VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas: pianistų kalvėje

Rugsėjo 14–22 dienomis Muzikos ir teatro akademijoje (du turai) bei Nacionalinėje filharmonijoje (trečiasis turas, laureatų koncertas) nuo ryto iki vakaro skambėjo fortepijono muzika. Mūsų svarbiausiame nacionaliniame muzikos konkurse varžėsi 38 dalyviai iš Lietuvos, Estijos, Suomijos, Rusijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltarusijos, Ukrainos, Prancūzijos, Šveicarijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Japonijos ir Bolivijos. Atlikėjų pasirodymą vertino žiuri – pirmininkas prof. Denisas Pascalis (Prancūzija), vicepirmininkas prof. Jurgis Karnavičius (Lietuva), žiuri nariai prof. Zbignevas Ibelgauptas (Lietuva), prof. Ivari Ilja (Estija), prof. Rolandas Kriugeris (Vokietija), prof. Mūza Rubackytė (Lietuva, Prancūzija),  Balázsas Szokolay (Vengrija) ir Peteris Tuite (Airija). Žiuri talkino sekretorius Aidas Puodžiukas, o muzikos mylėtojai galėjo stebėti konkursą per internetą bei žiūrėti per LRT kultūros kanalą Gerūtos Griniūtės vedamą konkurso dienoraščio laidą.

Išklausius pirmąjį turą atrodė, jog šis konkursas nuo ankstesnių skiriasi tuo, jog į jį atvažiavo daug gerai pasiruošusių panašaus lygio pianistų, o vieno ypač išsiskiriančio aiškaus lyderio lyg ir nėra. Tačiau konkurso žanras yra savitas ir įdomus tuo, jog šalia profesinių duomenų čia svarbūs sėkmės, netikėtumo, psichologinio pasirengimo ir fizinės ištvermės veiksniai. Todėl malonu pažymėti, kad lietuvių pianistai apskritai pademonstravo rimtą požiūrį, atidavė visas jėgas, stengėsi ir dažnu atveju parodė, ką kiekvienas turi geriausia. Ramiai, užtikrintai, gražiu tonu muzikavo Gaivilė Simaitytė (g. 1991), Paulius Pancekauskas (g. 1993), o štai pats jauniausias dalyvis Gustas Raudonius (g. 1996), smuiką iškeitęs į kompoziciją ir – visai neseniai – fortepijoną, parodė ne pagal amžių ryškų mąslumą ir konstruktyvumą, gražų gilų garsą, gerą legato (Bachas, Čiurlionis), o konkurse ypač dažnai skambėjusiame S. Rachmaninovo Etiude-paveiksle op. 39, Nr. 5 es-moll, kurio povandeniniai verpetai „nuskandina“ ne vieną techniškai pajėgų pianistą – aiškiai suvoktą bei perteiktą kompozicinę struktūrą.

 Į antrąjį turą pateko 17 pianistų. Jame dar labiau išryškėjo jų meninio braižo įvairovė, temperamentas. Štai rusų mokyklos atstovai kaip visada parodė stiprios, techniškos, veržlios komandos savybes, tarp jų ir šiuo metu Maskvoje studijuojantis Minsko tarptautinio konkurso laureatas baltarusis Andrejus Ivanovas. Iš Tolimųjų Rytų atstovų atidumu garso kokybei, minkštomis frazių pradžiomis, brandžiu polifoniniu mąstymu išsiskyrė japonė Ayane Matsuura, nuoširdžiai programą atliko Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas kinietis Dongfang Lin, galbūt ne viskas pasisekė dėl sceninio jaudulio. Iš lietuvių atlikėjų azartiškai skambino jaunoji Neringa Valuntonytė (g. 1994), ji lengvai įveikė technines užduotis. Neringai ateityje palinkėčiau padirbėti su garsu (siekti minkštesnės kokybės tirštose forte faktūrose), paieškoti daugiau spalvų, kontrastų, žaismingumo, išradingumo – ypač charakteringo pobūdžio kūriniuose (pavyzdžiui, II ture atliktose S. Prokofjevo 10 pjesių op. 12). Labai stabiliai, atsakingai skambino dar trys lietuviai: Justas Čeponis (g. 1992), Jurgis Aleknavičius (g. 1986) ir Paulius Anderssonas (g. 1995). Tvirtas, švarus be klaidų skambinimas I ture (be kitų kūrinių atliko retai skambinamą Čiurlionio Preliudą A-dur, VL 247), lygiai toks pat užtikrintas, racionalus pasirodymas II ture (nuo aiškiai išplėtotų Čiurlionio Fugos b-moll, Variacijų Sefaa Esec tema, VL 258 iki R. Schumanno sonatos Nr. 1 fis-moll op. 11) J. Čeponį charakterizavo kaip perspektyvų pianistą, kuriam visais atžvilgiais pakanka profesinio įdirbio, o jo skambinimas prasmingas, patraukia dėmesį. Jurgis Aleknavičius – vienas vyriausių dalyvių, todėl jo atlikimas rodė subrandintą, išpuoselėtą interpretaciją. Abiejų turų programą jis atliko dėmesingai, jautriai, stilingai; šviežiai, išbaigtai nuskambėjo sudėtingas kūrinys II ture – J. Brahmso Variacijos ir fuga Hendelio tema op. 24, B-dur. Be abejonės, tai nepriekaištingai profesionalus pianistas, kurio  potencialas yra augantis, ir kurio visada bus įdomu klausytis koncertų salėse. Paulius Anderssonas – vienas jauniausių konkurso dalyvių, nustebinęs vidine jėga, puikiu pasiruošimu. Jo interpretaciją žymėjo dramatiškas ir kartu sutelktas, sodrus, gilus turinio perteikimas (polifonija), geras muzikinės minties vedimas minkštu garsu, tirštos medžiagos suvaldymas virtuoziniuose kūriniuose, apmąstytas, vyriškas L. van Beethoveno sonatos Nr. 23 ("Appasionata", I d.) traktavimas, taip pat ir „kieto riešutėlio“ – F. Liszto sonatos h-moll S. 178 – svarus perteikimas, palikęs įdomaus, solidaus, titaniškų potėpių braižo įspūdį. Lietuviška muzika, lėto tempo epizodai taip pat skambėjo maloniai, turiningai, juose vėrėsi jaunajam atlikėjui būdingas mąslumas ir polinkis į filosofinį naratyvą. Ryškus, ambicingas, savitą stilių sparčiai atrandantis pianistas neabejotinai yra tarp tų, kurie ateityje atskleis savo talentą visa jėga. Kadangi pirmajame ture skambėjo nemažai ne visada sėkmingai artikuliuotos muzikos, antrajame pasigedau jauno pianisto iš Suomijos Tatu Eskelinen (g. 1993), kuris patraukė subtiliai niuansuota technika, gražiu tušė, dėmesį prikaustančiu dinamikos, štrichų, frazuotės žaismu, uždegančiu nervu, – apskritai skambinimo harmoningumu. Matyt, tai, kad suomiui į galą kiek pritrūko ištvermės atliekant Beethoveno sonatą Nr. 21 C-dur op. 53, nulėmė atranką. Vis dėlto pagal amžių jis pasirodė ir stiprus, ir labai muzikalus atlikėjas, juolab, kad jo biografijoje – išskirtinai suomiškos mokyklos aplinka.

Atlikėjų konkursas panašus į sportą ne tik tuo, kad tenka maksimaliai sukaupti jėgas ir parodyti geriausią rezultatą, bet ir specifiniais reikalavimais. Būtina atitikti daugelį kriterijų, tarp jų – be klaidų pateiktą tekstą, pakankamą technikos lygį, pakankamai sudėtingą ir įdomią programą, meniškumą, stilių, artistiškumą, o trečiame ture – santykį su orkestru. Skirtinga trijų turų programa atskleidžia tiek stipriąsias, tiek silpnąsias atlikėjo puses ir kartu leidžia susidaryti ganėtinai objektyvų požiūrį ne tik į šiuos pasirodymus, bet ir apskritai atlikėjo skonį, galimybes ar polinkius. Šeši į trečią turą praėjusieji laimingieji žiuri buvo atrinkti pamatuotai ( nors visada pralaimėjęs gali pasiguosti, jog gerų pianistų daug, o vietų – per maža...) ir sudarė intriguojančią skirtingų individualybių puokštę, juo labiau, kad susiklostė konkurencija tarp dviejų tų pačių Prokofjevo (Nr. 3), Rachmaninovo (Nr. 3) koncertų ir dviejų Beethoveno (Nr. 3 ir Nr. 4). Šioje vietoje atkreipčiau skaitytojo dėmesį, kad ir geriausia transliacija per internetą neatstoja tiesioginio klausymo salėje: ne tik dėl to, kad mikrofonai ir įrašymo aparatūra sumaniai maskuoja klaidas, niveliuoja, reguliuoja garsą, bet ir dėl to, kad per ekraną neįmanoma pajusti autentiško dvelksmo, kurį transliuoja paties atlikėjo nusiteikimas ir energija. To „vos vos“, apie kurį kalbėjo žymus pedagogas Heinrichas Neuhausas, nuo kurio prasidedąs aukštasis muzikos menas. Ir jeigu galima būtų įvesti dar vieną, „penktojo elemento“ kriterijų, tai būtent ypatingo įkvėpimo palytėti antrajame ture buvo Joris Sodeika (g. 1990) bei prancūzas Guillaume Durandas (g. 1995). O kad toji įkvėpimo mūza aikštinga, parodė koncertai su orkestru: abu šie atlikėjai, regis, neatskleidė maksimumo, galbūt dėl įvairių priežasčių; Sodeikai mano manymu pagal temperamentą ir sudėjimą būtų labiau tikęs ne galingos masyvios, ekspresyvios energijos reikalaujantis Rachmaninovas, o charakteringesnis kūrinys, ypač – šiuolaikinis (įsivaizduoju kad puikiai būtų perteikęs Vytautą Bacevičių ar Stasį Vainiūną, kitą modernistą), tuo tarpu Durandas Beethoveno trečiajame pristigo veržmės, koncentruotumo, skambino per lengvai. Tačiau apie viską – iš eilės.

Diplomus laimėję J. Sodeika ir Motiejus Bazaras (g. 1987) abu – prof. Petro Geniušo auklėtiniai, skambinę ir pereitame Čiurlionio konkurse. Sodeika pirmajame ir antrajame ture ypatingai jautriai, pagauliai skambino Čiurlionį: pasteliškas Muzikinis momentas Des-dur, VL 163 a, Mažoji sonata atskleidė, kaip natūraliai ir giliai jis suvokia Čiurlionio muzikos esmę, rado raktą į jo dvasią. Tikras specialaus prizo vertas atlikimas! Tiek J. S. Bacho Preliudas ir fuga cis-moll, BWV 873 iš GTK II tomo, tiek W. A. Mozarto sonatos B-dur KV 281 pirmoji dalis skambėjo įtikinamai, skaidriai, smagiai, virtuoziškai ir stilingai. Antrasis turas jam buvo ypač sėkmingas: F. Liszto „Mefisto valsas“ Nr. 1, S 514 skambėjo vyriškai, su mefistofelišku užmoju, vientisai, kulminacijose atsiverdavo žioruojančios skausmingos žmogaus sielos gelmės, stebino blizgantys, maštabiški pasažai, harmoningai išdėstyta struktūra. M. Musorgskio „Parodos paveikslėliai“ atskleidė pianisto psichologinę meistrystę: lėtosios dalys buvo brandžios, privertė įsijausti, ir visas kaleidoskopas buvo atliktas taip, tarsi garsais tapantis atlikėjas būtų subtilus slapčiausių sielos kertelių žinovas – vaizdingi charakteriai atvėrė nemeluotą dramą. Forte vietos skambėjo gražiai, švariai, tikslingi rankų judesiai derėjo su santūriu artistiškumu, kylančiu iš organiško muzikos prasmės išgyvenimo. Sodeikos atlikimas parodė, kad jis yra inteligentiškas, rafinuotas atlikėjas, pateikęs sunkią, įdomią programą. Pabrėžčiau ir stiprią meninę pusę bei emocinį poveikį. Jo atliekama muzika tekėjo ramiai ir kartu gyvai, o perėjimai iš greitų dalių į lėtas, kiekvienas posūkis privertė ne kartą pajusti per nugarą bėgantį šiurpą – taip švelniai buvo pasigėrėta moduliacijomis, muzikinės semantikos taškais,  kableliais ir daugtaškiais, įminta jų prasmė, pagauta nuojauta. Čia ir dabar vyko muzikos kūrinio gimimas, kuris vertė užmiršti kritinį protą ir teikė autentiško, intymaus išgyvenimo spindesį. Būtent šie momentai, sukibę į nuostabos ir pasigėrėjimo akimirkų virtinę, rodo, jog šis pianistas yra nutiesęs tiltus į tikrąjį dvasinį muzikos meną, ir telieka jam palinkėti nesustoti šiame kelyje, dovanoti muzikos klausytojams vis naujų sielos atsivėrimų. M. Bazaras – visai kito kirpimo atlikėjas. Ramus jo temperamentas slepia turtingą pasaulėvaizdį. Polifonijoje jis laisvokai elgiasi su tempu, kartu išryškina balsus, muzikos audinį, naudoja lengvą staccato. Puikiai atlikta J. Haydno sonata C-dur, Hob. XVI / 50 įkandin Bacho parodė stiliaus išmanymą, o štai S. Rachmaninovo Etiudas-paveikslas op. 39 Nr. 3 fis-moll skambėjo veikiau skriabiniškai. A. Skriabino 4 dalių sonata Nr. 3 op. 23 fis-moll skambėjo subtiliai, lėtosios dalys – brandžiai, gerai klausėsi.  Čiurlionio Fuga b-moll, Preliudas b-moll VL 169 ir Jūra. Mažų peizažų ciklas VL 317 pretendavo į geriausią atlikimą. II ture Bazaras pateikė staigmeną: virtuoziškai atliko ypač sunkius, retai atliekamus G. Ligeti etiudus (1 sąsiuvinis). III ture paskambintas S. Prokofjevo koncertas Nr. 3 op. 23, fis-moll buvo nepriekaištingas kone visais atžvilgiais ir išryškino pianisto meistriškumą bei patirtį. Kadangi šis koncertas savaime yra efektingas, ir jį taip pat puikiai atliko Robertas Lodzinskis, belieka pridurti, jog pirmąją trečiojo turo dieną Bazaras geriausiai jautė orkestrą (LNSO dirigavo Modestas Barkauskas). Apskritai Motiejus Bazaras – didelės patirties, erudicijos ir profesionalumo atlikėjas, kuris kaip „auksas pelenuose“ – retas ir žibantis tiems, kas suvokia kilmingą meno paprastumą.

Trečiąją premiją pasidalino G. Durandas bei šveicarų pianistas ir kompozitorius Jean-Selim Abdelmoula (g. 1991). Vienas jauniausių konkurso dalyvių Durandas mokosi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje prof. Deniso Pascalio klasėje. Puikių duomenų atlikėjas savo pasirodymą panardino į elegantišką, švelniai pulsuojančią atmosferą, kurioje skleidėsi Bacho, Mozarto ir Chopino genijus. Ypač antrame ture jam skambinant buvo justi atsivėręs „antras kvėpavimas“ – apibūdinimas, jog jo atliekama muzika laisvai, giliai kvėpuoja, būtų tiksliausias. Čia iš tradicinių klasikos rėmų išsiveržusi jo vaivorykštės spalvomis almanti vaizduotė piešė galingą Čiurlionio Jūrą (kartu šis Mažų peizažų ciklas buvo griežtai logiškas), Chopino trečiojoje sonatoje – be išorinių pastangų, gerai įvaldžius auftakto paskirtį – liejo pasigėrėtinas formas  (I daly džiugino gaivia, II-oje – ne pagal metus brandžia mintimi, III dalyje pylė natūralius kulminacijų „kalnelius“). Su C. Debussy ciklu „Paveikslai“ (2 sąs.) prancūzas pasiekė pasirodymo apogėjų: fortepijonas skambėjo pilnu balsu, ilgos natos, pauzės buvo sklidinos prasmės. Žaižaruojančio gyvo intelekto menininkas pakylėjo visa į aukštesnį lygmenį, kuriame ima rastis tasai „vos vos“, kada iš po visas technines kliūtis įveikusių įkaitusių rankų, kaskart įkvėpčiau nardančių klaviatūra, tarsi ištrūksta ir pasileidžia sklęsti kūrinio „aš“. Durandas laimėjo ir specialųjį prizą už šiuolaikinio kūrinio atlikimą – II ture artistiškai, charakteringai paskambintą V. Bagdono „Akvarelę“ ir „Klouno šokį“. (Gaila, jog naują Tomo Kutavičiaus kūrinį, sukurtą specialiai šiam konkursui, „Jonvabalis Marijai Morawskai“, rinkosi nedaug atlikėjų, nepatekusių į tolesnius turus, todėl jo išgirsti neteko.) Jean-Selim Abdelmoula visuose trijuose turuose skambino tvirtai, išbaigtai: ir I turo programa (Bachas, Beethovenas, Liszto transcendentinis etiudas), ir II ture skambėjusi F. Schuberto sonata B-dur, D 960 ir III-ajme – Beethoveno ketvirtasis koncertas džiugino stilingumu ir kokybišku perteikimu. Gražiai šveicaras interpretavo lietuvių muziką. Jo atlikimas pasižymi savita atida atliekamam tekstui, jis nevengia lėtai, tarsi per padidinamąjį stiklą pažvelgti į garsų grožybes, tačiau puikiai valdo formą, todėl dėmesys detalėms nepersveria bendros kūrinio koncepcijos. Tai – išties aukštos atlikimo kultūros auklėtinis.

II vietą iškovojo šiuo metu Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje prof. Stepano Simoniano klasėje studijuojanti iš Rostovo prie Dono kilusi Darja Parkhomenko (g. 1991). Nors stipri atlikėja Čiurlionio Fugą b-moll, Variacijas Sefaa Esec tema skambino didžiai romantizuotai, visa kita konkurso programa, taip pat V. Montvilos „Miražas“ atitiko kūrinių stilių. R. Schumanno Humoreska op. 20 paliko gerai, išmoningai atlikto darbo įspūdį; tuo tarpu šviežiai, kaip gaivus gūsis, įelektrintai nuskambėjo koncertiška, patraukli Carlo Vine'o sonata Nr. 1 II ture. Trečiąjį S. Rachmaninovo koncertą d-moll op. 30 pianistė paskambino su neblėstančia energija. Ji turi labai gerus pagrindus (vadinamąjį rankų pastatymą) ir įgūdžius, maksimalus pirštų sukibimas su „klavišo dugnu“ leidžia formuoti ypač kokybišką užgavimo būdą, išgauti turtingą obertonais garsą bei sukurti organišką kontaktą, niekur neleidžiantį slysti paviršiumi, o tai kartu su jautria klausa, neeiliniu protu bei maloniu natūralumu rodo priklausymą aukštos prabos virtuozų draugei. Jos bendrametis Robertas Lozinskis (iki 2014 metų prof. Z. Ibelgaupto, vėliau – karališkosios Škotijos konservatorijos prof. Fali Pavri klasės auklėtinis) tapo pagrindinės I premijos laureatu, taip pat jam atiteko specialusis prizas už Čiurlionio muzikos atlikimą bei Muzikų sąjungos ir Natų knygyno įsteigtas ir pirmą sykį įteiktas publikos simpatijų prizas. Jeigu būtų galima ir šiam ryškiam, dideles perspektyvas turinčiam atlikėjui pritaikyti būdingą epitetą, tai būtų „visapusiškas sklandumas“. Jau I ture J. S. Bacho Preliudas ir fuga e-moll, BWV 879, iš GTK II tomo „slydo“ nepriekaištingai, stilingai, S. Rachmaninovo Etiudą-paveikslą op. 39, Nr. 5, es-moll su visomis pavojingomis vietomis jis įveikė taip pat lengvai (aiškiai išvedė temą, logiškai prijungė pabaigą) kaip ir Beethoveno „Mėnesienos“ sonatos II-III dalis bei Čiurlionio Pastoralę VL 187. II ture šalia Čiurlionio Fugos b-moll, Mažosios sonatos, A. Remesos Stigmų (be V. Bagdono dažniausiai II ture skambėjusio kompozitoriaus) Lodzinskis pateikė dar daugiau spalvų įnešusią, vaizdingą L. Godowskio „Javos siutos“ I knygą. Nuostabiai permatomai, subtiliai, matiškai skambėjo „Gamelanas“, impresionistiškai charakteringai – „Wayang purwa, lėlių šešėlių spektakliai“. Paskiausiai išgirdome solidžiąją S. Rachmaninovo sonatą Nr. 2, b-moll, op. 36, kuri pasižymėjo „aukšta nata“ su daug viršūnių, aiškiai konstruojama monolitiška struktūra. Ir nors buvo justi, kad ta diena energetiškai buvo „ne jo“, trečiajame ture jaunasis virtuozas atsigriebė su kaupu: tvirtai iki pagrindinės kulminacijos vedė visą S. Prokofjevo koncertą Nr. 3, C-dur, op. 26, paskambino jį efektingai, įdomiai ir, kaip visada, sulaukė daug plojimų. Ilgai galvoti, kodėl būtent R. Lodzinskis tapo žiuri, S. Karoso fondo ir publikos favoritu, netenka. Aiškiai matyti, kad tai ne tik jau daug pasiekęs jaunas žmogus – jis yra 17 tarptautinių konkursų nugalėtojas, M. Rostropovičiaus ir R. F. Tucko paramos fondų stipendininkas, už tarptautinius laimėjimus ir pasiekimus gavęs padėką iš LR Prezidentės ir Ministro Pirmininko; jis aktyvus įvairių festivalių dalyvis, regimai turintis didelių užmojų ne tik scenoje, bet ir platesniame kultūros lauke. Jau išsilukštenusi artistinė asmenybė, jos neatremiamas žavesys kartu su sėkminga karjera ir įvairiapusiais talentais R. Lodzinskį daro svarbia figūra ateities Lietuvai. Tad geros kloties palinkėkime ne tik jam, bet ir visiems VII tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso dalyviams.

2015 09 26