Vidis: po dviejų dešimtmečių – pirmasis solo albumas

Publikuota: 2026-10-14 Autorius: Stefanija JOKŠYTĖ
Vidis: po dviejų dešimtmečių – pirmasis solo albumas

Daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos elektroninės muzikos scenoje veikiantis Vidmantas Čepkauskas, žinomas kaip Vidis, spalio 23 d. pristatys pirmąjį solo albumą „12:55 (Ceci n’est pas une V)“, išleidžiamą V vardu. Prie albumo kūrimo prisidėjo Lietuvos ir užsienio elektroninės muzikos atlikėjai – nuo Curses ir Domenique Dumont iki Noyus ir Rūtos MUR.

Daugeliui klausytojų Vidis pažįstamas iš kartu su Jazzu sukurtų dainų „I’ll Be Gone“ ir „Who’s Shot the Silence?!“. Elektroninės šokių muzikos mėgėjams jo vardas siejasi su Vilniaus „Opium“ klubu, „gallery 1986“, Nidos festivaliu „Ant Bangos“, muzikos leidyba ir tarptautinių atlikėjų pasirodymais Lietuvoje. Tačiau šįkart dėmesio centre – paties muzikanto kūryba, kurioje šokių muzikos energija susitinka su tamsesne, kinematografiška atmosfera.

Albumas „12:55“ bus išleistas dviejose vinilo plokštelėse, kuriose tilps devyni kūriniai. Skaitmeninį leidimą papildys dešimtasis – „Mer“. Muzikoje susipina itališkosios disko muzikos (Italo disco), vokiško eksperimentinio roko (krautrock), postpanko (post-punk), minimalistinės sintezatorių muzikos (minimal synth) ir industrinės popmuzikos (industrial pop) bruožai. Pulsuojančius šokių ritmus keičia santūresnės, melancholiškos kompozicijos, o skirtingas nuotaikas jungia savita garsinė atmosfera, primenanti įsivaizduojamo naktinio miesto gyvenimą.

Dalis albumo muzikos sukurta bendradarbiaujant su Frankfurto muzikos prodiuseriu Philippu Laueriu. Abu menininkai anksčiau kūrė muziką ir Antano Obcarsko režisuotam Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Fermentacija“.

Albumo kūrinyje „Is This What You Want?“ dalyvauja Curses, „Blitz Disc“ – Dreems, o „Avventura“ – Domenique Dumont. Lietuvos atlikėjai prisidėjo prie dviejų kompozicijų: Noyus – prie „You Know“, Rūta MUR – prie „One“. Šios kūrybinės partnerystės suteikia albumui skirtingų muzikinių atspalvių, tačiau išlaiko bendrą Vidžio pasirinktą skambesio kryptį.

Nors „12:55“ yra pirmasis V vardu išleidžiamas pilnos apimties solo albumas, šis projektas tarptautinėje elektroninės muzikos scenoje gyvuoja jau ne vienus metus. Iš pradžių jo autoriaus tapatybė buvo sąmoningai slepiama. Viešai ji atskleista 2017 m. per „Boiler Room“ transliaciją iš Vilniaus „Opium“ klubo.

V muziką yra išleidusios kelios tarptautinės elektroninės muzikos leidyklos: Fort Romeau įkurta „Cin Cin“, Škotijos klubo „Sub Club“ leidykla „Nautilus Rising“ ir Jen Cardini kuruojama „Correspondant“. 2024 m. leidykloje „Multi Culti“ pasirodė jo mažasis albumas „Voyage Voyage“.

Tarptautiniai kūrybiniai ryšiai Vidžio biografijoje užsimezgė dar anksčiau. 2007 m. jo kūrinys „Test“ pateko į Gilleso Petersono sudarytą muzikos rinktinę, o 2013 m. Berlyno leidykla „Get Physical Music“ išleido jo kuruotą lietuvių elektroninės muzikos rinkinį „Silence Please!“. Šie darbai prisidėjo prie Lietuvos elektroninės muzikos sklaidos užsienyje.

Savotišką raktą į naujojo albumo koncepciją suteikia jo pavadinimas „12:55 (Ceci n’est pas une V)“. Prancūziškoji dalis primena belgų siurrealisto René Magritte’o garsųjį paveikslą „Vaizdų išdavystė“ su užrašu „Ceci n’est pas une pipe“ („Tai nėra pypkė“). Ši sąsaja artima ir Čepkausko biografijai – dalį gyvenimo jis praleido Briuselyje.

Magritte’as savo kūrinyje kelia klausimą apie daikto ir jo atvaizdo santykį. Panašiai galima interpretuoti ir albumo pavadinimą: ar viena raidė gali išreikšti visą menininko kūrybinę tapatybę? Juk Vidžio veikla jau seniai peržengė individualios muzikos kūrybos ribas – ji apima klubinę kultūrą, festivalių organizavimą, leidybą ir bendradarbiavimą su kitais muzikantais.

Todėl „12:55“ įdomus ne vien kaip debiutinis albumas. Jis leidžia pažvelgti į daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos elektroninės muzikos gyvenime veikiančio menininko individualią kūrybą, iki šiol dažnai likdavusią už jo organizuojamų renginių ir bendrų projektų.

Albumą „12:55 (Ceci n’est pas une V)“ spalio 23 d. išleis muzikos leidykla „Le Temps Perdu“.

 

Komentarai