas turi stiprių ir silpnų savybių, su pastarosiomis reikės dirbti visą gyvenimą. To nereikia gėdytis ir kompleksuoti.

– Lietuvoje neretas atvejis, kai jaunas dirigentas iš orkestrantų sulaukia ne pačių maloniausių replikų, į jį žiūrima su lengva pašaipėle. Ar užsienyje taip pasitaiko?

– Su tokiais atvejais yra tekę susidurti žemesnio „kalibro“ orkestruose, kuriuose replikavimaas ir kiti panašūs dalykai yra kasdienybė, bendravimo kultūros dalis. Tačiau reikia rasti būdų, kaip prieiti ir prie tokių žmonių, kaip su jais rasti bendrą kalbą. Mes iš Leipcigo važiuodavome į vieną orkestriuką, kuriame sėdi nuvargę, didelį krūvį turintys žmonės. Maža to, jie groja tai, ko nemėgsta, todėl motyvacija visiškai sumenkusi. Ir jeigu tu žinai jų nepasitenkinimo priežastis, tokių orkestrantų vidinę būseną nesunku suvokti. Tuomet tenka stengtis viską daryti konkrečiau, aiškiau, vengti to, kas juos akivaizdžiai nervina. Ir jeigu su tokiu kolektyvu pavyksta pasiekti lygį, kai žmonės pabunda ir išsilaisvina iš savo kiauto, tai jau yra didelis laimėjimas. Manau, stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi. Jeigu tai pavyksta, viskas klostosi sklandžiai ir natūraliai. Niekam nekyla klausimų, ar tu autoritetas, ar ne.

– Kokį lietuvišką kūrinį labiausiai norėtum parengti ir atlikti su geru užsienio šalies orkestru?

– Norėčiau ne vieną... Jau turėjau progą Čekijoje diriguoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“, dabar būtų labai smagu kur nors parengti ir „Jūrą“. Norėčiau atlikti visus Broniaus Kutavičiaus kūrinius, nes su jais užaugau, norėtųsi pažinti vėlyvesnį jo darbą – operą „Lokys“. Taip pat parengti Onutės Narbutaitės, Ramintos Šerkšnytės, Juozo Gruodžio,  Eduardo Balsio kūrinių. Ai, tiesiog visus! Labai norisi populiarinti lietuvių muziką!

– Po aštuonerių svečiose šalyse praleistų metų turbūt jau gali pasakyti, kuris iš mūsų kompozitorių geriausiai žinomas, apskritai, ką apie Lietuvą yra girdėję užsieniečiai?

– Pasitaiko, kad žmonės žino Čiurlionį, tačiau ne masiškai. Tiesa, beveik visi eruditai yra matę jo paveikslus, girdėję nemažai fortepijoninės muzikos. Labai daug kas žino apie Šerkšnytę ir jos kūrybą, o regionuose, pro kuriuos pravažiavo „Aidijos“ choras, dar likęs Kutavičiaus kūrybos pėdsakas. Kalbant apskritai, žmonės daugiausia yra girdėję apie Lietuvos krepšinį. Šai kad ir Heidelbergo teatro budėtojas – jis gali pasakyti ne vieno vyresnės kartos mūsų krepšininko pavardę – Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis ir t. t.

– Ar save užsienyje pristatai kaip lietuvių dirigentę, ar šito stengiesi nepabrėžti?

– Be jokios abejonės, kaip lietuvių. Jeigu tik reikia siųsti kokį gyvenimo aprašymą, būtinai nurodau, kad esu iš Lietuvos. Kartais parašo, kad esu Vokietijoje gyvenanti lietuvė, tačiau tai tiesa. Pati šiuo metu jaučiuosi tarsi atsidūrusi tarp dviejų polių. Kai grįžtu į Lietuvą, čia vienoks namų pojūtis, o kai nuvykstu į Vokietiją – ten, kur dirbu ir nuolat bendrauju su žmonėmis – taip pat jaučiuosi beveik sava. Ta terpė, kurioje dabar esu, yra naudinga, ir kol kas jaučiu, kad man jos reikia. Tačiau galų gale vis tiek turiu prisipažinti, kad lietuviškas žodis, lietuviška kultūra man iki šiol turi pačią didžiausią reikšmę. Vasaros pabaigoje Nidoje teko padirbėti su choriuku, sudarytu iš projekte „Nacionalinė moksleivių akademija“ dalyvaujančių jaunuolių. Parengėme Juozo Naujalio ir Maironio dainą „Už Raseinių“. Pasirodymo metu buvo tokia akimirka, kai supratau, jog iš vaikų lūpų žodžiai kartu su melodija sminga tiesiai į klausytojų širdis, kad dainininkai tiesiogiai bendrauja su publika. Tai mane labai sukrėtė. Taip, vadinamoji žvaigždžių valanda Zalcburge buvo puiki, gavau daug dovanų, tačiau tokios suvirpinančios akimirkos, kokią išgyvenau klausydamasi šios paprastutės melodijos ir kartu ją dainuodama, ten nebuvo...

– Ar savo ateitį sieji su Lietuva?

– Bet kuriuo atveju ir su Lietuva. Tačiau kol kas į gimtinę grįžti negaliu, nes čia paprasčiausiai negaučiau tokio krūvio, kokį turiu ten. Pradėjau studijuoti užsienyje, man ten viskas įprasčiau, nes jau pažįstu sistemą, žinau, kur ką galima mėginti nuveikti ir ką iš ko pasiimti. Tikiu, kad jeigu dabar imčiau ir sugrįžčiau į Lietuvą, per ilgesnį laiką ką nors susirasčiau, bet iš karto tikrai negaučiau tokių užduočių, kokias gaunu Heidelberge. Kol jų ten turiu, kol jos stumia ir motyvuoja, ten ir lieku.

 

Mirgos Gražinytės-Tylos dosjė

Gimė Vilniuje, muzikų šeimoje: tėtis Romualdas Gražinis – chorvedys, mama Sigutė Gražinienė – pianistė, močiutė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė – smuikininkė. Pradines klases lankė sostinės 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija), vėliau mokslus tęsė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, baigė chorinio dirigavimo klasę. Chorinį ir simfoninį dirigavimą studijavo Graco muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (Austrija), Bolonijos konservatorijoje (Italija), Ciuricho konservatorijoje (Šveicarija), studijas pas profesorių Ulrichą Windfuhrą tęsia Leipcige (Vokietija). Nuo 2009 m. Mirga priimta į Vokietijos valstybės remiamą Dirigentų forumą (Dirigentenforum des Deutschen Musikrats), 2011 m. perėjo į antrąjį iš trijų šios programos lygmenų.  

Dirigentė tobulinosi pas žymius simfoninio dirigavimo meistrus Kurtą Masurą, Colliną Mettersą, George‘ą Alexanderį Albrechtą, Johannesą Schlaeflį ir kt., yra dirigavusi Bonos Beethoveno, Vidurio Vokietijos radijo, Vakarų ir Pietų Vestfalijos, Heidelbergo filharmonijos, Kauno simfoniniam, Zalcburgo „Camerata“, Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrams, dirigentą K. Masurą pavadavusi repeticijoje su Prancūzijos radijo simfoniniu orkestru. 2011 m. lietuvė pradėjo dirbti Heidelbergo (Vokietija) teatro antrąja kapelmeistere.

            2007 m. M. Gražinytė laimėjo pirmą vietą Budapešte (Vengrija) vykusiame choro dirigentų konkurse, 2008 m. tarptautiniame dirigavimo konkurse Stavangeryje (Norvegija) užėmė 3 vietą, 2011 m. Leipcige surengtame Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų simfoninio dirigavimo konkurse pelnė 2 vietą ir specialų Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro prizą. 2012 m. pavasarį Zalcburge laimėjo „Nestle“ kompanijos ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą ir pelnė galimybę diriguoti festivalio „Salzburger Festspiele“ programos koncertą.

 

Bilietų nėra, bet... (2014-03-18)

Vos paskelbus Lietuvos nacionalinės filharmonijos 2014 m. pavasario renginių repertuarą vienu perkamiausių tapo šio šeštadienio, kovo 29 d. koncertas – Andriaus Žlabio, Mirgos Gražinytės-Tylos ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) parengta įspūdinga programa. Nespėjusiems įsigyti bilietų liko vienintelė paguoda – koncertą iš Filharmonijos salės tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinės televizijos Kultūros kanalas.

Kiekvienas svetur gyvenančio lietuvių menininko sugrįžimas į Lietuvos sceną tampa reikšmingu mūsų muzikinio gyvenimo įvykiu. Šį simfoninių susitikimų vakarą klausytojų laukia dviguba šventė – Filharmonijos Didžiojoje salėje pasirodo du Lietuvos vardą pasaulyje garsinantys muzikantai. Tai JAV gyvenantis, išskirtine charizma ir menine įtaiga apdovanotas pianistas Andrius Žlabys ir Vokietijoje reziduojanti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, 2011 m. gavusi antrosios kapelmeisterės darbą Heidelbergo teatre, o 2012 m. triumfavusi Austrijoje, kompanijos „Nestle“ ir Zalcburgo festivalio surengtame jaunųjų simfoninio orkestro dirigentų konkurse. 2013–2014 m. koncertų sezoną ji eina pirmojo kapelmeisterio pareigas Berno operos teatre. „Karščiausia“ naujiena įspūdingoje Mirgos karjeroje – 2014 m. sausio 28 d. ji paskirta Zalcburgo operos teatro pagrindine dirigente 2014–2015 m. koncertų sezoną. Tai pareigos, kurioms lietuvė buvo atrinkta net iš 180 rimtų pretendentų.

Kartu su LNSO parengtoje simfoninės muzikos programoje skamba klasikos, romantikos ir šiuolaikinės muzikos pynė – monumentali Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija, Johanneso Brahmso Pirmasis fortepijoninis koncertas bei 2010 m. Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės sukurta simfoninė partitūra „Ugnys“, kurios premjera 2012 m. gegužės 17 ir 18 dienomis įvyko Miunchene, prestižinėje „Hercules-Halle“.

Šis koncertas Lietuvos nacionainėje filharmonijoje skiriamas Lietuvos narystės NATO 10-mečiui.
Dėl tiesioginės LRT transliacijos ir Filharmonija, ir Nacionalinė televizija prašo publikos nevėluoti ir pagal galimybes iš anksto užimti savo vietas Filharmonijos salėje. Koncerto pradžia – 19 val.

O vis dar besitikintiems šią programą išgirsti gyvai, bet neturintiems bilietų į koncertą Vilniuje, lieka viena išeitis – išvakarėse, kovo 28 d. vykti į Klaipėdą. Muzikų pasirodymo Klaipėdos koncertų salėje pradžia 18 val., bilietų dar yra!

Komentarai