Valentinui Kaplūnui - 80

Violončelė – didelis instrumentas. Nugulęs į saugų dar didesnį futliarą – visas kalnas. Tačiau kai jį nešasi violončelininkas Valentinas Kaplūnas, jis tarsi tampa kūno dalimi, suauga su juo ir tada net nepastebi gabaritų. Ir taip susitinkame jau 60 metų. Dabar vainikuojamas aštuntas violončelininko dešimtmetis.

„Amžius yra reliatyvus dalykas. Jei toliau dirbi ir suvoki tave supančio pasaulio grožį, supranti, kad sukakę metai nebūtinai reiškia senėjimą. Bent jau ne įprasta prasme. Išvengti senėjimo padeda darbas!“ – yra sakęs didysis muzikas, violončelininkas Pablo Casalsas.

Valentiną Kaplūną sutinku gatvėje keistai neskubantį. Kas atsitiko, nebedirbi? Pasirodo, energijos kupinas ilgametis Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos pedagogas neteko mokinių, kuriuos dar reikėjo išleisti į gyvenimą. Administracija mokytojui uždarė duris, o bebaigiantys mokyklą tik bręstantys muzikantai liko tarsi našlaičiai. Ir vėl atsigręžiu į beveik iki šimto metų su mokiniais dirbusį Casalsą: „Daug ką jaučiu intensyviau nei bet kada anksčiau, ir man gyvenimas darosi vis žavesnis. Aš negaliu svajoti apie išėjimą į pensiją. Nei dabar, nei kada nors. Išeiti į pensiją? Žodis man svetimas, o mintis nesuvokiama. <...> Mano darbas yra mano gyvenimas. „Išeiti į pensiją“ man reiškia pradėti mirti. Darbas ir domėjimasis vertingais dalykais yra geriausias vaistas nuo amžiaus. Kiekvieną dieną aš atgimstu iš naujo“, – rašė P. Casalsas, o Lietuvoje jo mintims pritaria ne vienas pedagogo darbą priverstas palikti profesorius, dėstytojas. Diskriminacija pagal amžių vis dėlto galioja, atsidūstu. Tačiau užveriantieji duris tikriausiai net nežino Casalso pavardės...

Vis dėlto V. Kaplūnas gyvenimo spalvas geba atrasti tarsi iš naujo. Štai jis veda meistriškumo pamoką: įvairiais klausimais gali patarti, pateikti daug naudingų pavyzdžių, atmintyje sukauptų iš skaitytų knygų, susitikimų su puikiais muzikais. Pirmos minimos pavardės susijusios su Fledžinskų šeima. Kiek jie turėjo išminties ir kokia degė meile muzikai! Vakarais konservatorijos antrojo aukšto koridoriuje ar klasėje būdavo galima rasti profesorių Jurgį besikalbantį su studentais – apie girdėtus koncertus, muzikos įrašus, apie Lietuvos kvarteto gastroles Tolimuosiuose Rytuose ar tarptautinių konkursų ypatumus, apie tolimų kalnų grožį ir slidinėjimo malonumus. Tereikėdavo užkalbinti profesorių Saulių Sondeckį, ir galėdavai valandą praleisti su juo diskutuodamas apie muziką ir muzikantus. Ilgaamžis Valentino tėvas ragindavo valandėlę kitą skirti šachmatams – protui pamankštinti. Rinkdavo įvairiausioje spaudoje pasitaikančius straipsnelius, kurie „gali būti naudingi paskaityti“ sūnui.

Konservatorijoje susibūrę Fledžinsko, Kornelijos Kalinauskaitės, Eugenijaus Paulausko įkvėpti vienminčiai studentai kūrė kvartetą. Tai buvo Vilniaus kvarteto pradmenys. Jo iniciatoriai Petras Kunca, Donatas Katkus pakvietė ir Valentiną, juolab kad jį rekomendavo ir Fledžinskas. Pasirinkus kitus muzikantus, Kaplūnas liko šone. Sakyčiau, gaila.

Baigusius konservatoriją vyrus tais laikais imdavo į sovietinę armiją. Tarnavo ir Kaplūnas. Vilniuje muzikantus priglobdavo Šiaurės miestelyje veikusio orkestro vadovas Manžuchas, tačiau Valentino į orkestrą nesisekė paskirti, tad teko kurį laiką pabūti neklaužadų būrio auklėtoju. Sunku greta vulgarių keikūnų įsivaizduoti inteligentišką, ramų, mėgstantį logiškai išaiškinti situaciją viršininką! Kartą mato, kaip jo „auklėjamieji“ smaginasi į tvorą mėtydami didelius peilius. Bandė sutramdyti, moralizuoti. Tačiau sulaukė tik patyčių. Galop ramiai pasakė: tai kad mėtyti nemokat! Neklaužados sukluso. Nesitikėdami atsako šūkaliojo: tai parodyk kaip. Ne itin galingo kūno Valentinas ramiai paėmė didžiulį peilį, neskubėdamas pasiruošė ir susikaupęs sviedė. Ore nubrėžęs keistą trajektoriją, jis tiksliai įsmigo į tvorą. „Auklėtiniai“ net žagtelėjo. „Tai buvo didžiausias gyvenimo pasiekimas. Aš tapau neabejotinu autoritetu, lyderiu, kurio bet kokia pastaba šiai kompanijai būdavo šventa“, – pasakojo Kaplūnas. Mokėjo jis visokių berniukiškų žaidimėlių – juk vaikystė prabėgo Kijevo kiemuose...

Geri muzikantai nesimėtydavo, tad V. Kaplūną pakvietė groti prof. S. Sondeckis. Ilgalaikė etatinė darbo vieta Juozo Domarko pastangomis atsirado Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre. Valentinas pradėjo gilintis į koncertmeisterio pareigas. Ramus, nesiblaškantis, gerai išmanantis muziką, gebantis taikiai bendrauti su įvairių kartų muzikantais ir iškiliais dirigentais.

Tai buvo dešimtmečiai, kai į Lietuvą kaip Europos prieangį Maskvoje esanti koncertinė organizacija „Goskoncert“ siųsdavo užsieniečius dirigentus. Žinojo, kad bus kultūringai priimti, turės reikiamas sąlygas gyventi ir repetuoti. Dirigentai, solistai atvažiuodavo ne tik uždarbiauti, jiems būdavo įdomu giliau pažvelgti į tą sovietinę periferiją. „Valstybinės filharmonijos simfoniniam orkestrui dirigavo visi garsiausi Sovietų Sąjungos dirigentai, taip pat menininkai iš Vokietijos, Prancūzijos, Britanijos, Italijos. Programos būdavo įdomios, mes daug sužinodavome apie interpretacijos meną. Orkestras brendo. Atsimenu Pietro Argento, Wernerį Müllerį ir kitus dirigentus. Ne juokai man, jaunam, buvo pagroti Johanneso Brahmso Antrojo koncerto violončelės solo. Daug metų bendradarbiavome su iškiliuoju violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi, kuriam pasakiau, kad pirmą kartą jį išgirdau 1957-aisiais. O, sako, koks senas tu mano draugas! Taip į mane ir kreipdavosi: „Labas, senasis drauge.“

Kaplūnas atmena nutikimą, liudijantį jo profesionalumą, pasitikėjimą. Vysbadene J. Domarkas su orkestru turėjo akompanuoti M. Rostropovičiui, grosiančiam Camilleˊio Saint-Saënso Koncertą violončelei. Tačiau Rostropovičius negalėjo atvykti į repeticiją su orkestru! Ką daryti? Domarkas greitai susiorientavo ir paprašė Kaplūną per repeticijas pabūti solistu. Aišku, koncertą jis mokėjo, išmanė Rostropovičiaus interpretacijos ypatumus. Repetavo visą savaitę, išmoko ir Domarkas, ir orkestras. Po koncerto Rostropovičius buvo nustebęs: po vienos repeticijos taip visi susigroję? „Maestro, aš visą savaitę jus vaizdavau!“ – paaiškino Valentinas. Kartu nusifotografavo, nuotrauka su Rostropovičiumi Kaplūnui iki šiol brangi.

Rostropovičius orkestre buvo mėgstamas. Kol kuri nors grupė žymėdavosi naujus artikuliacijos ženklus, maestro kitus orkestrantus linksmindavo anekdotais. „Girdėjome ir ilgam įstrigusių patarimų. Domarkas klausia: kiek laikyti fermatą? Maestro sako: žiūrėk į mano stryką, kai jis baigsis, baigsis ir fermata. Kaip protingai patarta. Negi aiškinsi žmogui apie akustiką, muzikos ypatumus ir kt.? Labai gerbė muzikantų bendriją. Kartą diriguodamas „Romeo ir Džuljetą“ piktokai šaukia: kodėl negroja trombonai? Šie sako: mums neparašyta. Nubėgo patikrinti. Tikrai, partijos buvo kitos redakcijos ir trombonai neturėjo groti. Maestro atsiprašė. Negirdėtas dalykas: DIRIGENTAS atsiprašė!“ – prisimena V. Kaplūnas.

Gyvenimas spalvingas, o Valentino atmintis puiki, ilgai gali pasakoti. Kiek koncertų pagrota! Su orkestru pritardavo ne tik svetimiems solistams, bet bendramoksliams Maskvos, Sankt Peterburgo konservatorijų absolventams. Atmena dažniausiai grojusią pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę, smuikininkę Audronę Vainiūnaitę. Koncertuose pasirodydavo pianistas Jurgis Bialobžeskis, Povilas Stravinskas, klarnetininkas Algirdas Budrys.

Su ne vienu iš jų V. Kaplūnas grodavo ir kamerinę muziką. Nemažai koncertuodavo trise – su Stravinsku ir Budriu. Netradicinis buvo ansamblis su arfininke Sigizmunda Sabalyte, sukaupė nemažą duetų arfai ir violončelei repertuarą. Daug griežė su vargonininkėmis, dainininkėmis Baroko salėje, Arkikatedroje, Šv. Jonų bažnyčioje.

Daugybė Lietuvos filharmonijos Vaikų ir jaunimo skyriaus rengtų nesudėtingų edukacinių programų grota visoje Lietuvoje. Kartą P. Čaikovskio „Rudens dainą“ į šaltą kaimo kultūrnamio salikę sunkvežimiu atvežtiems veltiniuotiems vaikams teko griežti be akompanimento – net išklerusio pianino nebuvo. Tačiau vaikai ilgesingos violončelės melodijos klausėsi lyg užburti...

Aspirantūrą Maskvoje V. Kaplūnas baigė grodamas L. van Beethoveną, tačiau jo repertuare visada būdavo ir nemažai lietuvių autorių muzikos. „Ne vieną naują Lietuvos kompozitoriaus kūrinį esu atlikęs pirmą kartą. Vienų premjeros liko istorijai, kiti kūriniai grojami iki šiol. Vytauto Klovos Koncertą violončelei ne tik grojau, bet ir parengiau partitūros redakciją. Klausytojams pristačiau naujus Vytauto Paltanavičiaus, Vytauto Klovos, Valentino Bagdono, Vytauto Jurgučio ir kitų kompozitorių kūrinius“, – prisimena V. Kaplūnas. Jis visada džiaugiasi gražiai skambančiais, melodingais, nuotaikingais opusais. Chorvedžio Jono Kavaliausko pjesė violončelei, gražūs Tauro Adomavičiaus kūriniai dažnai skamba Kaplūno pasirodymuose ir šiandien.

Telefono skambučiai kartais primena V. Kaplūno ugdytus mokinius, kurie šiandien groja visuose Lietuvos orkestruose, kameriniuose ansambliuose, užsienio kolektyvuose. Kasdien grodamas orkestro repeticijose, koncertuose, daug mokinių negalėdavo turtėti. „Tačiau esu laimingas, kad beveik visi rado savo vietą muzikos pasaulyje. Siekiau įdiegti meilę muzikai, logišką mąstymą, prasmingų emocijų sampratą, teisingą violončelės manualinės technikos suvokimą.“

Dabar tai vis prisiminimai. Bet kiekviena diena džiugina naujais dalykais. „Niekada nemaniau turėsiąs sodą. Taip susiklostė, kad neseniai su žmona įsigijome. Koks grožis stebėti patekančią ar besileidžiančią saulę! Įbristi į skaidriausią greta telkšančio ežero vandenį, matyti, kaip bręsta gėlių žiedai...“ Vasaros mėnesiais jau ne vienus metus jo laukia festivalis-konkursas „Muzika be sienų“ Druskininkuose. V. Kaplūnas – ne tik žiuri narys, bet ir pagalbininkas organizuojant festivalio orkestrą. Paruošia instrumentų grupes, pats pagroja, pedagogų koncertuose pasirodo ir kaip solistas.

Sau pasiskyrė užduotį sveikinti buvusius Filharmonijos kolegas su gimtadieniais (anksčiau tai darydavo Filharmonijos solistė Liudmila Mackonienė). Visiems malonu, kai kas nors prisimena ir dar gerą žodį pasako... Ačiū jam.

Prieš saulutę susėdome prisiminti Valentino vaikystės. Tiek metų kartu suktasi, bet ko nors vis nepaklausdavau. Žinojau, kad į Vilnių atvažiavo iš Kijevo, nepamiršo ukrainiečių kalbos.

Muziką mėgo mokslininkai tėvai. Jos mokslus Valentinas pradėjo nuo pažinties su liaudies instrumentais, grojo mandolina, bet orkestro vadovui atrodė, kad muzikalus berniukas gali mokytis groti „rimtesniu“ instrumentu. Tačiau šeštoje klasėje pradėti smuikuoti ar skambinti fortepijonu jau buvo vėlu. Violončelę į rankas įdavė profesoriaus Levo Seidelio mokinys simfoninio orkestro koncertmeisteris. Berniukas buvo kruopštus, tikslingai mokėsi, ir mokytojas nutarė jį parodyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dirbusiam profesoriui L. Seideliui. 1960 m. per konsultaciją Valentinas klausėsi geriausios profesoriaus mokinės Silvijos Narūnaitės (vėliau Sondeckienės) griežimo. Buvo įspūdinga. Labai jaudinosi, bet profesorius buvo geras psichologas: jau namuose vaišino arbata, kalbėjo apie muziką, paklausė kelių Valentino atliekamų kūrinių. Vaikinas patiko ir profesorius pasiūlė atvažiuoti į Vilnių studijuoti jo klasėje.

Deja, L. Seidelis po metų mirė. Valentinas lankė profesoriaus našlę iki jos gyvenimo pabaigos. Užėjęs turėdavo progą pabendrauti su kita kartu gyvenusia išskirtine muzike – pianiste Nadežda Dukstulskaite. Mokiniui profesorių šiandien primena dovanų gautas archyvinių natų pluoštelis.

Lietuvos konservatorijoje Valentinas mokslus tęsė globojamas puikių muzikų. Įdomi asmenybė buvo violončelininkas profesorius Povilas Berkavičius. Specialybės pamokas tęsė jo mokinio Domo Svirskio klasėje. Ar tik ne jo įtaka jaučiama ir Kaplūno pedagogikoje? D. Svirskis, matydamas aktyvų studentą, daug su juo dirbo. „Nematau jokio ypatingo nuopelno, kad būdamas vaikas norėjau būti menininku. Gimiau su muzika savyje, tai viskas.“ Bet, kaip sakė Casalsas, reikia branginti šią dovaną, nešvaistyti to, kas duota: „Dirbk, nuolat dirbk ir maitink savo talentą.“ Dabar atrodo, kad Valentinas taip ir gyveno. Ir šiandien jis atsimena, kaip Saulius Sondeckis sakė, kad per penkerius metus padarė tai, ko kiti pasiekia per penkiolika metų! Gyvomis muzikos pamokomis Valentinui tapo ir susitikimai su smuikininke Kornelija Kalinausaite, altininku Jurgiu Fledžinsku.

Dabar klausausi Valentino pasakojimo ir suprantu, kad ir mane įtraukia toji nuostabi gyvenimo istorija ir žmonės.

„Lekiančiame gyvenime matome daug stebuklų. Pirmiausia – gamta. Tai gali būti tiesiog šešėlis kalno šlaite, voratinklis, spindintis rasa, arba saulės šviesa ant medžio lapų. Dabar dar mūsų ežerėlis su nuostabiai skaidriu vandeniu... Ir muzika, kuri suveda žmones ir leidžia pajusti emocijų pilnatvę“, – sako violončelininkas Valentinas Kaplūnas, vis dar jaunatviškai keliaujantis su neišskiriama drauge violončele ant pečių. Tegul dar būna ilgas jų kelias.