Vizualus minimalizmas ir bel canto grožis

Publikuota: 2017-06-12 Autorius: Paulina Nalivaikaitė
Vizualus minimalizmas ir bel canto grožis

Šalia išskirtinių koncertų į „Vilniaus festivalio“ programą šiemet įtrauktas renginys, kuris jau pats savaime – ir be festivalio konteksto – būtų smarkiai patraukęs dėmesį įvykis: birželio 9 ir 11 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo atliktos Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ (I Capuleti e i Montecchi) premjeros. Įkomponuotos festivalio rėmuose, jos tarytum įgavo dar daugiau šventiškumo, o dėmesio šiam pastatymui, matyt, ir taip nebūtų trūkę: spektaklio kūrybiniam įgyvendinimui pakviesti gerbiami užsienio kūrėjai – režisierius  Vincentas Boussardas (Prancūzija), scenografas Vincentas Lemaire‘as (Belgija), kostiumus kūrė tas pats režisierius Boussardas su Christianu Lacroix (Prancūzija), o šviesas ir vaizdo projekcijas –  Guido Levi (Italija). o muzikos vadovu ir dirigentu tapo Sesto Quatrini (Italija). Be to, Tebaldo partiją dainuoti pakviestas portugalų tenoras Carlos Cardoso. Kiti vaidmenys patikėti jauniems ir perspektyviems lietuvių solistams – Eglei Šidlauskaitei (mecosopranas), Viktorijai Miškūnaitei (sopranas), Liudui Mikalauskui (bosas) ir Žygimantui Galiniui (bosas).

Pagrindinius vaidmenis atlikusios Šidlauskaitė ir Miškūnaitė – jau įvertintos „Auksiniu scenos kryžiumi“ (atitinkamai 2017 m. ir 2016 m.). Originaliai kastratui parašytą, o nūdien mecosopranų dainuojamą Romeo partiją atlikusi Šidlauskaitė savo sodriu vokalu kūrė užtikrinto, ryžtingo įsimylėjusio jaunuolio vaidmenį. Solistės vokalas skambėjo išties tvirtai, atskleidžiant balso stiprumo galimybes, tačiau neužmirštant bel canto specifikos ir atliekamo vaidmens esmės: puikiai valdomo, lygaus vokalo tikrai netrūko, kaip ir jausmingumo ir emocijų, išreiškiamų subtiliais niuansais. Jautėsi Šidlauskaitės užtikrintumas – tvirtas vokalas buvo įtaigus ir įtikinantis. To šiek tiek pritrūko Miškūnaitei, ir tai ypač jautėsi scenose, kur dainavo abi solistės. Miškūnaitės vokalas aukštame registre valdomas gerai, tačiau kartais norėjosi sklandesnių perėjimų į žemesnį registrą. Be to, kažkiek trūko balso tvirtumo pradedant frazes aukštame registre; kita vertus, solistės kuriama Džuljeta – it trapi ankstyvo pavasario gėlelė, silpna ir glebi, meilės kankinama ir psichologiškai, ir fiziškai, tad neužtikrintumas galėjo būti ir solistės interpretacijos dalis, o jei ir ne – iš esmės derėjo su kuriamu personažu. Miškūnaitės emocinė raiška išties paveiki – labai gražu buvo klausytis jos jautraus, ekspresyvaus vokalo antroje scenoje (ten ji pasirodo pirmą kartą), taip pat ir kitose lyrinėse vietose – ten solistės jautrus dainavimas išties įtaigus ir emociškai paveikus. Vyrams solistams teko gerokai mažesni vaidmenys, tačiau ir per nedidelius epizodus, pvz., raiškiai atsiskleidė tvirtas ir išraiškingas, plačiame diapazone puikiai skambantis Cardoso tenoras. 

Muzikos gyvybingumą puikiai padėjo atskleisti dirigentas Quatrini (ne veltui italas!) – orkestras skambėjo išties stilingai, tiksliai susitvarkė su įmantriais pasažais, buvo išlaikytas tinkamas balansas su solistais ir choru. Kaip įprasta, choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) džiugino muzikavimo darna, tikslumu, skambumu.

Spektaklio režisūra ir scenografija patikėta Boussardo ir Lemaire‘o tandemui, su kuriuo LNOBT lankytojai jau galėjo susipažinti 2015 m. pastatytoje Jules Massenet operoje „Manon“. Operos scenografija sumodeliuota taip, kad neblaškytų žiūrovų dėmesio gausiomis detalėmis – vizualus minimalizmas buvo parankus tuo, kad netrukdė atsiskleisti bel canto stiliaus kūrinio esmei – vokalo grožiui. Iš esmės tuščia scena buvo papildyta simbolinėmis detalėmis – viršuje kabančiais jojimo balnais ar vėlgi viršuje „sklandančia“ grakščia dviejų kūnų pora. Keisčiausiai pasirodė antrame veiksme, Džuljetos solo scenoje prie sienos pritvirtinta virtuvinė kriauklė, sukėlusi mažų mažiausiai smalsumą savo prasme. Iš esmės ji buvo naudojama akcentuoti Džuljetos silpnumą ir tarytum balansavimą tarp gyvenimo ir mirties, herojei svyruojant jos kraštais.

Kitas „klaustukas“ buvo režisūriniai dramos akcentai: štai Miškūnaitė prieš premjerą teigė, jog „operoje, skirtingai nei dramoje, daugiau dėmesio skiriama besivaidijančių šeimų dvikovai, o ne įsimylėjėlių porai“[1]. Tačiau iš tiesų stebint spektaklį nepasirodė, kad atramos taškas būtų šeimų prieštara – operoje akivaizdžiai dominavo meilės linija.

Minimalistinėje scenografijoje ir režisūroje raiškiai išsiskyrė įspūdingi kostiumai. Vyriškų personažų apranga buvo tradicinė – kelnės, marškiniai, kai kurie dėvėjo švarkus ir cilindrus, tačiau moterų suknelės kėlė nemenką įspūdį. Prabangiai, bet skoningai atrodė gausybė damų puotos scenoje – kiekviena su skirtingo modelio, originalaus kirpimo ir savito stiliaus suknelėmis, kurios kartu sudarė išties estetišką vaizdą, dvelkiantį ne butaforine, o tikra, subtilia prabanga. Be to, ko verta įspūdinga Džuljetos vestuvinė suknelė (beje, svėrusi 12,5 kg), gerokai įnešusi aukštosios mados dvelksmo – tai neabejotinas dizainerio Lacroix nuopelnas. LNOBT tai – tikrai nedažnas atvejis, nes dažniausiai operų kostiumai nuvilia arba nykiu paprastumu, arba pigia teatrine butaforija.

Bel canto meistro Bellini opera kelia iššūkį dėl vokalo specifikos, tačiau specialiai premjeros solistams tobulintis pakviestos vokalo pedagogės Carmen Santoro pamokos nenuėjo veltui – solistų dainavimas atskleidė Bellini muzikos grožį. Taip pat tai buvo festivališkai šventiška proga pasidžiaugti jaunų lietuvių atlikėjų muzikalumu ir perspektyvumu.

 

 

[1] Intriguojančioje operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjeroje – kita tragedijos versija. Lrytas.lt, http://kultura.lrytas.lt/scena/2017/06/08/news/intriguojancioje-operos-kapuleciai-ir-montekiai-kita-romeo-ir-dzuljetos-istorijos-versija-1608026/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Komentarai