Viduramžių šokiai ir dainiaus pasakojimai
Viduramžių muzikos emblema, be abejo, yra grigališkasis choralas. Ši muzikos forma buvo imanentiška Bažnyčios dalis, neatsiejama ir nuo vienuolynų gyvenimo. Tačiau kur kas dažniau užribyje lieka kita, ne religinė viduramžių muzikos dalis – pasaulietinė muzika. Rugsėjo 13 d., sekmadienio vakarą, Valdovų rūmų Renesansinėje menėje vykusiame „Banchetto musicale“ festivalio koncerte klausėmės būtent sekuliariosios viduramžių muzikos kūrinių.
Tąvakar svečiavęsis ansamblis iš Ispanijos „Magister Petrus“ specializuojasi X-XII a. muzikoje, susiformavusioje romaninio ir anstyvojo gotikinio kultūros periodų aplinkoje. Kaip teigė ansamblio vadovas, muzikologas dr. Mauricio Molina, kolektyvas siekia atkurti autentišką muzikavimą, besiremdamas pirminiais muzikos, ikonografijos ir literatūros šaltiniais – tai išties kruopštaus ir kantraus domėjimosi reikalaujanti sfera, ansamblio profesionalumo žymė; nors, žinoma, visiškai originalų skambėjimą vargu ar įmanoma atkurti vien dėl visai kitokios, pvz., stygų ar apskritai instrumentų gamybinės technologijos. Penkių atlikėjų ansamblyje išgirdome išties retai akiratin pakliūvančius (ar net pirmąkart matomus) senovinius intrumentus: smuiko pirmtaką vielą (vielle, smuiko pirmtaką), ankstyvąją gitaros atmainą citolą, nešiojamųjų vargonų principu veikiantį organetą bei įvairius mušamuosius – tablą, dambrelį, rėminius būgnus, varpelius; šį egzotiškų instrumentų būrį papildė vokalas.
Nors viduramžiais didžioji dalis muzikos buvo vokalinė, tačiau pasauliečių mėgiami šokiai turėjo vietą ir šioje teocentrinėje epochoje. Būtent judrūs šokių ritmai šiame koncerte užėmė didžiąją programos instrumentinių kūrinių dalį. Daugiausiai gyvumo ir energijos šokiams teikė mušamaisiais grojęs M. Molina – atlikėjas grojo visiškai laisvai, atsipalaidavęs ir atsidavęs muzikos tėkmei, tačiau aiškiai ir ritmiškai tiksliai išartikuliuodamas net ir labai smulkias figūras.
Tačiau šokiai tebuvo tik viena iš programos dedamųjų – apskritai koncerte skambėję kūriniai buvo sudėlioti į tris stambesnius blokus, vientisus rinkinius iš trijų-keturių kūrinių. Kiekvienoje iš trijų dalių, kartu su šokiais, kita instrumentine muzika, įvairiais dainuojamaisiais žanrais (lotynų, prancūzų kalbomis), skambėjo ir po ilgą baladinio tipo vokalinį kūrinį su instrumentiniu pritarimu, pasakojusį apie Heraklio žygius Trojos kare, Venerą, Poseidoną ir kitus mitologinius veikėjus. Koncerto paantraštė „Ovidijaus mitologinė meilė viduramžių dainose“ lyg ir nuteikė, kad girdėsime minimos tematikos vokalinius kūrinius, tačiau iš tiesų ji buvo platesnė (kad ir minėti Heraklio nuotykiai), o ir Ovidijaus vaidmens klausimas liko pakibęs: dainų tekstų tarp autorių jis nebuvo minimas, nebent turimas galvoje abstraktesnis lygmuo, šio antikos poeto įtaka ir autoritetas Ovidijų imitavusiems viduramžių literatams.
Suprantama, didžiausias krūvis teko vokalistui José Pizarro, dažnai atlikusiam vaidmenį ilgas istorijas pasakojančio dainiaus – juk muzika čia paklūsta žodžiui, ritminė tėkmė nemetrizuota ir laisva: šiais privalumais pasinaudojęs atlikėjas buvo nenuobodus pasakotojas. Viela griežusi Irantzu Zuasti, citola skambinęs Pepe Morales Luna ir organetu grojusi Cristina Alís Raurich turėjo žymiai mažiau galimybių parodyti savo individualumą (ko ir šiaip jau nereikėtų tikėtis viduramžių epochos muzikoje), kaip ir jau minėtas M. Molina – nors pastarasis aiškiai išsiskyrė kaip lyderis tiek muzikavimo, tiek organizaciniu (vadovauja ansambliui, bendrauja su publika) aspektais.
Pačioje pabaigoje dar vertėtų paminėti vieną techninį aspektą, kuris tačiau galėjo kai kuriems klausytojams sutrukdyti pilnai pasimėgauti kūriniais – įdomu, kodėl vokalinių kūrinių tekstai ekrane buvo išversti ne lietuviškai, o angliškai? Nepaisant to, kad mažuma nemoka šios globalios kalbos, bet tikiu, kad tarp publikos buvo ir ne ypač gerai ją įvaldžiusiųjų, o juk poetiniuose tekstuose būta ir ganėtinai sudėtingų frazių, o, žinia, žodis šioje muzikoje juk toks svarus; M. Molinos išsamūs angliški komentarai taip pat nebuvo verčiami. Nors visa tai – veikiau bendras pastebėjimas nei rimtas trūkumas, tačiau ar nevertėtų leisti klausytojams kiek įmanoma daugiau įsigyventi į muziką, užuot dėmesį barsčius tikrinantis anglų kalbos žinias?