„Vilnius Jazz“ 2024: dainuoju begalinę aušrą
Kūrinyje vaje nepastebėjau
nei pradžios nei pabaigos
nes kūrinys yra iš Dievo kuris neturi pabaigos
ir atsiradęs be pradžios
Spalio 14 - 21 dienomis Vilniuje plačiai pasklido džiazo dvasia. Šiemet „Vilnius Jazz“ festivalis skambėjo skirtingose erdvėse ir reiškėsi įvairiomis veiklomis: rodė filmus „Skalvijos“ kino teatre, vedė paskaitas MO muziejuje, naktinėjo naujai atsivėrusiame klube „Mello“, muzikavo ir teikė apdovanojimus „Vilniaus Senajame teatre“. Kaip niekad ilgas, gausus, įvairialypis, jis sujungė žmones iš skirtingų sričių (muzika, kinas, istorija, muzikologija, muzikos teorija, politika) ir įvairių šalių (Lietuva, Prancūzija, Japonija, Australija, Didžioji Britanija, JAV, Švedija, Airija, Belgija). „Vilnius Jazz“ – tai ne tik pramogauti kviečianti akcija. Tai edukuojantis festivalis, festivalis-universitetas. Gyvuoti ir nepasiduoti trisdešimt septynerius metus!
Ką galėčiau pasakyti apie festivalį, apie kurį, atrodo, jau daug esu kalbėjusi? Festivalį, kuriame pirmąsyk apsilankiau, būdama 12 metų, ir ligi šiol sugrįžtu kaip į namus, kur kartais baisiai ima miegas, kartais provokuojančiai stebina, bet visada pažįstama, sava. Atrodo, prabėgo metai, o štai mes ir vėl čia: sveikinamės, šypsomės, klausomės. Daugybė džiazo bičiulių tradiciškai susiburia draugėn jau žinodami, ką daryti: vieni groja, kiti pasakoja, ką girdėjo. Kartais groja labai garsiai, kartais – tyliau. Patrauklus, nuolat išsiilgstamas tas atpažinumo jausmas. G. G. Markesas turėjo „pretenzingą troškimą – tapti rašytoju, nepanašiu į kitus“. Taip ir man norisi parašyti apie tą patį festivalį kitaip, nei esame pratę, apsakyti muziką ne atpasakojant natas, o fiksuojant jausmą, kurį sukėlė tos natos ir muzikantų energija. Ilgiuosi ŠVAROS. Norisi triukšme, didžiulėje garsų ir temų pasiūloje užčiuopti ką nors neįtikėtinai GRYNO. Uždarom savo laidotuves! arba Atsisakykit savo giluminio šliužo arba Mačiau iš tolo. Jie skrido per mėlyną laiką / į didžiąją baiką. Į tylą.
Indų kilmės dainininkė iš Niujorko Amirtha Kidambi pradeda koncertą nuo žodinio kūrinių pristatymo. Kiekviena kokybiškai ir profesionaliai suręsta Amirthos kompozicija paremta realiais politiniais įvykiais. Muzika, kaip įprasta Amerikoje pastaruoju metu, kovoja už lygias teises ir taiką pasaulyje. Tuo tarpu nutrūktgalvių prancūzių trio „Nout“ (Delphine Joussein, Rafaëlle Rinaudo, Blanche Lafuente) nežabota laisvė pasireiškia didžiulio garso pliūpsniais, jos išpažįsta roką ir sunkųjį metalą, kūrybingai groja elektrine fleita ir elektrine arfa, kurias kai kurie klausytojai girdi pirmą kartą. Japonų „Special Big Band“ – tobulas muzikavimo ir bendruomeniškumo pavyzdys. Šešiolika muzikantų groja kaip vienas, traukinys važiuoja, o gitaristas, kompozitorius, avangardinio džiazo meistras ir didžiulio laivo kapitonas Otomo Yoshihide nuoširdžiai ir džiaugsmingai taria Lietuvos publikai: „Buvau šiame festivalyje prieš 31 metus. Aš jau senas, bet dar gyvas!”.
Savo 92 gimtadienio išvakarėse šviesus senolis žengia į sceną – šįkart ne politikas, o poetas. Džiazuojantis Vytautas Landsbergis kviečia džiazuoti... Ilgos proklamacijos, išankstinis publikos apšildymas, meno paaiškinimas nėra reikalingas. Tegu žiūrovas bando įsiklausyti, pajausti, suvokti. Kai kurias frazes lyg išdainuodamas, švelniai primindamas „paskutinį sekmadienį“, menininkas paprastai, asketiškai išreiškia skaudžią mintį. O kai matau išvirtusius / antavejos prie bambalio išvirtus / pagalvoju: / už tai mes ir kovojom. Tiesiogiai neužsimena apie pilietiškumą, tačiau visada jauti Lietuvos temą. Lietuva kalba per jūrą, per upę... Buvau aš kūriny / ne savo tvariny. / Palieku žymę. / Gal ir tau, tėvyne. Nugyvenus gyvenimą, būtų galima jau numoti ranka... Tačiau neapleidžia šventa pareiga budėti ir kurti. Poetas tai daro žaismingai. Netgi kai skauda, netgi kai pikta. Tie plaukiantys į mėlyną laiką, į tylą – gal muzikantai? Žmonių gausa pasaulyje – gal į mus kreipiasi?
Vytauto Landsbergio ir Vladimiro Tarasovo projektas „Post Fluxus Games“ – skalsus, meditatyvus, tikslus, talpinantis savyje antikinį ir modernų pasaulėvaizdį. Pasižymėdamas tembriniu vientisumu ir aiškia struktūra, jis paveikus tiek literatūrine, tiek muzikine kalba. Tai puikus, vienas įdomiausių mano kada girdėtų word art (žodžio meno) ir muzikos derinys, kai instrumentų garsai neužgožia žmogaus balso, žodžiai neįveliami į beprasmį muzikos audinį kaip į kokį balaganą, todėl kiekvienas žodis raiškus, girdimas ir pasiekia klausytojo ausį. Tokioje garsų dėlionėje oratoriaus vaidmuo – prasmingas. Įsivaizduoju šį projektą ir kituose avangardinio džiazo festivaliuose. Lietuviškas žodis čia toks muzikalus, kad jį supras ir prancūzai, ir japonai. Beišeinant randu ant grindų dovaną, galbūt ženklą – Vytautas Landsbergis „Nauji eilėraščiai senam teatrui. (rinkinux)“ su maestro autografu. Kažkas pametė kaip tik man.
Poetiški ir valiūkiški, violončelininkas Vincent Courtois ir saksofonininkas François Corneloup tik įžengę į sceną vaiko dūmus, šypsodamiesi vos pastebima kreiva šypsenėle. Pažinodama ir mylėdama prancūzų avangardinio džiazo sceną, po koncerto kreipiuos į dueto narius: Jūs turbūt ir vėl nieko nerepetavote? Atlikote improvizacinę muziką, kuri gimė čia ir dabar, taip? O jie atsako: 100%. Iš tikrųjų laisvojo prancūzų džiazo, kurį kai kurie jų vadina tiesiog creative music (kūrybinė muzika), atlikėjai repetuoja ruošdami kompozicijas naujo albumo įrašams arba čia pat per koncertą. Kadangi koncertuoja dažnai, jie koncertui visada pasiruošę. Kaip absoliučios aleatorikos meistrai, šie improvizatoriai nuolat gyvena pagunda priimti iššūkį – atsiduoti muzikos tėkmei scenoje. Tik labai prityrę muzikantai gali šitaip rizikuoti – prisiimti atsakomybę už kiekvieną mintį, jausmą ir garsą, gimstantį šią akimirką. Kodėl mums turi būti įdomus muzikanto vidinis pasaulis? Turtingo ir kūrybiško Vincent Courtois ir François Corneloup pasaulio tėkmė neša nuo įtemptos ir glaudžios, disonansais grįstos harmonijos iki šarmingų ir netikėtų violončelės apsisukimų aplink savo ašį, nuo rėksmingo, širdį draskančio saksofono klyksmo iki nurimusio, meditatyvaus violončelės pizzicato, nuo greitos walking bass line iki besitęsiančio viduramžių foburdono, nuo intensyvių vienas kitą besivejančių pasažų iki pavienių, tarsi padrikai besibarstančių, bet sąmoningai valdomų garsų, nuo roko akordų, braukiamų violončelės stygomis lyg gitara iki... Courtois ir Corneloup – džiazo poetai. O poezija – žmogaus būties išraiška.
Žmogus pagamintas. Kas yra žmogus? Įvairūs atsitiktiniai, nevalingi judesiai. Peter Greenaway – pritrenkiantis, genialus. Mocartas džiazo festivalyje – sveikinu festivalį.
„Vilnius Jazz“ pasižymi galimybe stebėti koncertus iš įvairių pašalių. Pakeitus požiūrio kampą, praturtėja ir muzikinis skonis. Priklausomai nuo įspūdžių poreikio, galima klausytis iš salės ar iš balkono. Kas nors renkasi centrinę ložę, o aš savo pirmąją eilę kartais iškeičiu į paslaptingus užkulisius, kuriuose knibžda kitų stebėtojų ir klausytojų, apie kuriuos publika nė neįtaria. Vienas svarbesnių inventorių čia – veikiantis radijatorius, prie kurio galima prisiglausti ir šildytis, liudija, kokiais gerais laikais festivalis gyvena, nes kadaise prieš einant į teatrą iškildavo klausimas, kaip pasipuošti ir nesušalti. Užkulisiuose – ypatingoje erdvėje – bendravimas tęsiasi.
- Gediminai, Jūs būgnus festivaliui paskolinote ar išnuomavote?
- Išnuomavau. Skolinu tik draugams
- O ar „Vilnius Jazz“ – ne draugas?
- Vilnius Jazz – užsakovas
- O Jūs visada toks linksmas? Man rodos, nesu Jūsų mačiusi liūdinčio...
- Manau, kad gyvenimas yra džiaugsmas. Atsibundu ryte ir sakau: „Sveika Marija, pagundų pilnoji“, ir einu į miestą.
Viliodavo tolybės.
Eisiu laisvėn.
