,,Vargonininko ananta": Jurgita Kazakevičiūtė

Prieš 110 metų lietuvių vargonininkas, kompozitorius, pedagogas ir choro dirigentas Juozas Naujalis įsteigė Vargonininkų mokyklą ir draugiją (1911), kitais metais minėsime Kauno muzikos mokykloje J. Naujalio įsteigtos vargonų klasės (1922) šimtmetį. Abi Lietuvos vargonininkų bendruomenei reikšmingos sukaktys yra gera proga su ryškiausiais ir aktyviausiais mūsų vargonininkais pakalbėti apie jų veiklą, vargonų muzikos sklaidą ir kitas aktualijas.

Publikacijų ciklą „Vargonininko ananta“, praėjusiame numeryje pradėtą pokalbiu su Tomu Bakučioniu, tęsiu šnekindama vargonininkę Jurgitą Kazakevičiūtę – aktyviai koncertuojančią atlikėją ir pedagogę.

 

Sielai artima muzika

– Pasikalbėti susitikome iškart po Jūsų solinio koncerto Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Kaip jaučiatės?

– Labai gerai. Man visada smagu groti Arkikatedroje – vargonai nepaprastai patogūs, jais galima išgauti daug spalvų, o ir akustika puiki. Šis koncertas yra Nacionalinės vargonininkų asociacijos (NVA) jau ketvirtus metus organizuojamo ciklo „Vox organi Cathedralis“ dalis. Džiaugiuosi, kad šiandien turėjau progą atlikti sielai artimą muziką – Gabrielio Pierné Preliudą ir Kantileną, op. 29, bei Jeano Langlais Viduramžišką siuitą (Suite Médiévale“), op. 56. Šių, kaip ir kitų prancūzų kompozitorių kūryba pasižymi lankstumu, joje daug laisvės, ir tai mane žavi. Ruošiuosi kito genialaus kompozitoriaus – W. A. Mozarto – 230-ųjų mirties metinių paminėjimui. Tai jau šimtaprocentinė mano sielos muzika! Jos klausausi, kai esu pavargusi ar prireikus sukaupti mintis. Mozarto muzika man asocijuojasi su švara, skaidrumu, tvarka ir džaugsmingumu.

– Mozartas ir vargonai?..

– Daugelis nustemba. Wolfgangas, kaip ir jo tėvas Leopoldas, dirbo vargonininku Zalcburgo katedroje. Mozartas yra pasakęs garsiąją frazę: „Vargonai – instrumentų karalius.“ Tikrai keista ir iki šiol spėliojama, kodėl kompozitorius praktiškai nieko tam karaliui neparašė. Bet yra nemažai adaptuotų jo kūrinių vargonams ir jie puikiai skamba. Man yra tekę aranžuoti nemažai Mozarto opusų, tarp jų Andante iš Koncerto fortepijonui Nr. 21 C-dur (mano dukrai Rūtai tai pats gražiausias kūrinys). Ruošiuosi Mozarto kūrinių įrašams, o gruodžio mėnesį Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje planuoju koncertą ,,Prie vargonų su Mozartu“. Jame dalyvaus ir sopranas Gunta Gelgotė, atliksime arijų iš kompozitoriaus mišių, operų, ,,Requiem“, bažnytinių sonatų, kūrinių fortepijonui bei orkestrui transkripcijų ir originalių opusų vargonams. Labai džiaugiuosi projekto idėja, nes pasirinkti kūriniai nereikalauja didelių vargonų, tad ateityje tokį koncertą bus galima surengti įvairiuose Lietuvos kampeliuose.

Pasirinkimai

– Kokie ryškiausi prisiminimai kyla atsigręžus į Jūsų vaikystę Utenoje?

– Mano vaikystė buvo labai graži, rami, taiki. Gimiau ne menininkų šeimoje, tad nežinau, iš kur dar pradinėse klasėse kilo noras mokytis groti. Atkakliai prašiau mamos, kad nuvestų mane į Utenos meno mokyklą. Mama norėjo, kad mokyčiausi groti akordeonu, bet per pirmą pamoką mokytojai su ašaromis akyse išlemenau, kad iš tikrųjų noriu skambinti fortepijonu. Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė į fortepijono klasę. Na, ir ačiū Dievui. Su didžiausiu malonumu lankiau visas muzikos pamokas, tėvams nė karto neteko raginti manęs groti. Mano pirmoji mokytoja buvo Renata Veličkienė – reikli ir charizmatiška pedagogė.

– Akivaizdu, kad pažintis su muzikos menu buvo maloni, nes baigusi meno mokyklą išvykote mokytis į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.

– Tai buvo naujas, iššūkių kupinas etapas. Konservatorijoje specialybės mokiausi pas tuometį fortepijono skyriaus vedėją Alfredą Andruškevičių. Jis mane skatino mąstyti filosofiškai, nenorėjo, kad gročiau automatiškai. Žinoma, kai mintyse atsuku laiką atgal, manau, kad labiau būčiau norėjusi lavinti techninius įgūdžius. Vis dėlto esu nepaprastai dėkinga savo dėstytojui. Iki šiol prisimenu jo žodžius: „Visada planuok savo laiką. Muzika yra kaip sportas – turi laikytis režimo.“ Tuo laikotarpiu „iššukavau“ kultūrinį Kauną: pirmame kurse kone kas antrą dieną lėkdavau į Muzikinį teatrą (žinojau visą repertuarą ir atlikėjus), vyresniuose kursuose buvau ištikima filharmonijos, Kauno dramos teatro, muziejų lankytoja.

Gyvenau bendrabutyje su dar dviem merginomis, tapome draugėmis visam gyvenimui. Mūsų, pianistų, kurse mokėsi būsimas operos solistas Edgaras Montvidas. Jis labai gražiai dainuodavo per solfedžio pamokas, mokytoja sakydavo: ,,Edgarai, gal Jūs pabandykite pereiti į dainavimo specialybę?“ Jis ir pabandė...

– Ar baigusi konservatoriją buvote tikra dėl savo profesinio kelio?

– Buvau tikra, svajojau būti pianiste. Tai, kad įstojau į vargonus – veikiau atsitiktinumas. Kai vyko stojamieji egzaminai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, buvo labai daug norinčių studijuoti fortepijoną. Vieną dieną pamačiau koridoriumi skubantį vargonininką prof. Leopoldą Digrį. Mano būsimas vyras išsyk sureagavo: ,,Žiūrėk, Digrys! Pasiteiraukime, galbūt galėtum laikyti stojamąjį egzaminą į vargonų specialybę? Manau, verta apsidrausti, nes pianistų labai daug.“ Profesorius operatyviai sureagavo ir po valandos jau grojau egzamine. Taip įstojau į dvi specialybes.

– Kaip pavyko derinti dvejas studijas?

– Buvo tikrai nelengva. Fortepijoną studijavau pas prof. Rūtą Rikterę (Ibelhauptienę), o vargonus – pas Audrą Telksnytę. Vargonai man buvo visiškai naujas instrumentas, jais grojant naudojamos visai kitos raumenų grupės. Pamenu, pagrojus fortepijonu ir vėliau ruošiantis vargonų paskaitai, rankos neklausydavo, persiorientuoti pavykdavo tik po kelių valandų. Be to, buvo neįmanoma lankyti abiejų specialybių paskaitų – trūko laiko. Supratau, kad turiu pasirinkti vieną pagrindinį instrumentą.

– Bet iš kur buvo kilęs toks didžiulis ryžtas groti dviem instrumentais?

– Turbūt iš jaunatviško entuziazmo! Iš pradžių vargonai buvo kaip žaidimas, juk kūrinėliai atrodė tokie apgaulingai lengvučiai, palyginti su tuo repertuaru, kurį grojau fortepijonu. O kaip juokinga groti kojomis! Bet pamažu vargonų pasaulis mane įtraukė. Pirmoji dėstytoja A. Telksnytė buvo nepaprasta pedagogė, žavi asmenybė, visą gyvenimą jai būsiu dėkinga už įpliekstą meilę vargonams. Deja, po metų mylima dėstytoja išėjo iš akademijos. Labai verkiau, bet reikėjo toliau gyventi, noras vargonuoti nedingo. Patekau pas dėstytoją Balį Vaitkų ir jau nuo antro kurso studijavau tik vargonų specialybę. Per B. Vaitkaus paskaitas gilindavomės į smulkiausias technines grojimo detales, jo aštri klausa nepraleisdavo jokių netikslumų. Studijuojant magistrantūroje, prof. Virginija Survilaitė atskleidė filosofinę vargonų meno esmę.

Patirtys

– Kokią įtaką grojimui vargonais padarė fortepijono pažinimas?

– Įdomus klausimas. Fortepijono dėstytojos Rūtos Rikterės mokymas turėjo teigiamo poveikio grojimui vargonais. Profesorė labai preciziškai natose pažymėdavo kiekvieną dinamikos ženklą, kiekvieną štrichą, reikalaudavo dirbti su metronomu. Tai šiek tiek varžė mano laisvą, romantišką natūrą, tačiau kaip būsimai vargonininkei toks darbas buvo gyvybiškai reikalingas.

– Porą metų tobulinotės Zalcburgo ,,Mozarteumo“ universitete.

– Pasinaudojau atsiradusia galimybe studijuoti Zalcburge. Lygiagrečiai studijavau ,,Mozarteume“ ir LMTA pirmame magistrantūros kurse. Buvo sudėtinga palikti šeimą, vos trejų metų dukrą. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris palaikė mane ir perėmė visus šeimos reikalus.

Zalcburgo universitete studijavau vargonus pas nuostabų profesorių Heribertą Metzgerį. Jis buvo vargonų fanatikas gerąja prasme: daug koncertuodavo (beje, 1972 m. yra laimėjęs J. S. Bacho konkursą Leipcige), rašydavo straipsnius apie vargonus ir visada rasdavo laiko studentams surengti ekskursijas į Italijos, Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų bažnyčias. Pamatėme daugybę puikių instrumentų ir turėjome galimybę jais pagroti. Šiuo metu profesorius dirba Zalcburgo katedros (Dom zu Salzburg) vargonininku.

Studijų metu man teko dirbti Šv. Vitalio bažnyčios vargonininke. Gyvenau bažnyčios pastate, todėl galėjau praktikuotis nors ir naktimis. Klebonas užsiėmė labdaringa veikla ir daugelį atvykusių studentų iš užsienio priimdavo gyventi į savo jaukius namus. Turėjome namų šeimininkę Elizabeth, kuri buvo rūpestinga ir mylinti kaip mama. Žinoma, neapleidau ir fortepijono. Jį studijavau pas japonę profesorę Hiroko Miki. Ji buvo nuostabi mokytoja – profesionali, geros širdies, bet ir japoniškai santūri. Viename koncerte man teko groti net tris F. Chopino koncertinius etiudus. Šalia vargonų studijų paruošti tokią fortepijoninę programą buvo kosmosas.

– Austrija – vienas svarbiausių aukštosios kultūros centrų. Ar toji terpė pakeitė Jūsų požiūrį į meną?

– Taip, ten aiškiai suvokiau, kad norint tapti profesionalu reikia nepaprastai daug dirbti ir neužmigti ant laurų.

– Ir mokslų vis negana… Grįžusi dar dvejus metus studijavote vargonų meno aspirantūroje LMTA. Ką Jums davė šios studijos?

– Įgijau meno licenciato laipsnį. Vargonavimo įgūdžius tobulinau pas prof. Virginiją Survilaitę. Puikiai sutarėme, draugiškai dirbome, ji man padėjo ruoštis rimtiems konkursams ir meistriškumo kursams.

– Konkursų rezultatai buvo nepaprastai geri.

– Esu dalyvavusi daugelyje tarptautinių vargonininkų konkursų Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Tai neįkainojama patirtis siekiant tobulėti, visiems patarčiau nebijoti iššūkių. Tarptautinis M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas buvo mano didelė svajonė ir tikslas, jo siekiau ne vienus metus. Šiame konkurse dalyvavau 2003 metais (tuomet pavyko patekti į antrą turą) ir 2007-aisiais – tada laimėjau pirmąją premiją. Deja, taip sutapo, kad konkurso metu mano mamytė iškeliavo į amžinybę, tai sužinojau prieš pat antrojo turo perklausą. Kažkokiu būdu neleidau sau emociškai ,,subyrėti“ ir atlikau programą. Patekau į finalą, bet jis vyko laidotuvių dieną. Neketinau jame groti, tačiau vyras paskatino taip pagerbti mamos atminimą. Taigi tą pačią dieną įvyko laidotuvės ir mano pasirodymas finale... Grojau ,,autopilotu“, viskas vyko kaip sapne. Tuo metu visiškai negalvojau apie save, jaudulį – norėjau tik atlikti programą iki pabaigos, nes nuovargis buvo milžiniškas. Vienas iš programos kūrinių buvo Broniaus Kutavičiaus sonata ,,Ad patres“, parašyta pagal Čiurlionio paveikslų ciklą ,,Laidotuvių simfonija“. Tikiu, kad man padėjo jėgos iš aukštai.

Pedagoginiai džiaugsmai

– Šiuo metu dirbate Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dėstote bendrąjį fortepijoną ir akompanuojate baleto skyriaus mokinių pamokose. Kuo Jums įdomus pedagoginis darbas?

– Esu dėkinga likimui, kad dirbu geriausioje menų mokykloje Lietuvoje! Jos mokytojų kolektyvas profesionalus, kūrybingas ir draugiškas, o pedagoginis darbas kupinas kasdienių iššūkių ir atradimų. Labai įdomu stebėti mokinį, kuris pradeda nuo nulio, palaipsniui atranda muzikos pasaulį ir tampa profesionalu. Man, kaip mokytojai, yra didžiulė laimė vesti jį tuo keliu ir kartu džiaugtis pasiekimais.

– Kokia akompanavimo baleto šokėjams specifika?

– Tai visai kitoks grojimo pobūdis, ypač klasikinio baleto pamokose. Iš pradžių visiems pianistams būna nelengva, nes galima puikiai groti sudėtingiausius F. Liszto etiudus ir nesuprasti, kaip teisingai atlikti dviejų ketvirtinių šuoliukų muziką. Geras baleto akompaniatorius grojimu turi kelti šokėjus į orą. Taip pat reikia išmanyti šokio judesių specifiką, tempus, žinoti, kur dėti akcentus ir t. t. Tenka taikytis prie šokėjų. Įgijau nemažai baleto žinių, labai žaviuosi šiuo žanru. Domiuosi, kaip mūsų mokyklos baleto skyriaus mokiniams sekasi dalyvauti konkursuose, koncertuose, egzaminuose. Sakyčiau, dabar yra baleto skyriaus aukso amžius, nes turime labai daug gerų mokytojų ir perspektyvių jaunųjų šokėjų.

– Su mokyklos vadovybe esate sutarusi, kad mokysite norinčius lankyti vargonų fakultatyvą. Ar per visus darbo metus sulaukėte daug mokinių?

– Deja, nedaug. Mokykloje vaikai labai užimti, jiems sunku rasti laiko dar vienam dalykui. Nebent pasitaiko tokių užsidegusių mokinių kaip Tu, kurie žino, ko nori, ir atkakliai dirba. Mielai laukiu visų, svajojančių groti vargonais. Svarbiausia, kad kojomis jau pasiektų vargonų pedalus (juokiasi).

– Kodėl M. K. Čiurlionio menų mokykloje nėra vargonų specialybės?

– Stinga lėšų geriems vargonams mokykloje. Jei mokiniai girdėtų kokybiškai skambantį instrumentą, natūraliai atsirastų norinčių mokytis juo groti. Be abejo, reikia ir vadovybės palaikymo, ir mūsų pačių iniaciatyvos. Šiuo metu mokykloje su Tomu Bakučioniu esame du vargonininkai. Džiugu, kad direktorius Dainius Numgaudis mėgsta vargonų muziką, tad bendromis jėgomis stengsimės įgyvendinti svajonę.

Koncertinės idėjos

– Esate aktyviai koncertuojanti vargonininkė, visoje Lietuvoje rengiate pasirodymus kaip solistė, ansamblių narė. Koks šiandien vargonų muzikos koncertų poreikis?

– Pagal tai, kiek turiu veiklos, vargonų muzikos koncertų poreikis nemažas. Lietuvoje turime labai daug muzikos festivalių, į kuriuos esame kviečiami. Pavyzdžiui, Šv. Mato tarptautinis vargonų muzikos festivalis Anykščiuose, Kristupo vasaros festivalis, koncertų ciklas ,,Vox organi Cathedralis“ Vilniuje ir daugybė kitų. Žiemą vargonų muzikos koncertų sumažėja, nes dauguma bažnyčių nėra šildomos, tad kaip galima groti, kai ten vos penki laipsniai šilumos? Bet tai geras metas kurti muzikinius planus ir mokytis naujas programas.

– Ar vargonų muzikos koncertų būtų mažiau, jeigu ne festivaliai arba pačių atlikėjų inicijuojami projektai?

– Tada koncertų būtų labai mažai. Deja, mes neturime asmeninių vadybininkų, tad nuolat privalai siūlytis pats ir tik tuomet muzikinės veiklos ratas pradeda suktis. Noriu pasidžiaugti Nacionalinės vargonininkų asociacijos veikla šioje srityje, nes ypač sunkūs praėję karantininiai metai buvo labai vaisingi. Parengėme edukacinių videopamokų apie vargonus ciklą ,,Didelės ir mažos instrumentų karaliaus paslaptys“. ,,YouTube“ platformoje paskelbėme šešias videoapybraižas – muzikos pamokas apie vargonų ir jų muzikos raidą bei žymiausius XV–XX amžiaus kompozitorius. Jau ketvirtus metus iš eilės vyko edukacinis ciklas ,,Instrumentų Karalius kviečia“, dedikuotas J. S. Bachui, koncertų ciklas ,,Vox organi Cathedralis“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, tikimės tęsti koncertus ir Šv. Pranciškaus vargonų muzikos festivalyje Klaipėdoje. Vargonų meistras Alvydas Šeduikis pagal licencijuotą brėžinį pagamino nešiojamuosius vargonėlius, juos ketiname panaudoti edukaciniame projekte, pagal kurį vaikus supažindinsime su vargonais – rodysime, kaip tie vargonėliai jų akyse sudedami iš detalių ir ima skambėti. Planuojame važinėti po Lietuvos darželius ir mokyklas. Mums, vargonininkams, tai nepatirtas dalykas, mat instrumentą galėsime vežiotis. Turint tokį instrumentą galima rengti daugiau koncertų su vokalistais ir įvairiais ansambliais, taigi reikia tikėtis, kad mūsų, vargonininkų, visada reikės.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su aktoriumi Rolandu Kazlu rengiant Petro Ebeno kūrinio ,,Pasaulio labirintas ir širdies rojus“ premjerą?

– Rolandas Kazlas – aukščiausio lygio profesionalas. Aktorius nuodugniai gilinosi į kūrinio tekstą, į repeticijas visada ateidavo punktualiai, nusiteikęs rimtai dirbti. Gal nuskambės netikėtai, bet kūrybiniame procese Rolandas sau neleidžia jokių pajuokavimų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko pakviesti bendradarbiauti tokią asmenybę. Jis – aktorius-intriga, nenuspėjamas, lankstus.

XX antrosios pusės čekų kompozitoriaus Petro Ebeno kūrinyje ,,Pasaulio labirintas ir širdies rojus“ darniai susilieja muzika ir XVII a. čekų filosofo, humanisto, pedagogo ir teologo Jano Amoso Komenskio tekstas. Premjeros parengimas pareikalavo daug jėgų, bet tikrai buvo verta. Esu dėkinga Kristupo vasaros festivalio ,,Sakralinių valandų“ koncertų Šv. Kazimiero bažnyčioje koordinatorei Renatai Marcinkutei už kvietimą atlikti šį kūrinį festivalyje.

Iššūkiai

– Akivaizdu, kad mėgstate šiuolaikinę vargonų muziką. Ar koncertuojant bažnyčiose dažnai tenka susidurti su konservatyviu kunigų požiūriu į repertuarą?

– Tikrai tenka. Bet sakyčiau, kad kunigai vengia ne šiuolaikinės vargonų muzikos, o kūrinių pavadinimų, kurie nėra sakralūs. Bet yra daugybė ekstremaliai skambančių kūrinių „šventais“ pavadinimais, ir tada jie esą tinkami atlikti. Ar pavadinimas lemia muzikos sakralumą? Tai labai plati tema.

– Ar neatrodo, kad toks kunigų požiūris į vargonų muziką šiek tiek kertasi su tikėjimo tiesa, skelbiančia, jog Dievas myli visus ir viską?

– Man atrodo, kad labai kertasi. Aš leisčiau bažnyčiose atlikti įvairesnę vargonų muziką, nes netikiu, kad vargonininkai grotų nederamus kūrinius. Deja, pasitaiko absurdiškų draudimų. Vienu metu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje nebuvo leidžiama atlikti J. S. Bacho fantazijų, preliudų ar fugų – buvo teigiama, kad tokioje muzikoje nėra nieko sakralaus, be to, Bachas buvo protestantas... Šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi į gerąją pusę. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su dabartiniu Arkikatedros klebonu Virginijumi Česnulevičiumi, kuris visapusiškai palaiko vargonų meną.

– Kas lemia vis mažėjantį vargonų specialybės studentų skaičių?

– Miglotos perspektyvos. Juk nesinori gražiausių savo metų paaukoti veiklai, iš kurios negalėsi valgyti duonos. Lietuvoje koncertuojantys vargonininkai dirba pagal individualios veiklos pažymas. Bet jeigu jie neturi dar ir kito darbo, tuomet išgyventi praktiškai neįmanoma. Bažnyčios vargonininko finansinė padėtis labai priklauso nuo kunigo malonės, reta bažnyčia įdarbina vargonininką su visomis socialinėmis garantijomis. Toks gyvenimas labai nestabilus ir nesaugus, greičiausiai tai yra viena priežasčių, kodėl vis mažiau žmonių Lietuvoje renkasi studijuoti vargonų specialybę. Štai Vokietijoje yra kitaip: ten atsižvelgiama į išsilavinimo lygį ir pagal tai skaičiuojamas darbo užmokestis.

Koncertuojančio ar bažnyčios vargonininko veikla mūsų šalyje dažniausiai yra sielos atgaivai, stabilias pajamas gaunant iš kitur. Kita vertus, jeigu tikrai myli savo darbą, nori jį dirbti – rasi, kaip tai daryti. Visada būsi reikalingas, tik reikia mokėti bendrauti ir bendradarbiauti, kurti naujas programas ir turėti drąsos save siūlyti.

Žvilgsnis į ateitį

– Nuo 2017-ųjų esate Nacionalinės vargonininkų asociacijos valdybos narė. Su kokiomis vargonų meno problemomis susiduriate?

– Visuomenė labai menkai pažįsta vargonų kultūrą. Organizuojant koncertinę ir edukacinę veiklą, tenka sugaišti daug laiko įrodinėjant, kodėl tai yra įdomu ir svarbu. Dažnai, ypač provincijoje, žmonės vargonus įsivaizduoja tik kaip liturginių apeigų instrumentą ir daugiausia, ką girdėję, yra Bacho Tokata ir fuga d-moll.

– Kokios norėtumėte vargonų meno ateities Lietuvoje?

– Norėčiau, kad atsirastų daugiau vargonus restauruojančių ir remontuojančių įmonių. Lietuvoje yra daug vargonų, kuriais būtų galima groti, tačiau jie apverktinos būklės. Liūdna, kad niekas nieko ir nesiruošia daryti, nes labai brangu. Taip pat noriu, kad daugiau jaunimo ryžtųsi studijuoti vargonų meną. Svajoju, kad Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje atsirastų kokybiškas instrumentas ir vargonų specialybė.

Smalsumo skiltelė

– Kuo užsiimate laisvu laiku?

– Laisvalaikį, kurio turiu labai mažai, praleidžiu sodyboje. Labai mėgstu uogauti, darbuotis darže, turime nemažą bityną. Taip pat domiuosi kinu: patinka psichologinės dramos, trileriai, net siaubo filmai. Pastarojo žanro filmus dažniau žiūriu šaltuoju metų laiku, kai yra ne tiek daug koncertų. Tikriausiai organizmui reikia adrenalino dozės, kurią esu pripratusi gauti koncertuodama. Mėgstu lankytis dramos, baleto spektakliuose.

– Ką Jums reiškia vargonai?

– Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Grojimas vargonais mane įkvepia ir mobilizuoja, repertuaro įvairovė suteikia daug kūrybinės laisvės. Tai ir įdomus muzikinis bendradarbiavimas su kolegomis solistais bei įvairias muzikos kolektyvais. Beje, galiu praktikuotis tiek, kiek noriu, nes namuose turiu vargonus. Juos pagamino mano vyras! Žinoma, tai elektroninis instrumentas, bet pedalus jis išdrožė savo rankomis. Į kompiuterį esu atsisiuntusi geriausių Europos vargonų skambesio, netgi su aidu, įrašų. Tai leidžia tiksliau pajusti įvairių stilių muziką ir mokytis ją perteikti.

Kiekvieną kartą stengiuosi atskleisti kūrinio esmę ir emociją, kas grojant vargonais ypač svarbu. Juk dažniausiai klausytojams esame nematomi, todėl čia nieko nesužavėsi blizgančia suknele ir artistiniais gestais. Klausančiojo neapgausi…

– Jeigu ne instrumentų karalius – kas tuomet?

– Kadaise buvau sugalvojusi tapti aktore, bet tokį laiką yra išgyvenęs gal kas antras žmogus. Pamenu, po koncerto Palangoje kalbėjomės su Rolandu Kazlu, ir jis pasakė: ,,Kokie tėvai savo vaikams gali linkėti tokios nelaimės – būti aktoriumi...“ Ši jo frazė sutrikdė ir privertė susimąstyti: išties, aktorius yra gyvas tiek, kiek jis scenoje. Muzikantams šiuo požiūriu gal kiek geriau. Taip pat mane žavėjo ir vis dar žavi medicina. Kai studijų metais buvau išėjusi motinystės atostogų, svarsčiau, ar nebūtų verta stoti į mediciną ir tapti šeimos gydytoja. Bet muzika vėl įtraukė! Jei kokiu nors būdu vargonai dingtų iš mano gyvenimo, rinkčiausi fortepijoną.