,,Vaidilos klasikos” sezono atidarymas: Petro Geniušo muzika atvėrė duris į amžinybę

„Muzika nuplauna nuo sielos kasdieninio gyvenimo dulkes“ – apie muziką yra sakęs danų rašytojas Peter Hoeg. Trečiadienio vakarą „Vaidilos“ teatre vykusio naujo klasikinės muzikos projekto „Vaidilos klasika“ atidarymo koncerte maestro Petro Geniušo ypatingai jautriai ir subtiliai atliekama fortepijoninė muzika ne vieną klausytoją nukėlė į kitą dimensiją, kurioje ištirpo visi rūpesčiai, įtampa ir netgi laiko bei erdvės suvokimas…

„Kartais gyvenime viskas vyksta, ne taip, kaip norėtume, ir džiugias akimirkas aptemdo didžiulis liūdesys“, – „Vaidilos klasikos“ atidarymo vakarą pradėjo projekto meno vadovas Darius Mažintas. Tylos minute buvo pagerbtas didis žmogus – filosofas, eseistas, kultūros kritikas Leonidas Donskis, kuris išėjo iš šio pasaulio rugsėjo 21 d. rytą. D. Mažintas savo kalboje sakė, kad „Vaidilos klasika“ yra ilgalaikis projektas, skirtas solistams, kamerinės, chorinės muzikos atlikėjams. „Vaidilos“ teatro salėje yra grojęs žymus belgų smuikininkas, kompozitorius, be kurio neįsivaizduojamas nei vieno smuikininko repertuaras, Eugène Ysaÿe, taip pat čia koncertavo ir vienas visų laikų geriausių smuikininkų, gimusių Vilniuje, Jascha Heifetzas. „Mus, kaip organizatorius, labai įpareigoja bent priartėti prie tos kartelės, kuri kažkada čia buvo, ir kiekvieną trečiadienį bei sekmadienį „Vaidilos“ teatrą paversti koncertine sale, kuri yra puikioje lokacijoje, turi tobulai klasikinei muzikai pritaikytą akustiką, gerą instrumentą, todėl ir dalyviai, ir klausytojai turi visas galimybes patirti muzikos grožį“, – savo mintis dėstė „Vaidilos klasikos“ meno vadovas D. Mažintas.  

Pasak „Vaidilos“ teatro vadovo Gedimino Jankaus, šioje salėje visuomet buvo trys dalykai: muzika, teatras ir privatūs vakarai. „Prieš 120 metų būtent čia kilo svajonė, kuri buvo įgyvendinta ir dabar tai jau istorija. Pirmosios aktorių, muzikantų ir daugelio šių dienų žymių ir garbių žmonių svajonės prasidėjo būtent čia. Šis pastatas yra pilnas idėjų ir jau įgyvendintų projektų, todėl nebijokime svajoti ir drąsiai eikime savo pasirinktu keliu!“, – su įkvėpimu garbius vakaro svečius sveikino „Vaidilos“ teatro direktorius G. Jankus.

Pasiklausyti Petro Geniušo koncerto „Vaidilos“ teatre atvyko garbūs svečiai: Čilės garbės konsulas Rimtautas Vizgirda su savo žmona, LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ valdybos nare, buvusia operos soliste Birute Vizgirdiene, paramos fondo „Orfėjaus lyra“ direktorė Nijolė Galinienė, šio fondo valdybos narė, operos dainininkė Nerija Kasparienė, aktorė Gražina Baikštytė, tapytojas Vytenis Lingys su žmona Gaiva Lingiene, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė, šiuolaikinės lietuvių muzikos kompozitorius Šarūnas Nakas, dailininkė–grafikė Kristina Norvilaitė, dizainerė Ramunė Piekautaitė su savo vyru verslininku Kęstučiu Verslovu, dizaineriai Seržas Gandžumianas ir Egidijus Rainys, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu ir kiti žymūs Lietuvos žmonės.

Tą vakarą salėje vyravo visiška tyla, o maestro P. Geniušo muzikos garsai sklido toliau, negu buvo galima įsivaizduoti. Kiekvienas klausytojas išgyveno intymų dialogą su pianisto perduodamomis mintimis, jausmais, emocijomis, nuotaikomis ir išgyvenimais. Kaip žymus vokiečių poetas Heinrichas Heinė yra pasakęs: „Kur baigiasi žodžiai – prasideda muzika“. Vieni žiūrovai klausėsi užsimerkę, kiti mėgavosi išskirtiniais „Vaidilos“ teatro salės sienų bei lubų ornamentais, dar kiti – stebėjo besikeičiančias P. Geniušo emocijas ir jo pirštų miklumą, tačiau visus tuos žmones muzika užbūrė ir nukėlė į visai kitas pasaulio platybes, kuriose laiko ir erdvės sąmprata įgavo kitas formas.

Koncerte skambėjo L. van Beethoveno, S. Prokofjevo, F. Chopino, J. S. Bacho, R. Schumanno kūriniai, kuriems pianistas sukūrė atskirus muzikinius pasaulius, atskleisdamas savo pasaulėžiūrą, vidinę kultūrą, jausmus ir troškimus. Muzikinės interpretacijos stebino nepaprastai kruopščiai išieškota muzikos harmonija, kurioje išryškėjo jos daugiasluoksniškumas: kiekvienas garsas pasakojo savo istoriją, kurias maestro apjungdavo į vieną visumą. Atlikėjas laužė klasikinės muzikos atlikimo stereotipus, žaisdamas obertonais ir išryškindamas disonansus, taip sukūrdamas neįtikėtinai stiprią energetiką ir ryšį su klausytoju. Kuo tyliau P. Geniušas grodavo, tuo labiau salė nuščiūdavo ir klausydavo kiekvieno fortepijono garso, muzikinės pauzės ar atlikėjo atodūsio.

Tai buvo vienas intymiausių ir jautriausių P. Geniušo koncertų, kuris praturtino, pakylėjo ir sukūrė amžino gyvenimo paveikslą.