Vilniaus festivalis 2020: Žalsvųjų kaukių metas

Kas galėjo pagalvoti, kad kažkoks nematomas, nejaučiamas, neužuodžiamas darinys prislėgs pasaulį tokiu sunkiu problemų ir netekčių svoriu, staiga paversdamas žmones atsiskyrėliais savo namuose, kelionėse, lyg negyvenamoje saloje patiriančiais išlikimo stresą ir bendravimo stoką, ir kad taip paaštrės gyvos muzikos – to pirmapradžio, amžinai kintančio sielos judesio – poreikis.

Išryškėjo ir nauji ar anksčiau nepastebėti gyvensenos bruožai. Vis dažniau mūsų žodyne ėmė rastis žodis „balkonas“. Ta nedidelė architektūros detalė tapo aktualia priemone gelbėtis nuo priverstinės vienatvės pertekliaus. Ir tikrai, prisimenant būsto istoriją – kokie svarbūs buvo ir tebėra balkonai, tie mažieji vartai į pasaulį iš uždaros erdvės... Įdomu, kad dar žalsvųjų kaukių priešaušryje „LRT klasika“ apdairiai sugalvojo laidą „Homo cultus. Iš balkono“...

Preliudas

Balkonas virš centrinio Nacionalinės filharmonijos fasado tapo ir neplanuota šiųmečio Vilniaus festivalio įvado vieta. Pirmoji griežti iš šios aplinkiniams pravertos erdvės sumanė ir idėją įgyvendino Dalia Kuznecovaitė. Sergejus Krylovas, tris mėnesius išbuvęs viruso tremtiniu Vilniuje, labai pasiilgęs gyvo bendravimo su klausytojais, balkone prakalbino Bacho Čakoną ir Paganini Kapričą a-moll. Tegu skaitmeninė technika savotiškai ir kaustė tiesioginio bendravimo gyvybę, bet stambiu planu ekrane priartintas atlikėjas tąkart pradžiugino net atsitiktinius klausytojus, susirinkusius į kuklią J. Basanavičiaus aikštę Filharmonijos prieigose ties Senamiesčio gatvių sankryža prie čia radusio vietą tautos patriarcho paminklo. Be aukšto postamento – tarsi iš senoviškos fotografijos – šiltokas nepretenzingas skulptūros realizmas suteikė erdvei namų jaukumo ir kvietė ilgiau čia pabūti. Susėdę kur kam patogiau, atsivedę savo augintinius ar be jų, žmonės laukė gyvo bendravimo, nors pats atlikėjas buvo aukštai balkone...

Atmintyje išliko kietokas sterilus garsas, filtruojantis, regis, bet kokį atodūsį, nuslopinęs aikštės šurmulį, kai ekrane egzistavo tik maestro rankos ir smuikas, raiškus ir gilus susikaupimas, neblaškomas net į atlikėją susmigusių transliacijos mikrofonų ir elektroninių akių... Stebintiems ekraną muzikos mylėtojams atsivėrė pati smuiko esmė, jo neišsenkančios tembro, spalvų, dinamikos galimybės, kūrinių prigimties diktuojama raiški garso artikuliacija. Technologijos, suvaldytos profesionalių tonmeisterių, praplėtė pasiilgto gyvo garso sąvoką, tačiau ir leido suprasti, kokia vis labiau prarandama vertybė yra natūrali akustika. Kad ir kaip būtų, Basanavičiaus aikštėje radosi dar viena klasikinės muzikos gerbėjų auditorija. Tokia bendravimo su menu forma jau senokai prigijusi pasaulyje.

Garso gyvybė bei šiluma – ir koncertų salės ant Tauro kalno statybos aktualija. Tai jau kelinti metai prisimename Vilniaus festivalių išvakarėse, tiesiogiai ar iš toliau bendraudami su miesto meru arba jo pavaduotojais. Dabar aplanko nuojauta, kad viruso sukeltos problemos statybą gali atidėti... Tiesa, vos pasibaigus gerokai sutrumpėjusiam festivaliui vėl viešai prabilta apie natūralios akustikos salę, mero pavaduotojo V. Mitalo žodžiais tariant, „aukščiausio lygio, kokia tik gali būti klasikinei muzikai“... Bet sunerimti privertė šios intencijos tęsinys, kad toje salėje numatomi „kintamos akustikos sprendiniai leis praplėsti žanrų įvairovę, leis džiazo koncertus ar sprendimus su tam tikrais įgarsinimais“... Bet kas paneigs, kad tai nebus dar viena „Compensa“, tik šįkart ant Tauro kalno? Tie žanrų įvairovės užmojai, kiek teko stebėti ne kartą lankantis Liucernos festivalyje, tik apgadino, „sukietino“ Kongresų ir koncertų rūmų klasikinės muzikos salės akustiką.

Mums pats laikas pagaliau įsikalti į galvas tai, kas svarbiausia: klasikinės muzikos atlikėjai neturi akustinės erdvės simfoninio orkestro skambesiui. Liūdniausia, kad pas mus ir poreikio tokiems esminiams kultūros dalykams nėra. Vokietijoje ne tik Berlynas, bet ir kiekvienas regionas, dydžiu maždaug prilygstantis Lietuvai, turi savo radijo simfoninį orkestrą. Mūsų nacionalinis muzikos prioritetas, jau nuo J. Januičio laikų sunaikinus simfoninį orkestrą, buvo šlageriai arba postjuozapaitiškos „Armonikos“ klonuoti ansambliukai, o atsiradus laisvei – geometrine progresija gausėjusios popgrupės, kurių pilna sporto salėse, loftuose, aikštėse, „Compensoje“ ar „Siemens“ arenoje. Gausu jų ir visame pasaulyje, tačiau, pavyzdžiui, festivalio „BBC Proms“ erdvėse, Veronos arenoje, Berlyno miško parke, Šėnbruno rūmų ar Vienos rotušės aikštėse, net milžiniškose buvusių Rūro gamyklų erdvėse dominuoja klasikinė muzika su tūkstantinėmis miniomis. Nes ten išugdytas klasikos poreikis. O mums šioje srityje pagrindą optimizmui teikia tik girdėti keli žodžiai apie geriausią, tinkamiausią būsimosios salės akustiką.

Kol kas, tiesa, nudžiugino tai, su kokiu atidumu per trumpą laiką iš esmės paruošta vieta būsimos salės statybai. Nepaisant oponentų priekaištų, skubiai ir netriukšmingai, tarsi kokioje magiškojo realizmo misterijoje, su visais pamatais, subjaurotomis kolonomis išnešdinti buvę profsąjungų rūmai. Tas, rodos, amžiais nebepajudinamas griozdiškas statinys didžiulėmis savivartėmis pro „Tauro“ bendrabutį, Basanavičiaus gatve ramiai išplaukė iš sostinės... Nusimetęs šią sunkią naštą dar prieš pat pandemiją, vos tik pasirodžius ankstyvajai žolei, Tauro kalnas sutraukė miestelėnus: atsipalaidavę, neskubantys žmonės šeimomis, su vaikų vežimėliais, aitvarais, šunimis, teniso raketėmis, skraidančiomis lėkštėmis susirado vietą tose prižiūrėtose, nuo pirmosios žalumos šienaujamose vejose, nusiėmę kaukes, miesto vidury galėjo giliau įkvėpti oro.

Mozaika

Smarkiai sutrumpinto šių metų Vilniaus festivalio programa vis dėlto liko gili ir kompaktiška, o jos apibūdinimui pasirinktas žodis „mozaika“, matyt, ketino reikšti įvairovę, turint galvoje svarbiausią festivalio akcentą – kasmet jo užsakymu parašyto kūrinio pasaulinę premjerą. Šiemet tai akcentuota su savotišku džiugiu nerimu: birželio 15-ją numatyta ir būtinai turinti įvykti estų kompozitoriaus Peeterio Vähi Koncerto birbynei ir kameriniam orkestrui premjera, pabrėžiant, kad mūsų jaunas talentingas atlikėjas Vytautas Kiminius drąsiai skinasi kelią į akademinį muzikavimą. Šį kartą drauge su Lietuvos kameriniu orkestru... Bet kartu išliko klausimas: kodėl tiek metų akademinėje terpėje auginus „liaudininkus“, vis dar kaip sensacijos ar dvigalvio avinėlio pasirodymo laukiama birbynės, kai jos adekvatumas buvo aiškus jau daugiau nei prieš pusę šimtmečio, atliekant jai pritaikytus koncertus smuikui.

Dar sunkesnis klausimas kilo išgirdus šį Vilniaus festivalio ir Estijos kultūros ministerijos užsakymu sukurtą opusą: ar tai, kas specialiai parašyta birbynei, jau ir yra šio instrumento repertuaro klasika?... Laisvai ir lengvai skambėjo tarp kontrastingų orkestro padalų besitęsianti melodinė linija, šiam koncerto žanrui reikalinga kadencija. Atlikėjas aukštųjų natų vertikalėmis sąžiningai akcentavo instrumento apimties galimybes, taip kompozitoriaus valia užgožiant ir niveliuojant šilto birbynės tembro unikalumą. Aišku, visko būna su tais tembro žaidimais, bet ne tik iš festivalio, tačiau ir laikmečio konteksto iškritusio Koncerto negelbėjo nei rytietiškos, nei vakarietiškos intonacijos, kaip ir solisto dominavimas, nes bendras įspūdis – tai Grūto parke užkonservuoto laiko lyrika, tarsi nevalingas priekaištas tam kadaise surambėjusiam akademiškumui. Juk birbynė – jau mūsų laikmečio gyventoja, nes pasaulio kataloguose galima rasti net tokių koncertinių programų kaip elektroakustinė muzika šiam instrumentui...

Šventiška pasaulinė premjera korektiškai buvo palydėta gausiais plojimais, gėlėmis autoriui ir atlikėjui. Pagaliau juk ne kiekvienas kūrinys, skambėjęs tokio pobūdžio premjeroje, tuoj pat išplinta po pasaulį. Tęstinumo principas išlaikytas. Premjera įvyko net ir tokiu nepavydėtinu metu. Tai labai daug, turint galvoje, kad Vilniaus festivaliui kitąmet sukaks tik ketvirtis amžiaus, o štai garsiajam Zalcburgo festivaliui šiemet jau šimtas, Liucernos renginys savo amžių skaičiuoja dar nuo tų laikų, kai į jį iš Amerikos geriausi orkestrai plaukdavo laivais, o 75-metį pažymėjusiam „Prahos pavasariui“ pavydėjome radijo simfoninio orkestro, kai šiemet jo ir kiti koncertai pasiekė mus labai kokybiškomis transliacijomis, kurias, laimė, girdėjau ne prie skaitmeninio radijo imtuvo.

Birželio 15 d. koncerte „Tikėjimas ir viltis. Vähi, Kancheli, Vasks“ dar skambėjo mūsų mylimo šviesaus atminimo Giyos Kancheli „Liūdesio angelai“ smuikui, violončelei, chorui ir kameriniam orkestrui bei Pēterio Vasko „Da Pacem, Domine“ chorui ir styginių orkestrui. Grojo Lietuvos kamerinis orkestras, dainavo Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), dirigavo Adrija Čepaitė, o per Kancheli kūrinį pasirodė dvi solistės – smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir violončelininkė Elena Daunytė.

Tai buvo tikras emocinio poveikio aktas, kai toji „naujojo dvasingumo“ kūryba drauge su pirmaisiais muzikos garsais pasiekė klausytojų širdis, kai pasirodė solistės šviesiais, lengvais lyg atodūsis drabužiais. Dangišką sielvartą dėl nekaltų aukų liudijo subtilūs styginių solo epizodai su ekspresyviais pykčio proveržiais, lydimais grubios perkusijos. Lyg antikinis aidas iš scenos gilumos skambėjo tam liūdesiui atliepiantis choras. Kūrinys parašytas prieš septynetą metų politinio kalinio Michailo Chodorkovskio 50-mečiui, bet dėl meninio įtaigumo toli pralenkė konkrečios dedikacijos rėmus. Pats autorius yra sakęs, kad šis kūrinys – ir visoms kitoms nekaltoms aukoms.

Pēteris Vasks – Baltijos šalių Olivier Messiaenas, atvirai tikintis ir spinduliuojantį dvasingumą savo šviesos angelais, raudomis, gedulingosiomis dolorosa skleidžiantis kūrėjas. Jo muzikinės kalbos harmonijoje – paprastumo ilgesys, jo šventasis minimalizmas, metamodernizmas turi būdingą spindesį, pramušantį šaižias pasaulio destrukcijas. Pažvelgus į, rodos, neaprėpiamą ir vis gausėjančią P. Vasko kūrinių diskografiją, nuolat didėjantį populiarumą pasaulyje, matai jį, ryškiausią šiuolaikinio dvasingumo atstovą, drauge su Arvo Pärtu. Beje, P. Vasks jaunystės metais gyveno Vilniuje, studijavo mūsų konservatorijoje. Jo Sonata kontrabosui – to laikotarpio priminimas; kaip ir vėlesnė iš atminties nedylanti meditacija „Kronos“ kvartetui, Koncertas smuikui „Tolima šviesa“, muzika medinių pučiamųjų kvintetui, Koncertas anglų ragui ir simfoniniam orkestrui. Mat P. Vasks mėgsta originalaus tembro medinius pučiamuosius. (Negi tai nebūtų įdomu mūsų geriausiems birbynininkams?)

Koncerte šalia G. Kancheli „Liūdesio angelų“ skambėjo P. Vasko 2016 m. pagal IX a. grigališkojo choralo antifoną sukurtas „Da pacem, Domine“. Ši kukliausiomis priemonėmis perteikiama sielos raiška jau ilgus amžius teikia paguodą kiekvienos naujos kartos giedotojams. Šiuokart prie skambesio įtaigumo daug prisidėjo koncerto dirigentė Adrija Čepaitė, patyrusi choralo žinovė, jį studijavusi garsiajame Grace drauge su kitomis muzikavimo disciplinomis.

Taigi, emocinių kulminacijų tikėjimo ir vilties vakarą buvo. Keletas tempo nesklandumų „Liūdesio angeluose“ klausytojų pagarbos tikrai nesumažino.

* * *

Festivalio atidarymo koncerte birželio 9-ąją iš nuostabos atėmė žadą patirtas Atgimimo jausmas klausantis jau, rodos, atmintinai mokamo A. Vivaldi kūrinio „Metų laikai“ – keturių koncertų smuikui ir styginių orkestrui.

Tiek daug kartų girdėtas, vadovėliškai pažįstamas opusas. Paprastas ir aiškus, regis, iki paskutinės natos. Nugrotas, šimtus kartų įrašytas, primenantis tuometinės nujaučiamos pareigos naštą – užbaigti solinio koncerto raidą, trukusią beveik pusantro šimtmečio nuo septynioliktojo amžiaus pradžios.

Bet net ir šio taip gerai visiems pažįstamo kūrinio atlikimas reikalauja įveikti amžinas problemas: toks svarbus solisto ir orkestro kaip lygiaverčių muzikavimo dalyvių susiklausymas, neperžengiant muzikos teatriškumo ribų, kuriant kiekvienu atveju unikalų muzikinių spalvų spektrą, subtiliai jaučiant solisto privilegijas toje ansamblinio veržlumo dramaturgijoje, kai energingas ritmas, įspūdingos melodijos tarsi viesulas skleidžiasi, bet nelaužo kanonų tuose trijų dalių formos rėmuose, neužgožia solisto individualybės. Reikia, kad chaoso ir drausmės prieštaros sukurtų paties orkestro gyvą garsą, kad jo akademiškumas neslopintų net ir turbūt dažniausiai pasaulyje kartojamo kūrinio gyvybės. Pavojingas ir amžinas lenktynių azartas – tokių nutikimų yra buvę ir S. Krylovui, kai orkestrui teko paplušėti besivejant solistą...

Tačiau tą birželio 9-osios vakarą vos ne į popso valdas patenkantį kūrinį savo įkvėptu mąsliu muzikavimu atpirko pats Krylovas. Kažin ar perdedu sakydama, kad tai buvo genialiausias atlikimas, įveikęs visas pavojingąsias tempų ir spalvų kaitos, formų pojūčio pagundas; tai buvo pačios muzikavimo būties reiškinys, jos gelmės ir vidinio poreikio padiktuotas. Tie meistro rankos valdomi pasažai metų laikų virsmą, jų šventes ir apeigas, prabudimą ir miegą paversdavo kūrėjo surastų formų kristalais, išgrynino jų savarankišką spindėjimą. Visa tai yra ir bendravimo su orkestru, ir kiekvieno atlikėjo individualaus susimąstymo rezultatas, kai pasaulio situacija privertė sustoti ir pagilinti žvilgsnį. Rezultatas – visų atlikėjų meistriškumas su dominuojančia solisto menine valia. Savoka „gyvas garsas“ tą vakarą įgavo ypatingą prasmę: kūrinio formos pavirto botičeliško lengvumo metafizika. Tai buvo neabejotina Vilniaus festivalio sensacija – tikru nušvitimu virto ilgoje tyloje brendęs pasiilgto bendravimo džiaugsmas, kurio niekaip nesurepetuosi.

Sergejus Krylovas, sugrąžino tikrąją garbę baroko laikų kūriniui, jis, XXI amžiaus virtuozas, gyvenantis smuiko meistrų tėvynėje Kremonoje ir iš ten reguliariai atvykstantis dirbti su Lietuvos kameriniu orkestru, naujai įšventino instrumentinio koncerto formą. Tokiai dvasinei archeologijai reikėjo kelių mėnesių priverstinės vienatvės, kad po gausiomis kultūrinių sluoksnių apnašomis atkastum tikrąją kūrybos formų vertę.

Bandžiau įspūdį pakartoti per Filharmonijos skaitmeninę salę. Deja, nepavyko. Pritrūko obertonų, šviesos ir šešėlių, to, kas galbūt niekada neatstos tikrojo – gyvo – garso.

* * *

Garsaus pianisto, pedagogo ir kūrėjo Leopoldo Godowsky (1870–1938) restauruoti vos ne šimtmečio senumo įrašai stebina vinilo traškesius įveikiančiu pianisto virtuozišku lengvumu, neišblėsusiu tembru, krištoline staccato–glissando vienove. Ji – tarsi efemeriška arka į prabėgusį laiką, kai Godowsky rašė savo didžiąją sonatą e-moll, įveikęs gundančius praėjusio fin-de-siècle blizgesius, romantizmo manifestų iššūkius, kai skambėjo Dukas, dʹIndy, Francko, Rachmaninovo sonatos ar buvo skelbiama ištikimybė vėlyvajam Beethovenui.

Vienos valsai maišėsi su slaviškąja melancholija, kai jis rašė tą sudėtingą, vietomis net orkestrinio audinio sonatą, skirdamas ją savo žmonai, o dedikacijos visuotinumas mažai kam kėlė abejonių žinant, kokie atviri buvo Godowskio namai meno pasaulio žmonėms – čia lankydavosi Paderewski, Chaplinas, Matisseʹas, Caruso, Diagilevas, Stravinskis, Rachmaninovas, Casalsas, Heifetzas... Tokių namų šiluma tebespinduliuoja antroje sonatos dalyje Andante cantabile. Šią stilių bei įtakų tankumyne atsiradusią sonatą savo rečitaliui ir pasirinko pianistė Mūza Rubackytė, o jos dedikacija Godowskyʹui ir Chopinui liudijo romantinę nuostatą, nes Godowsky darbuose ir polėkiuose, jo fantazijose buvo aiškiai juntama XIX amžiaus įtaka, nors Chopinas vis dažniau tapdavo įdomus sąskambiais, išjudinusiais, rodos, kadaise nepaliečiamus tonalumo pagrindus.

„Žalsvųjų kaukių“ laikotarpio meninę atmosferą unikaliai jautėme būtent tą birželio 16-osios vakarą. Išretintoje, kaip tuo metu privalėjo būti, Filharmonijos salėje kaukes dėvintys klausytojai ir atlikėjos romantiški rubato, garsiniai atodūsiai, neįprastu aidu skrajojantys pritemdytais skliautais, staiga priminė dar Pirmojo pasaulinio karo laikų šios salės fotografiją, liudijančią, kad scena ir visa salė buvo paversta didžiule ligoninės palata...

Pats Godowsky, augęs Vilniuje, čia dėl susidariusių aplinkybių daugiau niekada nebegrįžo. Po Pirmojo pasaulinio karo gyveno JAV, susidūrė su visuotine depresija. Savo garsiąją sonatą spėjo parašyti dar tuo metu, kai kultūrinis gyvenimas Europoje žaižaravo tarsi įelektrintas stilistinių manifestų laukas ir vyko amžinoji vidinė kūrėjų kova tarp racionalumo ir jausmo... Tie pradai atsispindėjo ir minėtame koncerte – Mūzos įsiklausymuose į „chromatizmų prisodrintas harmonijas“. Aiškias nuostatas pratęsė pianistės skambinama Chopino Antroji sonata b-moll, įžvalgiai akcentuojant tonalumą išjudinančius poslinkius, ypač ketvirtojoje dalyje; tą jauseną lydėjo bisui pagrotas Preliudas e-moll.

Šis Mūzos Rubackytės rečitalis mums įspūdingai priminė Leopoldą Godowsky, stulbinančios technikos pianistą, kurio prasmingos negausios kūrybos iki šiol neužgožė nuolat kintantys pasaulio tempai.

* * *

Gustavo Mahlerio kūryba vadinama vienu kertinių austrų ir vokiečių simfoninės muzikos akmenų, kartais patikslinant, kad tai neabejotinas šio galingo muzikos statinio kupolas... Subtiliausia jo dalis – dainos, kurias Mahleris virtuoziškai mokėjo pasirinkti. Gal ir jo dėka pasaulį sužavėjo „Klajojančio pameistrio dainos“, „Stebuklingas berniuko ragas“ iš Arnimo ir Brentano liaudies dainų rinkinio bei panašių Lied ištakų. Šia vokiškos kultūros dalimi kaip išskirtiniu vokalinio meno reiškiniu iki šiol remiasi garsieji dainininkai, rinkdamiesi repertuarą.

Birželio 18-osios vakarą „Daina apie žemę“ (Das Lied von der Erde) negriaudėjo galingais vario garsais. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme Modestas Pitrėnas Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo atskleisdamas jo subtilią jėgą, liudydamas „ypatingą skonį vertinant tylą“, vagneriškai atskleisdamas varinių ir medinių pučiamųjų, styginių ir dainininkų balsų dinaminį lankstumą. Dirigento meninė valia į visumą sujungė ir Mahleriui būdingą Schuberto dainiškojo mąstymo poveikį, ir bruknerišką erdvės pajautimą, ir Europos kultūrą maitinančias rytietiškas begalines metamorfozes, nakties, sapno, mirties aliuzijas.

„Dainos apie žemę“ apibūdinimas Symphonie in Gesang sunkokai išverčiamas, gal todėl ir birželio 18-osios koncerto proga išleistas dainuojamo teksto vertimas žanrinės paantraštės neturi, nors savotiško tarpinio žanro kūrinys kartais vadinamas orkestruotų dainų ciklu. Tačiau šis unikalus meninis lydinys vis dėlto yra simfonija, ir tai labiausiai pagrindžia jos struktūra, panaši į Antrosios, ypač Trečiosios ir Penktosios G. Mahlerio simfonijų struktūras.

G. Maleris buvo žinomas kaip vienas geriausių savo kartos Europos dirigentų, jo veikla padarė ypač didelę įtaką visam XX a. dirigavimo menui. Ir turbūt nepaneigsime, kad tai buvo puiki mokykla jam pačiam kaip kompozitoriui. Išsamus orkestro pažinimas išmokė jį pasaulio spalvas apgyvendinti savo paties kūryboje. Tai jutome ir klausydamiesi minėtos simfonijos. Jau pirmoji – „Užstalės daina apie Žemės sielvartą“ – d-moll tonacijoje kalbėjo apie buvimo šioje žemėje trapumą tris kartus iškylančiu motyvu „Gyvenimas mūs juodas, ir mirtis juoda“ (Dunkel ist das Leben, ist der Tod)... Fanfarų garsai, smuikai ir mediniai pučiamieji jaudinama melodija ruošė kelią šiame poetinės minties ir muzikos veiksme dalyvaujantiems balsams – tenorui ir mecosopranui. Balsų tembrai pakaitomis papildydavo vienas kitą, orkestro polifonijoje tapdami dviejų poetų balsais... Neprarasdami individualumo jie idealiai skambėjo muzikinės poetinės pasąmonės sraute kaip ir variniai bei mediniai pučiamieji, styginiai ir arfa – harmoninis orkestro struktūros pagrindas.

Šios simfonijos atlikimo sėkmė – ypač vykęs solistų pasirinkimas. Labiausiai filosofinei G. Mahlerio simfonijai reikalingi ne tik tinkami balsų tembrai, apimtis, lankstumas, bet ir ypatinga solistų dvasinė potencija. Tenoras Kristianas Benediktas tarsi gimęs šiam vaidmeniui kūrinyje, kuriame plačiai išsiskleidžia G. Mahlerio muzikai būdingos romantizmo ir ekspresionizmo estetinės nuostatos, reikalaujančios nepaprastų emocinių kulminacijų. Idealus poetiškasis šio tenoro alter ego buvo mecosopranas Justina Gringytė – lietuviškoji Agnes Baltsa ar Jessie Norman. Solistė išsiskiria lankstaus, dinamiško balso valdymo menu, kurį jutome visame kūrinyje, pradedant miniatiūriniais dialogais su styginiais, mediniais pučiamaisiais. Ypatingu jautrumu kūrinio visumai pasižymėjo abu dainininkai. Toji visuma kompozitoriui – iš jo giliausių asmeninių patirčių, iš tokių sukrėtimų, kaip darbo praradimas Vienos operoje, dukters mirtis, jo paties sunki širdies liga. Šie išgyvenimai susilydė su Rytų trauka, joje atrasta poezija. Namų bibliotekoje Mahleris aptiko Hanso Bethgeʹs laisvai verstų eilėraščių rinkinį „Kiniška fleita“. Tai neatrodo atsitiktinumas, nes Rytų poezija, net proza ir filosofija, buvo ypač lemtingos tuomet jomis persiėmusiems Europos kūrėjams. „Dvidešimtojo amžiaus literatūroje ekspresionistams nebuvo didesnio lyriko už Li Bo, kurio eilėse pleveno neišsakomas pasaulio grožis, amžinas būties skausmas, liūdesys, mįslingumas ir dusli viso pasaulio melancholija,“ – yra sakęs literatūros kritikas profesorius Vytautas Kubilius.

Beje, grįžtant prie Mahlerio įkvėpimo šaltinio – Hanso Bethgeʹs vertimuose dvigubai pailgėjusios eilutės nebeteko savo tikrosios „smogiamosios jėgos“. Tačiau kompozitorius surado įtaigių poetinio balso bei muzikos sąveikos būdų.

Išminties jėga tą vakarą sklandė universiteto Didžiajame kieme tarp jo senųjų arkų – jautriose melodinėse linijose ir prasmingose vokalo pauzėse, kurių metu girgėjome raiškias atskirų instrumentų temas. Drauge su dainininkų balsais jos ir kūrė vientisą muzikinį audinį. Šešios opuso dalys keitė tonacijas, simfoninėse struktūrose skambėjo gedulingi leitmotyvai, o kūrinį užbaigdamas do mažoras paskutinėmis dainos eilutėmis, parašytomis paties kompozitoriaus, subtiliu tarsi dangiškosios čelestos garsu skelbė amžiną pavasariais atsinaujinančios žemės gyvybę.

Susiję nuotraukų galerijos

VILNIAUS FESTIVALIS 2020 (1)

2020-06-12

VILNIAUS FESTIVALIS 2020 (2)

2020-06-15

VILNIAUS FESTIVALIS 2020 (3)

2020-06-16

VILNIAUS FESTIVALIS 2020 (4)

2020-06-18