Viskas prasidėjo Čiurlionio mokykloje... Pokalbis su profesore Silvija Sondeckiene

Silvija Narūnaitė-Sondeckienė – viena pirmųjų M. K. Čiurlionio mokyklos absolvenčių. Mokyklos duris ji pravėrė 1949 m., ją baigė 1960 m. Vienuolika metų – ilgas laiko tarpas, bet ir metai metams nelygūs. Žmogus semiasi patirties, kaupia žinias ir įspūdžius, bręsta; jis keičiasi. Tačiau viena lieka visiems laikams: jis nepamiršta savo vaikystės, jaunystės, mokyklos...

1949 m. mano tėvai persikraustė iš Kauno į Vilnių, kad mokyčiausi geriausioje muzikos mokykloje. Tokia buvo Čiurlionio mokykla. Kita kėlimosi priežastis buvo ta, kad mano tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, tikėjosi Vilniuje pasislėpti nuo NKVD. Jis net fiktyviai išsiskyrė su mama, bandydamas apsaugoti mus nuo gresiančio pavojaus. Bet jį vis vien areštavo ir ištrėmė į Sibirą. Na, o sprendimas mokytis Čiurlionio mokykloje man buvo kaip laimingas loterijos bilietas.

Gyvenimas Vilniuje nebuvo lengvas. Mus priglaudė dėdė geografas Eduardas Čirvinskas. Jis dėstė Vilniaus universitete ir turėjo mažytį butelį pusrūsyje universiteto pastate Čiurlionio gatvėje. Tai buvo visai netoli mokyklos, tuomet įsikūrusios konservatorijos rūmuose (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniai rūmai).

Konservatorijos pastatas nebuvo didelis, bet visi įsitekome (ten net gyveno keli dėstytojai su šeimomis). Mokyklos mokiniai ir mokytojai, konservatorijos studentai ir profesoriai – visi buvome čia pat, išvien, visi vieni kitus pažinojome. Atmosfera buvo nuostabi.

Mokytojai... Į juos žiūrima su viltimi ir tikėjimu. Jų statusas neleidžia suabejoti: jie viską žino, viską gali. Kas gi buvo tie pirmieji Silvijos Narūnaitės mokytojai?

Mano violončelės mokytojas buvo Levas Seidelis, puikus muzikas profesionalas, baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją, ten mokęsis pas žymų prancūzų violončelininką profesorių Louis Abbiate. Į Vilnių atvažiavo po karo, dėstė ir konservatorijoje, ir mokykloje. Gerai atsimenu pirmąjį mokytoją, jo dėka violončelė tapo mano viso gyvenimo palydove.

Vėliau, jau įstojusi į konservatoriją, mokiausi pas Povilą Berkavičių. Jis taip pat buvo puikus savo srities specialistas, amato paslapčių sėmęsis Leipcigo konservatorijoje pas garsiausią Europoje violončelės pedagogą Juliusą Klengelį. Berkavičiaus biografija labai įstabi – prieš atsiduodamas muzikai jis baigė medicinos studijas. Jo pamokymai kaip griežti, kaip atsipalaiduoti buvo paremti fiziologijos išmanymu. Jis nedarė klaidų, kurios dažnos mūsų profesijoje, savo mokinius apsaugojo nuo profesinių ligų. Pas Berkavičių mokiausi dvejus metus.

Na, o toliau įvyko stebuklas: 1962 m. išvažiavau mokytis į Maskvos konservatoriją pas Mstislavą Rostropovičių! Vėliau į jo klasę įstojo taip pat Čiurlionio mokyklą baigęs Davidas Geringas. Mudu esame vieninteliai Rostropovičiaus mokiniai iš Lietuvos.

Čiurlionio mokykla man neatsiejama nuo Sauliaus [Sondeckio]. Mokykloje dėstyti jis pradėjo 1955 m. – ėmėsi vadovauti mokinių orkestrui. Griežiau orkestre nuo pat pirmos repeticijos ir iki paskutinės klasės, išmokau nepaprastai daug. Tai nepamirštama.

1960 m., dar nebaigusi mokyklos, atėjau į pirmąją Lietuvos kamerinio orkestro repeticiją ir likau jame daugeliui metų. Gerai atsimenu, kaip Saulius kūrė orkestrą, kaip jį ugdė, kokį jį padarė. Atsimenu ovacijų griausmą, pilnutėles tūkstančių vietų koncertų sales. Kol Saulius buvo, buvo ir visa tai.

Bendramoksliai – tai tie, su kuriais net ir baigus mokyklą niekada nesiskiriama, dalijamasi pačiais slapčiausiais dalykais, kurie yra gyvas priminimas apie bendrai išgyventas nuostabias jaunystės dienas.

Turiu daug draugų ir draugių iš to laiko. Muzikų pasaulis nedidelis – kartu būdavome anuomet, likome artimi ir pradėję kūrybinę veiklą. Aldona ir Halina Radvilaitės, Audronė Vainiūnaitė, Danutė Pomerancaitė – su jomis buvau Čiurlionio mokykloje, Maskvos konservatorijoje, koncertų scenoje.

Aušra Banaitytė, puiki pianistė, jautri akompaniatorė, – ji taip pat mano kartos. Aušra nesimokė Maskvos konservatorijoje, nors, aišku, buvo to verta. Jos tėvas, kultūros ministras Juozas Banaitis, labai padėjo mums visiems įstoti į Maskvos konservatoriją, parašė gražias rekomendacijas. Bet Aušrai pasakė: „Savo dukrai padėti negaliu.“ Neįtikėtinas sąžiningumas, ar daug tokių žmonių šiandien?!

Čiurlionio mokykla nukreipė mus, atvėrė stebuklingą muzikos pasaulį. Mums buvo labai lengva tarpusavyje bendrauti, nes muzika mus jungė ir tebejungia iki šiol. Tai ne tik mūsų profesija, bet ir gyvenimo būdas. Neatsitiktinai daugelio mūsų vaikai taip pat tapo muzikais, kaip ir mes, mokėsi Čiurlionio mokykloje. Tokie mano sūnūs – Paulius smuikininkas, Vytautas violončelininkas.

Kartais iš daugelio įvykių keli įsispaudžia atmintyje itin ryškiai – nebūtinai jie turi būti labai reikšmingi ar prasmingi, bet netikėti, išsiskiriantys iš mokyklos kasdienybių rutinos.

Atsimenu, kaip mokykloje lankėsi iškilūs atlikėjai – žvaigždės, atvykusios koncertuoti Vilniuje. Manau, kad tai Saulius kviesdavo juos ateiti pasiklausyti mokinių – jis mėgdavo padaryti ką nors netikėta, labai ryškaus. Mums tai būdavo didelės šventės: pamatyti žvaigždę, nusifotografuoti šalia – to ilgai nepamirši. Keliskart man teko garbė muzikuoti žvaigždėms. Grojau iškiliam rusų violončelininkui Daniilui Šafranui, pasaulinio garso smuikininkui Isaacui Sternui. Jie buvo draugiški ir geranoriški. Sternas mane pagyrė, užrašė gražų linkėjimą ant savo nuotraukos. Pradedančiam muzikui toks žvaigždės dėmesys yra labai svarbus.

Ar profesorė dažnai sugrįžta į Čiurlionio mokyklą?

Rečiau, nei turėčiau... Jaučiu savo ryšį su mokykla. Pastaraisiais metais ji man įgavo naują prasmę. Čia daug mano ir Sauliaus draugų; čia gražiai prisimenamas Saulius. Jis daug padarė mokyklai, ir mokykla to nepamiršo. Esu dėkinga už šią meilę ir pagarbą.

Viskas prasidėjo Čiurlionio mokykloje... Matyt, taip būtų galima pradėti pasakojimą apie profesorės Silvijos Sondeckienės gyvenimo ir kūrybos kelią – ilgą, įdomų, spalvingą.