Vlado Jakubėno baletas „Vaivos juosta“

„1942–1943 m., siaučiant Antrojo pasaulinio karo audrai, į Kauno Valstybės teatro programą buvo nutarta įrašyti kompozitoriaus Vlado Jakubėno baletą „Vaivos juosta“. Bet premjeros teko laukti... septynis dešimtmečius. 2014 m. gruodžio 4 d. Vilniaus J. Basanavičiaus gatvės senojoje Operos ir baleto teatro scenoje „Baltijos baleto“ jaunųjų šokėjų trupė (choreografė Marija Simona Šimulynaitė) pirmą kartą parodė vieną pirmųjų prieškario Lietuvoje sukurtų baletų – kompozitoriaus Vlado Jakubėno „Vaivos juostą“. Muziką atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas – Modestas Pitrėnas. Ilgai lauktas spektaklis, nuėjęs sunkų ir įspūdingą kelią, ne kartą žuvęs karo liepsnose, blaškytas tremties bangų, lyg feniksas pakilo iš pelenų ir tapo išskirtinius tautinės dvasios muzikos ir scenos kūriniu“.

Spektaklio įrašas LRT mediatekoje:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/72227/v-jakubenas-baletas-vaivos-juosta

Tai ištrauka iš naujos 2020 m. pasirodžiusios ilgametės Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos pirmininkės Irenos Skomskienės (1937-2016) knygos „Dangaus arka glosto žemę“. Knyga išleista praėjus keturiems metams po autorės mirties jos vyro, ilgamečio draugijos nario, Juozo Skomskio pastangomis ir Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos rūpesčiu.

V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ pastatymas – pasaulinė premjera praėjus 70-čiai metų po baleto sukūrimo – buvo bene didžiausias Irenos Skomskienės vadovautos draugijos darbas, kuriam ji pati skyrė daug jėgų, sveikatos, laiko. Nors „Vaivos juosta“ buvo parodyta vienintelį kartą premjeros vakarą dabartinio Rūsų dramos teatro scenoje – daugiau spektaklių nebuvo rodoma, tačiau 2014 m. gruodžio 4-oji visiems laikams įrašyta lietuvių muzikos ir baleto istorijoje kaip V. Jakubėno baleto premjeros data. Be to, buvo padarytas ir išleistas baleto muzikos, orkestruotos kompozitoriaus Mariaus Baranausko ir įgrotos Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, įrašas. Buvo parengtas ir V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ DVD, tad visi norintys gali išvysti „Baltijos baleto teatro“ sukurtą ir įgyvendintą pastatymą.

V. Jakubėno „Vaivos juosta“ yra neabejotinas lietuviškosios XX a. baleto klasikos šedevras, vertas naujų pastatymų, galbūt net ne vieno sceninio įgyvendinimo. Jų belaukdami, dar kartą prisiminkime kūrinį, o kai kam tai galbūt taps pirmąka pažintimi su baletu „Vaivos juosta“.

Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija Vilniuje

------------------------------------------------

Irena Skomskienė

Dangaus arka glosto žemę. Vladas Jakubėnas ir jo baleto „Vaivos juosta“ likimas

iš Irenos Skomskienės knygos „Dangaus arka glosto žemę“ (2020)

Ištikimybė tautos kultūrai

Vladas Jakubėnas (1904, Biržai – 1976, Čikaga) priklauso trečiajai lietuvių kompozitorių bangai – modernistams, kurie savo kūrybinį kelią pradėjo ir brandino Nepriklausomoje Lietuvoje. Kūrybinę karjerą pradėjęs 1928 m. Kaune kaip koncertuojantis pianistas, atliekantis lietuvių muzikos klasikų ir savo kūrinius, studijavo Rygoje, vėliau tobulinosi Vokietijoje, gilindamas kompozicijos žinias pas to meto garsenybę kompozitorių neoromantiką profesorių Franzą Schrekerį. Grįžęs į Kauną (1932), V. Jakubėnas labai greitai pagarsėjo įvairiapusiu talentu – ne tik kaip kompozitorius, puikus pianistas, bet ir kaip pedagogas, visuomenės veikėjas, muzikos kritikas, koncertų organizatorius bei vienas iš Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos narių, atstovaudamas tautinės kūrybos mokyklai. Vladas Jakubėnas buvo įsitikinęs, kad žmonijos atmintyje tauta išlieka visų pirma jos kūrybos, kultūros vertybių sklaidos dėka. Šią poziciją subrandino jo asmeninė patirtis ir sąsajos su liaudies kūryba. „Esame maža valstybė, bet galime kurti kad ir nedidelę, bet savą kultūrą, kurios jėga yra Lietuvos savitumas“, – rašė jis „Lietuvos aide“ 1934 m. lapkričio 20 d. Tai paliudija ir pirmieji bei paskutiniai Lietuvoje sukurti kūriniai: pjesės fortepijonui „Iš pasakų krašto“, „Legenda“ (sukurtos 1926–1927 m. dar besimokant Rygos konservatorijoje), „Pasaka“ (1943, Kaunas), Simfonija Nr. 3 (1942, Kaunas). Didžiulį pasisekimą turėjo chorinės dainos, kurias mielai įtraukdavo į savo repertuarus to meto chorvedžiai Nikodemas Martinonis, Antanas Makačinas, Klemensas Griauzdė, Konradas Kaveckas. Kamerinės muzikos kūriniai išgarsino V. Jakubėną, jam dar studijuojant Berlyne (1928–1932). Ten pirmiausia buvo atlikta „Melodija – Legenda“ smuikui ir fortepijonui, Styginių kvartetas, Preliudas ir trilypė fuga. Simfoniją Nr. 1 dirigavo Fr. Schrekeris. Įdomu, kad 1940–1941 m. per sovietinę meno dekadą Maskvoje V. Jakubėno Preliudas ir trilypė fuga pateko į repertuarą. Bet į Maskvą išsiųsta partitūra dingo. Iki 2001 m. nieko nežinota apie šį kūrinį. Ir štai staigmena: prof. Donatui Katkui vokiečių smuikininkas Kolja Lessing įteikė „kažką iš lietuvių prieškarinės muzikos“. Tai buvo tas dingęs V. Jakubėno Preliudas ir trilypė fuga. Jį 2002 m. „Muzikos rudens“ programoje atliko prof. D. Katkaus diriguojamas Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Ypatingą vietą Vlado Jakubėno kūryboje užima baleto „Vaivos juosta“ muzika (1939–1943). Iškentus sovietinį 1940-ųjų antplūdį, 1941 m. birželis atnešė kitą košmarą – fašistinę okupaciją. V. Jakubėno baleto premjera, pagal sutartį su Valstybės teatru, vokiečių administracijai pritarus, būtų įvykusi 1943 m., jeigu baleto dirigentas, kompozitoriaus bičiulis ir jaunystės draugas Leiba Hofmekleris nebūtų patekęs į žydų getą. Ir čia prasidėjo „Vaivorykštės“, jau gavusios „Vaivos juostos“ vardą, didžioji viltis bei skaudi nelaimė. Kompozitorius kaip įmanydamas stengėsi padėti geto kaliniui. Gelbėdamas Leibą Hofmeklerį nuo sunkaus fizinio darbo, įtikino gestapo vadovus leisti jam perrašinėti baleto „Vaivos juosta“ partitūrą. Leidimas buvo gautas. Bet 1941 m. rugpjūtį gete kilo gaisras, ir liepsnose žuvo ne tik perrašinėtojas, bet ir visa baleto partitūra. V. Jakubėną ištiko triguba netektis: ir bičiulio, ir kūrinio, ir dirigento, kuris buvo jau detaliai susipažinęs su „Vaivos juostos“ muzikine dramaturgija. Pasak Valterio Banaičio, V. Jakubėnas iki 1943 m. iš atminties atkūrė savo baleto fortepijoninį klavyrą, bet instrumentuoti jo nesuspėjo: užklupus antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. baleto autoriai, sukūrę tokį įstabų Vaivos paveikslą, pasitraukė iš Tėvynės.

Po svetimu dangum

į pedagoginį, koncertinį gyvenimą, lietuvybės puoselėjimo rūpesčių sūkurį JAV, kompozitorius atsidėjęs orkestrinės, fortepijoninės muzikos, dainų aranžavimo kūrybai, neturėdamas galimybių ir poreikio iš esmės imtis nebaigtų baleto muzikos darbų, vis dėl to nepamiršo „Vaivos juostos“. Baleto muzikos pagrindu jis sukūrė siuitą „Miško šventė“ (Čikaga, 1952–1954). Kaip koncertinis kūrinys ši orkestrinė siuita ne kartą buvo atlikta JAV. „It happens often, not only to you“ – ant „Miško šventės“ partitūros užrašė garsiausio Čikagoje simfoninio orkestro (įsteigto Fritzo Reinerio) muzikantai 1954 m., dėkodami Vladui Jakubėnui už kūrybinį džiaugsmą, atliekant lietuvišką kūrinį. Po to dar daug įvyko „Miško šventės“ koncertų įvairiuose JAV miestuose. Šį kūrinį yra dirigavę pasaulinio garso dirigentai – Nikolajus Malko, Igoris Markevičius, taip pat lietuviai – Jeronimas Kačinskas, Vytautas Marijošius, Alvydas Vasaitis, Balys Dvarionas ir pats autorius. Tokia pat šlovė lydi ir V. Jakubėno „Mažojo velniuko šokį“, į baletą įtrauktą kaip gėrio priešprieša griaunamųjų jėgų stichijai (Perkūnui). (De Paulo universiteto skelbtame moderniosios fortepijoninės muzikos konkurse V. Jakubėnas už „Mažojo velniuko šokį“ pelnė premiją).

Išeidamas Amžinybėn 1976 m., V. Jakubėnas paliko eskizus stambios formos kūriniui pagal V. Mykolaičio–Putino eiles „Mes norime laisvę šlovint“. Tai liudija, kaip ištikimai, nepalūžęs dvasia, kompozitorius laukė naujų istorinių posūkių savo Tėvynėje. Ta mintis sustingo ir jo kapo memorialinės plokštės muzikinėje frazėje: „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ (Bernardas Brazdžionis). Į jo kūrybos aukso fondą įrašytas baletas „Vaivos juosta“, su kuriuo jis nesiskyrė visą gyvenimą, pelno ypatingą vietą. Panašu, kad Vladas Jakubėnas buvo tiesiog susitapatinęs su savo kūriniu simboliškai: baleto pavadinimo pirmosios raidės sutampa su autoriaus monograma (VJ). Tai šventa ir brangi jo gyvenimo dalis.

„Vaivos juosta“. Ištakos ir darbų ratas

Mintis sukurti tautinį baletą Vladui Jakubėnui subrendo 1933 m., kai spaudoje kilo diskusija: kodėl iki šiol neturime nacionalinio baleto. Polemizavo ne tik menininkai, bet ir kitų profesijų entuziastai. Visi kaltino Valstybės teatrą. Leipcigo konservatorijos auklėtinis Kazimieras Viktoras Banaitis rašė bičiuliui: „Ką gali duoti baletas – šisai imperatorių, carų, kaizerių, sultonų ir šiaip išlepintų despotų ištaigingo gyvenimo nuolatinis palydovas. Lietuvių tauta gyvena daina ir dainoje. Savo originalių šokių ji beveik neturi. Dauguma ligi šiol žinomų šokių yra svetimos kilmės skoliniai.“ („Naujoji Romuva“, 1932 m. gruodžio 11 d.) Tokią nuomonę kritikavo literatūros žurnalas „Skynimai“: „Rodosi ponas Banaitis muzikos mokėsi ne pas Balbieriškio zakristijoną, o ir ne pas kitus saviškius, o kažkur užsieny...“ Vėliau išsiaiškinta, kad tokių pašaipų autorius buvo rašytojas Vincas Krėvė–Mickevičius, žurnalo redaktorius. Kaip tik ši polemika ir suartino kompozitorių V. Jakubėną su V. Krėve. Tarp jų netruko užsimegzti kūrybinis dialogas.

Kokia yra baleto žanro esmė, parūpo V. Jakubėnui, vos grįžus į Lietuvą po studijų Berlyne 1932 m. Jis rašė: „Muzikas, eidamas baleto spektaklin, ruošiasi klausytis blogos arba bent jau ne per geriausios muzikos, nes balete jos vaidmuo antraeilis. Iš muzikos reikalaujama ne tiek meninės vertės, kiek paisyti atitinkamų baleto reikalavimų. Joje pirmiausia ieškoma choreografinių galimybių.“ Ši realybė neskatino jaunosios kartos kompozitorių kurti muziką baletui, nors poreikis šiam žanrui Valstybės teatre augo. Iš negausių šokio meno pastatymų Kaune V. Jakubėnas, būdamas muzikos kritikas, susidarė nuomonę, kad geriausi talentingiausių kompozitorių kūriniai nukenčia jeigu ne nuo choreografijos, tai nuo režisūros. („Lietuvos aidas“, 1932.11.29).

Nuo 1936 m. baleto trupėje padvelkė nauji vėjai: vadovu tapo Bronius Kelbauskas. Į talką dar atvyko baletmeisterė Aleksandra Fiodorova iš Rygos. Ji gana originaliai sukūrė baleto sceną Antano Račiūno operai „Trys talismanai“ (1936). Nuo 1937 m. už dirigento pulto baleto spektakliuose atsistojo jaunas kompozitorius Juozas Pakalnis. Panašu, kad nuo to laiko ir V. Jakubėnas, ir J. Pakalnis brandino idėją kurti pilnametražį tautinį baletą. Prasidėjo libreto paieškos. Folklorinė tematika V. Jakubėną traukė nuo vaikystės. Užaugęs Biržuose, šalia renesansinės pilies griuvėsių, V. Jakubėnas savo meninėje sąmonėje išsaugojo legendų motyvus, kuriuos randame tiek pirmuose jo kūrybos opusuose, tiek brandžiame laikotarpyje. Manome, kad ši trauka susiformavo, V. Jakubėnui dar besimokant Rygos konservatorijoje (1924–1928). Tuo metu ten dėstė latvių nacionalinės muzikos kūrėjų elitas, ir V. Jakubėnui teko garbė būti Jazepo Vytuolo studentu. Jį žavėjo J. Vytuolo kompozicijos folkloro tema: „Šviesos pilis“, „Šv. Jono naktis“, „Vandens šypsena“. Vėliau apie jas V. Jakubėnas rašys: „Tai lyg kokie mitologiniai pagoniškų laikų giedojimai.“ Rygos teatre prisižiūrėjęs muzikinių kūrinių, parašytų latvių folkloro pagrindu, V. Jakubėnas giliau pajuto ir lietuviškos tautosakos perspektyvą scenoje. Manome, jog Latvijoje įskiepytas baltų vienybės jausmas, atpažįstamas latvių nacionalinės muzikos veikaluose ir dainose, skatino V. Jakubėną gilintis į lietuvių tautos istoriją ir tautosaką. O atmosfera, kurią surado tarp latvių muzikų, leido suvokti Šiaurės Europos tautų kultūrų bendrumus, kuriuos ėmė garbinti vėliau, apsilankęs Kalevalos šalyse. Koncertinių kelionių po Europą metu 1935–1936 m. jis visur suspėdavo pamatyti po keletą muzikinių teatrų pastatymų, kurie plėtė meninį akiratį ir buvo gera patirtis jaunam kompozitoriui. Muzikos kritiko darbas jam taip pat turėjo reikšmės, pažįstant sceninius veikalus, todėl, vertindamas Europos tautų nacionalinius kūrinius, jis visada pabrėždavo, kas lemia meninį efektą. Vaidyba, choreografinės figūros, anot jo, kyla iš muzikos. Pajutęs baleto meno evoliuciją lenkų pastatymuose, V. Jakubėnas apeliuoja ir į mūsų baleto trupės vadovų dėmesį naujovėms („Lietuvos aidas“, 1939.05.20).

Visus šiuos pastebėjimus apmąstydamas savo 1932–1940 m. recenzijose, V. Jakubėnas jautėsi pakankamai pasirengęs kurti tautinį baletą. Svarbiausia – libretas. Jo pasirinkimą lėmė Vinco Krėvės–Mickevičiaus meninio žodžio galia. Jo stilizuotas mitas „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ labiausiai atitiko ir žadino V. Jakubėno kūrybinę vaizduotę. Mitinės sakmės žanras ir V. Jakubėno individualybės bruožai sutapo, mitologinių veikėjų priartinimas dabarčiai moderniosios muzikos priemonėmis buvo artimas to meto estetiniams reikalavimams. Pagrindinių herojų muzikines charakteristikas V. Jakubėnas įprasmino, pasitelkdamas geriausius lietuvių tradicinės muzikos bruožus. Todėl baleto numeriai (Vaivos ir Straublio Adagio iš 1 v. 2 pav. ir finalinės scenos) yra kupini dainingo, poetiško lyrizmo, tyro, palaimingo meilės jausmo. Mitologinės būtybės (Laumės, Miškinis, Perkūnas, Velnias) veikia impresionistinių spalvų kupinoje muzikoje. Taigi kontrastinga muzikinė medžiaga duoda daug galimybių kurti ne tik įtemptą muzikinę dramaturgiją, bet ir raiškią choreografiją. Ne šiaip sau V. Jakubėnas išsirinko neeilinį baleto specialistą, rusų choreografą, baletmeisterį Fiodorą Lapuchovą, simfoninio baleto meistrą, pagarsėjusį „Visatos didybės“ pastatymu (1923). V. Jakubėną žavėjo jo kūrybinė individualybė. Jis buvo prisiskaitęs F. Lapuchovo straipsnių apie šokio evoliuciją, šokio ir vaidybos problemas, o ypač apie muziką: „Šokis turi gimti iš muzikos.“ Ši garsaus baletmeisterio frazė juodu ir suartino. F. Lapuchovas buvo įsitikinęs, kad choreografai turi studijuoti orkestro partitūras, nes šokio brėžinys turi atspindėti muzikos savybes, instrumentuotės koloritą ir dinamiką. Jis siekė draminę motyvaciją balete pakeisti muzikos jėga (žr. F. Lapuchovas, „Baletmeisterio keliai“, 1925). Būtent apie tokį choreografą, baletmeisterį statytoją svajojo V. Jakubėnas. Tai liudija Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas dokumentas – Valstybės teatro sutartis, pagal kurią kompozitorius V. Jakubėnas apsiima sukurti ir instrumentuoti muziką 3 veiksmų, 4 paveikslų baletui „Vaivos juosta“ pagal V. Krėvės libretą ir F. Lapuchovo sudarytą planą. Tačiau gimstanti „Vaivos juosta“ nuo pat savo gyvavimo pradžios pateko į problemų sūkurį. Valstybės teatro baleto vadovo B. Kelbausko netenkino V. Krėvės sukurtas literatūrinis Vaivos, tik jaunos, gražios ir gabios audėjos, paveikslas. Medžiagos ieškota nacionalinių mitų kloduose. Ir bičiulystė su Jeilio (JAV) universiteto absolventu astronomu Pauliumi Slavėnu, tapusi reikšmingu posūkiu V. Jakubėno kūrybiniame gyvenime, iš esmės pakeitė baleto fabulą, teikė naujų kūrybinių idėjų kompozitoriui, diktavo kitokią muzikinę dramaturgiją.

Kūrybinis dialogas: mokslas, mitas ir muzika
(Irena Skomskienė. „Mokslas ir gyvenimas“, 2011 Nr. 2–3)

Kai 1992 m. Vilniuje buvo įkurta Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija, tais metais buvo gauta nepaprasta dovana iš Čikagos: kompozitoriaus sesuo Halina Slavėnienė–Dilienė atsiuntė V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ rankraštį.

Susipažinus su baleto klavyru ir pasigilinus į veikalo libreto dramaturgiįą, buvo galima daryti išvadą, jog su Straublio muzikine charakteristika visiškai galima sutikti kaip su grynai krėviškuoju herojumi – nuostabiu lietuvišku Orfėju, bet Vaivos muzikinė charakteristika, ypač pirmo veiksmo abiejuose paveiksluose, mūsų įsitikinimu, tikrai ne iš Krėvės kūrybos, kur Vaiva yra tik kaimo gražuolė, talentinga audėja, Perkūno pagrobta į žmonas. Baleto herojė – visai kas kita. Tai kosminė būtybė, stebuklas žemėje. Pirmoji jos dieviška epifanija (pasirodymas Straubliui 1 v. 1 pav.) liudija jos nežemišką santykį su savo atributu. Juosta – Vaivorykštė – rodo grynai dangišką jos kilmę ir mitams būdingą hipostazę. Pasirodo, jog tai buvo rezultatas astronomo Pauliaus Slavėno mokslinės įžvalgos apie dangaus šviesulių judėjimą pagal liaudies astronomiją, kurią jis nepaprastai gerbė, brangino ir užrašinėjo nuo pat 1928 m., kai grįžo Lietuvon, baigęs Jeilio (JAV) universitetą. Vėliau gyveno vienoje šeimoje su kompozitoriumi Vladu Jakubėnu, kurio seserį Haliną buvo vedęs. Be abejonės, jaunasis mokslininkas imponavo savo svainiui kompozitoriui, moderniosios muzikos atstovui.

Daug kam imlus Vladas Jakubėnas tikriausiai neliko abejingas tokioms įdomioms P. Slavėno publikacijoms, kaip „Dangaus lituanistika“ ar „Dangaus spinduoliai“ žurnale „Gamta“ (1936–1937). Dėl to manome, jog būtent tie nacionalinės astroarcheologijos pėdsakai, kaip P. Slavėno tyrinėjimų objektas, turėjo tiesioginį poveikį kompozitoriui, ieškojusiam savo tautinio stiliaus. P. Slavėno meilė lietuviškai astroarcheologijai galėjo nukreipti ir kompozitoriaus žvilgsnį į tautos dvasios ieškojimus. Štai mitas apie Saulės šeimą, kurį P. Slavėnas moksliškai iššifravo. Pasak jo, Saulė turėjo septynias dukteris – planetas: Aušrinę, Vakarinę, lndrają, Vaivorą, Sėliją, Žiezdrę ir Žemę. Trys iš jų gyveno netoli motinos Saulės, o kitos toli keliavo. Čia P. Slavėnas įžvelgė judėjimo kontrastus tarp artimesnių ir tolimesnių Saulei planetų. O menininką galėjo sudominti tik viena keliautoja – Vaivora. Sekame mito eigą ir pastebime, jog visos Saulės dukros buvo labai darbščios, tik viena Vaivora nieko nemokėjo dirbti, tik žaisti seserų kaspinais, t. y., Saulės spinduliais. Čia ir stabtelkim: Vaivoros (Vaivos) žaismingumą išvertus į meno kalbą reikėtų suvokti kaip kūrybinę prigimtį, o vizualiai – kaip estetinį principą. Tai būtina baleto žanro sąlyga. Šiaip ar taip, mitinis Vaivoros paveikslo patrauklumas menininkui yra magiškas. Panašu, kad taip atrodė ir Vladui Jakubėnui, nes ir tolesnė Vaivoros istorija yra nepaprasta. Gali būti, kad idėjų kaitai pasitarnavo ir P. Slavėno tyrinėjimai, paskelbti veikale „Erdvės problema dabartiniame moksle“ („Naujoji Romuva“, 1933 Nr. 138–141). Gal ir iš to V. Jakubėnas sukomponavo dvi kontrastines temas balete – akustinę (Straublys) ir vizualiąją erdvinę (Vaiva – Vaivorykštė). Be to, neabejojama, kad ir baleto ansamblinių scenų egzotika yra kurta P. Slavėno tyrinėjimų apie mėnulio fazes ir jų kaitą pagrindu. Balete viso to atspindys yra „Baltųjų laumių šokis“, kuriuo įrėmintas visas baletas (prologas ir epilogas). Mokslininko akimis, tai Mėnulio vaivorykštės, kurios pasirodo tik per pilnatį, kai mėnulis pasislėpęs už debesų ir lyja. Liūties lašeliai mėnulio šviesoje atrodo kaip balti lankai, nes čia niekada nebūna raudonos spalvos, netgi lyjant. Tie balti, balzgani lankai virš mėnulio (miglotosios vaivorykštės), pasak liaudies sakmių, tai laumių šėlsmo metas, kai jos renkasi prie vandens telkinių ir mėnulio šviesoje linksminasi. Tada jų dainos ir šokiai turi magišką galią (prasideda vasaros liūčių metas). Prūsų lietuvių mitologijoje tos muzikalios būtybės vadinamos Laimėmis arba Baltosiomis laumėmis ir priskiriamos aukštesnei fėjų kategorijai – mūzoms, talento ir sėkmės globėjoms. Būtent tokias ir matome V. Jakubėno balete. Manome, kad tai P. Slavėno kraštotyrinių ekspedicijų Kuršių nerijoje ir Mažojoje Lietuvoje metu surinktų astralinių mitų atgarsis. Kadangi šių lunarinių scenų nėra V. Krėvės apsakyme, yra pagrindo Baltųjų laumių šokių romantiką priskirti P. Slavėno tyrinėjimų sričiai ir poveikiui V. Jakubėno kūrybinei vaizduotei. Jo įstabioji Vaiva ir yra viena iš Baltųjų laumių – to Saulės dukterų planetų pulko.

Kūrybos galių pakylėjimas

Mistinis tautos kodas V. Jakubėno balete yra aukščiausias kūrybos raiškos simbolis. Kaip kūrėjas, jis savitas tuo, kad muzikoje visas dieviškąsias reikšmes jis geba nukelti į žemę, o žemiškas – sudievinti. Kur slypi V. Krėvės, V. Jakubėno (taip pat ir P. Slavėno) „Vaivos juostos“, matriarchato laikų sakmės, gimusios pagoniškos Prūsijos lietuvių žemėje, kur buvo ryškus deivės Vaivorykštės kultas – kūrybinio katarsio mitinė esmė. Žinomame mite apie pasakiško grožio audinį – dangaus deivės Vaivorykštės juostą, svaigulingą dangaus būtybės romaną su žemės vaikinu, užrūstinusiu panteono vyriausiąjį dievą Perkūną, atnešusį deivės žūtį. Tačiau svarbu, kad žemės muzikantas nepabūgsta blogio demono ir jo kerštą nugali tobulu menu. O visuotinis gedulas dėl nužudytos grožio, gėrio ir meilės deivės skamba lyg moralinis teismas smurtui. Šis mitas ir technikos triumfo epochos visuomenę jaudina savo absoliučiu dvasingumu, moraliniu tyrumu ir amžina metafizine tiesa. Magijos įtaigą liudija tautos meno kūryba.

šios bylos prisideda mūsų analizuojamas baletas „Vaivos juosta“, šiandien visu ryškumu iškylantis kaip estetinio prado žmogaus prigimtyje sugestijos. V. Jakubėną imponavęs Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ originalumas ir modalumo paveldas jaunam kompozitoriui tapęs svarbia ieškojimų dirva, toliau jį skatino tuos privalumus plėtoti savo kūryboje. Todėl pagrindinių „Vaivos juostos“ herojų charakteristikose aptinkame tiek daug senovinių muzikos dermių atgarsių. Juos kompozitorius modernistas stengiasi sujungti su laikmečio meninės kūrybos arsenalu. Visų baleto veikėjų muzikinės charakteristikos išbaigtos, o finalas priartėja prie garsiausių pasaulio muzikinių dramų. Sujungdamas tradicines ir moderniosios muzikos raiškos priemones, V. Jakubėnas sukūrė tikrai tautišką ir kartu modernų baletą. Šiai išvadai pagrįsti pasitelkėme veikalo muzikinę dramaturgiją, kuri atsiskleidžia įvairiuose scenos lygmenyse (mitas – folkloras – metafizika) ir plėtoja įvairius, skirtingus (likimo, meilės, dievų valios, žmonių aktyvumo ir amžino kūrybiškumo) leitmotyvus. Toks kontrastingas muzikinių temų srautas provokuoja draminio šokio koncepciją. Klavyras liudija, kaip puikiai subalansuotos Vaivos ir Straublio muzikinės charakteristikos. Jų temose ir plėtotėse girdėti poetinių, lyriškų lietuviškų melodijų aidų, dainingos melodijų linijos, turtingas senovinių dermių koloritas, metroniminė įvairovė ir moderni harmoninių junginių dinamika (Adagio iš 1 v. ir 3 v. 2 pav.). Ir kitų herojų muzika gausiai apipinta gamtos fono, kupino dvasingų mitinių būtybių (kordebaletas). Šios scenos imponuoja savo egzotiškumu ir yra įspūdinga „duoklė“ baltojo baleto (ballet blanc) tradicijai. Tai jau minėti Baltųjų laumių šokiai, kurių muzika įrėmina visą baletą, patvirtindami Česlovo Milošo teiginį, kad Lietuva – ištisai mistinė šalis. Muzikinis pirmo veiksmo Adagio ir pirmas Vaivos pasirodymas atitinka mitą, kurį užrašė etnologijos tyrėja Eugenija Šimkūnaitė, o iššifravo astronomas P. Slavėnas, akcentuoja Vaivos atributą – dangiško grožio juostą, kuria ji nusileidžia į žemę. Būtent tai atitinka ir V. Jakubėno muzikos impresionistinę stilistiką: akimirkos žavesys, apstulbinantis Straublį Vaivos atributas – juosta – ne kaimo mergelės menas, o dieviškumo simbolis, sukurtas kūrybinio katarsio metu. Čia susitinka gėris ir blogis. Vieni baleto veikėjai simbolizuoja meilę, grožį, gėrį, darbštumą, kiti – rūsčią antgamtinę galybę. Šių dviejų pasaulių susidūrimas, pasak muzikologės Onos Juozapaitienės, ir sudaro baleto muzikinės dramaturgijos pagrindą, kur „skaidrus lietuviškas lyrizmas darniai susilieja su subtiliomis impresionistinių harmonijų spalvomis, intonacijų struktūra artima lietuvių liaudies dainoms“. Blogio ir griaunamųjų jėgų simboliai Perkūnas ir Velnias balete tokie įspūdingi, jog choreografai abejojo, ar jie savo ryškumu neužgoš pagrindinių veikėjų. Šaržuodamas jų agresyvumo protrūkius, rašytojas V. Krėvė savo kūrinyje blogio personažus dažnai vaizdavo su humoro gaida, todėl kompozitoriaus V. Jakubėno muzika irgi nuspalvinta grotesko motyvais. Pasak prof. Rimanto Janeliausko, Perkūną charakterizuojanti muzika yra kupina chromatikos, disonansų, kampuotos ritmikos. To prisodrinta visa jo blogio sfera. Jau patį pirmąjį Perkūno pasirodymą (1 v.) lydi atšiauri, grubi, pilna aštrių sąskambių muzika. Galingai skamba ekspresyvus, pilnas vidinės jėgos, tonacijos atžvilgiu nepastovus motyvas. Perkūno nežemišką rūstybę ir galybę dar labiau sustiprina taškuotas ritmas ir chromatiniai pasažai. Visa tai muzikai suteikia gyvybingumo ir savotiškos paslapties, o Perkūnui – ryškaus personažo bruožų, anot kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio. Puikus demoniškų jėgų papildas yra folklorinio kipšo scenos muzikinė charakteristika finale. Tempų ir metroritmų įvairovė, gausybė sinkopių ir dinaminių siurprizų sukuria tikrą „peklą“. Ši „velniška“ fortepijoninė baleto muzikos miniatiūra byloja, jog personažas išplaukia iš lietuviškos tautosakos apie velnius. Tuo tarpu pagrindinių herojų (dievų) muzika skamba kaip savita meninė pozicija – kaltinamasis aktas agresijai, smurtui. Derminė muzikos ir moralinė minties atsvara agresyviai jėgai – Miškinio paveikslas („Miškinis šoka“). Šis tūkstantmetis girių valdovas savo filosofiniu ramumu visur sutramdo įsiutusio Perkūno pyktį. Su savo miško svita (laumės, laumžirgiai) Miškinis balansuoja pusiausvyrą tarp gamtos, žmonių ir dievų. Muzikinė miškų karaliaus charakteristika sudaro modernių sąskambių ir sudėtingų metroritmų įvairovę, tuo personažą nuspalvindama šiuolaikiška „diplomato“ tendencija visų pavojų akivaizdoje. Čia kompozitoriui pavyko puikiai sujungti folklorą su moderniosios muzikos raiškos priemonėmis, primenančiomis lietuviškų sutartinių archaiką. Tuo „Vaivos juosta“ pranoksta nacionalinį uždarumą, žadina kūrybines jėgas, žmonijos dvasinį renesansą. Tai tautos nemarumo motyvas. Baleto klavyras, kurtas ant karo slenksčio (1943–1944) ir abiems autoriams – V. Jakubėnui ir V. Krėvei – paliekant Tėvynę, paliktas kaip dovana, tikint, anot Vydūno, kad gyvybingos ir kūrybiškos tautos pavergti negali jokia prievarta.

nepamiršta savo kūrėjų
(Irena Skomskienė. „Muzikos žinios“, 2007 Nr. 259)

2006 m. gruodžio 13 d. Vilniuje, Teatro, muzikos ir kino muziejuje, įvyko Lietuvos kompozitoriaus impresionisto Vlado Jakubėno mirties 30-ųjų metinių atminimo vakaras, suorganizuotas Vlado Jakubėno bei Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijų. Jį vedė prof. Petras Kunca, pirmasis „Vaivos juostos“ muzikos su B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogų kameriniu orkestru dirigentas (2001).

Visuomenei akcentuota, ką kompozitorius V. Jakubėnas davė Lietuvai ir jo vieta lietuvių profesionaliosios muzikos baruose, pabrėžiant pastangas tradicinio lygio muziką praturtinti tautiškumo ir modernumo sinteze. Vakaro programoje nuskambėjo būtent tokio stiliaus V. Jakubėno kompozicijos, pradedant video juostoje (JAV) užfiksuotu paties autoriaus komentaru apie savo kūrinius, sukurtus gyvenant Lietuvoje. Gausiai susirinkusią publiką savo atsiminimais apie Vladą Jakubėną sušildė jį asmeniškai pažinoję: biržietė Aleksandra Balčiauskienė, Algirdas Avižienis, Čikagoje lankęs kompozitoriaus fortepijono klasę; prof. Jurgis Dvarionas, prisiminęs viešnagę JAV ir bendravimo su kompozitoriumi valandas.

Pagrindinė šio memorialinio vakaro dalis buvo naujo Vlado Jakubėno draugijos leidinio – baleto „Vaivos juosta“ klavyro pristatymas. Jame kalbėta, jog kūrinys, kaip lietuviškos dvasios rezonansas, laiku išgelbėtas iš jau sunkiai beįskaitomo autoriaus rankraščio ir dabarty turi sceninę perspektyvą. Kurtas per abi okupacijas (rusų ir vokiečių) baletas, gaila, nesulaukė savo numatytos premjeros. Tad kodėl šiandien to negali būti. Deja, skeptiškai į tai žiūri net nūdienos nacionalinės premijos laureatas doc. dr. Jonas Bruveris. Pats dirbęs LNOBT, žinąs realybę, bet jos keisti neskatinąs. Spontaniškai kilo ir kitokių nuomonių, kurias meniškai pateisino dvi pianistės, atlikusios keletą fragmentų iš baleto. Prof. Birutė Vainiūnaitė paskambino egzotiškąjį Baltųjų laumių, Miškinio bei finalinius šokius, Vaivos variacijas, Vaivos ir Straublio dueto Adagio, Perkūno ir Straublio konflikto sceną. Pianistė Virginija Daugirdienė koncertinę dalį užbaigė temperamentingu „Mažojo velniuko šokiu“. Šie baleto fragmentai bylojo, jog tautiškumo ir modernizmo sintezės muzika puikiai perteikia lietuviško mito nemarumą apie amžinąjį kūrybiškumo idėjos švytėjimą.

Prisimenant šio baleto prieškarinę kūrybinę grupę ir Leibos Hofmeklerio, turėjusio diriguoti „Vaivos juostą“, tragišką žūtį 1941 m., prof. Markas Petuchauskas papasakojo apie visos Hofmeklerių muzikantų šeimos įnašą į prieškarinės Lietuvos kultūrą, taip pat apie V. Jakubėno pasirinkimą, toleranciją, pagarbą visų rasių, tautybių ir istorinių patirčių žmonėms. Naujasis leidinys – „Vaivos juostos“ klavyras – atkurtas dėka muzikos profesionalų kruopštaus darbo: smuikininkas Algis Uškevičius ilgai šifravo V. Jakubėno rankraštį ir kompiuteriu perrašė visą baletą, o Sigitas Mickis atliko korektūrą, surado trūkstamus muzikos fragmentus ir parengė spaudai visą klavyrą.

Minėtą vakarą papildė puikios Vladui Jakubėnui skirtos Lietuvos radijo programos (autoriai Viktoras Gerulaitis ir Jūratė Mikiškaitė). Straipsnius, reportažus iš šio renginio išspausdino dienraštis „Lietuvos žinios“, kultūros savaitraštis „7 meno dienos“, V. Jakubėno gimtinės Biržų rajoninė spauda, išeivijos spauda JAV, Kanadoje. Taigi Lietuva pagerbė Vladą Jakubėną, išskyrus Kultūros ministeriją ir LNOBT vadovybę, tebesilaikančią sprendimo, kad „Vaivos juostos“ pastatymas yra „ne mūsų reikalas“, demonstruojant vis gilėjančią prarają tarp meną mylinčios visuomenės ir menui vadovaujančių institucijų „kultūros politikos“.

Kada ateis pelnytoji lemties valanda?..

Kompozitorius Teisutis Makačinas, tuometinis Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos valdybos narys, susipažinęs su „Vaivos juostos“ klavyru, 2004 m. rašė: „Emocinga ir spalvinga, impresionistinio pobūdžio V. Jakubėno muzika žada būsiant gražų, įspūdingą spektaklį su sąlyga, kad bus sukurta tinkamo meninio lygio, dideliam simfoniniam orkestrui skirta, LNOBT orkestro meninį pajėgumą atitinkanti baleto partitūra. Išlikusi muzikinė medžiaga suteikia tam pagrindo.“

Taigi po septynių dešimtmečių „Vaivos juosta“ imta žadinti iš priverstinio letargo. Pradėtas šio tautinio baleto pirmeivio kelias į pirmąją savo teatro sceną Tėvynėje. Deja, nebuvo lemta laukti lengvos pergalės. Svarstymuose, disputuose patirta visko – ir entuziastingo pritarimo, ir kategoriško bei garsaus abejingumo. Suprantama, siekius žlugdė tai, kad baleto siužete pasirodė per maža lengvos, triukšmingos pramogos, kurios gviešiamasi visur, kur pažvelgsi... Nuolatiniai baleto meno didžiūnų klausimai daugiausia sukosi apie tai, ar tautos meninės, dvasinės vertybės šiandien bus patrauklios komercinei, pragmatiškai rinkos visuomenei; kam to reikia, kai kultūros prioritetai kiti. Tačiau neilgai trukus jau galėjome pateikti ilgoką sąrašą ryškių Lietuvos kompozitorių, garsių baleto šokėjų, talentingų režisierių, kurie pakviesti rimtai galvojo apie „Vaivos juostos“ pastatymą, jeigu jį primtų jau atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės Nacionalinis operos ir baleto teatras. Sąjūdžio euforijos poveikyje viltingai tikėtasi, kad išeivijos kūrybą Lietuva susigrąžins be kliūčių. 1993 m., tik gavus baleto rankraštį iš V. Jakubėno sesers šeimos Čikagoje, tikėtasi baleto pastatymo perspektyva sudominti visų pirma Kultūros ministeriją – sulaukta aiškaus atsakymo: „Tegul tuo rūpinasi ponai amerikonai.“ Tai buvo pirmas oficialus „Vaivos juostos“ sutikimas Tėvynėje. Kilus nesutarimams ir ginčams dėl finansinių reikalų, gauta pasiūlymų ieškoti kitų teatrų Lietuvoje – Kaune, Klaipėdoje. Nesėkmingai. Tačiau rankos nenuleistos. Antai 2001 m. Tilžėje susitikusios Mažosios Lietuvos reikalų tarybos konferencijoje JAV Baltų laisvės lygos viceprezidentė Angelė Nelsienė, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Laima Žiobienė su Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos pirmininke, tariasi dėl „Vaivos juostos“ klavyro restauravimo rūpesčių. Lietuvoje viešėjęs JAV lazerių šviesų instaliacijų dailininkas Hiro Yamagata sudominamas „Vaivos juostos“ baleto scenos apšvietimo perspektyva. Vilniuje apsilankiusi jauna modernaus baleto šokėja iš Australijos Sally Wicks, gavusi „Vaivos juostą“, panoro sukurti lietuviško baleto scenografiją ir atlikti jame Vaivos vaidmenį. Baleto dekoracijų ir kostiumų eskizus kūrė dailininkė Jūratė Raščinskaitė, kviesti diriguoti Darius Lapinskas (Čikaga) ir Mindaugas Piečaitis (Vilnius). Ieškant lėšų, kreiptasi ir į geros valios tautiečius užsienyje, ir į žinomus labdaros bei paramos, ir į garsiausius verslo, pramogų pasaulio magnatų fondus su daugelio muzikos, meno garsenybių pasirašytais prašymais. Gaila, daugelis vilčių buvo tuščios. Tarp jų ir garsusis Lietuvių kultūros fondas JAV. Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos – visuomeninės, ne pelno siekusios kultūrinės organizacijos galimybės buvo ribotos, nes Lietuvos Respublikos įstatymai praktiškai žlugdė veiklą, neatleisdami paramą teikiančius nuo mokesčių. Rėmėjai visuomet klausdavo: „Ar esate atleisti nuo mokesčių? Jeigu ne, tuomet jūsų remti mes negalime.“ Šis užburtas ratas pasirodė neįveikiama tvirtovė. Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), įrašęs Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juostos“ pastatymą į savo kūrybinius planus, suteikęs Draugijai vilties, kaip tai dažnai nutinka, suskubo kelti kainą iki nepasiekiamų aukštumų, tuo užkirsdamas kelią jam į didžiąją sceną. Todėl, kai buvo pasibelsta į teatro Meno tarybos duris, patirta naujų smūgių...

Fragmentai iš posėdžio protokolo

Jonas Katakinas: Instrumentavus baletą, jį reikia grąžinti į sceną. Susipažinęs su klavyru, konstatuoju: siužetas puikus. Galima parengti gerą spektaklį su lietuviška choreografija, nes F. Lapuchovo planas žuvo. Siūlau statyti dviejų dalių spektaklį. (išdėsto savo choreografijos projektą)
Vytautas Laurušas: O kur muzikinės charakteristikos? Ar yra veikale tai, ko dabar reikia teatrui.
Algimantas Kalinauskas: Esmė – nacionalinė mitologija. Kuo mažiau turinio, kuo daugiau meno.
Tatjana Sedunova: Baletas per ilgas. Gal užtektų vienaveiksmio...
A. Kalinauskas: Vienas veiksmas – tik solistui pasirodyti. Žiūrovui to nepakaks.
Jurgis Juozapaitis: Ieškom optimalaus varianto. (išdėsto savo projektą)
V. Laurušas: Dar toli gražu iki baleto. Reikia darbinės grupės. Susėskim prie klavyro, nes jo dar nėra...
J. Juozapaitis: Netiesa. Klavyras yra. Yra ir baletas.
Pasigesta siužetinio klavyro. J. Katakinas sako, jį pateikęs, ar reikia pakartoti?
V. Laurušas: O kur solistai, duetai, ansambliai, kordebaletas.
Juozas Širvinskas: Per anksti viską darom. Muzikinių charakteristikų nėra. Netikiu, kad yra trijų dalių muzikinės dramaturgijos.
J. Katakinas trečią kartą dėsto savo projektą. Jį papildo J. Juozapaitis, pateikdamas klavyro muzikinę charakteristiką.
V. Laurušas: Geriau pasiklausykime pačių geriausių ištraukų.
Pianistė paskambina keletą baleto muzikos fragmentų.
V. Laurušas, tęsdamas savo komentarą: Taip ir maniau, kad Juozapaitis tik sugadins klavyrą...
Laimis Vilkončius: Šiandien aptariamos tik organizacinės problemos. Vyksta ginčas tarp V. Laurušo ir J. Juozapaičio. Reiktų gerbti autorių ir nevaržyti jo, kaip klavyro autoriaus, kūrybinės laisvės. Siūlau peržiūrėti abu klavyrus – siužetinį ir muzikinį – ir vėl susitikti. Reikia objektyviau spręsti šio baleto pastatymo problemą.

Tarybos posėdžio išvada: „Veikalas nesutvarkytas, neparengtas scenai, muzika niekam tikusi, jokio baleto čia nėra. O dėl choreografijos – Lietuvoje nėra kūrybingų choreografų...“ Dėl to tolimesnių svarstymų nebuvo. Ir vėliau įsitikinta, kad dėl egzodo kūrybos grąžinimo į Tėvynę daugelio Lietuvos kultūros bei politikos veikėjų skambūs žodžiai yra viena, o realybė pasirodė kitokia...

Pagarbos žodis geros valios žmonėms

Laimei, šiame nykiame kelyje sutikta ir gerumo, ir supratimo: mūsų siekis nuvedė į JAV (Florida) pas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio anūkę Dalią Devenytę-Bobelienę, Devenių kultūros fondo prezidentę. Ji neabejodama tapo Tėvynėje pasmerkto kultūros projekto rėmėja. Ir ne vien ji. Erika Brooks (V. Jakubėno fondo Čikagoje reikalų vedėja). Tai vienos ryškiausių Lietuvos kultūros rėmėjų, jautriai ir nuoširdžiai atsiliepusių į Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos kvietimą palydėti „Vaivos juostos“ baletą į sceną, skiriant jo pastatymui vieną didžiausių investicijų. Jos finansavo jau bedylančio autoriaus kūrinio rankraščio perrašymą kompiuteriu ir jo muzikos fortepijoninio klavyro leidybą 2006 m. Kompozitorius Marius Baranauskas atliko viso baleto muzikos instrumentuotę: 3 veiksmų, 4 paveikslų veikalą sudėstė į dvi dalis, pritaikė teatro scenai. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir jo dirigentas Modestas Pitrėnas prikėlė iš užmaršties visą Vlado Jakubėno veikalą, parengė baleto muzikos partitūros įrašą, tuo atverdamas kelią jam į sceną.

Jaunųjų dienos

Vlado Jakubėno legendinio likimo „Vaivos juosta“, po ilgų klajonių bei užmaršties sugrįžusi į Tėvynę, pagaliau nusileido į pirmąją savo sceną. „Baltijos baleto“ jaunųjų šokėjų kolektyvas, sugrąžinęs „Vaivos juostą“ į teatro sceną, atliko savo kilnų darbą. Deja, [...] Rusų dramos teatro scena pasirodė šiam baletui per maža, ir jos galimybės menkos. Dėl mažo ploto nebuvo galima pasikviesti gyvo orkestro, būtino baleto mene, dėl to teko tenkintis muzikos fonograma. Tad baleto muzikos atlikimas liko esminiu spektaklio įtaigos ir jo meninio bei emocinio lygio trūkumu. Nežiūrint to, žiūrovus patraukė nemaža ir pakiliai sušoktų scenų. Nepamirštama graži buvo Vaivos juostos audimo choreografija, kai vaidmens atlikėja Grytė Dirmaitė, video projekcijų lydima, žaismingai, patraukliai šoka po visą sceną, komponuodama audimo elementus; kai sužavėta Straublio (Andrius Butkys) muzikos žemėje, skuba austi pasakiško grožio juostą. Įdomus ir kūrybiškai išspręstas Baltųjų laumių šėlsmas mėnesienoje. Sudomino ir patraukė projekcijos pagalba scenografijoje atvertas kosminės Akies įvaizdis. Deja, tokiomis meninėmis choreografinėmis akimirkomis premjeros žiūrovams pasidžiaugti teko retai. Spektaklis galėjo augti, bręsti, siekti meninių aukštumų, jeigu jam būtų lemta gyvuoti repertuare. Deja, jo sceninė biografija baigėsi premjera.