Vis daugiau muzikantų reiškia nepasitenkinimą blogu publikos elgesiu, teigia Charlotte Smith.

Publikuota: 2014-03-19 Autorius: Atlikėjų naujienos
Vis daugiau muzikantų reiškia nepasitenkinimą blogu publikos elgesiu, teigia Charlotte Smith.

Publikos etiketas jau seniai tapo kontroversija. Ar atlikėjai tapo pernelyg rafinuoti ir susireikšminę jei knarkiantis klausytojas pirmoje eilėje jiems nesukelia juoko? Ar pageidavimas, kad publika neplotų tarp kūrinio dalių sutrikdo naujokus? Ar atlikėjai turi teisę reikalauti, kad kelių šimtų minia neišleistų nė šnipštelėjimo? Juk muzika labiau nei bet kuri kita meno forma yra akustinis patyrimas ir rungtynės su kosėjimu ar plepėjimu solistui visai nepageidaujamos. 

Nepriklausomai nuo jūsų požiūrio, atlikėjų, kalbančių ar veikiančių prieš blogą publikos elgesį, skaičius auga. Turint tą galvoje, štai šeši būdai išvengti soisto kracho...

 

1. Išjunkite telefoną arba sulauksite pažeminimo. Nepaisant Leonardo Slatkino pageidavimo, kad klausytojai įsijungtų savo telefonus neseniai vykusiame Detroito simfoninio orkestro koncerte – stengimasis paskatinti fotografavimą ir pristatyti orkestrą kaip “patį prieinamiausią visoje planetoje” – daugumai dirigentų ir solistų mobilūs telefonai, geriausiu atveju, yra susierzinimo, o blogiausiu pasipiktinimo ir scenos apleidimo priežastis.

2012 sausį, kai Niujorko flharmonijos orkestrui atliekant Mahlerio Devintąją simfoniją ėmė skambėti telefonas, muzikos direktorius Alan’as Gilbert’as sustabdė orkestrą ir paprašė nematomo ‘nusikaltėlio’ išjungti telefoną. “Niekas nepasikeitė”, pasakojo vėliau Gilbert’as. “Niekas neprisiėmė kaltės. Buvo siurealu.” Klausytojai ėmė rodyti į porą pirmoje eilėje, bet šiedu paprasčiausiai “atkakliai spoksojo” į Gilbert’ą atsisakydami prisipažinti. Galų gale vyras įsikišo ranką į kišenę ir skambėjimas liovėsi. “Buvo tikrai nenormalu”, sako Gilbert’as. “Ar jis manė, kad gali tiesiog prikasti lūpą ir tęsti toliau?” Tačiau jo kolegos publikoje taip nemanė ir salėje pasigirdo šūksniai – “tūkstančio dolerių baudą”, “išmeskite jį” ir “dink iš čia”.

 

Slovakų smuikininkas Lukas Kmit’as sureagavo šmaikščiau. Kai jo solinio pasirodymo Žydų ortodoksų sinagogoje 2012 metais metu pasigirdo Nokia skambutis jis nesiliovė grojęs, bet nusprendęs, kad tai puiki proga švelniam pažeminimui, nusišypsojo ir ėmė improvizuoti šia visiems tokia žinoma tema. Solisto reakcija iššaukė publikos prunkštimą ir plojimus bei sulaukė pasaulinio pripažinimo kai koncerto video buvo patalpintas į YouTube tinklapį.

 

2. Nefilmuokite koncertų. Atlikėjai skirtingai reaguoja į YouTube. Iš vienos pusės, tai atveria platesnes sklaidos galimybes. Iš kitos, nemokami koncertų video gali būti nuostolingi muzikantams. Tą pademonstravo violončelininkės Zoë Keating pateikta 2013 metų uždarbio ataskaita. Koncerto filmavimas gali sunervinti atlikėjus. Vienas klausytojas filmuodamas Krystian’o Zimerman’o koncertą 2013 metais privertė pianistą palikti sceną. Netrukus sugrįžęs jis paaiškino, kad prarado daug įrašų projektų ir kotraktų, nes muzikos vadybininkai jam pareiškė: “Labai gaila, bet tai jau patalpinta YouTube”.”Muzikos destrukcija dėl YouTube yra didžiulė”, pridūrė pianistas. Po panašaus filmavimo incidento 2013 rugpjūtį smuikininkas James Ehnes pasielgė kitaip. Savo Facebook svetaitėje jis paklausė savo gerbėjų:”Mano vakarykščiame koncerte (Brahmso Koncertas Kurtiboje, Brazilijoje) vienas jaunuolis antroje eilėje savo iPhone’u nufilmavo mano visą koncertą. Man įdomu, ką žmonės apie tai mano”. Daugumos nuomone tai smerktina...

 

3. Nesistenkite padėti ploti tuoj pat pasibaigus kūriniui. Visažinantys koncertų lankytojai, kurie turi pademonstruoti savo repertuaro išmanymą ir praėjus vos dalelytei sekundės po paskutinės natos pradėti pirmi ploti, tapo daugelio atlikėjų ir žurnalistų pašaipos objektu. Buvęs “Time Out” klasikinės muzikos skyriaus redaktorius Jonathan Lennie parašė atvirą laišką “Garsiai plojančiam vyrui, kuris koncertuose sėdi už manęs”. Šalia sudirginimo, toks skrupulingas plojikas gali pakenkti kūrinio pabaigos efektui. “Mane trikdo tie reti atvejai, kai žmonės jaučia poreikį skubiai pradėti ploti skambant paskutinei natai neatsižvelgiant į tai, kad kūrinys baigiasi tyliai” sako Baltimorės simfoninio orkestro muzikos direktorius Marin’as Alsop’as. Panašių “komplimentų” susilaukia ir tie klausytojai, kurie koncerte atliekamus kūrinius seka iš natų, arba tie “paskutinės eilės dirigentai”, kurie jaučia poreikį plačiai gestikuliuoti sedėdami publikoje.

 

4. Niekada neužtenka vieno ledinuko. Čikagos simfoniniam orkestrui atliekant Mahlerio Devintąją simfoniją 2013 lapkritį Michael Tilson Thomas su kosinčia ir springstančia publika kovojo išeidamas į užkulisius, atsinešdamas dvi saujas ledinukų ir mesdamas juos į publiką. Pasakęs, kad manąs jog tai pagelbės išspręst problemą jis padrąsino klausytojus išdalinti ledinukus tiems kam jų reikia. “Publika į tai atsakė geranoriškai juokdamasi ir plodama”, papasakojo ČSO atstovė. 

5. Kad ir kaip nepatiktų interpretacija, pertraukinėti atlikėją yra blogai. 2011 lapkritį Londono filharmonijos orkestro atliekamos Brucknerio Ketvirtos simfonijos koncerte susierzinęs klausytojas šaukdamas “baisu”, “per lėtai” ir “nesąmonė” išlėkė iš salės. Liudininkai šį protrūkį komentavo įvariai – “trikdis, kuris visiškai sužlugdė koncerto kerus” ir “tiesiog keista”. Tačiau buvo ir tokių, kurie puolė ginti vyrą, o kaltininkas internete teisinosi argumentuodamas istoriniu nuomonės reiškimo koncertuose precedentu, teigdamas, kad taip elgtis buvo įprasta XVIII, XIX ir XX a. pradžioje.    

Kaip tai bebūtų, nuomonės reiškimas koncerte gali sugadinti koncertą, ir ne tik jūsų kolegoms klausytojams, bet ir atlikėjams ant scenos, kurie dažniausiai – nepriklausomai nuo to ar jūs sutinkate su jų interpretacija ar ne – praleidžia daugybę valandų repetuodami ir ruošdamiesi koncertui.

6. Išsimiegokite prieš koncertą. 2003 metais po Škotijos kamerinio orkestro ir violončelininko Steven’o Isserlis’o koncerte Prahoje atliekamo Dvoržako koncerto violončelei ir orkestrui, solistas išreiškė savo susierzinimą snaudžiančiu vyru pirmoje eilėje mesdamas į jį gėlių puokštę. “Paprastai neturiu nieko prieš žmones užmiegančius koncertuose”, vėliau paaiškino Isseris “The Guardian” straipsnyje. “Žinoma, man geriau patiktų jei jie būtų atsibudę ir klausytų, bet žinau, kad taip kartais atsitinka. Tačiau šio vyro užsnūdimas patraukė dėmesį: atrodė, kad besistengdamas (suprantama) išsisukti nuo galvos jo kaklas tapo savarankišku, maždaug kas 20 sekundžių iškalbingai nusvirdamas įvairiausiais kampais ir vėl pašokdamas į įprastinę poziciją po smakru.

Iš pradžių man (ir klausytojams sėdintiems šalia jo bei keletui orkestrantų) tai atrodė juokinga, bet po tam tikro laiko mane tai ėmė erzinti, nes ėmė trukdyti sutelkti dėmesį į muziką. Baigiant koncertą mano nuotaika visai subjuro ir kai man įteikė gėles nusilenkdamas irzliu, prisipažįstu, judesiu numečiau jas vyrui ant kelių. Jis trumpam prasibudo, nusišypsojo ir vėl nugrimzdo į miegą (ir man sakė, kad po koncerto išėjo labai patenkintas savimi ir savo gėlėmis)”.

Pagal The Strad

Komentarai