Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės šventė
Spalio 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje koncertą surengė šį kartą Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Vakaro dedikacija nurodė pagrindinį veikėją: ... per la Grand Viola. Nusilenkimą jo didenybei altui ir instrumento šeimininkei Ūlai Ulijonai Žebriūnaitei.
Teatro meno pradžia – judesyje. Pirmąsias pjeses tikriausiai, kaip rašė Edvardas Gordonas Kregas, dramaturgas sukūrė iš veiksmo, ritmo, plastinių linijų, spalvų. O gal tiesiog iš šokio. Šiais elementais sėdintiems prieš artistą žiūrovams autorius siekė sukurti įspūdį. Jis žinojo, kad rega yra pats aštriausias, delikačiausias mūsų pojūčių organas.
Tokia artisto prisistatymo scenoje filosofija labai tikslinga ir mūsuose. Puikiai atsimename ryškius Kaukaitės kurtus teminių koncertų sceninius įvaizdžius. Juolab, iš elgsenos, koncerto metu geriamo vandens, kitų atributų matyti, kad salėje būna nemažai klausytojų, ateinančių save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Ir štai prieš juos scenoje ne trafaretiška alla Anne-Sophie Mutter, bet tvirtu žingsniu išžygiavo žavi, artistiška persona. Tarsi ištrūkusi iš mus spaudžiančios kasdienybės erdvės. Savo laikysena ir išvaizda – jaunas dabarties žmogus. Jo požiūris, vertinimai atsispindėjo ir didžiojo romantizmo epochos kompozitoriaus Niccolo Paganinio Sonatos per la Grand Viola garsinėje traktuotėje. Meistriškai valdydama garso palitrą ji raiškiai artikuliavo Paganini nuorodas: po įžangos sekantis malonus, beveik vizualizuotas pokalbis su orkestru (recitativo a piacere), ypatingai išraiškingas dainingasis Andante sostenuto ir žaismingos, galantiškai pagrotos temos variacijos. Koks gražus bravūriškas žaidimas, kurį įgyvendinti reikia meistrystės: neparodant įtampos, pastangų įvairiai artikuliuojant garso gyvenimo spalvingumą. Ir altas atsiskleidė liejantis sodrią iškalbą ir ugningą fejeriją.
Kažkas už nugaros komentuoja: turi gerą instrumentą – gerai skamba. Taip, ji groja Neapolio meistro Fratelli Sirleto (broliai Sirletto) 1997 metų altu. Tačiau prisiminiau Davido Oistracho frazę: Stradivarijų galima nupirkti. Bet ar jis skambės? Artistas pats yra instrumentas, kurį reikia susikurti ir nuolat puoselėti. Ūla tai suprato besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pirmojo alto mokytojo profesoriaus Petro Radzevičiaus klasėje. Tai ir dabar yra toji tvirta žemė po kojomis. Labai svarbu parodyti tolesnio tobulėjimo vedlius. Bazelyje prof. Hattas Beyerlis, Berlyne H. Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje prof. Tabeos Zimmermannas. Kai turi ką pasakyti, tai ir durys į scenas atsiveria. Tarptautinių konkursų Čikagoje, Miunchene, Vilniuje laureatė muzikavo įvairiuose orkestruose, kuriems dirigavo daug labai žymių 21 a. dirigentų: seras Simonuas Rattle‘as, Kentas Nagano, Christophas Eschenbachas, Gustavas Dudamelis, Valerijus Gergijevas ir kiti. Partneriai scenoje ir įrašų studijose buvo Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“, Jurijus Bašmetas, Davidas Geringas, Heinzas Holligeris, Andrius Žlabys, Indrė Baikštytė, Petras Geniušas, trio „Kaskados“, Szymanowskio kvartetas. Puikiai įvertintos Ūlos Ulijonos solo programos ir ansambliai, pasirodę Zalcburgo „Mozarteum“, Milano „La Scala“, Vienos, Bostono, Niujorko, Seulo ir kitų pasaulio kultūros centrų salėse. „Ji griežė orkestre „Kremerata Baltica“, nė nežinau, kiek dešimčių koncertų kaip solistė pagrojo Mozarto Koncertinę simfoniją smuikui ir altui kartu su Gidonu Kremeriu. Supraskite teisingai: jeigu nebūsi lygiavertis, tai atsistojęs šalia Kremerio atrodysi kaip klounas. O ji garbingai atlaikė šitą konkurenciją, jie grojo kaip du dideli menininkai“, – rašė prof. Saulius Sondeckis. Su „Kremerata Baltica“ pasirodė ne tik daugybėje koncertų salių, bet ir įrašė daug puikiai įvertintų garso ir vaizdo plokštelių.
Ir tai vis toji mokykla, kaskart siūlanti naujas aplinkybes, intriguojanti, išbandanti scenoje savo stiprybes, atverianti tobulėjimui ribų neturintį horizontą.
Dabar ji yra nuolatinė Kronbergo festivalio Vokietijoje ir kituose kraštuose dalyvė, meistriškumo kursus vedanti docentė. Darbai kunkuliuoja. Ji – styginių ansamblių trio EST, trio „Artimus“, ansamblio „Salon Orchester“ dalyvė. Ū. U. Žebriūnaitė – Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Dabar Ūla Ulijona jau skleidžia patirtį studentams. Nuo 2012-ųjų dėsto Talino ir Perosi (Italijos Bjelos mieste) muzikos akademijose, o nuo 2015 m. Turino G. Verdi konservatorijoje, Fosano V. Baravalle‘o muzikos institute.
Žavus artistiškas siautulys klausytojus pamalonino ir antrojoje koncerto dalyje. Solistė supažindino su Italijoje gyvenančio amerikiečio trimitininko ir kompozitoriaus Davido Shorto Ūlai Ulijonai dedikuotu darbu. Jausdamas altininkės meilę didžiųjų italų kino meistrams, jis sukūrė fantaziją pagal italų filmų muzikos žanro colonna sonora pradininko Nino Rotos muziką filmams. Vyresnės kartos žmonėms Fererico Fellinio, Luchino Visconti ir kitų režisierių pavardės šiandien sukelia gero kino nostalgiją. O Ūlai dar ir namų artumo jauseną, išradingų fantazuotojų menininkų Giedrės Kaukaitės, Arūno Žebriūno kūrybingą šėlsmą. N. Rotos melodijos primintos žaismingai, stilingai, teatrališkai sukurtas ir koncerto finalas.
R. Šervenikas su orkestru Luigi Boccherinio Simfonija Nr. 4 op. 35, Gioacchino Rossinio Sonata styginiams Nr. 3 C-dur ir Benjamino Britteno „Paprastąja simfonija“ op. 4 – lakia ir nepretenzinga muzika tvarkingai užpildė pauzes tarp solistės žaismo. Dar kartą įrodė, kad dirigentas – reikšminga figūra: orkestras grojo be įtampos, gerai intonuodamas, ansambliškai.
Koncerte buvo pagerbtas tarptautinio konkurso laureatas, prof. Petras Radzevičius, filharmonija ilgiausiai orkestre grojusiam artistui, suteikė Lietuvos kamerinio orkestro garbės nario vardą. Jam gėlės ir kūrybingu gyvenimu besidžiaugiančios mokinės bučiniai.