Viena konkurso istorija

Mintyse neblėsta Costa Ricos „Šimtmečio muzikos“ tarptautinis konkursas-festivalis 2023, kuriame dalyvavo visas būrys pianistų iš Lietuvos. Viena iš dalyvių E grupės atlikėja, Rugilė Marija Melytė LMTA magistrantė. Jos dėstytoja prof. Aleksandra Žvirblytė. Kirbėjo jaudulys, nes buvo atliekamos lietuvių kompozitoriaus Alvido Remesos „Stigmos“, penkios miniatiūros fortepijonui, suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaaros sonata nr. 2, Costa Ricos kompozitoriaus Marvin Camacho Villegas Noktiurnas ir Raganų šokis. Kūrinys skirtas Giuseppei Gil su visa meile ir dėkingumu. Kirbėjo jaudulys, nes atlikėja grojo Centrinėje Amerikoje, San Jose, Escuela de musica UNA. Tai “Muzikos be sienų”konkurso festivalio dovana jai už konkurse laimėtą pirmą premiją.

Kūriniai, kuriuos Rugilė Marija grojo Šimtmečio muzikos konkurso festivalyje, kalba apie giliausius išgyvenimus, apie kančią, pašaukimą, apie kraujo ženklus Tautos ir Jos žmogaus kūne. Kai atsiveria stigmos delnuose, kaktoje, šone, pėdose, kai visas skausmas perkeičiamas į prasmę būties, kai patirtis leidžia ne tik gedėti, bet ir suskambėti savęs viršijimo kalba, ašara tampa jau nebe beviltiškumo, žmogiškojo trapumo, bet vilties ir prisikėlimo mažoro ašara. Šios mintys lydi klausant lietuvių kompozitoriaus Alvido Remesos „Stigmas“, penkių miniatiūrų ciklą, pasirenkamą konkurso kūrinį.

Suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaaros kūrinys vadinamas „Ugnies sergėtoja“. Kas yra Ji, spręskite patys, tebūna šis klausimas atviras, kurio pabaigoje dedame daugtaškį... Anglų moderniosios poezijos kūrėjo T. S. Elioto poema „Ugnies pamokslas”, kalbančiame apie ugnį kaip simbolį, atspindintį sunykimą ir atsinaujinimą, atskleidžia tikrąją muzikinio kūrinio mintį, nors pats sonatos autorius kalba, kad  kūrinys (The Fire Sermon) nėra programinis, ir su šiuo anglų poetu juos sieja tik kūrinio pavadinimas. Ugnis siejama su išgyvenimais, grynais, naujos pradžios momentais. Tebūna leista ir man, jį išklausius kūrinį fortepijonui ir intuityviai pajutus, apie ką kalba muzika, pasidalinti mintimis, viliantis, kad panašų išgyvenimą girdės ir klausytojai.

Ugnies įvaizdis yra visais laiko etapais skirtingas. Sovietmečiu mažuma ugnį siejo su maža liepsnele ant žuvusiųjų kareivių kapų, ant kurių būdavo nešami raudonų gvazdikų krepšeliai. Nepriklausomybės laikais ugnis moksleivių rašiniuose įgavo naują prasmę, kaip amžinybės simbolis, kaip vaidilučių aukuras, kur atiduodama pagarba skaistumui, neliečiamumui, pagoniškai dievybei. Šiais laikais, kai krikščionybė pašventina senąjį lietuvių tikėjimą, kaip praeities vertybę ir paveldą, yra įprasta ugnį sieti su Šventosios Dvasios galia. Senajame Testamente liepsnojantis Mozės krūmas išreiškia Dievo apsireiškimą, kai Mozė nusiauna sandalus, nes žemė, kurioje Jis stovi, yra šventa. O Naujajame Testamente ugnis suliepsnoja per Sekmines virš Kristaus mokinių galvų kaip Bažnyčios gimimo ženklas. Kokį ugnies paveikslą matome šiandieną žiniasklaidos ekrane? Kaip naikinimo jėgą. Vienareikšmiškai galime pasakyti, kad pasaulio egoizmas priėjo kraštutinę ribą. Trys pasaulio stichijos daro viską, kad ugnis nepaverstų žemės kapaviete pilkų pelenų. Todėl vanduo, oras ir žemė stengiasi suvaldyti jos siautėjimą. Ar galime teigti, kad E. Rautavaaros sonata nr. 2, sukurta apie 1970-uosius metus išpranašauja šių dienų skambančią žinią apie žmoniją kamuojančias destrukcijas? Galbūt. Dvasios ugnie, įžiebk Taikos ugnį!

Yra Bruno Ferrero pasakojimas apie šventą Sebastijoną, kuris paprašo Nukryžiuotojo apsikeisti vietomis. Šventasis nori lipti ant kryžiaus, o Nukryžiuotasis sutinka užleisti savo vietą, bet primygtinai paprašo, kad ir kas benutiktų, tylėti. Šventasis Sebastijonas sutinka įvykdyti šį prašymą. Pasakojimo pabaigoje bažnyčioje įvyksta tikra neteisybė, ir šventasis Sebastijonas, išvydęs nekaltai kaltinamą žmogų, nesusilaikęs karštai ir garsiai sušunka nuo kryžiaus apreikšdamas tiesą.

Pasakojimo pabaigoje Sebastijonas paprašomas lipti nuo kryžiaus žemyn, nes nesugeba tylėti. Įvykęs blogis pasirodo ne tik beprasmis, bet gyvas, skvarbus ir turintis gilią logiką. Likimo mintys yra ne mūsų mintys. Kodėl pasaulyje vyksta karai ir stichinės nelaimės? Visagalio tylėjimas perskrodžia tamsą. Kančia gali pasibaigti tuomet, kai deguto indas bus iškuoptas iki dugno. Jau nebe daug beliko... Vos keli grybšniai... Ir Bažnyčia maldauja, kad Dievas įsikištų ir sustabdytų visa tai. Ir nelauktų , kol deguto indas bus išsemtas. Čia kalbu apie ugnį, kuri nuskaistina, kuri pati yra įkvėpimas, greitis, švara, jeigu norite – pamišimas dėl idealo, pamišimas dėl Tikėjimo, dėl Vilties ir dėl Meilės.

Antroje, šalutinėje sonatos temoje randamas atsakymas į nūdienos klausimus, randamas atsakymas, apie ką mąstome mes visi. Nuostabus laiko dvasią atkartojantis momentas! Šalutinės temos epizode, kur atsiranda makabriško judėjimo fone viršutinio balso melodija, visuomet apsiašaroju... Dukrai repetuojant namuose, matau visuomet tą patį vaizdą. Ji man primena atokvėpį ir aimaną, kareivio pertraukėlę, kai karo įtampoje suskamba jausmas ir viltis. Kokius sapnus sapnuoja jis? (antra kūrinio dalis apie tai pasakoja, o klasteriai naudojami kūrinyje ir užgaunami ne tik delnais, bet ir alkūnėmis, sukeldami stiprų dinaminį efektą kalba apie neramų, košmarišką kovojančio kareivio miegą) J.K.M.

Paskutinėje suomių kompozitoriaus E. Rautavaaros sonatos nr. 2 trečioje dalyje šlykštumas, įgavęs kraštutinę absurdo grimasą. Šis veidas, jau nebe veidas, bet iškreipta gyvulio fizionomija atspindi paskutinį neteisybės klyksmą. Ji yra tas pragaro siautulys, kuris gąsdina savo nuožmumu, brutalumu, bet labiausiai gąsdina amžinumu. Nors blogis reiškiasi nemaloniais pavidalais, mus paguodžia, nes greitai išsisemia, išsenka, suprasdamas savo fiasko, o po to dingsta paslaptingai ir netikėtai, taip, kaip ir atsiradęs. Jis mūsų veido šešėlis, jis Mefistofelio rykštė, sudeginta karštų, pulsuojančių stigmų ženklų. Jobas, dorasis Senojo Testamento istorijos žmogus, plūstasi su Dievu, jis nesako: „tu esi tuščia vieta“ (atkreipkite dėmesį, kreipinys rašomas mažąja raide), bet paliudija savo tikėjimą, ir skundžiasi dar garsiau: „Kodėl Tu man taip padarei?“ (Atkreipkite dėmesį, kreipinys rašomas didžiąja raide!) Jobas dejuoja, o kaimo žmonės pasakytų „rėkia“, ir tampa šioje situacijoje „pralaimėtoju“, susilaukia iš aplinkinių replikų, pavyzdžiui, nusiramink, nutilk, tu neteisus, Dievas geriau žino, ką daro, ir žino, kodėl siunčia tokius išmėginimus, kai atimama sveikata, draugai, šeima, turtas ir paliekamas tik purvas ir puvėsiai...

Senajame Testamente, Jobo dramoje, visos istorijos metu tylėjęs, štai dabar įsiterpia pats Kūrėjas ir nutildo protingus puikuolius, paskelbdamas, jog jie neteisūs, jog tik Jis, Jobas, yra teisus!!! Jis iš tikrųjų nenusipelnė šitokios nelaimės! Kas yra tas Jobas šiandieną, visiškai aišku, Tauta, kuri savo kūne nešioja Kristaus žaizdas (Alvido Remesos „Stigmos“).

Konkurso gaida yra paslaptingai mažorinė. Kūriniai palieka klausytojui apsispręsti, ir nusipurtyti nešvarumus. Atitiesti sulinkusį stotą, pakelti galvą, kaip liudijimą, jog esame ne mirties, bet gyvenimo ir prisikėlimo žmonės. Už tai nepučiantys miglos į akis... Franzas Lisztas pasakytų, kad E. Rautavaara užbaigė tai, apie ką jis pats kalbėjo Mefisto valse. Jei XIX amžiuje dar gyvenimo dualizmą galėjai įprasminti valso pavadinimu, Šimtmečio muzikos kompozitoriaus E. Rautavaaros sonatos temų konfliktas prabangus, nors neturi romantizmui būdingų dailiųjų bruožų. Šiandieną mes nesigrožėsime ugnies vaivorykštėmis, šiandieną matysime kardinalų kraštutinį pasaulio vaizdą tarsi per juodą ir baltą ekraną, kur juoda ir balta spalvos kovoja tarpusavy, ilgėdamos tonų subtilybių. Toks šiandieną yra pasaulis. Ir Tiesa, kokia bebūtų nepatogi ir šiurkšti, yra dargi bekompromisiška. Ir piktu žmogumi nelaikykime to, kuris rėkia, nes nori kažką daugiau suprasti, todėl ir pakelia balsą, todėl ir „dejuoja“. Bažnyčios istorijoje yra šventųjų, kurie bendraudami buvo grubūs ir nepakenčiami. Už juos pati Bažnyčia buvo pasiruošusi sumokėti kalną aukso... Duokite baltą ilgą drabužį ir supinkite ilgus plaukus Gretchen, ji tebūna Fausto mylimoji ir švelni tylenė, nes jos audringos emocijos kapituliuoja. Užtai ji ir skrajoja savęs viršijimo realybėje!!! Tiesa triumfuos, ir tegul nesudreba mūsų keliai! Išsipildys tai, kas pranašų lūpomis išpranašauta, kas turi išsipildyti. Juk mes visi laukiame laikų pilnatvėje pamatyti Veidą, kuriame sukrešėjęs kraujas bus praeities ženklas. Ir Johanno Wolfgango Goethes Faustas liudys Franzo Liszto Mefisto valso amžinumą ir žmogaus, kaip tobuliausio visatos sutvėrimo meilę nekaltumo bendrystei. J. W. Goethes kūrinyje Faustas kenčia matydamas tylią Gretchen, o visa jų meilė amžinybėje pakylėjama iki angelų šnabždesių. Piktasis pralaimi lažybas, Faustas ir Gretchen amžinybėje neišskiriami.J.K.M.

                     

Skamba kūrinio pabaigoje mažorinis akordas.

Dažnas, kaip ir ugnies, taip ir širdies plazdėjimas – yra paslaptis. „Širdis yra sunkiausių kovų vieta pasaulyje“ – taip išgraviruota amžinatilsį Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kunigystės jubiliejaus medalyje. Tai tikriausia tiesa! O kalendoriuje, šalia dvasios Tėvo vyskupo Juozo Tunaičio minčių, randame Šv. Morkaus evangelijos dešimto skyriaus, keturiasdešimt septintą eilutę: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs“ (Mk10,47). Suprantame, kad žmogiško skurdo gelmė šaukia dar gilesnę Gailestingumo gelmę… Tai mūsų didžiausio pasitikėjimo šauksmas, ir dangaus galia nedelsia atsiliepti, gydydama širdį ir kūno negalią. Pirmiausia širdį... vysk. J. T. „kuri yra ugnies vieta, ir ugnies sergėtoja“. J. K. M.

Saugokime šį brangų organizmo centrą, kūno bei dvasios variklį! Nebijokime, leiskime jam plazdėti smarkiai, giliai ir sveikai! Ir jeigu negalime priešui atleisti, ar tai ne mūsų jėgoms, tarkime: „Pasiimk, Viešpatie, mano priešą ir žinokis“...

Skamba trečias kūrinys Costa Ricos kompozitoriaus Marvin Camacho Villegas Noktiurnas ir Raganų šokis. Raganos pakviečiamos į Valpurgijos naktį ant Brokeno kalno. Joms perskristi Atlantą – vieni niekai. Papuotavusios, ir pašokusios, susirengusios grįžti į tėvynę, patiria turbulenciją, ir pradingsta Bermudų trikampyje. Skaitau Johanno Wolfgango von Goethes „Fausto“ pradžios eilutes, kai suirzęs Viešpats klausia:

Jau viską pasakei, ką sugalvojai?
Tu amžinai tik skundies ir dejuoji.
Nejaugi žemėj nieko gero nematai?

Rugilė Marija į Lietuvą parsiveža Grand Prix. Ji laiminga kartu su konkurso draugais renka rojaus obuoliukus. Ir švenčia Džiaugsmą.

 “ Rojaus obuoliukų” tekstą užrašė straipsnio autorė,

 tekstą koregavo Prof.Veronika Vitaitė.

 

 

 

Rojaus obuoliukai

 

Vieną dieną ėmiau ir paskambinau telefonu Jums, profesore Veronika Vitaite, vienai iš vyriausių Olgos Steinberg mokinių, ir Jūs pasidalinote mintimis apie ruošimąsi fortepijono pamokai.

Patariate dirbti etapais. Pirmasis etapas – susipažinimas su muzika. Iš pradžių analizuojamas muzikinis tekstas rega. Viską galima pastebėti, apie viską, ką matai, pamąstyti. Tekstas kalba apie charakterį, reikiamą garsą, rankos judesį. Rega teikia informaciją, kurią galima išgirsti vidine klausa. Tai melodija, harmonija ir ritmas. Galima išgirsti, įsivaizduoti, kaip turėtų skambėti kūrinys. O rankos pirštai, riešas gali realizuoti, ką supratai, ką išgirdai. Trys kertiniai dalykai, kurie liudija atlikimo meną – tai, ką matau, tai, ką girdžiu ir tai, ką groju. Gerai, kai mokinys moka paskaityti iš lapo arba kai mokytojas pagroja, paklauso įrašą. Na, iš pradžių nupieši tarsi eskizą.

Po to seka kruopštus ir ilgas periodas, kai analizuoji, išgirsti, ieškai tinkamų judesių, klausai, ar taip skamba. Tai ilgas darbo laikas su kūriniu, lemiantis jo rezultatą, reikalaujantis kantrybės. Iš motyvų suformuojama frazė, pajuntamas jos charakteris, išgirstama, kaip viena harmonija keičia kitą harmoniją. Garsas priklauso nuo to, kaip riešas juda, kaip pirštas paliečia klavišą, kaip kūnas sureaguoja. Pianisto judesys lemia garso kokybę, protas analizuoja ir suvokia patrauklų muzikinį vaizdą. Tinkama pirštuotė nulemia penkiasdešimt procentų sėkmės. Ausyse veikia griežtos kontrolės mechanizmas. Kiekvienas intervalas labai svarbus. Tą pajusti galima tik dirbant susikaupus. Daug lemia fiziologinė pianisto rankų struktūra, kūno koordinacija, tiesus stuburas, nepalaužiama valia, pianisto charakteris, pulso pajutimas, darbo ir malonumo santykis, pirštų aktyvumas, turinio ir formos santykis, emocijos, sugebėjimas pagroti atskirai kaire ir dešine rankomis, pirštuotės suvokimas, legato išgrojimas, ilgo, besitęsiančio garso girdėjimas, pedalo panaudojimas, neužkabinimas dviejų harmonijos atkarpų vienu metu. Visa tai galima GIRDĖTI. Šis žodis tiek daug muzikantui reiškia! Vienaip tai skamba tuščioje salėje, kitaip, kai žmonės užpildo erdvę...

Paryžiaus Grand Operoje XIX amžiuje klausytojai ypatingai žavėjosi salės akustika. Dainininkai su orkestru atlieka solines partijas ir visi žavisi jų meistriškumu. O XX amžiuje kažkas atsitiko – akustika nekokia, klausytojai kraipo galvas – kažkas ne taip. Pasirodo, buvo atrastas raktas į Grand Operos salės akustinį skambesį. XIX amžiaus damos ateidavo į koncertą su ilgomis suknelėmis, o XX amžiuje su trumpomis. Taigi, buvo prie klausytojų kėdžių prisiūtas aksomo medžiagos gabalas, ir taip išspręsta naujųjų laikų akustikos problema!..

Trečias mokymosi etapas – apimti visą kūrinį, sujungti atskiras jo dalis, žinoti, kur gali būti generalinė kulminacija, o kokios mažesnės apimties kulminacijos buvo pakeliui. Po to vesti didelę vidinę liniją nuo pirmojo garso prie paskutiniojo, persijungti atliekant kitas kontrastingas temas. Ruošimasis atlikti koncertą, kai daugiau grojama galimu tempu mintinai... Čia naudinga padiriguoti kūrinį, su natomis be instrumento, pajusti jo dramaturgiją ir formą. Patartina kūrinį pagroti mintyse – be natų ir be instrumento. Tuomet sėsti prie fortepijono, pabandyti realizuoti tai, ką įsivaizduoji. Šį etapą galima pradėti, kai lieka vienas mėnuo iki koncerto. Diriguoti su natomis galima ir anksčiau. Atlikėjas pianistas yra ir dirigentas, ir režisierius, kai kiekvienas muzikos elementas atliekamas jo kūnu, jo pirštais, riešais, pečiais, iki kojų pirštų galiukų.

„Grojimas fortepijonu panašus į architekto darbą“, – sakėte Jūs. Iš pradžių architektas nubraižo namo planą, vėliau prasideda darbai – pamatas, sienos, stogas, vamzdžiai... Paveikslas kabinamas, kai beveik visi darbai baigti... Mažas vaikas iš pradžių išmokomas žaisti, kalbėti, buityje pasitarnauti, skaityti, skaičiuoti ir rašyti... Lavinamas jo dėmesys ir ištvermė. Bet visa tai pasiekti galima tik tuomet, kai vaiko didelis noras ir gabumai tampa gebėjimais. Mokslas veda prie šio tikslo. Tėvų darbas vaikui yra tarsi jo pašaukimo sėkla, kuri turi kristi į gerą, derlingą žemę, kad sėkla nekristų tarp uolų, ir dangaus sparnuočiai jos nesulestų, Ji turi kristi ten, kur erškėčiai jos nenustelbtų. Klausyti – tai pirmasis darbas, kūdikiui skirtas, kad vėliau jis surastų savo pašaukimą – ar architekto, ar muziko. Jis gali rinkti rojaus obuoliukus, ir jausti, kaip Viešpats sumoka avansą, kurį turėtum sumokėti tu pats. Nes noras veržtis, dirbti ir veikti, kabintis už šiaudo – tai dangiškoji paskata...

Profesore, Jūs prisipažįstate, kad neturite klasėje mokinių, kurie neturėtų problemų. Dirbdama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, atlikdavote juodą darbą. Patardavote pasiklausyti įrašų, nes įrašas yra geras mokytojas. Jis parodo, kiek išlavinta mokinio klausa, ką galima savo darbe dar pagerinti. Girdėjimas gali būti dvidešimties, trisdešimties ir penkiasdešimties procentų. Naudinga mintyse išgirsti kūrinį smulkiausiom vertėm, kurios yra jame. Girdėjimas smulkių natų vertes atstoja metronomą. (...) Tą didelį daiktą, kuris Federico Felinnio filme „Orkestro repeticijoje“ atlieka svarbų vaidmenį...

Mokinys pabando ritmiškai sugroti vieną, du ar tris kartus, pedagogas kantrus – ir mokiniui tai pavyksta pasiekti gal dešimtąjį ar dvidešimtąjį kartą. O Šventame Rašte sakoma, kad atleisti savo artimui galima iki septyniasdešimt septynių kartų. Šis skaičius reiškia kone begalybę... „Kodėl Maskvos auklėtiniai taip puikiai techniškai švariai groja?“ – Jūs užduodate klausimą sau. Ir čia pat atsakote: „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje besimokydama išgyvenau tai, ką vėliau, dirbdama pedagoginį darbą, mačiau kiekviename savo mokinyje. Centrinės muzikos mokyklos auklėtiniai, gavę puikius pagrindus, toliau stoja į muzikos akademiją, kurioje pedagogas su studentu daugiau gilinasi į interpretaciją, nes studentas MOKA DIRBTI SAVARANKIŠKAI, TURI PUIKIUS girdėjimo, stilistikos, laisvo, lankstaus pianistinio aparato valdymo pagrindus. Jis mato tekstą tarp natų, lyg skaitytojas tarp eilučių. Jis perskaito POTEKSTĘ.“

Profesore, Jūs mėgstate ne tik pedagoginę monotoniją, kasdienį kantrų siekį, bet kartais pajuntate, kad per daug tolimas tikslas atvėsina įkarštį, o Lietuvos nacionalinės filharmonijos užsakymas paruošti Frederiko Šopeno koncertą per vieną mėnesį, padeda susikoncentruoti, sutelkti jėgas ir užsidegti vaiskia darbo kaitra. Tuomet Jūsų tikslas įrodyti studentui, kad per trumpą laiką, mokant koncentruotai dirbti, galima pasiekti puikų rezultatą. Svarbu ne KIEK aš dirbu, bet KAIP aš dirbu. Jūs pianistei pasakote, kad vienas mėnuo pasiruošimui yra „per daug...“.

„Iš tikrųjų patarimai neturi rezultato tol, kol nesusiduri su kiekvieno vaiko individualiomis savybėmis, jo psichologija. Iš tikrųjų mokymo principas yra viena, o kiekvienas mokinys yra kitoks ir į mokytojo pastabas reaguoja individualiai“, – pastebite Jūs. Po penkiolikos minučių protingo darbo, kai nė viena minutė nepraleidžiama be dėmesio, leidžia pasiekti norimą rezultatą, tačiau leidžia ir greitai pavargti. Anot Jūsų, visuomet galima panagrinėti vietas natose, kur klystama. Po to pagrojama ištisai, pajuntami organiški judesiai. Kiek tūkstančių valandų reikia dirbti, kad pavyktų puikiai sugroti vieną ar kitą kūrinį? (...) Apie kompozitorių ir pianistą Franzą Lisztą jo mokytojas Carlas Czerny rašė, kad galima įvertinti, ar pasiekta grojimo kokybė, kai pianistas kūrinį pagroja greitu tempu pirmą, antrą ir trečią kartą. Jei tris kartus pavyksta pagroti puikiai, tuomet galima daryti išvadą, kad koncertui pasiruošta.

„Ar dirbdama pedagoginį darbą galvoji, kiek jėgų atidavei šiai veiklai?“– užduodate sau paskutinį klausimą.

„Ne“, – atsakote Jūs. „Yra vaikas ir yra geniali muzika, ir mano pareiga padaryti viską, ką gali...“

 

 

Ksaveras nori laimėti

Ksaverui labai patinka plaukimo pamokos baseine. Malonu, kai, kai jautiesi esąs greitas tarsi žuvis. Gera yra jausti savo rankų ir kojų raumenų tvirtumą. Jam smagu, kai Lizė sako: „Krūtine Ksaveras plaukia jau ne prasčiau už Paulą“.
Geriausias plaukikas kitoje klasėje yra Paulas. Per varžybas jis buvo pirmas, bet Ksaveras atsiliko nuo jo tik per vieną grybšnį. Kitose varžybose Ksaveras tikisi nugalėti.

- Žinoma, tu jį įveiksi! – tvirtina Lizė. – Pasitreniruok darydamas startinį šuolį ir posūkius. Paului jie geriau išeina.

Ksaveras mokosi startinių šuolių.
Jis turi surasti palankiausią trajektoriją, kad jo kūnas vandenyje sutiktų mažiausią pasipriešinimą. O darant apsisukimą, reikia kiek galint arčiau priplaukti prie baseino sienelės, kad atsistūmimas būtų stipresnis.
Ksaveras įsivaizduoja, kaip bus, kai jis laimės. Galbūt jis aplenks Paulą dviem-trim grybšniais.
Paulas išpūs akis. Taip ir reikia jam, šitam Paului, nes jis visuomet šaukdavo: „Aš esu geriausias!“ Ir dar jis pareiškė, kad Lizė ant kranto visai miela, bet vandenyje – neįmanoma.
Ksaveras įsivaizduoja. Jis plaukia taip gerai, net iš baseino išlipa greičiau už Paulą. Lizė paduoda rankšluostį, Ksaveras šluostosi ir sako Paului, kuris suglumęs ropščiasi iš vandens:
- Nesinervink, juk neįmanoma visuomet būti geriausiu!
Ksaveras vis treniruojasi ir treniruojasi. Mato, kaip jį iš šalies stebi susimąstęs Paulas. Kitos varžybos numatytos penktadienį, Ksaveras jau džiaugiasi. Tik gaila, kad Lizės ten nebus. Ji susirgo raudonuke ir nematys, kaip Ksaveras laimi. Gulės lovoje ir nesitvers pykčiu, tik laikys kumštį, kad jam sektųsi.
Penktadienį iš ryto Ksaveras stebisi, kodėl taip lėtai slenka laikas. Tikybos pamokos galo nematyti. O rašinėlis per antrą pamoką toks nuobodus, kaip niekuomet. Ksaveras žiovauja.
Jam karšta ir galva tokia sunki. O, kad jau būtų popietė! Pamažu rašo jis paskutinį sakinį. Sabina surenka sąsiuvinius. Ji pažiūri į Ksaverą ir šūkteli:
- Na, kas gi čia? Ir kaip tik šiandien!
- Kas atsitiko? – nesupranta Ksaveras.
- Pažiūrėk į veidrodį, – sako Sabina.

Ir mokytoja atkreipia dėmesį:
- Vaje, vaje! Vargšas Ksaveras! Jau ir tau raudonukė! Eik į lovą!
Ksaveras žiūri į veidrodį: jo veidas išbertas raudonomis dėmėmis.
- Bet plaukimo varžybos... – sumirksi jis.
- Iš tikrųjų gaila, – sako mokytoja, – Bet tu gali užkrėsti kitus vaikus. Paralelinėje klasėje lig šiol nė vienas vaikas neserga raudonuke. Ksaverai, susidėk savo daiktus. Aš paskambinsiu mamai, kad ji tave parsivestų.
Ksaveras tikina, kad jam gerai, ir jis vienas galįs pareiti namo. Su niekuo nenori jis kalbėtis. Nė girdėti, kaip jo gailisi. Nenori net su motina šnekėtis, kai ji ateina jo parsivesti. Grįžęs tuoj pat atsigula,
Palenda po antklode ir giliai kvėpuoja, kad mamai atrodytų, jog jis užmigo.
- Po kelių dienų viskas vėl bus gerai, – pasako mama ir palieka Ksaverą vieną.
- „Taip, – galvoja jis, – bet plaukimo varžybos. Paulas laimės.“
- Mielasis Dieve,– aimanuoja palindęs po antklode,– jei jau turėjau raudonuke susirgti, tai kodėl būtinai šiandien? Nuobodų rašinėlį rašyti leidai, o dalyvauti plaukimo varžybose – ne. Tu žinai, kaip mane įskaudinai.
- Tu taip norėtum nugalėti, – sako mielasis Dievas.
- Aš juk turėjau šansą ar ne? – klausia Ksaveras.
- Žinoma, – sutinka mielasis Dievas. Startinį šuolį tu jau tikrai gerai moki, ir posūkiai dabar daug geresni.
- Būtent, – verkia Ksaveras. – O tu man sutrukdei laimėti.
- Aš suprantu, kaip tu nusivylei, – svarsto mielasis Dievas. – Bet tokie nemalonūs dalykai turi ir savo gerąją pusę.
- Jei tu taip galvoji, – sumurma Ksaveras. – Bet dabar aš taip susijaudinęs ir nematau jokios gerosios pusės. Visiškai nematau.
Nusprendžia apie nieką daugiau nekalbėti tą dieną su geruoju Dievu. Per daug pavargo. Jis užmiega.
Pavakary (varžybos, aišku, jau seniai buvo pasibaigusios, ir Paulas laimėjo) Ksaveras sulaukia svečių. Iš pradžių girdi prieškambaryje balsus.
- Vaikeli, o jei tu užsikrėsi, – perspėja mama.
- Na, ir tegul, – atsako berniuko balsas. Ir štai į kambarį įeina Paulas. Ksaveras atsisėda lovoje.
- Tai tu... Tu laimėjai?
- Laimėjau atsako Paulas. – Bet man būtų buvę daug geriau, jei tu būtum galėjęs su manimi plaukti. Dabar aš nežinau, ar iš tikrųjų esu geriausias. Kvailystė ta raudonukė. Taigi štai, ką aš ir norėjau tau pasakyti.
- Gal vėl bus varžybos? – klausia Ksaveras.
- Po keturiolikos dienų, – patvirtina Paulas. – Arba vėliau, kai tu pagysi. Mano brolis irgi plaukikas. Jis plaukia jaunių grupėje, ir labai puikiai. Jis mane treniruos.
- Aha, – sako Ksaveras.
- Tu galėsi eiti su manimi į treniruotes, jei norėsi, – siūlo Paulas. – Teisingas posūkis su kūlversčiu tau dar neišeina.
- Treniruotis kartu, – pritaria Ksaveras. – Na taip. Kodėl gi ne?
- Taigi, aš ir norėjau tau šitai pasakyti, – taria Paulas ir pasisuka norėdamas išeiti
- Minutėlę, – šūkteli Ksaveras. Aš norėčiau kai ko paklausti. Kodėl tau atrodo Lizė vandenyje „neįmanoma“?
- Ji bijo apsitaškyti, – pareiškė Paulas. – Ji nenori šokti. Nenori nerti. Nieko nenori.
- Jos oda labai jautri chloruotam vandeniui, – aiškina Paulas, – jau ne kartą jai nuo jo buvo akių uždegimas.
- Ak, taip, – taria Paulas ir atsisveikina. Prie durų jis dar kartą atsigręžia ir pasiskundžia, jog Sabina po varžybų jam liežuvį parodė. O juk jis nekaltas, kad Ksaveras raudonuke susirgo. Ksaveras juokiasi. Paskui ilgai galvoja.
- Mielasis Dieve, ar tai Tu? Paskui nutyla, visai, visai nutyla, kad galėtų girdėti, ką jam atsakys mielasis Dievas.
- Aš čia, – sako mielasis Dievas.
- Žinai, – kalba Ksaveras. – Jis gana malonus, tas Paulas. Gal jis taps mano draugu, kaip Tu manai? Ar lengviau draugui pralaimėti?
- Ne, – atsako mielasis Dievas. – Bet treniruotis daug linksmiau.

 

Sveikiname visus, savo grupės kategorijoje laimėjusius:

Sofiją Jankauskaitę (Grand Prix)
Rugilę Rapšaitę (II premija)
Kają Kašubaitę (Grand Prix)
Klėją Kašubaitę (I premija)
Vytautą Pocių (I premija)
Augustę Pauliūtę (Grand Prix)
Jorį Mikužį (Grand Prix)
Rugilę Melytę (Grand Prix)

Kiprą ir Martyną Kuliavus, dalyvavusius festivalyje. Sveikiname visus, kurie laimėjo, ir visus, kurie norėjo laimėti!

Costa Ricoje „Šimtmečio muzikos“ tarptautinis konkursas festivalis vyko 2023 metų lapkričio pabaigos dienomis. Šis renginys sutapo su muzikų globėjos šv. Cecilijos diena, kuri buvo švenčiama lapkričio dvidešimt antrąją dieną. Turbūt ne vienam girdėta istorija apie muzikų globėją, kuriai buvo uždėtas rožių ir lelijų vainikas, kaip ir jos sužadėtiniui Valerijonui, nusprendusiam, kad įtikės, jei pamatys Cecilijos angelą sargą. Pasirodęs Valerijonui šv.Cecilijos maldos metu, šiuos du vainikus ir uždeda sužadėtiniams ant galvų angelas, ragindamas saugoti juos nesuteptus. Jeigu konkurso festivalio metu būtų leista pasirinkti atlikėjams, kokiu prizu jie nori būti apdovanoti, ar laureato karūna, kuri dovanojama tik tam vienam kartui, ar nevystančių tauriųjų gėlių vainiku, į kurio tarpelius dar galima įpinti vieną kitą tobulėjimo žiedą, turbūt daugelis pasirinktų ne karūną, kuri galvą spaudžia, bet šv. Cecilijos vainiką, užtikrinantį tolesnį menininko tobulėjimą. Todėl būkime tikri, kad visos nesėkmės yra sėkmių tramplynai. O visos sėkmės – amžinybės scenos nuojauta arba generalinės repeticijos džiaugsmas.

Lene Mayer-Skumanz knygos „Jei Tu taip manai, mielasis Dieve“ Istorijos atbundantiems, pasakojimą „Ksaveras nori laimėti“ papasakojo ir pasidalino mintimis iš straipsnių rinkinio „Kelionė į XXI konkursą festivalį“ Jurgita Kaubrytė-Melienė.

Iliustracija: “Rojaus obuoliukai” Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos nežinomo mokinio piešinys.