VĖRINYS VERONIKAI

VĖRINYS VERONIKAI
Profesorės Veronikos Vitaitės 85 metų sukakčiai

 

 

 

 

GODA GEDVILAITĖ

Savo lobyne turiu įsivaizduojamą prašmatnų vėrinį, suvertą iš brangiųjų akmenų. Rinktiniai brangakmeniai – žmonės, kuriems esu dėkinga už tai, kad esu, už tai, kad esu „ tokia“, už tai, kad turiu kuo džiaugtis. Tarp tokių žmonių ir mano brangioji Mokytoja, auklėtoja, profesorė Veronika Vitaitė.

Rimtesnis mūsų bendravimas prasidėjo Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kai buvau dvylikos metų. Čia mano supratimas apie muziką apsivertė aukštyn kojom. Groti, pasirodo, reikia visai ne pirštais, o galva. Ausys turi ne tik klausyti, bet ir girdėti. Kiekvienas kūrinėlis turi savo architektūrą, gylį, grožį, esmę ir taip toliau, ir taip be galo ir be krašto.

Po metų, 1988-aisiais, įvyko pirmasis rimtas išbandymas tarptautiniame pianistų konkurse Ustyje prie Labės (Ústí nad Labem), Čekoslovakijoje, kur kartu iškėlėme pirmąjį laurų vainiką. Būtent tada aiškiai supratau, kad aš norėsiu DAR. Tokių DAR tolesnėje mūsų biografijoje buvo visai nemažai. Nuo tada dažniau būdavome kartu: pamokose, koncertuose, kelionėse, džiaugsme ir varge. Per tą laiką mudvi kartu suvalgėme ne vieną pūdą druskos.

Pagaliau supratau, kad ir pedagogas gali būti talentingas. Jeigu jis DAR ir puikus žmogus – tai tiesiog rojus. Iki šiol ragauju to stebuklingo sodo vaisius, sunokintus mano puikiosios pedagogės.

Jos kantrumas, pareigingumas moko nepalikti spragų, pabaigti pradėtus darbus.

Jos gebėjimas švelniai išreikalauti norimo rezultato padeda greičiau pasiekti užsibrėžtą tikslą, maksimalų susikaupimą.

Jos sprogdinanti energija verčia kalnus ir užkrečia noru ne smilkti, bet liepsnoti.

Jos gražus pavyzdys žadina norą susiurbti visas gerąsias būdo savybes, kurios papuoštų kiekvieną žmogų.

Jos neišsenkantys humoro klodai kelia nuotaiką ir net niūrią dieną priverčia saulę nusišypsoti.

Jos nesustabdomas darbingumas skatina judėti, kurti, ieškoti DAR ir DAR.

Labai didžiuojuosi, kad esu profesorės Veronikos Vitaitės moksleivių ir studentų sąraše. Tapome ir likome nebloga komanda.

Labai vertinu galimybę daug metų būti šalia ir neribotais kiekiais semtis patirties ir išminties, kurią dabar dosniai dalinu kitiems.

Labai dėkoju už įkvėptą polėkį į Muzikos magijos pasaulį, kur jaučiuosi užtikrintai ir savo vietoje.

Savo įsivaizduojamame vėrinyje mūsų bendra patirtis – DAR vienas neįkainojamas brangakmenis.

Jis spindi, šviečia, šildo ir saugo.

Ir DAR. Jis AMŽINAS.

***

DAIVA TAMOŠAITYTĖ

Profesorės Veronikos Vitaitės vardą Lietuvoje žino ir mažas, ir didelis, nes per ilgą kūrybingą gyvenimą ji dalyvavo visose pianistų ugdymo grandyse, rūpinosi mokymo sistemos veiksmingumu, steigė konkursus, ypač didelį dėmesį kreipdama į lietuviškos muzikinės kultūros puoselėjimą. Galima teigti, kad Vitaitė, kaip lietuvių fortepijono mokyklos atstovė, tęsė iškiliausių pedagogų ir atlikėjų – Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Jurgio Karnavičiaus, Mariam Azizbekovos, Olgos Šteinberg – sukurtą ilgametę fortepijono tradiciją ir išugdė visą plejadą profesionalių, ryškių asmenybių. Šalia jos nuopelnų, kurie atspindėti 2020 m. išleistoje Ramunės Kryžauskienės monografijoje „Veronika Vitaitė. Pianizmo atvertys“, ypač norėtųsi pažymėti svarbius profesorės charakterio bruožus, būdingus tik didžiosioms asmenybėms: nesavanaudiškumą, nepaprastą atsidavimą menui ir gyvą, šiltą asmeninį santykį su ją supančiais žmonėmis, kuriems ji save seikėjo negailėdama jėgų ir patirties, žinių ir laiko, globodama ir įkvėpdama kiekvieną talento daigą. Ji visada geranoriška, rodanti pavyzdį neblėstančiu optimizmu ir aukštų idealų siekiu.

***

RAMUNĖ KRYŽAUSKIENĖ

Veronikos Vitaitės atlikimo meno raidą galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1964–1977 metai, kai pianistė gyveno Šiauliuose ir intensyviai muzikavo su pianistu Andriumi Povilaičiu. Atlikėjai plėtė koncertinį repertuarą, tobulinosi Maskvos Gnesinų muzikos instituto meno aspirantūroje, koncertavo Lietuvoje, įvairiuose Sovietų Sąjungos miestuose. Jų programose vyravę kūriniai dviem fortepijonams skleidė romantišką atlikėjų prigimtį, autentišką energiją, spontaniškai scenoje gimstančius meninius sprendimus.

1979 m. prasidėjęs ir 35 metus trukęs kūrybinis bendradarbiavimas su naująja koncertine partnere pianiste Ramute Vaitkevičiūte atspindėjo naujus kūrybinius poslinkius. Atlikėjų žvilgsnis vis dažniau krypdavo į XX a. kūrėjus. Į koncertų programas jos sugrąžino daugelį Lietuvoje mažai žinomų kompozitorių, klausytojams pateikdavo iki tol neskambėjusių kūrinių partitūras, noriai įtraukdavo naujas lietuvių autorių kūrinių premjeras. Pianistės bendrai muzikuoti į fortepijoninį kvartetą pakvietė kolegas Vytį Buivydavičių ir Sergejų Okruško, bendradarbiavo su Lietuvos kameriniu ir simfoniniu orkestrais.

2000 m. V. Vitaitė lygiagrečiai pradėjo koncertuoti su dukra pianiste Aleksandra Žvirblyte. Jų muzikavimas ženklino grįžimą prie klasikinio ir romantinio repertuaro. Atlikėjos gebėjo naujai pažvelgti į gilias atlikimo tradicijas turinčius kūrinius, nuosekliai studijuoti ir klausytojams perteikti muzikos spalvų ir emocijų įvairovę. Veikiai šį ansamblį papildė vaikaitis – Paulius Anderssonas. Taip gimė fortepijonų trio „Dinastija“, kurio vienos šeimos trijų kartų dalyviai ligi šiol ieško įvairių muzikinių idėjų ir jas įgyvendina, išbando skirtingas veiklos sritis. Pianistų muzikavimas trio ir kvarteto sudėtyse praplėtė erdvinius, garsinius sprendimus, kūrinių interpretacijas neretai priartino prie orkestro dinaminių galimybių.

Klausydamasis V. Vitaitės muzikavimo, visuomet junti jos asmenybės bruožų atšvaitus.

Pianistė ištikima kompozitoriaus teksto reikalavimams, kruopščiai analizuoja ritmo, artikuliacijos nuorodas, formos sąrangą. Meninės inspiracijos ji ieško dailės, architektūros, poezijos bei kitose meno šakose, atlikimo mene siekia laisvės, improvizacijos, natūralumo. V. Vitaitės individualybėje puikiai dera tiek valingas temperamentas, logiškai suvokta ir apibendrinta meninių vaizdų traktuotė, tiek ir romantinė, trapi pasaulėjauta, jausmo sušildytos, rubato išdainuotos frazės.

Romantinė V. Vitaitės prigimtis netrukdo fortepijono pedagogikoje būti racionaliai, objektyviai dirbti pagal iš anksto suplanuotą taktiką.

Profesorės studentai pabrėžia, kad ji suteikė pamatines pedagogines žinias, į rankas įdavė „amatą“. Pedagogė mokė orientuotis įvairiuose muzikiniuose stiliuose, įsisavinti plačias raiškos galimybes. V. Vitaitės metodikoje svarbus naujo kūrinio rengimo etapiškumas: matau, suprantu – įsivaizduoju, girdžiu savyje, kaip turi skambėti, – groju. Profesorė dažnai cituoja pianisto Sviatoslavo Richterio frazę: „Kūrinio visumos pojūtis atsiras tada, kai bus išjausta kiekviena nata.“

Turiningi ir įvairūs V. Vitaitės fortepijono klasės absolventų atsiliepimai liudija plačias pedagogės pažiūras, gebėjimą ugdyti įvairiapuses, giliai muzikos meną suvokiančias asmenybes. Visada atsinaujinanti, kupina neordinarių idėjų, profesinio suinteresuotumo, profesorė daugeliui atveria iki tol nematytus meninius horizontus, savo asmeniniu pavyzdžiu skatina auklėtinius domėtis filosofijos, estetikos, muzikos istorijos ir kūrinių interpretacijos klausimais. Pedantiška kūrinio analizė, vaizdžiai pateikti muzikos kalbos elementai, įprasmintos raiškos priemonės leidžia kurti prasmingas kūrinių interpretacijas.

Su kiekvienu auklėtiniu prof. V. Vitaitė dirba noriai, pasiaukodama, kiekvienam leidžia pasireikšti, pajusti savo vertę. Ji visuomet ieško geriausių auklėtinio pusių, taktiškai išsako savo pastabas, vengia įžeisti ar sutrikdyti besiformuojančią jauno žmogaus asmenybę. Įgimtas optimizmas, subtilus, dozuotas humoras kasdienę, neretai monotonišką pianisto saviruošą paverčia džiaugsmingu kūrybiniu procesu. Iš savo auklėtinių prof. V. Vitaitė reikalauja maksimalių pastangų siekiant užsibrėžtų tikslų, moko interpretacijos mene niekada nedėti galutinio taško.

Pedagoginiame darbe profesorė skatina diskusijas, kurių metu ryškėja studentų polinkiai, susisteminami technologiniai momentai. Ji nevengia grįžti prie mokyklinių tiesų, užpildyti ankstesniųjų muzikos mokymo grandžių spragas.

Daugiau nei penkis dešimtmečius trukusi profesorės V. Vitaitės pedagoginė veikla išaugino kelias kartas jaunųjų pianistų, šiandien uoliai besidarbuojančių įvairiose muzikinio gyvenimo srityse. R. Schumannas „Gyvenimo taisyklėse ir patarimuose jauniems muzikantams“ rašė: „Jei visi norėtų griežti pirmuoju smuiku, nepavyktų sudaryti orkestro, todėl gerbk kiekvieną muzikantą, esantį savo vietoje.“

Profesorė darniai sustygavo savo mokinių orkestrą. Puikiai žinodama, kad ne visiems atlikėjams versis prestižinių koncertų salių durys, su kiekvienu auklėtiniu dirbo pasiaukojamai ir nuoširdžiai, kūrybiškai ir kantriai, taip paskatindama juos atsiskleisti įvairiausiose muzikos meno srityse, įnešti savąjį kad ir kuklų indėlį į Lietuvos fortepijoninės kultūros plėtrą. Galbūt todėl profesorės Veronikos Vitaitės fortepijono klasės absolventai tokie skirtingi – nuo darbščių muzikos mokytojų, koncertmeisterių muzikos mokyklose, puikių meno vadybininkų ar mokslininkų iki tarptautinio skrydžio akademinės ir džiazo muzikos atlikėjų, prestižinių tarptautinių pianistų ir kamerinės muzikos konkursų laureatų.

***

VERONIKOS VITAITĖS PASLAPTYS...

Nuo pat mažens daug fantazuodavau. Atsigulusi vakare ilgai neužmigdavau, kurdavau visokias istorijas: buvau ir Pelenė su krištoliniu bateliu, ir Coliukė...

Muzika nuo mažens mane jaudino. Kai mamytė sėsdavo prie fortepijono, visada truputį išbaldavo, grodavo labai jautriai. O sesuo nepaprastai muzikaliai – ar linksmai, ar graudžiai, ar skausmingai – tardavo romansų, arijų žodžius, rasdavo balso spalvas, ir aš žinodavau, kad viskas tikra, kad taip kalba žmonių sielos. Kai būdama mažytė mūsų Operos teatre klausiausi Dargomyžskio operos „Undinė“, antrame veiksme pradėjau garsiai verkti, išgirdusi mylimos dukters netekusį ir dėl to pamišusį malūnininką...

Muzikavimas prie fortepijono irgi buvo pilnas emocijų ir vaizduotės. Prie fortepijono galėdavau sėdėti valandų valandas. Man patiko ieškoti, kentėti, džiaugtis. Kadangi nuosekliai dirbti dar nemokėjau, tai mokydavausi vis naujus kūrinius. Būdama gal kokių dvylikos metų iš lapo buvau pergrojusi visas Beethoveno sonatas, žinojau kiekvieną fantastišką vietą, kurią mėgdavau kartoti. Užsidegdavau greitai, įdomios idėjos patraukdavo, tikėjau, kad gyvenime reikia padaryti ką nors kilnaus, gražaus, visiems naudingo.

Organizuoti – mano aistra, pedagogika – gyvenimo džiaugsmas, koncertuoti – kita aistra.

Aišku, didžiuojuosi, kad 1991 m. pavyko surengti pirmąjį tarptautinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą. Visi buvome pakylėti, žiuri dirbo be honorarų, iš Klivlando buvo atskraidintas mudviejų su pianistu Antanu Smetona išrinktas „Steinway“ fortepijonas, svaigome nuo laisvės, galimybės įsilieti į pasaulį, pristatyti savo kultūrą.

Pedagogika – taip pat mano didžioji aistra. Labai rūpėjo, kad kiekvienas mano mokinys atskleistų savo dvasinius lobius, individualybę, tarnautų didžiajam menui kaip artistas, pedagogas, koncertmeisteris, o svarbiausia – būtų Žmogus. To norėjau ir iš dukros, ir iš anūko. Džiugu, kad jie eina tuo nelengvu pasiaukojimo didžiajam menui ir ieškojimų keliu.

O koncertai – tai laimė, kai gali žmonėms ką nors svarbaus, gražaus, tikro pasakyti, sujaudinti, priartinti juos prie dvasios titanų Bacho, Beethoveno, Mozarto, Čiurlionio, Rachmaninovo, Schuberto, Gruodžio, Verdi, Messiaeno neaprėpiamų kaip visata įžvalgų. Mėgstu groti nežinomus kūrinius, naujausius, dar neatliktus lietuvių kompozitorių opusus, atrasti juose naujų minčių. Šalia solo su orkestru labai mėgstu ansamblinį muzikavimą – tokie kūriniai daugiaplaniai, įdomus partneris sugeba pamatyti juos kitu kampu, praturtina tave, skatina diskutuoti, ieškoti paslėptų prasmių, kartais jas ir rasti. Fantastiškas jausmas apima, kai scenoje tik pagalvoji sugroti ką nors kitaip, o puikus partneris tave iškart „pagauna“ ir jūs kartu ką nors svarbaus atrandate čia ir dabar. Tai – didžioji koncertinė Akimirka, nepamirštamas blyksnis.

Jauniems pedagogams galėčiau palinkėti mylėti savo darbą, kiekvieną mokinį, matyti jame įdomią asmenybę, ją puoselėti. Gal atėję į darbą labai daug žinome, bet svarbu nuolat ieškoti to, ko dar nežinome...