Valstybinis simfoninis orkestras pradėjo sezoną

Rugsėjo 3 d. Valstybinės filharmonijos salėje įvyko Valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas. Žinia visiems – Kongresų rūmų salė uždaryta rekonstrukcijai. Todėl visi šio sezono koncertai vyks skirtingose salėse: Filharmonijoje arba Valdovų rūmuose.

Su Valstybiniu simfoniniu orkestru sezoną turėjo pradėti solistas Nikolajus Luganskis. Turintis savo braižą, talentingai perskaitantis jau žinomų kūrinių klavyrus pianistas. Nors pasaulyje koncertuoja be trukdžių, tačiau Lietuvoje jam pritaikytos tam tikros sankcijos: net kultūros ministras rūpinasi, kad nebūtų įleistas kaip Rusijos „agresiją Ukrainoje pateisinantis atlikėjas“. Kviestasis solistas pasikeitė. „Luganskis man vakar skambino. Jis nieko nežinojo apie mūsų peripetijas. Penktadienį operuos, ir jis pusantro mėnesio niekur negalės koncertuoti“, – kalbėjo Valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius.

Pianistą pakeitė jauna rusų smuikininkė Aliona Bajeva. Jauna įvairių tarptautinių konkursų laureatė. Gimusi Kirgizijoje, muzikantų šeimoje, Alma-Atoje baigė S. Prokofjevo vardu pavadintą muzikos mokyklą. Pas Lietuvos vyresnės kartos klausytojams pažįstamą smuikininką Eduardą Gračą mokėsi Centrinėje dešimtmetėje muzikos mokykloje ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje.

Su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu orkestru A. Bajeva gelbėjo greitosiomis pakeisto solisto poziciją. Grojo puikiai, jausdama prokofjeviškos melodikos subtilybes, žaismę. Tačiau tokių pakeitimų metu esamas repeticijų stygius atsiliepė ir koncerto metu. Bendriems deriniams šiek tiek pristigo laiko. Suprantama.

Įdomu tai, kad šį kūrinį rašydamas Prokofjevas konsultavosi su Peterburgo konservatorijos pedagogu, B. Grincevičiūtės dėdės Emilio Mlynarskio mylimiausiu mokiniu Pavelu Kochanskiu (1887–1934). Jis ne kartą lankėsi Letuvoje, Ilguvos dvarelyje. Ten muzikavo. Jam šį Koncertą Prokofjevas dedikavo. „Visa Prokofjevo kūryba persmelkta vidine tiesa, nieko prigalvoto... Puikiai mokėjo prancūzų kalbą, tačiau Paryžiuje tarp rusų muzikantų ir kūryboje visada išliko pačiu tikriausiu rusu“, – rašė prancūzų literatūros, „Le Monde“ muzikos kritikas René Dumesnil .

1917 m. ne galvoje buvo Koncertų premjeros. „Mano Pirmąjį koncertą smuikui 1924 m. Paryžiaus publikai pristatė Josephas Szigetis“, – skaitome S. Prokofjevo prisiminimuose. Geras talkininkas buvo ir dirigentas Sergejus Kusevickis (1874–1951), tapęs artimu S. Prokofjevo draugu.

Vieni pirmųjų klausytojų keiksnojo nesupratę, kiti kaltino „mendelsonizmu“ (dėl lyrikos?). Tačiau neutralių nebuvo. Baigdamas Odesos muzikos instituto P. Stoliarskio klasę Koncertą pagrojo ir Davidas Oistrachas. Ne itin sekėsi. Odesoje lankęsis S. Prokofjevas sėdo prie fortepijono ir išklojo koncerto interpretacijos esmę. To profesorius niekada nepamiršo, dalinosi ir su savo mokiniais.

A. Bajeva pajuto prokofjeviškos kantilenos savitumą. Įsiklausydama į kompozitoriaus samprotavimus siekė naudoti kuo mažesnį vibrato, o pradėdama nuo pianissimo, garsą gebėjo išauginti iki plačiai alsuojančios melodijos.

Kompozitorių viliojo koncerto žanro galimybės parodyti instrumento virtuozines galimybes ir solisto brandą. Gal todėl lyriką derinant su groteska iš solistės pareikalauta daug kontrastingų niuansų: pizzicato, saltando, utriruotas marcato, trelės, foršlagai, šuoliais kylančios gamos – didžiausia smuiko artikuliacijos įvairovė ir kontrastai. Prasmingi buvo solistės piu mosso, espressivo, vivaccisimo, jautrūs deriniai su obojumi ar fagotu.

Smuikininkė atliepė S. Prokofjevo siekį parašyti virtuozišką kūrinį.

Koncerte puikiai atlikta karo metais sukurta Dmitrijaus Šostakovičiaus Aštuntoji simfoniją (1943 m., paskirta Jevgenijui Mravinskiui) įkūnijo brutalumą, agresiją ir didį praradimų skausmą. Nežiūrėkite G. Rinkevičiui į nugarą – klausykite kaip reaguoja grojantys muzikantai. Visos penkios simfonijos dalys persmelktos tragizmu. Atrodo, gyvenimui nepalikta vilties. Sarkazmu nuspalvintas antrosios dalies maršas-skerco. Chromatinės gamos fone skamba puikiai derantis medinių pučiamųjų unisonas. Keistas lengvabūdiškas galopas. Trečiosios dalies, Tokatos, tragizmą iki išprotėjimo kuria ir ostinatinis unisonų judėjimas, ir šaižūs klyksmai, persmelkiantys visas orkestro grupes. Puikiai šias faktūras perteikė orkestras ir solistai. Tempo negenamoje muzikoje jautėsi įtampa, laukianti kokios nors atomazgos. Dvylika kartų ketvirtojoje dalyje kartojasi asketiška tema. Tačiau orkestre ji įgauna ypatingos prasmės: tamsiomis bosų spalvomis piešta pasakalija. Sureikšminti labai kokybiški orkestro unisonai. Finale fagotas atveria kelią į šviesą. Šviesėjantys pučiamųjų, styginių dialogai. Iš didžiulės audros, subito pagrotų dinaminių pokyčių sugrįžtama į tylą. Žmones užlieja ramybės peizažas. Jame ištirpsta salės daiktiškumas...

Kurdami šią D. Šostakovičiaus muzikinę drobę, sekdami įkvėpimo vedinu dirigentu, puikiai grojo orkestro solistai. Sudėtingoje partitūroje puikiai skambėjo obojaus, anglų rago, klarnetų, bosinio klarneto, valtornų, triūbos solo. Puiki, iš muzikos logikos išplaukianti ekspresija, mane žavėjęs sodrus styginių (atskirų grupių ir viso kvinteto) piano ir didžiuliai ekspresyvūs kokybiško garso proveržiai. Puikiai intonuojanti violončelių grupė ir koncertmeisterė solistė.

Atliktos simfonijos muzika buvo savotiškas kompozitoriaus ir dirigento subjektyvaus požiūrio į karo brutalumą išsisakymas. Kūrinys sumanytas kaip poema apie kenčiančius ir viltingus žmones, žūstančius ir matančius vaiskų dangų finale. Orkestras kūrė ryškias dramatines kolizijas švelnios lyrikos proveržiais, kokybišku garsu ženklintais atskirų styginių grupių unisonais, puikiai muzikavusių pūtikų ansambliais ir soliniais epizodais.