Violončelė ir jos maestro. Davidui Geringui - 75

Publikuota: 2021-07-29 Autorius: Audronė ŽIGAITYTĖ
Violončelė ir jos maestro. Davidui Geringui - 75

Savo 75-ąjį, jubiliejinį gimtadienį Davidas Geringas pasitinka scenoje. Šiandien, liepos 29-ąją Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje skambės Richardo Strausso, Giuseppe Verdi ir Piotro Čaikovskio muzika. Tik ką viešėdamas Vilniuje maestro atskleidė, kad kompoziciją Verdi „Traviatos“ temomis įkvėpė Lietuvos muzikų sąjungoje matyta medijų opera „Traviata“...

Drauge su Maestro grieš violončelininkai Jens Peter Maintz, Thomas Grossenbacher, Troels Svane, Andrei Ioniţă ir pianistas Ian Fountain.

***

… Jie neatskiriami. Senasis italų meistrų Gvadaninių šeimos instrumentas ir griežiantis juo maestro Davidas Geringas. Sunku pasakyti, kada baigiasi instrumento siela (sako, jie gyvi!) ir prasideda juo griežiančio muziko gyvybė, mąstymas. Yra dar šiame neišskiriamame tandeme trečias – kompozitorius, pirmasis juodais natų ženklais išgyvenęs tai, kam vėliau gyvybės suteikia atlikėjas ir jo instrumentas. Ir retas atlikėjas, kuris vienodai puikiai supranta ir savo dienomis kuriančiojo, ir prieš kelis šimtmečius gyvenusio kūrėjo mintis. Davidas Geringas vienas iš tų – retų. Jis ne tik griežia naujausią muziką, bet ir skatina jos atsiradimą.

Jeigu reikėtų išrinkti vieną vienintelį žodį, charakterizuojantį meninę Davido Geringo prigimtį, – sakyčiau: MEILĖ. Jis griežia nepaprastai lengvai, nuostabų minkštą aksominį violončelės tembrą demonstruodamas net ir sudėtingiausiuose meistriškumo reikalaujančiuose techniniuose dariniuose. Paprastas, bet kaip mažai kam pasiekiamas jo išraiškos arsenalas – gražus, gyvas garsas, raiški artikuliacija, kurianti tembro dramaturgiją. Blogos, nejaudinančios muzikos D. Geringas negroja. O gal tiesiog jo ir jo instrumento sielos tiek daug, kad jųdviejų griežiama muzika prasiskverbia taip giliai, tokias slapčiausias tavo esybės kerteles paliečia…

Recenzuoti Davido Geringo koncertą? – Tai jau seniai nebeįmanoma. Gal kartais ir galima mėginti aprašinėti įspūdžius – savotiška komplimentų ekvilibristika netgi ugdo naujų asociacijų, epitetų paiešką. Tačiau ar ne bejėgiai žodžiai, kai didis sielvartas ar didis skausmas tave paliečia? Ir jei tos jausmų audros kyla dėl muzikos – čia ašarų antplūdžiu, čia juoko banga priversdamos tave pasinerti garsų jūron… Įtariu, kad gal nė pats Th. Mannas ar H. Hesse nebepajėgtų patirto įspūdžio perteikti netgi savais itin muzikaliai emocionaliais žodžiais…

Į kiekvieną D. Geringo vakarą gali eiti jau iš anksto pasirengęs išskirtinei jausmų puotai. Ir nesvarbu, kad numatytoje programoje tau nežinomi vardai ar muzika. Svarbu, kad ją – tą numatytą programą – interpretuos didis muzikas. Mūsų kraštietis!

Penkiasdešimtmečio jubiliejus minėtas Vilniuje

Šio rudens viešnagė Lietuvoje D. Geringui ketvirtoji po beveik dvi dešimtis metų trukusio priverstinio atskyrimo nuo gimtosios žemės. Spalio 14 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje griežtą puikios muzikos violončelei su orkestru vakarą žymusis muzikas dovanojo publikai ... savojo penkiasdešimtmečio proga. Savo tikrojo gimtadienio dieną liepos 29-ąją D. Geringas su žmona Tatjana griežė Šlėzvigo-Holšteino festivalyje ir visai salei giedant gimtadienio giesmę gavo dovanų tortą su žvakutėmis. Vilniuje Maestro buvo apjuostas lietuvių tautine juosta ir, nors niekas taip ir neužtraukė „Ilgiausių metų“ (apmaudu, kad neišdrįso užvesti giesmės orkestro muzikantai), ji tikrai skambėjo aplodismentų lavinos intonacijose, savo kulminaciją pasiekusiose po paskutinio biso: Davidas Geringas violončele griežė garsiąją B. Dvariono pjese smuikui „Prie ežerėlio“. Violončelininkas prisipažino, kad šviesaus atminimo kompozitorius dar 1972 metais jo klausęs, ar tai būtų įmanoma. „Įmanoma!“ – atsakė po daugelio metų pirmą sykį grieždamas ją (atmintinai!) violončelininkas.

Pirmasis tą vakarą skambėjo Richardo Strausso jaunystės opusas, sukurtas, kai jam tebuvo 19 metų – „Romansas“ violončelei su orkestru. Beje, Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Apmaudu, kad solisto valiai ir labai aiškiai atskleidžiamiems interpretacijos sumanymams pirmajame kūrinyje nesugebėjo paklusti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, sunkiai valdęs tą vakarą jaudulį. Atidesnis klausytojas dar kartą (po ką tik Nacionalinio orkestro atliktos „Alpių simfonijos“) galėjo žavėtis net ir ankstyvajame kūrinyje ryškiu intelektualiu R. Strausso orkestruotės braižu ir jo interpretacijos subtilybėmis, reikalaujančiomis ir techniškai, ir psichologiškai pasirengusio atlikėjo (o, ko gero, ir klausytojo).

Sofijos Gubaidulinos (g. 1931) Antrasis koncertas violončelei ir orkestrui dedikuotas Davidui Geringui. Pasak paties solisto, šis koncertas kiekvieną sykį (net ir atliekant su tuo pačiu orkestru ir dirigentu!) skamba vis kitaip. Tuo galėjo įsitikinti ir pati šių eilučių autorė, per metus spėjusi priprasti prie D. Geringo dovanoto CD, įrašyto su Suomijos radijo simfoniniu orkestru, diriguojamu Jukos Pekos Sarasatės. Koncertas ne tik įrašytas, bet per trejus metus (jis sukurtas 1993 m. tarptautinio Kanarų festivalio – Festival de Musica de Canarias - užsakymu) spėtas atlikti net 26 kartus. Kad tai retos sėkmės opusas, neslepia ir pats solistas. O pasisekimo paslapčių, matyt, reiktų ieškoti pačios muzikos įtaigoje.

- Kompozitorės mąstymą apibūdinčiau kaip gebėjimą iš vienos idėjos suformuoti didžiulę arką, kuri paskui dingsta tolumoje, - apie koncertą sako D. Geringas. - Man labai įdomu tai sekti ir kartu tai kurti. Gubaidulinos muzikos atlikėjas tampa svarbiausia muzikos dalimi, nes kompozitoriaus darbas jau atliktas: viskas sugalvota ir užrašyta. Scenoje visą įtampą turi sukurti atlikėjas. Man nesunku suprasti kompozitorės emocijas -jos gyvenimas taip pat prasidėjo buvusioje TSRS, o dabar mes kaimynai Hamburgo priemiestyje. Tad gavęs visokių ženkliukų primargintą lapą nesunkiai randu autorę ir emocionaliose diskusijose ieškome abiem priimtinos tiesos.

Antrasis S. Gubaidulinos koncertas turi programinį pavadinimą „I: prazdnestvo v razgare“ (Ir: puotos įkarštyje), paimtą iš šiuolaikinio čiuvašų poeto Genadijaus Aigi poemos. Muzikoje nieko šventiška tikrai neišgirsi. Netgi turėdamas puškiniškąją „Puotą maro metu“ mintyje. Jeigu ir vadinsime čia ką nors puota, tai nebent – skausmą. Klausydama modernia kalba dėstomų kompozitorės minčių, visų pirma girdėjau sielvartą ir dar sykį išgirdau atsakymą į taip dažnai kankinančius klausimus: svarbiausia žinoti, apie ką tu nori kalbėti, o tik po to jau surasti tos kalbos išraišką. O kai įtaigiai kalba du tokio rango menininkai kaip S. Gubaidulina ir D. Geringas, muzika praranda laiko ribas ir klausytojas nebeskirsto jos į modernią ar klasikine.

A. Dvoržako koncertą violončelei su orkestru h-moll beveik prieš metus toje pačioje salėje griežė M. Rostropovičius su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Nė nemėgindama lyginti abiejų violončelės korifėjų, su nuostaba išgirdau kiekvieno jų stipraus charakterio poveikį gerai žinomos muzikos interpretacijai. M. Rostropovičius, regis, į viską žvelgia šmaikštaudamas, net ir didžiausią sielvartą palydėdamas nepakartojamu šypsniu, o D. Geringas atlieka viską taip rimtai išgyvendamas, tarsi ir griežtų tik tą vienintelį kartą... Taip viskas tikra. Taip jautru. Taip trapu. Ir didinga...

Mokytojas ir jo mokinys

Apie M. Rostropovičių su Davidu Geringu galima kalbėtis be atvangos. Ir joks pokalbio atpasakojimas neatskleis tikrojo pokalbio turinio. Nes tiek šilumos ir meilės žodžiai nepajėgūs atskleisti! Tad geriausiu laikyčiau mėginimą perteikti pokalbio turinį taip, kaip kalbėjome: klausimo-atsakymo forma.

- Sakote, kad meilės autoriams-kompozitoriams pasisėmėte Mstislavo Rostropovičiaus klasėje. Ko dar išmokote iš Didžiojo violončelininko?

- Visų pirma - meilės pačiai muzikai. M. Rostropovičiaus pamokos – tai visų pirma MENO (būtent didžiosiomis raidėmis!) pamokos. Muzika – turiu mintyje atlikimo meną – buvo gretinama su vaizduojamaisiais menais: daile, kinu, opera, drama, simfonine muzika (mąstymo prasme), skulptūra. Taigi, profesorius skatino domėtis viskuo, kas vyksta šalia. Meną turėjome gretinti su gyvenimu: Rostropovičius mokė, kad mūsų muzikos atlikimas turi sietis su žmogumi, su emocijomis, su kitais menais ir apskritai su viskuo, kas gali vykti gyvenime!

- Kokios emocijos tarp mokinio ir profesoriaus išliko mokiniui pačiam tapus profesoriumi?

- Visų pirma - meilė. Mes labai mylime vienas kitą. Susitinkame ne taip dažnai. Žinoma, aš visuomet jaučiu, kad mūsų bendravimas – tai mokytojo ir mokinio bendravimas. O jis tik su jam vienam būdingu švelnumu kreipiasi į mane (o dar ypač jeigu aplinkinių yra!): kolega, bičiuli. Beje, nepamenu, kad kada nors būtų buvę kitaip – su jaunimu jis visuomet taip elgdavosi – aukštino, gerbė. Tai įpareigodavo. Jis niekados nemenkindavo, o priešingai – stengdavosi palaikyti, išauginti, padidinti pasitikėjimą savimi, padėti tobulėti. Kartais netgi visiško sunaikinimo keliu! Jis įsigudrindavo suardyti - sunaikinti visas tavo nuostatas, o po to priversdavo tarsi iš naujo patikėti savimi ir pasiekti, rodos, net nepasiekiamų rezultatų. Mstislavas Rostropovičius – nepakartojamas pedagoginis talentas.

- O profesorius Geringas visa tai paveldėjo?

- Kažkokiu būdu gal ir taip... Sunku apie tai kalbėti... Bet, manyčiau, na, tiesiog jaučiu, kad taip. Su mokiniais užsimezga tikrai artimi ryšiai. Visas mano gyvenimas – visa tai, ką aš darau – tai tokia plati veiklos paletė – atlikimo problemos, repertuaras, kelionės, programų ir koncertų idėjos. O didelę savo veiklos dalį aš realizuoju su mokiniais klasėje. Štai, pavyzdžiui, mes surengėme Johanneso Brahmso draugų kūrinių koncertą. Aš pats sau netikėtai atradau 10 sonatų violončelei, sukurtų Brahmsą supusių žmonių, apie kurias nieko nebuvau girdėjęs! Žinoma, ir nebuvau griežęs. Tokiu būdu mes visi klasėje kartu atrandame ir pažįstame tai, kas dar mums neatrasta ir nepažinta. Ir jokio pirmumo prieš savo mokinius tokiais atvejais nejaučiu. Mano mokiniai jaučiasi savarankiški, netgi reikšmingi – jie patys siūlo man naujas idėjas, mes kartu jas aptariame, kartu randame geriausią sprendimą. Beje, toks pasitikėjimas mokiniais skatina jų domėjimąsi – jie žino, kad bus išklausyti ir paskatinti ieškoti naujų idėjų. Ypač džiaugiuosi, kad ir palikę mano klasę jie tęsia drauge pradėtą darbą. Beje, tarp mūsų bendravimas lieka ir aš ne tik žinau, kiek kuriam vaikų gimė, bet žinau ir kuo kuris užsiima. Taigi ir matau, kad tęsiama ta linija, kurią pradėjome kartu klasėje.

Štai mano mokinys, dabar gyvenantis Ciūriche, dalyvavęs minėtame cikle „Brahmsas ir jo draugai“, įrašė tris Carlo Reineckes sonatas violončelei ir fortepijonui. Šių kūrinių mes nežinojome! Vadinasi, jis ne tik pratęsė klasėje pradėtą darbą, bet nuėjo dar toliau! Kitas mokinys, griežiantis Dortmundo simfoniniame orkestre (beje, pirmoji violončelė!), viename koncerte sugrojo A. Šnitkės, S. Gubaidulinos ir I. Suslino kūrinius – aš seniai svajojau taip juos sugretinti, bet vis nerasdavau tinkamos progos! Taigi, mano domėjimąsi neatrasta muzika, atrodo, perima ir mano mokiniai. Tai, ką aš pats gavau iš M. Rostropovičiaus, atrandu ir toliau – savo mokiniuose.

Žinoma, tai pats didžiausias džiaugsmas: matyti, kaip mokiniai atranda savo vietą kultūriniame kontekste ir save gyvenime.

- Ar yra koks kriterijus patekti j Davido Geringo klasę Liubeko muzikos akademijoje?

- Kriterijus labai paprastas: nugalės stipriausias. Didžioji mano mokinių dalis į mano klasę ateina jau išklausę (dalyvavę) mano meistriškumo kursuose (masterclasse). Tad tų kursų metu man ir paaiškėja – arba yra „meilė man“, kuri ilgainiui dar labiau sustiprėja ir studentas nebenori jokio kito pedagogo, arba viso to nėra ir studijoms pasirenkamas kitas profesorius. Kartais būna, kad ir aš pajuntu, jog su vienu ar kitu jaunuoliu neužsimegs žmogiškas kontaktas – o be jo aš savo darbo neįsivaizduoju. Galima žmogų labai mylėti, tačiau bendras darbas gali būti ir neįmanomas. Darbinis kontaktas labai svarbus!

Šios pastraipos pabaigoje telieka pridurti, kad profesoriaus D. Geringo klasėje Liubeke mokosi violončelininkas iš Lietuvos Vytautas Sondeckis, tikrai gražiai perimantis ne tik savo šeimos, bet ir Mokytojo patirtį mene.

Gimtasis namas ir ilgi tylos metai

Žavėdamasi garsiojo violončelininko tobulu ir nuoširdžiu muzikavimu, sekdama jo koncertinius turne, aprašytus pasaulio spaudoje, nė kiek neabejoju, kad vieną dieną vėlesnių kartų Lietuvos istorikai netruks susigriebti nė nežiną, kuriame jų gimtojo miesto name gimė ir augo garsusis pasaulio muzikas! Kiek šiandien turime versijų ir spėlionių apie legendinio Jaschos Heifetzo namą! Tad kol Davidas Geringas svečiuojasi Vilniuje – pats metas jo paties paklausti, kur mūsų mieste prabėgo jo vaikystė?

- Gedimino prospekte yra geltonas penkių aukštų namas, kuriame šiandien (1996 m.) įsikūrusi Sveikatos apsaugos ministerija. Bet ten prabėgo nedidelė mano vaikystės dalis. Vėliau persikėlėme į Antakalnį, kur gyvenome Tramvajų gatvėje. Būtent iš Tramvajų gatvės eidavau į M. K. Čiurlionio (anuomet Dešimtmetę) meno mokyklą. Pirmasis muzikos mokytojas buvo Michailas Šenderovas, kompozitoriaus Anatolijaus tėvas.

Beje, muzikos mokytis man nebuvo taip paprasta – mano tėvai ne muzikai ir padėti mokytis man negalėjo. Tačiau mama labai norėjo, kad mes visi (turiu dar du brolius) muzikuotume. Ji kantriai sėdėdavo pamokose, o namuose stengdavosi paraginti, kad mes netinginiautume. Tikrasis potraukis ir muzikos supratimas man atėjo gerokai vėliau – kai pavyko įstoti į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją.

Kai mes išvažiavome iš Tarybų Sąjungos, visa mūsų buvusio gyvenimo dalis liko tarsi nukirsta, kažkur už borto... Mes buvome žiaurios sienos atkirsti nuo visų mums brangių žmonių, giminių ir bičiulių. Juk niekam ne paslaptis anais laikais vyravusi nuostata, kad tie, kurie išvyko, turi būti tarsi mirę. Jų nebelieka. Jiems nebeleidžiama bendrauti net su artimiausiais giminaičiais. Atvykę į Vakarus mes turėjome iš esmės keisti ir savo pasaulėžiūrą: viskas, kuo mes gyvenome čia, kas mums buvo idealizmo viršūnė, ką mes žinojome ir su kuo augome, visas sukrautas TSRS mąstymo bagažas virto absoliučiu nuliu. Mes netekome savo šaknų! Ir turėjome išsiauginti naujas. Laimei, mums su žmona (pianiste Tatjana Schatz-Geringas – A. Ž.) tuomet tebuvo po trisdešimt ir mes sugebėjome sukurti sau naują gyvenimą.

Koncertinio gyvenimo maršrutai driekėsi į daugelį šalių. Bet tai vis buvo Vakarų šalys. Socblokas mums buvo neperžengiamas. Ir kai įvyko didžiosios politinės permainos, kai griuvo visos sienos, mes pirmiausia nekantravom pamatyti tai, kas paskutiniaisiais metais mums buvo nepasiekiama. Tarsi žvilgtelėti nauju žvilgsniu į tai, ką palikome prieš dvi dešimtis metų... Be to, man visuomet atrodė, kad įvairiausių politinių krizių metu labiausiai nukenčia menas. Kaip menininkui, man kontaktas su publika ne mažiau svarbus už honorarą.

Todėl vos griuvus „sienai“ tarp Rytų ir Vakarų, nors ir gaudamas gerokai mažesnius nei įprasta honorarus, aš griežiau Berlyne, Maskvoje, Rygoje... O į Lietuvą aš skubėjau dar ir dėl to, kad čia mano gimtinė, ir man svarbu buvo, kad neišblėstų Sauliaus Sondeckio pasakotos čiurlioniukams legendos: čia griežė, o čia sėdėjo Davidas Geringas... (šioje vietoje nepakartojama šypsena suspindi Maestro veide... - A. Ž). Norėjau tarsi iš naujo susipažinti su Lietuvos publika, susitikti su senais draugais, tarsi atkurti tai, kas prarasta. Kartu norėjosi pasidalinti, sudominti visu kuo, ko mes per tuos metus pasiekėme. Vis dėlto labai svarbi mūsų gyvenimo dalis susijusi su šiuo pasauliu... O man – su Lietuva... Trisdešimties metų taip lengvai neištrinsi iš savo gyvenimo... Matau tokiose kelionėse į gimtinę prasmę... Žinoma, tai – idealizmas... Ir apskritai mano gyvenime labai daug idealizmo... Galėčiau gyventi kur kas paprasčiau: rūpintis sveikata, dažniau atostogauti, griežti tik populiarią, anšlagus užtikrinančią muziką...

Lietuviškai prabilęs Gvadaninis

1992 m. Šlėzvigo-Holšteino žemės premiją „Kultur Aktuel“, pelnytą už šiuolaikinės muzikos atlikimą ir propagavimą, D. Geringas skyrė penkiems gimtosios Lietuvos kompozitoriams, prašydamas (užsakydamas!) sukurti jam kūrinius ir pažadėdamas juos atlikti... Šiandieną V. Barkausko, O. Balakausko, B. Kutavičiaus ir A. Šenderovo kūriniai jau užėmė tvirtas pozicijas violončelininko repertuare. Įteikė savąjį opusą jau ir M. Urbaitis.

Lietuvių kompozitorių muzikai D. Geringo rečitaliuose visuomet labai rimta konkurencija. Tai, žiūrėk, jų premjeras Amsterdamo Concertgebouw mažojoje salėje jis griežia J. S. Bacho muzikos kontekste ar derina, pavyzdžiui, Vilniaus koncerte su R. Schumanno ir J. Brahmso romantiškais išgyvenimais. Teisingai! Taip ir turi būti! Tikrąją kūrinių vertę ir galime pajusti tik šimtmečių kontekste!

Porą dienų prieš jubiliejinį koncertą Vilniuje Davidas Geringas griežė rečitalį Londone. Ten vyko „Baltic Arts'96“ festivalis, pristatantis įvairius Baltijos šalių menus. D. Geringas jame atstovavo Lietuvos muzikams! Drauge su Tatjana Schatz-Geringas – gyvenimo ir scenos bičiule – jie atliko V. Barkausko „Suite de concert“ op. 98, A. Šenderovo „Cantus I“ ir „Gantus II“ (šis opusas jau įrašytas į CD) bei B. Kutavičiaus „Rhytmus-Arhytmus“ ir „Perpetuum mobile“.

- Man nepaprastai svarbus kontaktas su šiandieniniais kompozitoriais (džiugu, kad ir su Lietuvos…). Įdomu susipažinti su kompozitoriaus darbo specifika, iš arti matyti kūrinio gimimo procesą, netgi jame dalyvauti. Tai duoda peno ir senesnės muzikos suvokimui. Tiek romantinės, tiek Baroko epochos. J. S. Bacho ar L.van Beethoveno. Sykį grojau savo mokytojui M. Rostropovičiui Giuseppe Tartini koncertą. Profesorius pasiūlė man visai kitą tempą. Nors jo klasėje buvau dar naujokas, išdrįsau paprieštarauti. „Iš kur tu žinai? Ar jam paskambinai?“ - juokdamasis paklausė tąsyk M. Rostropovičius. Laikas parodė, kad tuo – gal vieninteliu (jis visuomet buvo teisus!) - atveju visgi klydo Rostropovičius, o ne aš. Nors Tartini'ui aš ir negalėjau paskambinti. Kiekvienas žmogus turi tiesiog pajausti savą ritmą, savo alsavimą, kad interpretacija būtu visų pirma sava jam pačiam. Interpretacija – tai ne tik kompozitoriaus, bet ir mūsų pačių mintys, jausmai. Labai svarbu, kad mes tai išgyventume. O tam nepaprastai svarbios ir žinios. Literatūra, istorija, dailė, kompozitoriaus biografija ir jo epochoje skambėjusi muzika, amžininkų reakcija ir vėlesnių kartų vertinimas – žvilgsnis „iš toliau“…

- Minėjote, kad J. S. Bacho Šeštąją siuitą griežiate penkiastyge violončele - taip, kaip ji buvo sukurta. Turite ir senąjį baritoną, ir violončelę da gambą. Šiandien daug diskutuojama, kaip reikia interpretuoti senąją muziką. Vieni teigia, kad tik „autentiškai“, t. y. visų pirma tais instrumentais, kuriems ji buvo kurta, ir taip, kaip grojo anuomet. Kiti, pripažindami, kad niekad, net ir autentiškiausiais instrumentais grodamas, XXI amžiaus išvakarėse nemąstysi ir nejausi taip, kaip jautė anų laikų menininkai, teigia, kad senąją muziką reikia griežti taip, kokią jauti ją esant savuoju laikmečiu...

- Man atrodo, kad kiekvienas muzikas turi ir gali rasti savo asmeninę interpretaciją. Štai mums M. Rostropovičius yra sakęs, kad J. S. Bacho siuitos – tarsi Shakespeare'o tragedijos. Gal kas kitas taip ir nemano. Nuomonių gali būti įvairių. Viską lemia asmenybės stiprumas. Jeigu žmogus ieško savojo kelio, tai jį gali surasti ir per savo jausmus, ir per darbą, gali mėginti įsivaizduoti, kaip tai buvo „anais laikais“. O man atrodo, kad būtent viskas kartu ir gali atvesti mus į svarbiausią tikslą – interpretacijos įtaigą. Ieškant interpretacijos tikrumo, nepaprastai svarbu žinoti, kaip kompozitoriai dirba šiandien – visas dabartines galimybes lyginti su konkrečia interpretuojama muzika: kas kompozitoriui-kūrėjui svarbiausia ir kaip jis galėjo dirbti ir mąstyti anuomet. Aš matau, kad kiekvienas kompozitorius nori atrasti kažką nauja, būdinga tik jam vienam. Savo skambesį, savo instrumentarijų, savo muzikinį pasaulį. Tad lygiai taip pamąstykime ir apie Bachą: kodėl jis staiga ėmė ir sukūrė siuitą penkiastygei violončelei? Aišku, kad jam buvo per maža keturių stygų! Tačiau jam nereikėjo išradinėti naujo penkių stygų instrumento – instrumentas jau buvo sukurtas! Mes tam tikra prasme esame konservatoriai – dabar naudojame gerokai mažiau instrumentų, nei buvo tais laikais…

Taigi, norėdamas atskleisti turtingą violončelės diapazoną, Bachas ir pajuto, kad penktoji styga leis jam tai padaryti kur kas geriau nei tik keturios. Jis tikrai puikiai panaudojo penktąją stygą! Beje, tai pasakytina apie visus jo kūrinius. Jis buvo genijus ir labai gerai pažino instrumentus, kuriems rašė.

Arba F. Schubertas. Visi šiandien žinome, kad jo sonatos fortepijonui, kurių anais laikais niekas negrojo, – šedevrai. O negrojamos jos buvo dėl paprastos priežasties - Schubertas rašė natas, kurių neturėjo jo laikų fortepijonas. Jis nujautė fortepijono raidos kryptį ir rašė modernesniam instrumentui, nei turėjo!

Kūrėjai visuomet mąsto šiek tiek į priekį, o atlikėjai nuo jų gerokai atsilieka.

Todėl man ir svarbu girdėti, matyti ir galvoti apie muziką iš savo laikmečio pozicijos. Taip, kaip aš suprantu ją dabar.

Senosios muzikos nė nesistengiu suvokti kaip kažkokios tolimos egzotiškos praeities. Norėdamas suprasti Bachą, aš stengiuosi sužinoti iš ko jis mokėsi, kas ir kaip grojo jo laikais, kas ir kaip kūrė prieš jį ir jau po jo.

Visa tai suprasdamas ir žinodamas, kas domina kūrėją (tai jau galiu sužinoti iš savo epochos kompozitorių), aš sužinosiu, kas buvo nauja jo kūryboje, kokie toniniai netikėtumai šokiravo jo amžininkus ir geriau suprasiu, kodėl jo sūnūs – rašę taip pat puikią muziką, bet visiškai kitokią – nenorėjo pripažinti genialaus tėvo. Kodėl gi tuoj po Bacho atsirado noras viską rašyti gerokai paprasčiau?

Suradęs tokį pažinimo kelią, atradau sau naują požiūrį į muzikos raidą. Man atrodo, kad didžiausi muzikai, atvėrę mums senosios muzikos grožį, kaip tik ir ėjo tokiu pažinimo keliu. Argi ne šituo keliu ėjo ir Harnoncourtas? O dabar tie, kas nori groti taip kaip jis – jau atsiliko, nes šiandien Harnoncourtas jau diriguoja J. Straussą! Jis jau atranda sau Verdi! Bachas ar Monteverdi jam jau praeitis.

Reikia surasti tas teisingas išraiškos galimybes, kurios tinka konkrečiai muzikai. Jeigu norime groti, tarkim, be vibrato, tai reikia atrasti tą techniką, kuri buvo tuo metu, kai buvo grojama be vibrato. O juk tais laikais violončelė buvo laikoma tarp kojų statmenai ir reikėjo ją dar ranka prilaikyti, taigi vibruoti nebegalėjo! Bet užtat kokia buvo jų stryko technika! Šito reikia mokytis!

Tačiau ir mūsų patirtis negali likti nuošalyje. Viskas, ką girdėjome, mus veikia. Taigi mes tikrai negalime girdėti senosios muzikos taip, kaip ją girdėjo anų laikų žmonės.

Beje, visais laikais populiariausia buvo savojo laikmečio muzika. Tik mes savųjų amžininkų nenorime pripažinti. Tai neteisinga. Būtina kuo daugiau groti savojo laiko muzikos, nes tik šitaip suprasime ir praeities kūrėjus.

Tai ir yra mano kelias į visų laikų muziką – per patirtį su mano laikų muzika. O atlikėjui visuomet kur kas maloniau ir įdomiau groti specialiai jam kuriamus kūrinius. Tarsi pats dalyvauji tauriame muzikos gimimo akte. Juk ir mano Mokytojas M. Rostropovičius mane mokė į kiekvieną kūrinį žvelgti tarsi paties kūrinio autoriaus akimis. Nesvarbu, ar tai būtų J. S. Bachas, ar J. Haydnas, ar kolega bičiulis, studijuojantis kompoziciją. Dažnai bisui pagroju ir paties Mstislavo Rostropovičiaus kurtą efektingą „Humoreską“ (ją vieno iš koncertų metu girdėjome ir Vilniuje - A. Ž.).

Bendraudamas su nūdienos kompozitoriais, kitaip pradėjau vertinti ir ankstesnių autorių kūrinių partitūras. Juk natos, partitūra – tai tarsi kompozitoriaus testamentas. Jei kompozitorius net ir ne viską natose sužymi, tai iš kitų jo darbų, pagaliau epochos stiliaus, laikmečio mados ar instrumentų techninių galimybių galima nuspėti autoriaus norus. Gal todėl man ir svarbu savo kolekcijoje turėti baritoną, violą da gambą ir penkiastygę violončelę. Patikėkit, šiandieną J. S. Bacho siuitas grieždamas Gvadaniniu, aš jau nebegaliu jų interpretuoti taip, kaip grodavau anksčiau – senųjų instrumentų lytėjimas gerokai pakoregavo mano mąstymą ir supratimą.

- Griežiate senuoju Gvadaninių šeimos instrumentu. O ar nebūna taip, kad užuot modernų kūrinį griežęs šiuo senuoju instrumentu, Jūs dedate jį į šoną ir imate gerokai prastesnį instrumentą – koks skirtumas, kokiu instrumentu atliksi modernią muziką…

- Ne. Tokia mintis man dar niekad neatėjo į galvą. Nors – jeigu reikėtų dažnai „mušti“ instrumentą… Yra toks Pärto Koncertas violončelei, dar iš tų laikų, kai jis save modernistu vadino… Ten aštuoniose vietose reikėjo mušti per violončelės korpusą stryku. Rostropovičius šio Koncerto premjeroje sulaužė brangiausią savo „Kitelį“. Ir kito tokio stryko ilgai negalėjo įsigyti. Mokytojo pamoka verčia ir mane galvoti apie col legno – jeigu man reikėtų taip groti, tai, žinoma, aš imčiau kitą stryką. Nors šiaip esu įsitikinęs, kad tik geru instrumentu gali tinkamai išreikšti gerą muziką. Beje, aš mėgstu pasišaipyti iš tų, kurie groja „autentiškais“ instrumentais: taip, jūs grojate senąją muziką 1993 metais pagamintu senuoju instrumentu, o aš modernią – pagamintu 1763 metais. Tai yra tuo laiku, kai savuosius Koncertus violončelei sukūrė J. Haydnas ir L. Boccherini. Mano galva, svarbiausia suprasti kiekvieno kompozitoriaus stilių ir kiekvieną sykį ieškoti ir sau kažko naujo. Kiekvienas kūrinys atskleidžia mums naujas idėjas, tačiau turi ir naujų sunkumų. Surasti tikrą skambesį kiekvienam kūriniui – štai įdomiausias uždavinys.

- Egzotiškai skamba visos tos aukštumos, kurių Jūs pasiekėte. Muziko karjera - kuris etapas Jums buvo svarbiausias?

Pirmasis mano mokytojas M. Šenderovas pasakė, kad aš gimęs violončelei. Nebūtų jis šito pasakęs – nebūtų ir mano violončelės karjeros. Aš niekad nenorėjau groti jokiu kitu instrumentu. Na, nebent kai išgirsdavau P. Čaikovskio Koncertą smuikui – užsimanydavau griežti smuiku. Dabar aš pradėjau diriguoti – ir Čaikovskio Koncertą smuikui galiu interpretuoti diriguodamas.

- O kas lengviau: pačiam groti ar diriguoti?

Davidas Oistrachas sakydavo, kad jam kur kas lengviau diriguoti, nes tuomet jis nemato priešais sėdinčios publikos.

Aš nepasakyčiau, kad diriguoti labai lengva. Ne vienerius metus ir pats grojau orkestre. Teko griežti ir su Herbertu von Karajanu. Sykį – tąsyk Zalcburgo festivalyje jis dirigavo Wagnerio „Lohengriną“ – maestro netiksliai parodė įstojimą ir vietoj violončelių suskambo… tyla. Po kelerių metų Hamburge nutiko panaši istorija. Dirigentas neparodė įstojimo ir niekas neįstojo. Tačiau šį kartą atsirado šmaikštus drąsuolis, čia pat pašmaikštavęs: „Matote, Maestro, – taip skamba dirigentas“... Taigi tą tylą prisimindamas aš žinau, kad būti dirigentu tikrai nelengva…

***

Keturių pirmųjų Davido Geringo apsilankymų Vilniuje metu išgirdome išties nemažai retai atliekamos muzikos violončelei.

Pirmiausia tai buvo Luigi Boccherini koncertai violončelei su orkestru Nr. 8 D-dur ir Nr. 9 B-dur (beje, už visų 12 Boccherini koncertų įrašus į CD D. Geringas pelnė „Didįjį disko prizą“ – „Grand Prix du Disque“). Su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru tąsyk buvo griežtas ir unikalus bisas: prieš dvi dešimtis metų repetuotas J. Haydno Koncerto violončelei finalas. O tarp jų puikiai derėjo ir latvio Pēterio Vasks „Knygos violončelei solo“ fragmentas bei A. Šenderovo Sonata violončelei ir mušamiesiems, papuošusi Lietuvos kompozitorių sąjungos festivalį „Gaida“.

Antrosios viešnagės metu klausėmės jau minėtų lietuvių kompozitorių muzikos (skambėjo B. Kutavičiaus, V. Barkausko, A. Šenderovo premjeros) ir su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru griežto Paulo Hindemitho pirmą sykį (!) Lietuvoje atlikto koncerto violončelei. Beje, tąsyk turėjome progos susipažinti ir su dirigentu, D. Geringo bičiuliu Hannsu Martinu Schneidtu. Jiedu ne sykį muzikavo drauge senaisiais instrumentais: Geringas – viola da gamba, o Schneidtas – klavesinu, J. S. Bacho Sonatas violai da gamba su klavesinu netgi įrašė ir išleido CD. O štai svajonė muzikuoti drauge vienam griežiant, kitam diriguojant pirmą kartą išsipildė Vilniuje.

Trečiasis apsilankymas įvyko A. Šenderovo ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus iniciatyva. Specialiai A. Šenderovo 50-mečio jubiliejui buvo paruoštas Koncertas violončelei, chorui, klavesinui-fortepijonui ir orkestrui „Mano širdis pasirengus...“ („Paratum cor meum...“). O kitame koncerte su G. Rinkevičiaus vadovaujamu orkestru D. Geringas griežė R. Schumanno koncertą violončelei.

1998 metų pavasarį D. Geringas surengė Violončelės savaitę Lietuvoje, kurioje griežė vienas už kitą įdomesni jo mokiniai, tarp jų – ir Vytautas Sondeckis iš Lietuvos. Davidas Geringas tada pasirodė ir kaip dirigentas – su Lietuvos kameriniu orkestru pritarė savo auklėtiniams. Apie šį renginį skaitykite 1998 metų „Muzikos barų“ kovo numeryje.

1999 metų pavasarį Lietuvoje dar kartą apsilankęs Davidas Geringas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su žmona pianiste Tatjana Schatz-Geringas surengė violončelės rečitalį. L. Bernsteino „Trys meditacijos iš muzikos spektakliui „Mass“, L. van Beethoveno Sonata violončelei ir fortepijonui Nr. 5, A. Dvorako „Miško ramybė“ ir A. Šnitkės baleto „Peras Giuntas“ epilogas bei bisui atlikti A. Šnitkės „Musica nostalgica“ ir dvi F. Mendelssohno-Bartholdy „Dainos be žodžių“ sukūrė vientisą muzikos dramą, kurios kulminacija tapo kovo 6-ąją toje pačioje salėje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Juozo Domarko, atliktas S. Prokofjevo Simfonija-koncertas violončelei ir orkestrui bei seniai Lietuvoje neskambėjusi P. Čaikovskio Ketvirtoji simfonija.

Tą kartą D. Geringas taip pat dirigavo Lietuvos kameriniam orkestrui – tik ne scenoje, o Vilniaus plokštelių studijoje, kur violončelininkas Vytautas Sondeckis įrašė savo pirmąją kompaktinę plokštelę. 1997 m. konkurse Naujojoje Zelandijoje Vytautas laimėjo pirmąją premiją, kurios dalis – firmos „Naxos“ išleidžiama plokštelė.

Koncertus ir įrašus vainikavo Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) Lietuvos muzikų sąjungos surengta popietė su D. Geringu ir T. Schatz-Geringas, kurios metu Davidui Geringui buvo suteiktas Lietuvos muzikų sąjungos Garbės nario vardas.

Stropiai skaičiavę pirmuosius Davido Geringo koncertus po 20 metų pertraukos Lietuvoje, netrukome suvokti jo buvimo Lietuvoje kaip neatskiriamos krašto muzikinio gyvenimo dalies. Kažkas liko užfiksuota „Muzikos baruose“, kažkas „7Meno dienose“ ar „Literatūroje ir mene“... Nuostabūs koncertai ne tik Vilniuje plėtė renginių geografiją: Kaunas, Tytuvėnai, Joniškis, Alytus, Gargždai, Birštonas ir Biržai... Ir ilgam atsiradusi Klaipėda – nuo dviejų savaičių meistriškumo pamokų, repeticijų su orkestru ir diriguotos P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre iki Klaipėdos violončelės muzikos savaitės ir daugybės puikių koncertų su Mindaugu Bačkumi ir jo vadovaujamu kameriniu orkestru...

***

... Jeigu reiktų išrinkti vieną vienintelį žodį, charakterizuojantį meninę Davido Geringo prigimtį, – ir vėl sakyčiau: MEILĖ. Jis griežia nepaprastai lengvai, nuostabų minkštą aksominį violončelės tembrą demonstruodamas net ir sudėtingiausiuose meistriškumo reikalaujančiuose techniniuose dariniuose. Paprastas, bet kaip mažai kam pasiekiamas jo išraiškos arsenalas – gražus, gyvas garsas, raiški artikuliacija, kurianti tembro dramaturgiją. Blogos, nejaudinančios muzikos D. Geringasa negroja. O gal tiesiog jo ir jo instrumento sielos tiek daug, kad jųdviejų griežiama muzika prasiskverbia taip giliai, tokias slapčiausias tavo esybės kerteles paliečia… Juk JIE neatskiriami – senasis italų meistrų Gvadaninių šeimos instrumentas ir griežiantis juo maestro Davidas Geringas...

1996 – 2021, Vilnius

Susiję audio galerijos

BACH PLUS.Davidas Geringas

Susiję video galerijos

Davidas Geringas1

Davidas Geringas

Susiję nariai

Davidas Geringas

Davidas Geringas

Violončelininkas, profesorius, LMS Garbės narys

Komentarai