VYTAUTUI KLOVAI - 100 (2)

VYTAUTO KLOVOS OPEROS
(prisiminimų santrauka)

„Pilėnai“ (1956)

Tai buvo opera, kuri atėjo ne laiku, bet būtinai turėjo ateiti. Gimė iš vidinio poreikio priminti tautai jos didybę, nors laikai tam buvo priešiški. Dirbta su Jonu Mackoniu, statė Juozas Gustaitis, dirigavo I. Altermanas. Visi jautė – tai daugiau nei spektaklis.
Finalas su žodžiais „Mes mirštame nenugalėti“ tapo ne tik operos, bet ir epochos ženklu. „Pilėnai“ buvo puolami, trumpinami, nuiminėjami, bet vis grįždavo – į Vilnių, Kauną, Maskvą, Čikagą, Trakus, Sausio 13-osios vakarą. Tai opera, kuri atliko savo istorinę misiją.

„Vaiva“ (1958)

Po „Pilėnų“ valdžia jau žinojo, ko iš Klovos tikėtis. „Vaiva“ buvo apkaltinta „beidėjiškumu“, net priešiškumu tarybinei moralei. O iš tiesų tai buvo poetiška, mitinė, lyrinė opera apie meilę, auką ir prigimtinę žmogaus teisę jausti.
Libretą rašė Juozas Gustaitis, muzika gimė miške, prie ežero, tarp pušų. Opera turėjo savo kritikų ir gynėjų, bet klausytojai ją suprato. Kaip taikliai parašė studentas Antanas Venckus: „Nėra jėgos, kuri nugalėtų paprasto žmogaus širdį.“

„Duktė“ (1960)

Tai buvo skausminga, bet valdžiai „patogi“ opera – ir būtent todėl ji galėjo atsirasti. Tema – pokario tragedija, fašistų smurtas, partizaninis pasipriešinimas, motinos ir dukters auka. Čia ne mitas, ne istorinis herojus, o paprastas žmogus, pastatytas prieš mirtį ir pasirinkimą.

Pirmojo veiksmo scena, kur pasmerkti žmonės, klūpėdami prieš egzekuciją, gieda „Marija, Marija“, buvo meniškai ir emociškai viena stipriausių visoje Klovos kūryboje. Būtent todėl ji ir buvo išbraukta – valdžia neišdrįso palikti maldos net mirties akivaizdoje. Likusi „duobė“ scenoje skaudėjo autoriams.

Nepaisant to, opera buvo pastatyta, įvertinta Valstybine premija, o atlikėjai – ypač Elena Saulevičiūtė (dukters Elenos vaidmuo) – sukūrė sukrečiančius personažus. Čia ryškiai atsiskleidė ir jaunas Virgilijus Noreika, pradėjęs savo didžiąją sceninę kelionę.

„Duktė“ buvo kompromisas su laiku, bet ne su sąžine. Ji liudijo, kad net ideologiniuose rėmuose galima pasakyti tiesą apie skausmą, nors ir ne iki galo.

„Du kalavijai“ (1966)

Iš pradžių – „Žalgirio mūšis“, vėliau – priverstinai pervadinta. Tai buvo pati sudėtingiausia opera ideologiniu požiūriu. Kiekvienas žingsnis buvo stebimas, kiekviena detalė – rizika.
Vis dėlto scenoje pasirodė Vytis – pirmą kartą okupuotoje Lietuvoje. Su ministro J. Banaičio pritarimu. Tai buvo tylus, bet aiškus ženklas.
Opera neilgai išgyveno repertuare, bet faktas liko: istorinė opera buvo pastatyta, ir tai jau buvo pergalė.

„Amerikoniškoji tragedija“ (1969)

Ši opera gimė tarsi iš atokvėpio – be ideologinių perklausų, be istorinių simbolių, bet su gilia žmogiška drama. Pagal T. Dreizerio romaną, iš pradžių planuota vadinti „Baltoji jachta“.
Režisierius Karlis Liepa Rygoje subtiliai atskleidė muzikinę dramaturgiją. Opera buvo moderni, psichologiškai tiksli, su projekcijomis – tuo metu tai buvo naujovė.
Rygoje ji sulaukė didelės sėkmės. Vilniuje – buvo atmesta be diskusijų: „Geriau negalim, blogiau nenorim.“
Tai liko neįgyvendinta galimybė Lietuvos scenai.

„Ave, vita“ (1974)

Opera apie Julių Janonį buvo parašyta neįtikėtinai greitai – per kelis mėnesius, atsiskyrus miško namelyje Šarkiškėse. Libretą sukūrė Juozas Nekrošius, labai poetiškai ir simboliškai.
Tai nebuvo deklaratyvi opera. Blogis čia – „Juodasis ponas“, „žvaigždžių gesintojai“. Gyvenimas ir mirtis susitinka be patoso, bet su skausmu.
Režisūroje atsirado daugiau politikos, nei autoriai norėjo, tačiau muzika liko. Choras „Ave, vita“ – vienas stipriausių opusų.
Opera tapo naujo teatro atidarymo ženklu.

„Pilėnai“ – atgimimai (1956–1991)

Jeigu reikėtų šeštąją operą pavadinti simboliškai, tai būtų „Pilėnai – atgimimas“.
Nė viena kita Klovos opera nepatyrė tiek pastatymų, nutraukimų, grąžinimų, gastrolinių formų. Čikagoje – su lietuvių bendruomenės ašaromis. Trakuose – pilies fone, su tikromis ugnimis. Sausio 13-ąją – kaip gyvas pasipriešinimo ženklas.
„Pilėnai“ tapo nebe tik opera, o tautos sąžinės dalimi.

Pilėnai – tautos stuburas
Vaiva – mitas ir širdis
Duktė – pokario auka
Du kalavijai – istorija ir drąsa
Amerikoniškoji tragedija – žmogus be Tėvynės
Ave, vita – poetas ir mirtis
Pilėnai (atgimimai) – opera, virtusi likimu

***

Jūratė Klovienė
Pusė amžiaus šalia. Prisiminimai

VAIKYSTĖ

Gimiau Palangoje. Trečias vaikas. Brolis ir sesuo daug vyresni. Sako, seseriai buvo nepatogu stumdyti mano vežimėlį – gal pagalvos, kad esu jos.

Buvome pasaulio vaikai. Sesuo gimė Šveicarijoje, brolis – Amerikoje, o man labiausiai pasisekė – Palangoje prie jūros.

Tėvų nesužavėjo svetimi turtingi kraštai, ir jie, kai tik atsirado galimybė (tėvas buvo politinis pabėgėlis), grįžo į Lietuvą. Tėvas svajojo apsigyventi arba Vilniuje, arba Palangoje, kur jaunystėje mokėsi. Vilnius buvo okupuotas, taigi įsikūrė Palangoje.

Abudu tėvai – žemaičiai, kilę nuo Sedos. Kasmet lankydavome gimines per Marijos Magdalenos arba per Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Kartu pasiimdavo ir mane, nors buvau labai nedidelė „pana“.

Tėvas buvo parsivežęs iš Amerikos „Fordą“. Didžiulė mašina su dviem sėdynėmis užpakalinėje dalyje, iš šono – laipteliai. Keliai dar buvo nekokie. Ties Skuodu buvo status molio kalnas. Tėvas uždėdavo ant padangų „lenciūgus“, o mes su mama, eidamos, kišdavome po ratais pagalius.

Pirmasis sustojimas buvo Poukė (Puokė), pas tėvelio seserį Eugeniją Striaupienę. Nors labai maža dar buvau, bet pirmieji įspūdžiai stipriai įsirėžė. Didžiojoje troboje stovėjo gramofonas su „trūba“, už lango – senoviškų gėlių darželis. Dar ir šiandien jaučiu vainikų kvapą, pinamų iš razetų, rūtų, mėtų, jurginų. Ruošėsi giminė lankyti tėvų kapus. Mano bočeliai (tėvo tėvai) buvo palaidoti netoli Sedos, Grūstėje. Motinos mama – mano babunėlė, dėdė Domininkas palaidoti jaukiose Tirkšlių kapinėse.

Pakeliui tėvo „Fordas“ surinkdavo vos ne visos giminės atstovus. Neduok Dieve pamiršti kokią sodybą.

Pirmasis sustojimas – Žemaičių Kalvarijoje. Aš prisimenu tik didžiulę elgetų eilę, o mama juokavo, kad vienas iš jų taip įsijautęs, jog giedodavęs: „Pasigailiekėt mones sėratos, neturiu nei tėva, nei motinos, teta iš mielaširdysties pagimdė.“

Po to lankydavo Grūstės kapines, dėdavo vainikus ant bočelių kapų. Toliau kelias suko į Tirkšlius, kurių kapinaitėse ilsėjosi mano babunėlė. Pravažiuodavome Tirkšlių „aptieką“, kartais užsukdavome ten apsipirkti.

Kas žinojo, kas nuspėjo, kad „aptiekos“ kieme dar trumpomis kelnaitėmis mūvėdamas lakstė berniukas, o mamai įsikibusi į ranką, rožine markizeto suknele vilkinti mergelė buvo skirta tam vaikeliui – visą gyvenimą drauge būti?

Palangos kapinėse ilsėjosi garsus Palangos vargonininkas Jonas Klova. Palangoje, o ne kur kitur, jo anūkas turėjo susipažinti su tirkšliškės Marcelės Banevičienės anūke. Šaknys vėl susipynė.

Ar gali kas būti gražiau, kaip praleisti vaikystę, jaunystę tokioje nuostabioje, romantiškoje aplinkoje? Taip. Romantiškoje. Apie grožį nebėra ką ir kalbėti.

Namą, kuriame pamačiau pasaulį, supo didžiulė pieva. Kokių gėlių ten buvo! Ir vardus jos turėjo, o kurios neturėjo – „pakrikštydavau“. Pievą juosė išsiraizgęs upelis Ronžė, vietinių dar vadinamas „Rouže“. Nesuprantu, kam atėjo į galvą „ištiesinti“ upelį, padalinti pievą ir užlieti ją asfaltu. Atseit, mašinų stovėjimo aikštelė. Ne taip jau daug mašinų ta aikštele tesinaudoja. Susikemša tik per kurorto atidarymo šventę. Ir vėl toliau pustuštė lieka.

Na, grįžkim prie Ronžės, nesuprantamu būdu virtusios „Raže“, kurioje, ledams nutirpus, užvirdavo vaikų gyvenimas.
– Ar jau braidliojai po Roužę? Aš jau.

Raudonom gandro kojom braidžiojom, lenkdami vieni kitus. Dar buvo tokios „styplynės“ (kojokai). Jomis galėjai vaikščioti virš vandens. Bet čia maža garbė, o jei nuvirtai, tai visu ūgiu išsitiesei lediniame vandenyje.

Paskui, jau atšilus, apsiaudavome „batais“: braidžioji po dumblą, kiek tik pasiekdamas, krante išsidžiovini – ir esi iki kelių batuotas.

Upelis buvo švarus, net keliuose duburiuose laikėsi žuvelės raudės. Karštais vasaros vakarais net išsimaudydavome. Tėvas upelio krantus buvo apsodinęs karklais. Motina troško prisivilioti lakštingalas. Ji ilgėjosi jų čiulbėjimo, girdėto gimtosios Varduvos krantuos.

Velykų rytą Prisikėlimo Mišios vykdavo penktą valandą ryto. Per visą naktį bažnyčioje vykdavo „būdynė“ prie Kristaus karsto. Ant „vyškų“ „patrūbočiai“ (dūdų orkestras) pažadindavo snaudžiančias moterėles. Tie patys „patrūbočiai“ apeidavo miestelį po pamaldų. Pagrodavo, pasveikindavo. Pamenu, tėvas, žiūrėk, išneša dešimtinę.

Mama juokauja, pamačiusi, kaip gatvele iš bažnyčios parbėga, parskuba mūsų kaimynė Zuzana Liachavičienė – Klovaitė. Vėliau ją vadinsime teta Zuzana. Lengvas paltukas, bet gražus.
– Bene išsipuošei? Eikš greitai karštos arbatos!
– Negaliu, namiškiai laukia, – nuskuba kaimynė.

Mėgau pasipuošti ir aš. Švęsto vandens ir ugnies Didįjį šeštadienį siųsdavo parnešti vaikus. Saulė šviečia, užsivelku savo gražiąją markizinę suknelę, lakinius batelius, įsiveriu beržo kempinę ir išdrožiu.
– Tik, Jūrele, greitai grįžk! – šaukia mama nuo verandos. Ką darysi – ir šilčiau perrengta išžygiuoju.

Šventinto vandens kubilas stovėdavo šventoriuje, šalia kūrenosi šventa ugnis. Sėkmė tam, kas pirmas pasisems. Vos neįsivertė kartą vienas herojus – būtų visas pašventintas. Įsidegi ant vielos užvertą kempinę, eini švytuodamas, kad neužgestų. Tai buvo didelė šventė. Kempinės ieškodavome jau nuo pusiaužiemio.

Velykų ryto stalas turėjo būti gausus, gražus. Virtuvėje – tikras pragaras. Ugnis dega visą dieną, verda kumpiai, orkaitėje kepa pyragai. Šiukštu – netrankyk durų, sukris pyragai. Mano darbas neatsakingas – „mozeryje“ (grūstuvėje) trinti pipirus ir kitus prieskonius. Šventėms atvažiuodavo studentai: sesuo Aldona ir brolis Algirdas. Sesuo prikepė tortų, išsuko kremus, liko tik papuošti. Apsiėmė brolis. Kai viskas baigiama, pyragai išnešami į šaltąjį kambarį.

Rytą sesuo susiima už galvos. Ant tortų gražiai išvedžioti tupi zuikiai, o apačioje – spiros.
– Mama, ką Algirdas ištaisė!
– Ištaisė, tai ištaisė, svarbu, kad yra kumpis ir lašininis pyragas, – sako tėvas.

Degtinės mūsų namuose nebūdavo, tik naminis vynas. Susidaužę svogūnų lukštuose dažytais kiaušiniais, pasisotinę eina kas sau pailsėti.

O mes? Daugeliui gatvelės vaikų tai baisi nuobodybė! Pirmą Velykų dieną nevalia dar ir kiaušinius ridinėti. Nuobodu, tad, tarsi būtume susitarę, renkamės prie jūros. Kopose jau nebešalta, žydi raudoni karklų stiebai. Jūra tomis dienomis beveik visada rami. Drąsesnieji bando jau ir paplaukyti, pasimaudyti. Paskui ritamės nuo kopų – ir nuo kuo aukštesnių.

Antra Velykų diena įdomesnė. Ilgai nepamiegosi. Skubi išsprogusia beržo šakele pirmas nuplakti dar lovoje besivartantį, gali perlieti net vandeniu. Sesuo pasistengdavo broliui, kuris mėgo ilgai pamiegoti, vos ne kvortą vandens suversti.

Vasaros netrukdavo ateiti. Vieną namo pusę pasilikdavome sau, kitą išnuomodavome vasarotojams – „kumpelnikams“. Kai lynodavo, mes, namo vaikai, žaisdavome ant aukšto. Žaidėme, žaidėme, kol sugalvojome kitą pramogėlę. Apačioje, tiesiai priešais laiptus, vedančius ant aukšto, buvo durys, už kurių gyveno vasarotojai, mūsų vadinami lenkais. Sumanėme pabombarduoti jų duris akmenukais. Lenkaitės tuoj pas tėvus. Atėjo griežtas našlys, atvažiavęs su dviem berniukais, dar kitas tėtis. Vaikai prisipažino gavę pylos.

Aš nėriau į pievą. Buvau tokia „didelė“, kad per smilgas manęs nesimatė. Susirūpinusi mama šiaip taip prisišaukė mane. Ji buvo tokia supratinga, kad mums, vaikams, gretimame kambaryje pastatė staliuką, patiekė vakarienę. Pro praviras duris lenkaitės triumfuojančiai žvilgčiojo į mus, maždaug: „atsiėmėte, kas pridera“, – o mes kaišiojome joms liežuvius.

Vasara baigėsi. Laukdavau rudeninių vėjų, kurie prikrėsdavo obuolių. Ypač malonus orkaitėje čirškančių obuolių kvapas.

Ilgais rudens vakarais susirinkdavo davatkėlės plunksnų plėšyti. Moterėlės žinojo daug pasakojimų. Pasakodavo apie kalną, vadinamą Nagliu, ir jo apylinkes. Šias vietoves tada vadindavo „Nagline“. Ir ko toj Naglinėj nebūdavę? Eini vidurnaktį, žiūri – išlenda juodas katinas ugninėmis akimis... Kitur pinigai dega. O per patį vidurdienį, kai varpai skambina Viešpaties angelą, iš vidurio kalno išlenda „driskis“ ir sukasi, sukasi, kol vėl susmenga atgal.

Ir atsitiko taip, kad tėvas per Motinos dieną sumanė nueiti į kapines, nors savų Palangoje nebuvo palaidotų. Iš kapinių netoli nueiti ir iki jūros. Tiesiausias kelias – per Naglio kalną. Viešpatie, kopiam į kalną, o čia pat dvylikta! Tuojau išlys „driskis“. Einu apmirusi. Laimingai. Driskis irgi, matyt, sekmadienį švenčia.

O tikras vaiduoklis pasirodė po vieno plunksnų pešimo vakaro mūsų namuose. Žiemojo pas mus ežys. Ir štai vieną rytą pasirodo keistas padaras – ežys, sumanęs pernakvoti plunksnų pūkuose!

Šalia bažnyčios buvo didelis medinis namas – špitolė. Gyveno joje senutės davatkėlės. Ir būta tokio nerašyto įstatymo: sekmadieniais suvažiuodavo į Mišias gaspadoriai, o ratuose būdavo prikrauta duonos kepalų, lašinių, sūrių – „špitolnikėms“. Kūčių vakarą mama prisidėdavo didžiulius krepšius valgių ir drauge su tarnaite, kuri tuo metu tapdavo tarsi draugė, išnešiodavo Kūčių patiekalus vienišoms senutėms, bekrutančioms savo trobelėse. Mes nuolat globojome Nastelę. Ateidavo, pavalgydavo, parsinešdavo pieno, kopūstų.
– Nastelė nebesirodo, gal serga? Nešk pieną, – sako mama.
Velku didžiausią indą, o ant Nastelės durų – spyna. Supykusi užkabinau „ligonei“ ant rankenos: žinokis!

Netoli jūros, senojoje trobelėje, gyveno dar senesnis už savo namelį šimtametis diedukas Dapkus. Artimųjų, kurie juo rūpintųsi, nebeturėjo. Vieną savaitę nešdavome pietus mes, kitą savaitę – tetos Zuzanos tarnaitė Petrusė, kurios santykiai su namų šeimininke buvo pernelyg demokratiški: Petrusė dažnai net pamokydavo savo šeimininkę. Pietų nešimo ceremonijoje kulniuodavome ir mes, abiejų namų vaikai. Kadangi lovoje sėdėdavo apžėlęs senelis, mums jis atrodė baisus, todėl pasilikdavome už durų.

Labai norėjau pasakų. Išmokau skaityti. Tėvas parnešdavo iš mokyklos bibliotekos knygelių, o ir naujai pasirodžiusias nupirkdavo. Ryte jas rijau. Paskui gavau lentelę su grifeliu. Išeidamas į pamokas, tėvas užrašydavo man uždavinėlius: 2 + 3 = ir pan. Lengvai išspręsdavau. Pasivaikščiojimuose – ir vėl matematikos „pamokos“. Vienoje kišenėje du obuoliai, kitoje trys. Kiek iš viso?

Tėvas, kuris jaunystėje mokėsi Palangoje, parodė, kur kažkada buvusi jūros pradžia. Tiltas prasidėdavęs toje vietoje, kur šiandien stovi Jūratės ir Kastyčio skulptūra. Buvęs ir uostas, iš kurio plukdydavo plytas, padarytas grafo plytinėje. Švedai uostą užvertę akmenimis. Plaukiant jūra laiveliu, už puskilometrio nuo dabartinio tilto, ramią dieną skaidriame vandenyje buvo matyti ilgas akmenų molas.

JAUNYSTĖ. PROGIMNAZIJA

Palangos progimnazija buvo senuose rūmuose, kur dar caro metais mokėsi iš Žemaitijos suvažiavę, pas gaspadorius apgyvendinti jau gerokai sumitę vaikinai.

Šia proga pradėsiu nuo tėvo pasakojimo apie įvykį, kuris šiandien pasakojamas įvairiai. Teisingiausias variantas yra tas, kurį perteikė tėvas, nes jis jame pats dalyvavo. Turiu galvoje garsųjį maldos streiką.

Mokiniai prieš pamokas paprastai sukalbėdavo maldą lietuviškai. Vieną rytą jiems buvo pareikšta, kad nuo šiol tai bus daroma rusų kalba.

„Nebudem!“ – visi kaip vienas sušuko žemaitukai. Dar kartą paraginus – vėl vieningas „nebudem!“ Streikavę mokiniai buvo išmesti iš progimnazijos. Daugelis perėjo į Mintaują. Vėliau istorikai aiškino, kad pirmasis maldos streikas įvyko Mintaujoje. Gal vėliau tai ir atsikartojo, bet pirmasis tikrai buvo Palangoje. Tai žinau iš tėvo lūpų ir iš jo prisiminimų, užrašų. Tas „nebudem“ pasiliko lietuvio kraujyje ir vedė per visas negandas.

Grįžkime į mano laikų gimnaziją: mūrai tebebuvo tie patys. Mokyklos sargas Leonas iš vakaro prinešdavo krūvas malkų, paryčiais iškūrendavo krosnis. Ateidavome į jau apšilusias klases, šiltai apsirengę – ne taip, kaip dabar, plikais pilvais. Tualetai buvo lauke, ir dėl to – jokių reikalavimų, jokių nusiskundimų. Tik spėk per pertrauką nubėgti ir parbėgti. Jei norėjai būti atleistas nuo mokesčio už mokslą, turėjai gerai mokytis. Ir mokėmės.

Žiemos malonumams užtekdavo laiko. Laukdavome užšąlant parko tvenkinio. Tai buvo puiki čiuožykla. O dar mėnesiena, apsnigtos pušys… Kokia romantika!

Nebepamenu, kuriais metais buvo užšalusi jūra, tolokai nuo kranto – paprastai ji neužšąla. Tada, o proteli, nusileisdavome nuo tilto ir eidavome čiuožti – mat nuo krašto neužlipsi, bangelės išjudindavo ledą. Čiuoždavome net iki Šventosios. Ledo kraštas – kaip nukirstas, o jei vėjas būtų pasisukęs, būtume taip ir nuplaukę į Švediją…

Žiema baigiasi. Neišdildomi pavasario įspūdžiai likę iš medelių sodinimo šventės. Išsirikiuojame, gražiu tenoru dainą užveda Feliksas Alonderis, savo jaunystę baigęs Magadano kasyklose.

Pušeles sodindavome visame pajūryje. Griežtas eigulys Butkevičius sekdavo, kad negadintume sodinukų. Sykį, sodinant netoli Birutės kalno, stvėriau ūgliuką, nulėkiau vos ne į pačią kalno viršūnę ir pasodinau. Aplankau tą pušį, kai tik būnu Palangoje. Užaugo didelė, graži.

Šventė baigdavosi vaišėmis, dainomis, rateliais. Populiarūs buvo rateliai „Šiaudų batai“, „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus“.

Gegužės mėnesį prasidėdavo gegužinės pamaldos. „Ant vyškų“ giedodavome ir merginos, ir vaikinai. Aišku, ir ten nebuvo liūdna. Davatkėlės paskundė klebonui, kad jaunimas nerimtai elgiasi. Nukėlė mus į bažnyčios apačią: vaikinus sustatė vienoje pusėje, merginas – kitoje. Giesmės nebeskamba. Grąžina mus atgal. Ir vėl skamba litanija, net „liktoriai“ linguoja. Prie paltukų atlapų prisisegdavome po mažą puokštelę gėlių. Jei turi, kas tave lydės į tradicinę saulės nusileidimo šventę, puokštelė segama žiedais į viršų, jei ne – į apačią. Saulės palydėjimo šventėje dalyvaudavau. Vaikinui ir merginai vieniems nebuvo leidžiama parke vaikščioti. Aš neturėjau rimto gerbėjo, buvau kviečiama kaip „pridurkas“ prie poros. Nelabai įdomu, bet kai grįždami per miestelį uždainuodavome „Ramios malonios vasaros naktys“, ne vienas langas prasiverdavo, žmonės iškišdavo galvas, mielai klausydavo.

Tautos šventės buvo minimos iškilmingai. Prie pat gimnazijos buvo iškeliama trispalvė, giedodavome tautinį himną tiesūs, nesukumpę, kaip kad dažnai dabar matome mūsų jaunimą.

Spalio mėnesį buvo minima ir Vilniaus krašto okupacija. Iškilmingus švenčių minėjimus dažniausiai ruošdavo moksleiviai Kurhauzo salėje. Miestelio gyventojai taip pat gausiai dalyvaudavo. Tai nebuvo nuobodžios švietėjiškos paskaitos. Tema būdavo pateikta, pasitelkus meninę formą. Pamenu, kaip per Vasario 16-osios minėjimą pamiršau eilėraščio tekstą, bet nesutrikau ir ėjau, ėjau, ėjau Lietuvos keliu, kol prisiminiau žodžius.

Miestelio širdis buvo kanauninkas Prapuolenis. Visur dalyvaudavo. Labai mėgo jaunimą. Jo sutanos kišenės buvo be dugno: sutikęs vaiką visada jose surasdavo „dul-dul-duldenę“. Ir sutapo taip, kad jis buvo palaidotas šventoriuje prie pat gimnazijos, šalia savo mylimo jaunimo, kur per šventes visai čia pat būdavo iškeliama tautinė vėliava, giedamas himnas, bažnyčios bokšte mušdavo jo paties inicijuotas laikrodis.

1939 m. Palangos gaisras sunaikino senąją gimnaziją.

MOKYTOJAI

Sargas Leonas stipriais skambalo dūžiais pranešdavo pamokų pradžią.

Pirmasis direktorius, kurį prisimenu, buvo Ambraziejus. Dėstė matematiką. Geras, doras žmogus. Mūsų, trijų pačių mažiausių mokinukų, „krikštatėvis“: praminė jis mus pelytėmis. Taip ir likome pelytės.

Muziką ir fizinį lavinimą dėstė Jonas Čiurlionis. Chorui jis parinkdavo gana sudėtingas dainas, bet išspausdavo iš mūsų, nors mieliau būtume traukę unisonu. Čiurlionis ruošdavo vaidinimus-misterijas. Pamenu, buvome vaidilutės, šokančios apie aukurą išraiškingą, mistinį šokį. Muziką rašė pats mokytojas, kuris šiaip jau buvo nervingas, bet ne piktas.

Kartą turėjo būti fizinio lavinimo pamoka. Graži pavasario diena.
– Gal vietoj mankštos norite paplaukioti jūroje? – pasiūlė mokytojas Čiurlionis.
– Norime, norime! – ir mokytojas nusamdo valtį, o mes, dainuodami, plaukiojame jūroje.

Mokytoja Adiklienė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dažnai namų darbams parinkdavo temą, liepdavo rašyti. Kitą pamoką vienas iš mūsų skaitydavo rašinį, visai klasei girdint. Po to mokiniai kritiškai įvertindavo turinį, stilių, minčių dėstymą, o tuos pasisakymus apibendrindavo mokytoja.

Mokyklos kapelionas kun. Ilskis buvo griežtas:
– Kas sekmadienį nebuvote bažnyčioje?
Stojamės:
– Sirgau.

Ne pėsti buvome ir mes. Per rekolekcijas tradiciškai pasikepdavome mirkytų žirnių ir per paskaitas kramtydavome. Pasikvietė kartą mūsų kapelionas prelegentą iš Kauno, linksmą, smagų jėzuitą. Žirnių valgymo tradicija ta pati. Svečias kalbėjo įdomiai, salėje tvyrojo tyla, o netyčia nukritę žirniai garsiai riedėdavo tolyn. Mūsų kapelionas sėdi išraudęs, o svečias po paskaitų pakvietė visus drauge pačiuožinėti į parko tvenkinį. Atrodo, viskas būta tvarkoje. Deja, po rekolekcijų per tikybos pamoką išgirdome griežtą kapeliono balsą:
– Kas valgėte žirnius, ateikite į kleboniją pasiaiškinti.

Einame, negi neprisipažinsi. Pasikalbame tėviškai, o už durų laukia jau kiti „griešnikai“.
– Kokią atgailą uždavė?
– Keliais apie bažnyčią apeiti, – tyčia gąsdiname.
Įeis drebėdami – gal ir jų panaši „pakūta“ laukia.

Vėliau dirbo kiti kapelionai. Mano tėvas į bažnyčią neidavo, nors ateistas nebuvo. Su kapelionais draugaudavo. Dažnai jie pas mus vakarieniaudavo, kortom palošdavo. Jiems išsikėlus į kitą parapiją, aplankydavome. Užvažiuodavome į Grušlaukę pas kun. Rutkauską, pas gražuolį, davatkų persekiojamą kun. Butkų į Truikinus.

Mano tėvas, Rapolas Pocius, dėstė chemiją (jis buvo Šveicarijoje baigęs chemijos mokslus, apginęs daktaratą), geografiją, fiziką, vokiečių kalbą.

Reikia pripažinti, kad jis mane savotiškai skriausdavo. Už tas pačias žinias beveik visada rašydavo mažesnį pažymį nei kitiems mokiniams. Vengė, kad nesusidarytų nuomonė, jog savąjį vaiką išskiria. Tai ir išskirdavo, tik kad mažindamas pažymį. Pasiguosdavau mamai.

Įdomi detalė iš mūsų namų gyvenimo. Tėvas gaudavo iš JAV žurnalą „National Geographic“. Beveik kiekviename numeryje būdavo pridėtas žemėlapis. Praplyšdavo tapetas – tėvas užklijuoja žemėlapį, ir taip beveik visos jo kambario sienos buvo „tapetuotos“ žemėlapiais. O savo penktojo ar šeštojo gimtadienio proga aš gavau brangią dovaną – gaublį. Kaip aš norėčiau jį šiandien turėti!

Mokytoja Landsbergienė dėstė prancūzų kalbą. Stebino savo paprastu, bet labai elegantišku aprangos stiliumi. Elegantiškiausiai ji atrodė, kai važiavome į pirmą savo tikrą spektaklį Klaipėdoje. Kvapą sulaikę žiūrėjome pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Pirmą kartą matėme tokį stebuklą.

Bet ir patys ruošėme spektaklius mažoje gimnazijos scenoje. Rūbelius siūdavomės patys. Nebuvo nei kapronų, nei nailonų. Scenoje sukosi snaigės, pasipuošusios balto gofruoto popieriaus sijonėliais, ant siūliuko suvertais vatos gumulėliais. Miestelio publika mielai lankė mūsų spektaklius. Visa tai vyko mūsų entuziastų mokytojų dėka.

Nepamenu, kas mus mokė piešimo. Bet štai atvyko tikra dailininkė Marcelė Katiliūtė. Kokia ji buvo graži! Švelni, subtili. Piešimo tema – sodyba. Nupiešiau šalia būdos sėdintį šunį. Jis tris kartus didesnis už būdą. Taip man išėjo. Niekada nebuvau gera piešėja, nemėgau šitų pamokų. Piešinius mokytoja peržiūrėdavo, eidama tarp suolų, ir juos komentuodama. Klasė sekdavo iš paskos. Sustojo ir ties mano „šedevru“. Visa klasė kvatoja. Sėdžiu raudona, kaip vėžys. Mokytoja supranta, ką jaučia vaikai:
– Visai neblogas piešinys!

Atslūgau. Iki dabar esu jai dėkinga. Deja, „Dievo mylimieji anksti išeina“. Per anksti išėjo ir talentinga dailininkė Marcelė.

Po dailininkės Katiliūtės atvyko dailininkas Jurkūnas. Jaunas, energingas vyras, bet mūsų nesužavėjo. Kalbėjo grubiai, tiesiai, vis įterpdamas ką nors socialiai aktualaus, o tai mums mažiausiai rūpėjo. Mes buvome jauni, laimingi, apsupti nuostabios gamtos. Nepriteklius jaunystė lengvai pakelia. Ne tokias socialines neteisybes daugeliui iš mūsų bendraamžių teko patirti amžiname Sibiro įšale, žvejoti Laptevo jūroje.

Jurkūnas draugavo su mano tėvu. Mėgdavo drauge pagurkšnoti alų restoranėlyje prie Ronžės. Papolitikuodavo, kai kuriais klausimais rasdavo bendrą kalbą. Tėvas, caro metais kovojęs prieš caro režimą, už lietuvišką spaudą, kalėjęs Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vologdos guberniją, irgi buvo kai kuo nusivylęs nepriklausomoje Lietuvoje. Taip, kaip ir mes šiandien. Bet su Jurkūnu pažiūros visai išsiskyrė, kai 1940-aisiais pamatė „išvaduotojus“, auliniais batais traiškančius žadėtąjį savarankiškumą, ciniškai besityčiojančius iš to, kas mums buvo šventa – tai toli pralenkė net caro režimą.

Tėvas, kalėjęs Lukiškių kalėjime, sakė, kad į politinius kalinius prižiūrėtojai privalėjo kreiptis „gospodin“ (pone). Vėliau, ištremtas Vologdos gubernijon, galėjo laisvai dirbti. Išsinuomojo kambarį, šeimininkė jam virė valgį. Nuolat valgęs persūdytus barsčius.
– Izveni, Rafael Julijanovič, ja pjanaja byla, dva raza posolila, a Marusia prokliataja ješčio raz dobavila. (Dovanok, Rapolai Julijanovičiau, aš girta būdama du kartus pasūdžiau, o ta prakeikta Marusia dar kartą pridėjo.)

Jų vyrai vis gulėdavo ant pečiaus, o šeimininkė su Marusia, viena kitą pasikinkiusios, ardavo.

Dėl mokytojo Jurkūno. Jis nebebuvo Palangos mokytojėlis, bet tapo įtakingas Dailės instituto direktorius. Ir kai vėliau tėvas laišku prašė Jurkūno kažkokios nedidelės paslaugos, atsakymo nesulaukė.

Dar apie mokytojus.

1939 m. kovo mėnesį, vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, Vytauto Didžiojo gimnazija persikėlė į Palangą. Senoji mūrinė gimnazija per didįjį Palangos gaisrą buvo sudegusi. Įsikūrėme didžiuliame klebono name Ronžės gatvėje. Greitai buvo statomas naujas gimnazijos pastatas.

Persikėlė drauge į Palangą ir Klaipėdos gimnazijos mokytojai. Labiausiai įstrigo atmintin mokytojas Užpurvis. Dėstė jis vokiečių kalbą. Kalbėdavo lietuviškai-prūsišku žargonu:
– Raus knygos, jūs čia Didžiojoje Lietuvoje knygose lindite ir nieko neišmokstate.

Paskelbdavo temą: „Heute wir bauen“ (statome). Reikėdavo vokiškai „vežti plytas“, „mūryti“. Nesvarbu, kad darydavome klaidų.

„Schneller, schneller! Klauskite žodžių.“ Neaiškiu šriftu užrašo žodžius, susijusius su statyba – vos perskaitydavome. Kitą pamoką reikia gražiai, taisyklingai parašyti temą. Esi priverstas paimti žodyną, gramatiką ir rimtai padirbėti.
– Pociūte, esi tinginė, gali geriau padirbėti, – sulaukdavau įvertinimo.

Susirgo istorijos mokytojas – ateina Užpurvis, nešinas vokiškais žurnalais. Verčia, mes vos spėjame užsirašyti.
„Bismarkas subraukė telegramą ir pakišo visam pasauliui. Prasidėjo karas. Čia jums ne papa su mama dėl šaukšto susibarė.“ Įkalė visiems laikams pasaulinio karo pradžią…

Susirgo muzikos mokytojas. Išsižiojame – mokytojas Užpurvis sėda prie fortepijono ir moko chorą dainuoti.

Vasario 16-osios proga mokytojas Užpurvis turėjo kalbėti Didžiojoje pradžios mokyklos salėje visai miestelio auditorijai. Kikendami laukiame, kaip čia suskambės prūsiškai-lietuviškas žargonas. Vėl išsižiojame: puikiausia literatūrine kalba prabilo mokytojas.

Gimnazijos direktorius tuo metu buvo Trukanas, metęs kunigystę. Susirgus lotynų kalbos mokytojui Dumčiui, kurio labai bijojome (buvo labai reiklus), ateina į klasę mokyti lotynų direktorius Trukanas.
– Na, ką veiksime? Išmoksime „Gaudeamus igitur“.

Tokie buvo daugelis mūsų mokytojų.

KAIMYNAI

Antroje gatvelės pusėje, beveik prieš pat mūsų namą, buvo Klovų namelis, kuriame gyveno Zuzana Liachovičienė-Klovaitė. Jos tėvas Klova – buvęs Palangos vargonininkas.

Mano mama su teta Zuzana artimai bičiuliavosi. Žiūrėk, po pietų mama dingsta iš namų, o mūsų taksas Bilis jau sukiojasi apie tetos Zuzanos verandėlę. Aišku, ten ir mama.

Apie vargonininką Klovą jo anūkė Vanda pasakojo, kad jaunas jis vargonininkavo Žlibinuose – bažnytkaimyje, esančiame 10 kilometrų nuo Plungės. Besisvečiuojant pas Žlibinų kleboną Palangos klebonui, šiam labai patikęs jaunasis vargonininkas Klova, tai ir išsiviliojo jį į Palangą. Ten jaunuolis taip grodavęs, kad ponai iš Varšuvos, grįžę namo, rašydavę grafui laiškus (didžioji Palangos dalis priklausė grafui Tiškevičiui) ir dėkodavę už puikius koncertus bažnyčioje. Senatvėje, kai senasis Klova įsikūrė namelio mansardoje, nemėgo, kad jį trukdytų anūkai. Kažkuo užsiimdavęs, kažką rašęs.

Teta Zuzana buvo visos gatvelės „pirmoji medicinos pagalba“. Beveik visa šeima – farmacininkai. Turėjo ji ir vaistų, ir žinių.

Vieną ankstų rytą atėjusi pas mus, sakėsi beveik nemiegojusi. Kelis kartus kažkas beldė į langą. Apėjusi visą namelį – nieko.
– Gal iš jūsų kas buvo atbėgęs?
– Niekas, – sako mama. – Prisišveitei vakare kopūstų, tai sapnavai.

Deja, ne. Parėjusi rado telegramą: tą naktį mirė jos brolis Julijonas. Vytautas su Boleslovu liko vienuolikos ir dvylikos metų našlaičiais. Rūpestingoji jų motina vertėsi iš paskutiniųjų, kad vaikus išmokslintų. Tirkšlių vaistinėlė didelio pelno nedavė, nes dalijosi pajamomis su savo tėvu, irgi farmacininku, kuris, jau senas našlys būdamas, sukūrė antrą šeimą. O čia pat ir konkurentai – stambi Mažeikių vaistinė.

Bendravome ir su kitais kaimynais, bet jau ne taip artimai. Tauri asmenybė buvo Marija Ronkaitė. Buvo luoša, jaunystėje persirgusi poliomielitu. Pragyvenimui užsidirbdavo megzdama, mokydama anglų kalbos. Žygiuodavau ir aš mielai pas ją į pamoką. Sugebėjo bendrauti su vaikais. Sekdavo pasakas anglų kalba, mokėmės drauge angliškų dainelių, kurias dar ir šiandien prisimenu. Buvau tik penkerių metų.

OKUPACIJA

1940-ieji, birželio 13-oji, Antano Smetonos vardo diena. Ta proga stadione buvo surengta šventė. Šokome, dainavome: „Katins rains, katins rains, uodega geltona“. Sukomės, šėlome, nenujausdami, kad tuojau mūsų jaunystę aptemdys debesys. Okupacija.

Netrukus miestelyje pasirodė sovietų kareivėliai. Apsmukę, apsmurgę. Klausinėja, ar visi čia artistai, taip gražiai apsirengę. Sąmyšis. Gatve pražygiuoja būrelis palangiškių, kažkodėl iškėlę kumščius. O, Dieve, tarp jų – ir rašytoja Vaineikienė, išsisukusi generolo Nagevičiaus dėka.

Grįžę iš Amerikos tėvai pirmiausia buvo išsinuomoję namelį pas Vaineikius. Mano mama sakosi su ja pasišnekėdavusi. Vaineikienė revoliucijos metu buvusi Maskvoje, pasipasakojo ir apie savo tuometinę veiklą. Geriau nutylėsiu – vardan jos padorių vaikų, anūkų. Tik nežinau, ar vertai stovi dr. Vaineikio biustas. Tikslių žinių neturiu, geriau ir čia nutylėsiu.

Vargšė našlė Gudalienė raudojo savo nužudyto jaunojo sūnaus: „Šakelės nukrito, o stiebas liko“.

Rudasis vokiečių gestapas, kaip ir raudonasis KGB, nesigilino. Pakako kam nors sušnibždėti „komunistas“, ir likviduodavo.

Palangiškiai šnekėjo, kad knygyno savininkas Mickevičius irgi priklausė Penktajai kolonai. Demonstratyviai gyveno nesusituokęs. Vos tik sovietams įžengus į Lietuvą, savo knygyno lange išstatė Smetonos karikatūrą. Neilgai trukus Mickevičius pamatė, už ką kovojo. Demonstratyviai nuėjo su savo sugyventine į bažnyčią ir priėmė santuokos sakramentą. Šekit, jūs „išvaduotojai“.

BROLIS IŠVYKSTA

Brolis Algirdas buvo gimęs Amerikoje, išlaikęs Amerikos pilietybę. Sovietams okupavus Lietuvą, JAV atsiuntė laivą išgabenti savo piliečius.

Motina, viena iš stipriausių asmenybių, kokias teko sutikti, patarė:
– Europoje nieko gero nebus. Tau geriau išvykti.

Jis prieš tai paklausė ir jos patarimo nestudijuoti teisės, nes teksią imtis ir teisingų, ir neteisingų bylų. Pasirinko mediciną. Neapvylė. Amerikoje baigė Harvardo universitetą, tapo žymiu kardiologu.

Tėvai išvyko jo išlydėti. Man tebuvo penkiolika, likau namuose. Iki šiol apgailestauju, kad nepatekau į visos šeimos nuotrauką atsisveikinant.

VASAROS PABAIGA

Mūsų namą nacionalizuoja. Iškelia mus į antrą aukštą, kur turime du „buržuikomis“ apšildomus kambarius, mažą, žaislinę plytelę valgiui pasigaminti. Trečias kambarys – vasarai, nešildomas. Norėdami patekti iš vieno kambario į kitą, turėjome pereiti nešildomą patalpą – ten džiaudavome baltinius.

Tėvas, nežinau dėl kokių priežasčių, išvažiavo į Kauną. Ten įsidarbino gimnazijoje mokytoju. Už Plungės turėjome ūkį, išnuomotą pusininkui. Mama ten dažnai nuvykdavo – norėjo prisidurti dar šiek tiek pajamų. Santaupas banke nacionalizavo.

Prisimenu, vieną naktį kažkas pas mus pasibeldė. Tai buvo miestelio valdžios pasiuntiniai. Mūsų senasis „Fordas“ tebestovėjo kieme, netoli tvarto.
– Varyk mašiną į Kretingą, ir kuo greičiau!
– Varykit, – ramiai sako mama, – ten dabar vištos perisi. Prajuokinsit Kretingos žydus.

Jiems išėjus, mamos ramybė dingo.
– Dieve, caro metais žandarai belsdavosi naktimis, ieškojo lietuviškų knygų. Dabar vėl žandarų sulaukėme.

Buvo aišku, kad ruošiamasi karui. Pasienyje dygo betoniniai bunkeriai. Kai kurie, apsamanoję, dar ir šiandien tebestovi – varlių džiaugsmui.

Didįjį Velykų šeštadienį jau nebeidavau švęsto vandens parnešti – tai vaikų darbas. Man jau penkiolika.

Skalbiausi upelyje. Sekmadienį, Velykų dieną, apsilankėme pas daktarus Krikščiūnus. Daktarui pasirodžiau keistai išberta. Tai ne eilinis peršalimas – greičiausiai vėjaraupiai. Bet jie nepraėjo. Įsisirgau ilgam laikui. Daktarų konsiliumas diagnozavo „tifą“, „parafitą“ ir kt. Prieš kokį mėnesį mus visus, gimnazistus, skiepijo jaunos rusės seselės, atseit nuo šiltinės. Prisimenu – smaigė visus tuo pačiu švirkštu, ta pačia adata. Daktaras Krikščiūnas įtarė kraujo užkrėtimą. Palangoje laboratorijos nebuvo. Kraujo mėginį išsiuntė į Kauną. Grįžęs atsakymas patvirtino dr. Krikščiūno diagnozę – sepsis. Keturios savaitės tarp gyvybės ir mirties. Nežinau, kokiu stebuklu, kokiais vaistais daktaras mane ištraukė.

– Negaliu savo draugo seseriai leisti numirti, – išgyveno mane gydęs dr. Krikščiūnas.

Besitraukdamas nuo artėjančių sovietų, daktaras žuvo. Bomba krito tiesiai į tą vagoną, kuriame buvo jis. Ar yra šiandien tokie gydytojai ir vaistai, kurie be tyrimų galėtų išgelbėti ligonį nuo sepsio?

O aš sveikau. Mama vėl išvažiavo į ūkį, palikdama mane rūpestingos kaimynės Kazimieros globai. Daktaras irgi dar lankėsi.

KARAS

Birželio 22-ąją, 5 val. ryto, pasigirsta patrankų šūviai. Pusnuogiai namo gyventojai subėgame į rūsį. Rūsys buvo lauke, kiek įkastas gilyn, storai apipiltas žemėmis. Prisiglaudė ir kaimynai.

Nustojus šaudyti, atbėga daktaras Krikščiūnas su žmona.
– Na, – sako, – jei dabar išliksi gyva, išbuvusi rūsyje kelias valandas basa, tai ilgai gyvensi.

Sirgau įvairiomis ligomis, net tuberkulioze, bet iš visų išsikapsčiau, ir štai, Dievo pavedimu, dar gyvenu. Paskutinis įspėjimas – infarktas – skubina dabar rašyti, ir tegul bus man atleista už padrikas mintis, nes nežinau, kiek dar turiu laiko. Tikrasis šių prisiminimų herojus dar nepaliestas. Kad tik suspėčiau.

Pasirodė vokiečiai – išdidūs, linksmi, tarsi į puotą važiuotų. Frontas nutolo. Mama vėl prieš kelias dienas buvo išvykusi į ūkį, palikusi mane panos Kazimieros ir daktarų globai. Vargšė mama susiruošė net per frontą eiti į Palangą.
– Ar pamišai, – sulaikė kaimynės.

Nutolus frontui mama grįžo. Baisios žinios. Geroji kaimynė Vaitkevičienė su senute motina ir mano klasės drauge Vanda išvežtos į Sibirą. Žydė Gutmanienė, vos tik vokiečiams užėjus, uždaryta į getą. Mama, nieko nebodama, pasigrobusi maisto, nubėgo jos aplankyti. Sargybiniai ją pažinojo. Besibardama įsibrovė į getą. Verkė abi su Etele apsikabinusios.
– Kad būčiau buvusi… Būčiau ją paslėpusi.

O dar nenujautė, koks jų laukė likimas.

Mama vis važinėdavo į ūkį, atsiveždavo maisto. Vieną vakarą pajutau, kad nejauku kažkodėl vienai nakvoti. Išėjau pas klasės draugę Aleksandrą. Mažas namelis prie jūros, neapsakomai jaukus. Motina Barbora Beniušienė – geroji namų dvasia. Dar ten gyveno ir senoji Barelė, žinojusi daugybę nuotykių ir vaiduoklių istorijų prie „Naglinės“. Užsitemdę langus sėdėjome virtuvėlėje (karo metu reikėjo užsitemdyti langus taip, kad joks šviesos spindulys neprasiveržtų).

Staiga didelis, didelis voras lėtai nusileido nuo lubų. Kažkaip visus jis nemaloniai nuteikė. Senoji Barelė net persižegnojo – oi, negerą žinią jis neša.

Rytą sužinojome, kad Kaune mirė mano sesuo Aldona.

Po dukters mirties motinos ašarų nematėme. Niekam nesiguodė, sakėsi – reikia tvardytis, auginti našlaičius anūkus, kuriuos parsivežėme į Palangą.

Viena bėda nevaikšto. Keistai pradėjau sirguliuoti. Gydytojas įtaria tuberkuliozę. Diagnozei patvirtinti reikia rentgeno. Važiuojame su tėvu į Telšius. Kaimynė teta Zuzana stovi prie lango ir skaito Visų Šventųjų litaniją, kitas maldas į šventąjį keliauninkų globėją. Kelionės tais laikais buvo pavojingos. Rusų diversantai sprogdindavo traukinius. Telšiuose rentgenologas Plechavičius (generolo Plechavičiaus brolis) diagnozę patvirtino – tuberkuliozė. Po sunkios ligos nusilpęs organizmas pasidavė tais laikais sunkiai gydomai ligai. Tėvams – dar vienas smūgis.

Vieną rytą mama pasakojo sapnavusi savo mirusiuosius – motiną ir brolį Dominyką. Jiedu kvietė:
– Tau čia per sunku, eime pas mus, – ir nuėjo visi gražiomis pievomis.

Aš irgi sapnavau: sesuo Aldona ima mane už rankos – eime. Prisimenu, kad ji mirusi, neinu.
– Eik namo, – sako ji, – pažiūrėk, ką rasi.

Randų telegramą – „mirė mama“. Viską mačiau sapne.

Už trijų dienų pranašiški sapnai išsipildė. Staiga mama pasijuto blogai, atsigulė. Šviesios birželio naktys. Auštant paprašė:
– Atnešk gėlių.

Tai buvo paskutiniai jos žodžiai.

Pašarvojome. Vaikai ryte spardo kieme sviedinį. Kaimynės gėdija:
– Mama mirė, dabar močiutė, o jūs žaidžiate!
– Jūratė dar liko, – trumpas atsakymas.

Mama po dukters mirties teišgyveno pusę metų.

Likome mudu su tėvu ir abiem našlaičiais – Aldute ir Vyteniu. Apsukrus Vytenis prisigrybaudavo ir keisdavo pas vokiečių kareivius grybus į duoną.

O ir vokiečiai po mūšio prie Stalingrado nebe tokie užtikrinti ir išdidūs tapo. Frontas pradeda po truputį stumtis atgal į Vakarus.

Prisimenu tarsi kokį anekdotą, kaip pirmosiomis karo dienomis vokietis karininkas derėjosi tetos Zuzanos netoli jūros esančio sklypo. Kažin kuriame sklypelyje jis nugulė…

1944 metų rugpjūtis. Vokiečiai traukiasi. Frontas artėja. Blaškosi ir mūsų žmonės – trauktis į Vakarus ar likti Lietuvoje. Visokių gandų.

Ateina pas mus susigraudinusi kaimynė Zuzana – atvažiavo jos brolienė su sūnumis. Klausia, ar priglausime. Sakau: „Aš pati po krūmu eisiu miegoti, bet jiems vietos užteks.“

Įdomu, kas tie atbėgėliai. Nueinu. Jauni, gražūs berniokai – ir tiek. Vytautas buvęs numatytas į kunigus. Bet jo mama per pirmą mūsų susitikimą suabejojo:
– Kai tik pamačiau tos mergelės akis – pražuvo mano Vytulis.

Laukimo ir neapsisprendimo dienos tęsėsi. Su broliais Klovais daug laiko praleisdavome mūsų sode po obelimi. Tai kortomis lošdavome, tai šachmatais. O ką daugiau nežinioje veikti.

Abu broliai buvo veiklūs – dar besimokydami Mažeikių gimnazijoje grojo mokytojo Juozo Remio organizuotame orkestre. Gimtajame Tirkšlių miestelyje irgi suorganizuodavo renginius.

Vokiečiai gaudė jaunus vyrus apkasų kasti. Nueinu pas tetą Zuzaną. Ji po mamos mirties buvo lyg antroji mano mama. Žiūriu – ogi Vytautas paguldytas lovoje, apstatytas vaistų buteliukais. Vokietis, krėsdamas namus, ieškodamas jaunų vyrų, įkiša galvą ir čia.
– Miega?
– Ne, – teta Zuzana mokėjo vokiškai, – serga. Kad tik nebūtų šiltinė.

Vokietis pakniopstom atbulas pro duris.

Teta Zuzana turėjo patirtį. Per Didįjį karą vokiečiai norėjo užimti ir jos namelį. Sako:
– Apsirengiau juodai, sėdžiu nuliūdusi. Vokietis, įėjęs pranešti, kad reikia kraustytis, susidomėjo, kodėl aš taip gedulingai apsitaisiusi. Sakau – neseniai po laidotuvių. Brolis šiltine mirė…

Nebereikėjo namelio.

Tokia buvo Zuzana Klovaitė. Sumani, drąsi.

Frontas artėjo. Tėvas pasikalbėdavo su vokiečių karininkais, esančiais užfrontėje. Šie nebenorėjo karo, nebetikėjo genijumi Hitleriu. Buvo pasyvūs.

Pradėjome kastis rimtą bunkerį.

Prasidėjus bombardavimams, kažkodėl visiems atrodė, kad pas mus saugiausia. Apie bunkerį išmėtėme vaikiškus rūbelius, žaislus, kad matytųsi, jog viduje – civiliai su vaikais. Atbėgo ir Zuzana su savo giminaičiais. Mes su Vytautu tupime greta. Gal užmuš. Geriau bučiuokimės – gal daugiau gyvenime neteks. Tokia buvo artimiausia mūsų pažintis – gaudžiant patrankoms. Nenujautėme, kad ji pavirs rimtu jausmu. O gal kažkur pasąmonėje ir jautėme.

Frontas pasistūmėjo netoli – keliolika kilometrų už Palangos, ties Karklininkais. Civiliams gyventojams išsislapsčius po apkasus, namai liko atviri. Kareivėliams labiausiai reikėjo laikrodžių. Neberadome ir savų. Tetos Zuzanos laikrodis tvirtai kabėjo ant sienos – jie tik spėjo nuplėšti svarelius.
– Nenusimink, šeimininke, štai radome gelžgalėlius, pasikabinsime.

Teta pašiurpo:
– Vyrai, juk čia granatos.

Netrukus pasirodė įsakymas gyventojams apleisti miestelį. Evakuacija. Klovai Vytautas su Boleslovu jau porą savaičių buvo įsidarbinę Darbėnuose mokytojais. Kasdien kulniuodavo pėsčiomis, gal kas ir paveždavo, po 18 kilometrų pirmyn ir atgal. Darbėnuose jau buvo įsigiję pažįstamų, kurie juos ir priglaudė.

Mes pasitraukėme į kitą pusę. Priėmė ūkininkai Zastartai, mano klasės draugės Salomėjos tėvai. Ir mūsų arklį Rudį savaisiais užmaskavo tvarte. Dekoracijai buvo paliktas nususęs kuinas. Kvečių kaimas, kuriame apsistojome, buvo netoli Kretingos, atstu gal kokie trys kilometrai. Karvę dar prieš išvažiuodami buvome pardavę. Pasiturintys ūkininkai dalijosi su mumis maistu. Į valgį išsikeisdavome ir vieną kitą daiktą. Salomėja irgi sirgo tuberkulioze. Mums buvo apie septyniolika–aštuoniolika.

Vieną dieną užsuko du nebejauni kareiviai, lyg atitrūkę nuo kuopos. Įtartini. Senasis Zastartas sako mums:
– Eikit ir eikit, vis kitaip apsirengę.

Taip ir darome – apsisukdami vis daužome duris, atrodo, kad čia gyvena daugybė žmonių. Tuodu įtartini kareiviai, užkandę, išsinešdino.

Tą pačią naktį įsibrovė į trobelę, kurioje gyveno tėvai su dviem dukrelėmis. Tėvai pasislėpė, manydami, kad lieps kur juos nuvežti. Viena mergaitė palindo po lova, o nespėjusi pasislėpti dešimtmetė buvo išprievartauta. Oi, daug moterų prievartavo kareiviai. Kunigiškių kaime viena laikė kūdikį ant rankų, nepasidavė – peršovė su visu vaikeliu. Kitas rasdavo išprievartautas, miške prismeigtas su durklu.

Tarp kitko, mums dar būnant Palangoje, įslinkęs kareivis kažkaip įtartinai žvelgė į mane ir mūsų šeimininkę Karusę. Dešimtmetis Vytenis susiorientavo, kuo čia kvepia, ir nudūmė pas kaimynus pagalbos. Greitai tarpduryje atsirado Vytautas.
– Kas toks būsi? – pasiteiravo kareivis.
– Brat, – drąsiai atšovė jaunas „brolis“.

Kareivis išsinešdino. Taip Vytautas išgelbėjo savo būsimą nuotaką nuo prievartos.

KELIONĖ Į TELŠIUS

Atvykęs Žemaitijon, kažkoks Vyteniuko tėvo Pavalkio pažįstamas išsivežė jį į Kauną. Gal tai buvo Simkaitis, ir per jį gavome giminių Skeivių kvietimą atvažiuoti pas juos į Telšius. Reikia sulaukti į tą pusę važiuojančio traukinio. Iš vakaro visi trys – tėvas, Aldutė ir aš – nukeliaujame į Kretingą. Nakvojame geležinkelio stoties garvežių depe. Tai pavojingas taikinys. Frontas netoli. Rytą priėmė mus į traukinį. Vagone – kelios kariškės mergaitės, dar vienas palangiškis ir mes. Traukinys pajudėjo, deja, į fronto pusę. Pasirodo, tą naktį prasidėjo Klaipėdos miesto šturmavimas. Vagonai nuo patrankų griausmo šokinėjo ant bėgių.

Tėvas blaško mūsų baimę, pasakodamas apie kitus kraštus, kuriuos buvo matęs, kuriuose gyvenęs. Jaunosios leitenantės atsidūsta:
– Bože, bože, ar yra tokios šalys, kur visko yra, galima viską kalbėti.

Palangiškis bendrakeleivis įspėja tėvą, kad per drąsiai šneka – laikai pasikeitė.

Pagaliau traukinys pajuda. Tolsta fronto kanonados, net keista, kai neilgai trukus tampa visai ramu, nieko nebegirdėti.

Telšiai. Priėmė mus Skeiviai, išprausė, tėvą įdarbino Telšių gimnazijoje. Jis apsigyveno pas pusseserę Marisę Abromavičienę, už trijų kilometrų nuo Telšių. Abromavičiai buvo pasitraukę iš savo malūno į ūkelį. Saugiau. Žemaitijoje tada dar nebuvo priimta vadintis pusseserėmis, pusbroliais. Gražiai skambėdavo – seserėle, broleli.

Daugelis jaunuolių, kad išvengtų kariuomenės, stojo į kunigų seminariją. Seminarijos vadovybė gal ir nujautė, kad ne visi taps kunigais, bet priėmė, gelbėjo jaunimą. Mokytojų ir klierikų į kariuomenę nešaukdavo.

Skeivienės, tos nepaprastai geros, nuostabios moteriškės, brolis Antanas – Ancius – irgi buvo pirmakursis klierikėlis. Nebuvo jis abejingas naujajai gyventojai, užleido net savo kambarį.

Sykį su Antanu išėjom čiuožti ant Masčio ežero. Grįžtam, persimetę per petį pačiūžas, ir staiga mano pakeleivis dingsta. Ogi priešais beateinąs seminarijos rektorius. Pastebėjo, nepastebėjo nuo panelės garuojantį klierikėlį?

Gyvenome beveik prie pat Telšių kalėjimo. Ėjo ir ėjo su ryšuliais, kaukšėdami, žemaičių žemdirbėliai, apsupti ginkluotų sargybinių, pro kalėjimo vartus. Kiek vėliau pro tuos pačius vartus – į geležinkelio stotį, iš ten – į šaltį ir badą, katorgą. Dieną naktį ėjo vis naujos kalinių voros, ir vis tais pačiais keliais. Sibiro platybės nepasotinamos, reikėjo vergų. Planas „Lietuva be lietuvių“ buvo pradėtas vykdyti.

Skeivio sesers Jadvygos vyras irgi į Sibiro amžinąjį įšalą išvarytas. Už ką? Buvo tvarkingas, darbštus ūkininkas. To užteko. Neprarado Jadvyga vilties. Meldėsi, aukojo Mišioms – Pranelis grįš. Ir grįžo.

19845-eji, gegužės 9-oji. Baigėsi karas. Atsiduso žmonija. Neatsiduso tik Lietuva. Okupantas pasiliko. Tikro išvadavimo miškuose tebelaukė ir kovėsi dėl jo mūsų jaunimas. Klojo galvas. Miestelių aikštėse gulėjo išniekinti žuvusiųjų kūnai. Palaipsniui vykdė savo užmačias „Lietuva be lietuvių“, arba „Užmausime visiems mankurtų kepures“. Laiko turėjo.

1945-ųjų vasarą praleidome Skeivių sodyboje Renave.

Ten vykdami pakelėje sustojome prie kapinių, kurių koplyčios rūsyje turėjo ilsėtis Renavos dvarininkai. Deja! Klaikesnį vaizdą sunku įsivaizduoti. Karstai išvartyti, lavonai išmėtyti. Ieškota brangenybių.

Renave Skeivių ūkyje buvo ramu. Tik bitelės buvo suslėptos svirne ir ant tvarto. Skraidymui iškirstos mažos skylutės.
– Nei plėšikai, nei partizanai, o nekaltos bitelės turi slėptis, – stebėjosi Jadvyga. Kareiviai, ieškodami medaus, išdraskydavo avilius.

Miegojome svirne. Visą naktį bitelės ūždavo. Vėdindavo sparneliais avilį. Sakydavo – jos meldžiasi.

O Varduva tekėjo kaip ir tekėjusi, nuostabiai išvingiuotais krantais. Prie jos užaugo ir mano tėvai. Varduva tekėjo ir per Sedą.

KELIONĖ Į KAUNĄ

Tėvas su Aldyte jau buvo Kaune. Į Palangą grįžti nebebuvo ko. Mums būnant evakuacijoje, namą užėmė kariškiai. Kažkuris pulkininkas išsivežė viską, kas buvo likę. Neberadome nei kėdės, nei stalo, nei mažiausios smulkmenos. Net darželis – ir tas užkliuvo. Ant palangių „tušonkių“ skardinėse puikavosi su šaknimis išrautos pirmosios gėlės – snieguolės: čia buvo įrengta ligoninė, šitaip „išpuoštos“ palatos.

Ruošiausi ir aš vykti į Kauną. Ne taip lengva rasti priemonę. Kažkokios įstaigos sunkvežimis važiavo ten ir sutiko paimti keleivių. Buvo jau vėlyvas ruduo. Sunkvežimis nedengtas. Jau ties Varniais prasidėjo lijundra. Sunkvežimis šliaužte šliaužia, o mes, keleiviai, apledėję – nieko nepaspartinsime. Gal nepavirsime į ledą.

Kauną pasiekėme tik trečią valandą nakties. Lagaminą palikau pas bendrakeleivių gimines, kurie gyveno netoli mūsų gyvenamosios vietos. Drauge iš Telšių važiavo ir broliai Jurkai, kurie iškart dingo. Pasirodo, juos nuo pat Telšių lydėjo saugumiečiai ir iškart Kaune areštavo. Taip, matyt, buvo patogiau – tyliau. Vyriausiojo Jurkaus (vardo nepamenu) žmona gimdydama mirė. Mažytė našlaitė Naktelė liko viena, be tėvų. Kiek girdėjau, augo pas močiutę.

Trečia valanda nakties. Aš žygiuoju tuščiomis Žaliakalnio gatvėmis. Paskambinu prie namų. Tėvas su svainiu išsigando.
– Tokiu metu! Kasnakt randa po nužudytą moterį.

O man kas? Nežinau – nebijau. Ir vėl angelas sargas atlydėjo.

Antanas, Ancius, Skeivienės brolis, jau studijavo Žemės ūkio akademijoje. Vieną dieną užeina jis su jaunu vyruku, supažindina:
– Vytautas Klova, mano žemietis. Gal galėtų ateiti pas jus pasinaudoti fortepijonu? Nenori atsisakyti muzikos.

Su jaunuoju muzikantu mes jau buvome susipažinę bunkeryje… Vargšas Antanas nenutuokė, kad ant savo galvos atsivedė tą jaunuolį. O vilčių Antanas turėjo. Mano tėvui jis irgi patiko. Keista, kad aš, džiovininkė, gal ir negalėsianti turėti šeimos, rimtai dominau jaunuolius. Apie jokį seksą tais laikais nebuvo kalbama, net galvojama. Antanas tik kartą mane buvo pabučiavęs, bet aš jutau, tartum jis būtų brolis.

STUDIJOS

Jaunimas buvo pasiryžęs siekti mokslo.

1945-ųjų rudenį ir broliai Klovos atvyko į Kauną. Susisiekimas sudėtingas. Nesvarbu. Vytautas su broliu Boleslovu atvažiavo ant traukinio stogo, apsikabinę vagono kaminėlį. Vėliau važinėdavo įvairiai. Dažnai įsiprašydavo pas garvežio kūrikus ant anglių. Toks buvo pokario metas.

Abu broliai nutarė stoti į Dailės institutą. Stojant į aukštąsias mokyklas, užklijuotame ir užantspauduotame voke reikėjo pristatyti charakteristiką iš gyvenamosios vietos. Pakėlus voką priešais šviesos šaltinį, kažkaip pavyko perskaityti. Tokios negalima rodyti – neigiama.

Puikus žmogus buvo Dailės instituto direktorius Strolis. Prasmuko broliai ir be charakteristikų. Tik partorgas paklausė:
– Kaip reikalai su religija?
– Tvarkoje, – atsako Vytautas.

Tikrai tvarkoje. Tėvai buvo religingi žmonės, tokie buvo ir vaikai. Partorgas suprato savaip – tvarkoje…

Pabuvęs metus Dailės institute, Vytautas vis tik grįžta prie muzikos. 1946 m. įstoja į Kauno valstybinės konservatorijos kompozicijos klasę pas prof. Juozą Gruodį.

Jo tapyti paveikslai man ir šiandien patinka. Simboliški: baltas lelijos žiedlapis supasi vandenyje, angis jo tyko. Mylimosios tyko mirtis.

Taip ir yra. Mano plaučiai blogėja. Draugės, su kuriomis kartu mokėmės Palangoje, jau mirė. Dabar būtų mano eilė. Košmariški sapnai: mirusios motina ir sesuo vežasi mane, išbėgu, ištrūkstu. Dar ir tėvas lieka be darbo dėl politikos. Kažką prasitarė apie gyvenimą Amerikoje. Iš pradžių slėpė, kad yra atleistas. Kas rytą išeidavo vaidindamas, kad išsiruošė į darbą. Maitintis reikia – pardavinėjame daiktus. Tėvas gauna iš rusų kalbos versti brošiūrėlę. Jis verčia, aš redaguoju. Gimnazijoje neblogai sekėsi lietuvių kalba.

Blogas maistas visiškai pakerta mano sveikatą.
– Ta mergaitė virs iš klumpių, – pasakė mane globojusiai Elenutei Mačiulaitienei dr. Jašinskas. Jos paprašytas jis mane stebėjo, šviesdavo rentgenu.

Kokia išeitis? Pokario metas. Sanatorijos vos šildomos, maistas jose blogas.

Tirkšliuose, Vytauto tėviškėje, nuo seno vasarodavo žydai. Garsus savo sveikatingumu buvo Tirkšlių pušynas. Buvę manyta ten statyti ir sanatoriją. Suranda Klovai man ten kambarėlį. Išsiparduodame, kas dar likę, ir važiuoju vasarai kvėpuoti Tirkšlių pušynan. Išvykstant gydytojas dar pataria:
– Gyvenk kaip čigonas, valgyk kaip klebonas.

Dabar mano globėjas jau Vytautas. Atvykome į Mažeikius ankstų rytą. Iki Tirkšlių pėsčiomis reikia eiti šešis kilometrus. Rytas buvo nuostabus. Pakelėse daug ievų krūmų. Eini, o jie visais balsais gieda. Tai lakštingalos sveikina saulę. Neprailgo tokia nuostabi kelionė.

Gydausi tokiais vaistais: pušynas, žali kiaušiniai, ožkos pienas ir, svarbiausia, noras gyventi. Gyventi, mylėti!

Labai graži mano suknelė patinka kaimo moteriškei – skaudžia širdimi ją, paskutinę savo puošmeną, parduodu. Gal ir gerai. Rudeniui atėjus nebeįtelpu nė į vieną savo rūbą. Grįžau į Vilnių skolintais. Turėjau „gražiai“ atrodyti. Bet užtat Tirkšlių muzikantas Nabažas negalėjo atsigrožėti:
– Ta jaunoji „aptiekorienė“ kaip rožė – graži, putni, skaisti, rožinė.

Visur kartu su Vytautu vaikščiojome, tai ir vadino jaunąja „aptiekoriene“.

Vytautas išvyko į studijas, aš dar pasilikau. Prigrybavau, prisūdžiau, pridžiovinau. Priviriau bruknių uogienės.

Vaistinės sargienė šnibždėdavo Vytauto mamai:
– Reik būtinai supiršti Vytautą su ta panele. Tinkama būtų žmona.

O mes jau buvome sutarę, kad draugystę baigsime rimtai. Bet kaip su šeima? Tuberkuliozininkėms pavojinga gimdyti. Vytautui nesvarbu šeima. Svarbiausia – meilė, draugystė.

Atvažiuoja jis į Tirkšlius manęs parsivežti. Staigmena – švytėdamas išima žiedus. Pirkti iš stipendijos.

Vilniuje – vėl staigmena. Siuntinys iš Amerikos. Brolis Algirdas atsiuntė streptomicino. Patikrinęs mano sveikatą, gydytojas nustebo:
– Ką valgėte, ką gėrėte? Streptomicino nebereikia. Geriau parduokite ir nusipirkite malkų ir maisto.

Taip ir padarėme.

VEDYBOS

1948-ieji. Vytautas su broliu Boleslovu susiranda darbą kavinėje. Vytautas groja fortepijonu, brolis – smuiku.

Šioks toks savarankiškumas. Galima ir susituokti. Susituokėme kukliai, tyliai, Aukštaičių gatvėje esančioje mažytėje medinėje Prisikėlimo bažnytėlėje. Buvome neturtingi – nei jaunoji, nei jaunasis neišsipuošėme. Kukli vakarienė su artimaisiais. Liudininkais buvo Elenutė Mačiulaitienė ir Stanislovas Puleikis. Abu per anksti mirę. Puleikis – žemaitis ir, kaip daugelis žemaičių, linkęs į filosofiją. Pamenu, kaip jiedu su mano tėvu spręsdavo įvairias problemas, diskutuodavo.

Tuo metu gyvenome savo nacionalizuoto namo mansardoje, į kurią su džiaugsmu įsikraustėme, kai iš jos išvyko rusų kariškis su žmona. Ilgėjosi savojo Leningrado. Didžiųjų tautų atstovams nebūdingas prisirišimas prie savo gimtinės. Kiseliovai, mūsų laimei, buvo išimtis. Prieš tai gyvenome pirmajame aukšte – drauge su Pavalkiu, jo naująja žmona, anūkais.

Kitaip galvojo antrame aukšte gyvenantis pulkininkas – mėgavosi puikiu keturių kambarių butu. Su kariškiais sugyvenome gerai, gal todėl niekam iš valdžios nebuvo vilties užimti gerą butą. Tai gal ir nulėmė, kad išvengėme masinių 1948 m. gegužės trėmimų. Nors naktį slėpėmės greta esančiame ąžuolyne, knibždėjusiame nuo besislapstančiųjų.

Mansardoje buvo gerai. Viename kambaryje gyveno tėvelis, kitame – mudu, jaunavedžiai.

Vytautui pradėjus studijuoti konservatorijoje, verkiant reikėjo instrumento. Abu broliai surado pigų. Parsigabeno. O Viešpatie! Tai buvo kažkas panašaus į klavesiną ar dar kažką… Pasisekė atsikratyti ir įsigyti normalų pianiną.

Vytautas studijuoja ir dirba. Pareina kartą iš darbo su žalia skrybėle.
– Iš kur? – klausiu.
– Matai, vienam įsismaginusiam piliečiui pritrūko pinigų, tai ir pardavė.

Žalia skrybėlė prie tamsiai žalio iš labdaros gauto palto tiko… Sužinoję, kad Vytautas susituokė, kavinės kolegos muzikantai apgailestavo, jog nežinojo:
– Būtume atėję pagroti.

Neilgai Vytautas ten buvo – gavo muzikos mokytojo darbą 2-oje mergaičių vidurinėje mokykloje.

Jaunas muzikos mokytojas buvo mylimas. Grįždavo žibučių puokštėmis nešinas. Ne, rankose nenešė – įgrūsdavo į portfelį. Pykdama gaivindavau.

Dirbant mokykloje, Kauno jaunimo teatro režisierius V. Sipaitis pasiūlė mokinių spektakliui „Pelenė“ parašyti muziką. Tai buvo pirmoji „mini“ opera, kurią atliko moksleiviai. Tuo metu V. Klova dar tik studijavo kompoziciją konservatorijoje.

Dar besimokydamas Dailės institute, Vytautas vadovavo saviveiklai. Gal ką ir pats parašydavo. Susibičiuliavo su tapybą studijavusiu Jonu Mackoniu. Šis paprašė parašyti dainą sopranui jo paties tekstu, mat buvo nusižiūrėjęs dainininkę. Vytautas neskubėjo. Ir gerai. Netrukus Jonas atskuba:
– Žinai, neberašyk sopranui. Rašyk mecosopranui.

Įkrito Jonui į akį Liudmila Kazanaitė, kuri mokėsi konservatorijoje vokalo klasėje pas dėstytoją Barniškį. Graži, liekna blondinė, malonaus tembro mecosopranas. Liudos tėvas Kazanas buvo sušaudytas lageryje, broliai partizanai irgi žuvę. Motina nuteista dešimčiai metų kalėti lageryje. Partorgė Naktinienė apsiėmė globoti, perauklėti Liudutę. Gal todėl ji ir buvo konservatorijoje.

Liudos ir Jono draugystė baigėsi vedybomis. Nepabijojo Jonas prarasti savo karjerą, vesdamas nuotaką iš tokios šeimos. Vieniša našlaitė atsirėmė į tvirtą Jono petį.

Su Mackoniais bendravome. Tarp Jono ir Klovos gimsta idėja rašyti operą „Pilėnai“. Nepaprastai gera tema, ypač šiems laikams, kai reikia tautai priminti jos didvyrišką praeitį. Sutarė. Jonas imasi rašyti libretą, kuris buvo svarstytas, kaltas prie kryžiaus daug kartų. Dzūkas su žemaičiu neatsisakė idėjos, nepasidavė.

Vytautas pradėjo rašyti. Pirmąją ariją iš antrojo veiksmo savo gražiu mecosopranu pabandė padainuoti Liudmila. Mūsų mažame butelyje gimsta Mirtos arija. Skamba! Yra vilčių, kad seksis ir toliau. Taigi dirba jaunas kompozitorius ir jaunas dailininkas-libretistas.

Jonas Mackonis kilęs iš dainų krašto – Dzūkijos. Rašydamas tekstus, girdi muziką. Kritikuodavo, kad jo tekstai pernelyg liaudiški, bet buvo muzikalūs.

Vytautas kompozicijos mokėsi pas prof. Juozą Gruodį. Gruodis buvo reiklus pedagogas, „apausdavęs“ studentus. Studentas turėdavęs pats paaiškinti užmanymą, formą, netikslumus – kodėl taip sugalvota, kam. Mylėjo Vytautas savo profesorių. Sunkiai išgyveno jo mirtį.

1949 m., sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas į vieną Valstybinę konservatoriją, Kauno konservatorija perkeliama į Vilnių. Kaune – ir darbas, ir butas viename. Vytautas nutaria važinėti į Vilnių. Važinėdavo drauge Karaška, kuris irgi studijavo kompoziciją. Mokslus tęsia pas kompozitorių profesorių Antaną Račiūną. Geru žodžiu mini Vytautas ramų, tolerantišką profesorių, be ypatingų išmonių sugebėjusį daug duoti.

Kad suspėtų į paskaitas, tekdavo išvažiuoti į Vilnių naktį. Į geležinkelio stotį išeidavo trečią valandą nakties. Būdavo neramu. Gal motinos maldos, kuri su jaunesniuoju broliu irgi jau gyveno Kaune, saugojo nakties keliauninkus. Religinga, tolerantiška ji buvo.

Laikas prisiminti Klovų šeimą.

APIE KLOVŲ ŠEIMĄ

Senelis Klova – vargonininkas, kilęs iš Skuodo. Sūnus Julijonas (Vytauto tėvas) mokėsi Palangos progimnazijoje kartu su mano tėvu. Vėliau, kaip ir daugelis to meto inteligentų, tęsė mokslus Maskvoje. Tapo farmacininku. Dirbo vaistinėje, buvo įsigijęs ir savo vaistų parduotuvę.

Revoliucijos metu bolševikai buvo uždraudę prekybą tauriaisiais metalais. Radę vaistinėje termometrus, kuriuose yra gyvsidabrio, nutarė, kad čia nelegaliai prekiaujama sidabru, paskyrė tėvui mirties bausmę. Šiaip taip dukterėčiai Vandai (tetos Zuzanos dukteriai), kuri irgi buvo farmacininkė, pasisekė įrodyti, kad čia ne sidabras, bet gyvsidabris, kad jie svetimtaučiai ir visai nesiruošia prekiauti sidabru. Tėvas buvo paleistas, ir abu parbėgo į Lietuvą pas seserį ir motiną Zuzaną. Pastaroji pasakojo, kad bijojusi, jog atbėgėliai susirgs ir numirs dėl gausaus valgymo, nuo kurio negalėjusi jų sulaikyti – grįžo išbadėję.

Mano tėvas kalbėjo, kad Julijonas jaunystėje buvęs šaunus kavalierius, mėgęs puoštis, vaikščiojęs elegantiškai, su lazdele. Jau nebejauną Julijoną supiršo irgi su nebejauna panele Emilija Navickaite. Jos tėvas Jokūbas Navickas, irgi farmacininkas, buvęs neramaus būdo, keisdavo vaistines, iš vieno miesto važiuodamas į kitą. Taip pervažiavęs daugybę vaistinių – Kijeve, Petrograde, Vilniuje – apsiramina, Tirkšlių miestelyje įsigijęs mažą vaistinėlę. Joje dirbo visi: duktė Emilija, irgi farmacininkė, žentas Julijonas Klova ir pats Navickas.

Ten gimė ir Vytautas su Boleslovu. Deja, netapo farmacininkais, nuėjo nepatikimais keliais. Bet tai buvo genai. Motina Emilija, būdama Petrograde, lankė dailės studiją, tapė paveikslus; vienas senelis Klova – vargonininkas, o ir antrasis, Navickas, mėgęs groti pianinu, improvizuoti. Kaip farmacininkas jis buvo garsus ir gerbiamas visoje apylinkėje. Dažniausiai žmonės pirma daktaro kreipdavosi į vaistininką. Sutaisydavęs stebuklingus tepalėlius, suprasdavęs, kas yra „šūdspiritis“, „driveldrekis“. Kai gaspadorius kreipdavosi vaistų sergančiai kiaulei, vaistininkas pirmiausia paklausdavęs:
– Ar pylėt kiaulei?
– Pylėm, ponali, pylėm.
– Važiuokite namo, nebėr kiaulės.

Pati Emilija, Vytauto motina, sakėsi nemėgusi farmacijos. Buvo nepraktiška. Buities dalykai, kulinarija jai sunkiai sekėsi. Aš, būdama marti, negirdėjau jos kritiško žodžio. Priešingai, stebėdavosi:
– Kaip Jūra viską moka…

Tai ne taip jau dažna anytos ir marčios santykiuose.

Tik liko graužatis ir sąžinės priekaištas, kad mirus babunėlei mes, bailiai, ją palaidojome šeimos kape Tirkšliuose be kunigo. Tik bažnyčioje slapta įvyko Mišios. Mat buvome prigrasinti tuometinio konservatorijos rektoriaus J. Karnavičiaus, kad nedrįstume močiutės laidoti su kunigu – tai atsiliepsią ir pačiam Klovai, ir jo šeimai (abi Klovaitės buvo konservatorijos studentės, Boleslovas Klova ten dėstė).

KELIAMĖS Į VILNIŲ

1951 m. Vytautas baigė kompozicijos specialybę. Diplomuotas kompozitorius. Kartu studijavę draugai jau dirba Vilniuje, Valstybinėje konservatorijoje. Povilas Tamuliūnas tapo direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams. Geri buvo žmonės. Pas juos, Povilą ir jo žmonelę Aleksandrą, kartais, atvažiavę į Vilnių, ir prisiglausdavome. Gyveno jie tada dar Rudens gatvėje, turėjo mažą butelį mediniame name. Aplinkui daug žalumos. Povilas paragino Vytautą persikelti iš Kauno į Vilnių, padėjo įsidarbinti konservatorijoje.

Vytautas ir Kaune jau dirbo dėstytoju Kauno Juozo Grušio muzikos mokykloje. Vis tik 1954 m. nutarėme keltis į Vilnių. Konservatorijoje dėstė harmoniją, polifoniją.

Kaune butuką paliekame Vytauto broliui Boleslovui su mama. Mano tėvas jau buvo vedęs našlę ir išėjęs pas ją gyventi, tad butą galėjome perleisti jiems. Brolis Boleslovas ilgai kavalieriavo.

Vilniuje reikia ieškoti, kur gyventi.

Įdomus buvo mūsų pirmasis butas, kuriame teišgyvenome tris dienas. Namelis – šimtametis. Apsižiūrėjome ir nutarėme, kad grindys neatlaikys fortepijono – susmegs. Susiradome agentą Juchnevičių, kuris padėjo ieškoti kito buto. Atsirado ir neblogų pasiūlymų. Gražus, didelis kambarys netoli Aušros vartų. Bet kai šeimininkė išgirdo, kad bus fortepijonas ir juo kažkas gros, tarstelėjo:
– Na, tai jau ne.

Pagaliau susiradome labai mažą kambarėlį Latvių gatvėje, Žvėryne. Šeimininkai – tikrai simpatiški žmonės. Dieną, kad būtų daugiau vietos, užkeldavome staliuką ant lovos. Namas dar nebuvo baigtas statyti, tai šildydavomės vadinamąja „buržuika“.

Prie „buržuikos“ Vytautas su broliu buvo įpratę. Atvažiavę į Kauną studijuoti irgi taip šildėsi namus, ant jos ir valgį gaminosi. Prisimenu, kartą užėjau pas brolius – kažkoks keistas kvapas. Pasirodo, blynus kepėsi. Motina įduodavo jiems žuvų taukų, tai kam gerti – geriau blynams… O kvapelis, kvapelis!

Dirbdamas konservatorijoje, Vytautas nenutraukė ir kūrybinio darbo. Kad netrukdyčiau, išeidavau iš namų. Vaikštinėdavau po Vilniaus gatves, kurios kiekviena pasakojo savo istoriją, turėjo savąją aurą. Nepabosdavo man tos ekskursijos. Jaučiau čia gyvenusiųjų dvasią. Tvyrojo kažkokia ypatinga paslaptis.

Darbas prie operos „Pilėnai“ lyg ir apmirė. Rašė Vytautas simfoninę poemą „Jūratė ir Kastytis“, kuri 1954 m. rudenį buvo atlikta Filharmonijos simfoninio orkestro. Jaudinomės, kaip suskambės pirmas stambesnis simfoninis kūrinys, kaip jį priims publika. Prof. J. Gruodžio žmona Gruodienė drauge su mumis irgi sunerimo – kodėl programoje netikėtai buvo sukeistos kūrinių vietos? Tai buvo nenaudinga Klovos simfoninei poemai. Juo labiau kad tuo metu buvo atliekamas E. Balsio koncertas smuikui ir orkestrui (jis buvo baigęs aspirantūrą Leningrade, į koncertą atvyko net jo profesorius), o Klovos simfoninė poema buvo tik pirmasis simfoninės muzikos debiutas. Nepaisant visų aplinkybių, nutilus paskutiniams akordams pasipylė gausūs aplodismentai. Nugirdau senas muzikes šnekant:
– Tai ateities kompozitorius.

1954 m. Maskvoje įvyko Lietuvos muzikos dekada. Kompozitoriui Antanui Račiūnui buvo skubiai užsakyta parašyti operą. Tema, aišku, turėjo būti patriotinė. Tinkamiausia – apie tarybinę partizanę Marytę Melnikaitę. Prof. Račiūnas nebuvo didelis tarybinės santvarkos gerbėjas. Kartais išgėręs leptelėdavo, ką nereikia. Neišmaniau gerai muzikos, bet man atrodo, kad opera „Marytė“ nebuvo pertekusi šios ideologijos šlovinimo. Vežė ir Juliaus Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“. Na, ir mudu su Vytautu išdundėjome. Maskvoje – juodais kaspinais perrištos vėliavos: pasirodo, Stalino mirties metinės. Jos mūsų nejaudino. Priešingai.

J. Juzeliūno baletas „Ant marių kranto“ pavyko. Mes, sirgaliai, staugėme, palaikydami Lietuvos meną, plojome, pakibę kažkur teatro palubėje. Nebuvo tuo metu jokio pavydo, intrigų. Buvo Lietuva. Deja, tokių jausmų neišgyvenusiam Vytautui vėliau teko patirti ir pavydą, ir intrigas, ir kliūtis. Buvo ne kartą skaudžiai apdaužytas.

Dekados metu turėjome galimybę patekti į Maskvos Didžiojo teatro spektaklius. Baletas „Romeo ir Džiuljeta“ ilgam išliko atmintyje. Džiuljetą šoko garsioji balerina Galina Ulanova. Pavyko aplankyti ir daugiau spektaklių. Buvome išvargę, tad per M. Glinkos „Ivaną Susaniną“ snūduriavome.

Susilaukiau malonaus komplimento iš prof. A. Račiūno. Buvau dailiai pasipuošusi, na, ir pati daili.
– Lietuvaitėms gėdos nepadarysi, – įvertino profesorius.

Grįžome vienoje kupė su Dvarionais. B. Dvarionas nuobodžiavo – lošė kortomis. Beveik visi žaidimo dalyviai snūduriavo, išsilakstė. Likau kampelyje aš, jauna mergiotė.
– Gal palošiam? – pasiūlė prof. B. Dvarionas.
– Palošiam.

Didžiai nustebinau profesorių, laimėjusi ir vieną, ir kitą partiją. Patirties ir aš turėjau – mes su tėvu ir mama dažnai po pietų palošdavome. Mama pasukčiaudavo. Tai būdavo juoko.

Nesmagu, kai maestro prieš jauną partnerę pralošia. Ir dar iš pinigų, kad ir nedidelių.
– Tai gal baigiam, – pasiūlė.
– Mielai, – apsidžiaugiau.

LEMTINGI SVEČIAI

Vieną vakarą į mūsų kambarėlį Latvių gatvėje užsuko teatro direktorius Leonas Paulauskas ir režisierius Juozas Gustaitis. Paprašė pagroti operos „Pilėnai“ fragmentus. Tada ir buvo nulemtas „Pilėnų“ likimas. Teatro administracija prašė rašyti. Kuo greičiau. Vytautui buvo išduotas leidimas nemokamai lankytis visuose operos spektakliuose – skatinanti injekcija: teatras susidomėjo.

Vytautas atsisakė pusės krūvio konservatorijoje. Kultūros ministras J. Banaitis davė nurodymą išmokėti avansą – nedidelį, bet jaunystėje daug nesvarstoma. Dirbo su Jonu Mackoniu, kuris su Liudute jau irgi gyveno Vilniuje.

Po kelių mėnesių Operos ir baleto teatro direkcijos pastangomis gavome butą Gerosios Vilties gatvėje. Net keista – iš čiaupo bėga vanduo, nebereikia kurti „buržuikos“, už sienos nebeloja šuo Sargis. Bet ir gyvendami Latvių gatvėje jautėmės laimingi. Nuostabus dalykas yra žmogaus galimybė kurti, būti šalia draugo menininko, degti jo kūryba.

Tame pačiame name, kur mes gavome butą, gyveno operos solistė Marija Aleškevičiūtė-Laužonienė. Vytautas konsultuodavosi su ja dėl vokalo partijų. Operą ruošėsi diriguoti patyręs dirigentas I. Altermanas, kuris mielai teikė patarimus ir dėl orkestruotės. Visi buvo geranoriški. Spektaklio režisierius – Juozas Gustaitis, dailininkas – Juozas Jankus. Ruoštasi su dideliu entuziazmu.

Statytojai sumanė nuvažiuoti į Punios piliakalnį, kur, anot legendos, vyko garbingoji tragedija. Kalno apačioje vingiuoja Nemunas, apie patį piliakalnį būta gilių griovių, kitoje Nemuno pusėje – Punios šilas. Skardžiai dainuoja dzūkų piemenėlis – pilėnaičių ainis. Man atrodo, kad visa tai turėjo įtakos spektaklio atmosferai. Libretas vis dar buvo redaguojamas.

Pavyko ir įkvepiantis, herojinis finalas. Ar sukurtų tokį visi kritikai – profesoriaus draugai? Toli jums, mielieji, iki tos tikrosios, nemeluotos muzikos.

Premjera artėjo. Vytautas daug dirbo. Kai penktą valandą ryto įnešdavau kavą, praradęs laiko nuojautą klausdavo:
– Ar vakaras, ar rytas?

Madingos tuomet buvo perklausos. Libreto perklausoje pasisakymų būta įvairių. Kai kam kliudė, kad nėra socialinio motyvo.

Prasidėjus generalinėms repeticijoms, nutarta surengti operos „Pilėnai“ peržiūrą, kuri įvyko gegužės pradžioje. Dalyvavo daug muzikos veikėjų, kompozitorių, muzikologų. Peržiūra praėjo gerai. Atrodo, J. Čiurlionienė pasakojo, kad vyriausybinėje ložėje sėdėjęs kultūros ministras J. Banaitis nubraukė ašarą.

Tačiau po kelių dienų Vytautas buvo pakviestas pas konservatorijos direktoriaus pavaduotoją mokslo reikalams J. Tamuliūną. Šis pasakė esąs įpareigotas pranešti, kad Mokslo tarybos nuomone tokios operos rašymas gadina muzikantą, ir kad Vytautas nepraėjo pedagogų konkurso. Todėl esąs atleistas iš darbo. Konservatorijos rektorius tuo metu buvo J. Karnavičius.

Vytautas kreipėsi į kultūros ministrą J. Banaitį, papasakojo, kad dėl rašomos operos netekęs darbo konservatorijoje. Supykęs ministras telefonu paskambino rektoriui:
– Kas ten pas jus vyksta? Kad man viskas būtų sutvarkyta.

Ministras Vytautui pasakė:
– Eikite, viskas bus gerai.

Taip ir liko jis konservatorijoje – išdirbo joje keturiasdešimt metų.

Teatro administracija, nepaisydama visų priekaištų, laikėsi tvirtai. „Pilėnai“ tapo pirmąja sovietmečiu pastatyta opera, sužadinusia patriotinius jausmus. Pagarba ministrui J. Banaičiui – jis daug prisidėjo, kad šis kūrinys išvystų rampos šviesą.

Premjera įvyko 1956 m. Neišmanau gerai, bet man ir šiandien atrodo, kad režisieriaus ir dailininko darbas buvo puikus – kaip tik to reikėjo, kad būtų sujudintos „apsovietintos“ smegenys. Taip sakydavo ir Vytautas.

Uvertiūra. Pakyla uždanga. Vartai lėtai prasiveria – prasideda didingas pasakojimas. Paskutinis veiksmas – nepaprastai jaudinantis. J. Stasiūno – Margirio – galingas baritonas skamba pakiliai:
– Geriau mirtis, negu vergovė.

Finalinė scena: žynys veda pilėniečius į liepsnojantį pilies bokštą, ir nuskamba nemirtinga frazė:
– Mes mirštame nenugalėti.

Po premjeros ruošėme pobūvį mūsų bute. Ištiesėme stalus per du kambarius. Ką tik su palangiške drauge Regina išlaikiusios universitete vokiečių kalbos egzaminą, puolėme į turgų ir per naktį, šlapiais rankšluosčiais apsivyniojusios galvas, ruošėme vaišes. Tais laikais restoranai pobūvių nerengdavo. Nepavyko kimšta žuvis.

Prof. J. Gruodžio žmona buvo atvykusi į premjerą. Atsiduso:
– O, kad dabar Gruodis būtų gyvas…

Ponia Gruodienė, pamačiusi mūsų nesėkmę su žuvimi, patarė:
– Nenusiminkite, padarykite kotletus.
Taip ir padarėme – kotletai buvo nušluoti.

Puotautojai įsismagino. Marija Aleškevičiūtė nusivedė mane pas save pailsėti. Atsibudusi grįžtu – nė vieno svečio. Studentė, sesers dukra, sako:
– Susėdo visi ištvermingiausi į mūsų „Moskvičiuką“ ir išvažiavo į Vokę maudytis. Vairavo Laužonis.

Rudeniop „Pilėnus“ pamatė Kauno publika – netylantys aplodismentai. Tarp gėlių – rūtų puokštelė. Tai Sofijos Čiurlionienės sveikinimas.

„Pilėnų“ spektakliai dažnai vyko gamtoje. Įspūdingos paskutinio veiksmo ugnys, pakilūs chorai, net ir skambėję per garsiakalbius. Telšiuose žemaičiai po spektaklio surengė ovacijas.

Ypač įstrigo pastatymas per Dainų šventę Kalnų parke. Kvietimų negavome, bilietų nebėra. Kažkur viršukalnėje radę įėjimą, braunamės – sargai neįleidžia. Iš publikos pasigirsta:
– Juk čia autorius!

Atsisėdome ant suoliuko viršuje – pasirodo, tai valdžiai skirtos vietos. Už nugarų įsitaisė visa to meto valdžia. Sėdime sau visų priekyje – na ir kas.

Pirmojo pastatymo atlikėjai

Margiris – J. Stasiūnas

Eglė – M. Aleškevičiūtė, I. Jasiūnaitė

Udrys – Z. Tervydis, K. Šilgalis

Danyla – V. Adamkevičius, V. Česas

Danylos palydovas – Z. Paulauskas, A. Lietuvninkas

Ulrichas – H. Zabulėnas, Z. Paulauskas

Operos statytojai

Režisierius – J. Gustaitis

Dirigentas – I. Altermanas

Dailininkas – J. Jankus

Chormeisteris – J. Dautartas

GASTROLĖS SVETUR

Lietuvos operos ir baleto teatras dažnai vykdavo gastrolių. 1957 m. Maskvoje buvo parodyti ir „Pilėnai“. Abi su Vytauto motina raginome jį ten važiuoti. Nevažiavo – nenorėjo palikti neseniai dukrelę pagimdžiusios žmonos. Tai prisimenu visą gyvenimą. Maskvoje „Pilėnų“ opera pelnė didžiulę sėkmę. Autorius būtų pasimaudęs garbės spinduliuose. Ne toks žmogus buvo Klova.

Veikalas buvo parodytas ir Leningrado operos scenoje. Iš ten režisierius J. Gustaitis rašė:

„Žiūrovai „Pilėnų“ spektaklį priėmė labai gerai. Plojimai lydėjo visas arijas ir chorus. Paskutiniame veiksme per audringus aplodismentus nebuvo girdėti net orkestro.“

Spektaklis buvo rodomas ir per Leningrado televiziją.

1988 m. gastrolės įvyko Didžiajame Varšuvos teatre. Ir ten „Pilėnai“ pelnė šlovę. Publika po spektaklio atsistojusi giedojo Sto lat. Ar taip buvo – autorius pats nematė, negirdėjo. Tuometinė mūsų teatro administracija jo nepakvietė, net apie gastroles nepranešė.

Reikia paminėti, kad plokštelių studija „Pilėnų“ taip ir neišleido – tik jos fragmentus. Iš JAV atvykusi laikraščio „Vienybė“ leidėja Valerija Tysliavienė susidomėjo šia opera. Ji gavo radiofono įrašą, ir JAV firma „Eurotone“ išleido gražiai apipavidalintą „Pilėnų“ plokštelių komplektą. Išleidžiant plokšteles, jei neklystu, prisidėjo ir Jokūbas Stukas.

1957 m. LTSR Taryba, vertindama žymiausius lietuvių literatūros ir meno kūrinius, Vytautui Klovai už operą „Pilėnai“ paskyrė 25 000 rublių.

VAIVA

Tuo metu Operos ir baleto teatre buvo gera kūrybinė atmosfera. Administracija skatino kompozitorius rašyti nacionalines operas, baletus. Kūriniai pasipylė vienas po kito: B. Dvariono „Dalia“, E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, J. Indros „Audronė“, J. Juzeliūno „Sukilėliai“ ir kt. Nesigilinsiu į jų chronologinę seką ir pastatymų datas.

Neleido režisierius J. Gustaitis Vytautui ilgesniam laikui pasitraukti nuo teatro rampos. Kilo idėja operai panaudoti Vinco Krėvės padavimą „Vaiva, Perkūnas ir Straublys“. J. Gustaitis pradėjo rašyti libretą – poetišką, romantišką. Vytautas pradėjo rašyti muziką.

Kad rašo naują operą „Vaiva“, žinojo ir Kompozitorių sąjunga. Kartą parėjo Vytautas iš Valdybos posėdžio ir papasakojo buvęs stipriai auklėjamas už tai, kad kuria „neidėjinę“ operą. Vėliau Valdybos parengtoje ataskaitoje „Vaiva“ buvo pavadinta priešiška tarybinei moralei. Tik vėliau, įsikišus kultūros ministrui J. Banaičiui, ataskaitinį pranešimą autoriams teko perrašyti.

Nepaisydamas visų smerkimų ir grūmojimų, Vytautas dirbo toliau, kaip jau buvo įpratęs, prie darbo valandų pridurdamas ir naktis.

Gerosios Vilties gatvė, kurioje gyvenome, buvo triukšminga, oras užterštas. Laukėmės dukrelės. Nutarėme kartu su Laužoniais, pas kuriuos jau lakstė dvynukai Raselė ir Raimundėlis, vasarai pasiieškoti pastogės už miesto. Susiradome prie Antavilių. Pušynas, ežeras. Vytautas, įsitaisęs prie ežero kėdėje, rašė, perrašinėjo instrumentuotes. Aš aplinkui grybaudavau.

Namų šeimininkai čia nuodijo žiurkes, kurios nusibaigdavo po grindimis, taigi kvapelis nėščiai moteriai buvo sunkiai pakeliamas. Nutarėme bent laikinai pabėgti į Palangą. Audros, saulėlydžiai, vandenų ošimas – gal tai turėjo įtakos ir rašomos operos muzikai.

1957 m. rudenį gimė dukrelė. Prof. Račiūno žmona Evelina, man dar būnant ligoninėje, pasveikino gimus Vaivai. Tokį vardą ir parinkome. Mergytė gimė mažytė, smulkutė, bet Vytautui buvo neapsakomai graži – tikras stebuklas.

1958 m. balandžio mėnesį operos scenoje gimė didžioji „Vaiva“. Dekoracijos – R. Songailaitės, dirigentas – I. Altermanas, chormeisteris – J. Dautartas. Vaivos juostų audėja – solistės I. Jasiūnaitė ir M. Aleškevičiūtė. Perkūnas, įsimylėjęs ir pagrobęs Vaivą, – H. Zabulėnas. Naglis, Vaivos mylimasis, – V. Česnas. „Girdi, kaip marios vilnija? Žvaigždžių alsavimą girdi?“ – šią poetišką Naglio ariją jis atlikdavo nuostabiai subtiliai.

Kaip ir pasakose, taip ir gyvenime, yra gerieji ir blogieji. Atsirado ir piktų recenzijų. Aišku, tai muzikologų reikalas, tik keista, kad kai kurių arijų tekstai buvo cituojami iš pirminio libreto varianto – jų vėliau operoje neliko. Kaip liaudis sako – rašyta „iš kepurės“.

Vėliau muzikologas V. Mažeika žavėjosi ir žavėjosi šia opera.
Teisingiausias atkirtis „beidėjinei“ operai – trumpa Valstybinės konservatorijos studento Antano Venckaus recenzija „Klausytojai apie Vaivą“. Aptaręs operos muziką, chorus, scenas, autorius baigia:
„Nėra pasaulyje jėgos, kuri nugalėtų paprasto žmogaus širdį – taip trumpai galima išreikšti šios operos idėją.“
(„Vakarinės naujienos“, 1958 04 25)

Opera „Vaiva“ taip pat buvo rodoma Leningrado operos ir baleto teatro scenoje.

Geriausiai prisimenu operų gimimo istorijas, todėl šiuose prisiminimuose ir skiriu joms daugiausia vietos. Bet, aišku, tai nebuvo vieninteliai Klovos kūriniai. Jis rašė vokalinius ciklus, simfoninius ir kamerinės muzikos kūrinius, koncertus.

Prisimenu, kaip rašant muziką filmui „Julius Janonis“ buvo kankintasi prie paskutinio fragmento. Pagaliau gimė įspūdingas, sukrečiantis akordas – Mirtis…

Janonį vaidino aktorius H. Kurauskas. Statant filmą, aktorius ir kompozitorius glaudžiai bendradarbiavo. H. Kurauskas juokaudavo, kad pirksiąs masažo aparatėlį – esą reikia masažuotis, kad jaunas, kaip Janonis, atrodytų. Neprireikė. Jis puikiai tiko šiam vaidmeniui ir išore, ir vidumi.

STATOMĖS

Vytautas, užaugęs pušynų apsuptame Tirkšlių miestelyje, aš – Palangoje, tad ilgėjomės žemės sklypelio po savo kojomis. Čia, Gerosios Vilties gatvėje, kasnakt švilpaudamas pradundėdavo traukinys, vežęs anglis į elektrinę. Pravėrus langus, vakarų vėjai į kambarį nešė pramonės užterštą orą. Išėję iš savo buto, esančio ketvirtame aukšte, patekdavome tiesiai į triukšmingą gatvę.

Mūsų giminės Vitkauskai statėsi namelį Antakalnyje. Pradėjo raginti ir mus. Apie tai prasitarėme ir greta gyvenantiems Laužoniams. Idėja įsikurti kur nors arčiau gamtos ir jiems patiko. Gavome Antakalnyje sklypus – niekas nerizikuodavo juose kurtis, nes jie buvo ant aukšto kalno, įvažiavimo beveik nėra. Bet gražu. Matai Vilniaus bokštus, aplink pušys. Tai kas, kad nėra vandens, kad įvažiavimui gatvelę reikėjo grįsti lentomis – antraip mašinos klimps į smėlį.

Pradedame statybą. Kuo greičiau. Su dideliu užsidegimu, rizikuodami, ėmėme iš tėvelio kaimynės paskolą su dideliais procentais. Tėvelis už mus garantavo. Šiandien taip neišdrįstume. Bet tada – jūros marios iki kelių.

1959 m. rudenį jau įsikėlėme į vieną kambarį. Kituose dar nebuvo grindų, sienos ką tik ištinkuotos, su baisiomis dėmėmis.
– Nenusiminkit, – sako dažytojas meistras, – išnaikinau net grybą iš Varnių bažnyčios, čia tai juokas.
Žinojo meistras karvės mėšlo ir kalkių mišinio receptą. Beviltiškas dėmes pašalino.

Netrukus atsikelia kaimynystėn ir Laužoniai. Jų statybos vyko truputį vėliau. Laužonis prašydavo nesakyti Marijai, kiek jau padaryta statant. Norėjo padaryti žmonai staigmeną.

Šia proga parašysiu keletą žodžių apie Mariją Laužonienę-Aleškevičiūtę. Dzūkė iš Alytaus, Kregždėnų kaimo. Tikros, nuoširdžios dzūkiškos širdies, visada besišypsanti. Gyvenimas jos nelepino. Tėveliai išvežti į Sibirą. Gal todėl Marija ilgai nebuvo įvertinta – negavo nei ordino, nei nusipelniusios artistės vardo. Pastarąjį gavo vėliau nei kiti, bet ir netroško.

Dar gyvenant Gerosios Vilties gatvėje esančiame daugiabutyje, grįžo Marijos tėvelis, palikęs Sibiro pusnynuose amžinai ilsėtis savo gyvenimo draugę. Apsistojo pas Mariją. Liūdna senukui mieste – išvažiavo pas kitą dukterį Moniką į Zizėnų kaimą, netoli Miroslavo. Sodas, bičių aviliai – yra kas veikti, kuo pasidžiaugti. Ne taip liūdna senukui, bet niekada nepamiršęs savo gyvenimo draugės. Sugyvenę Aleškevičiai nepaprastai gražiai.

Kartą drauge su Marija nuvažiavome pas Moniką į Zizėnus. Gryčioje ant sienos kabėjo abiejų Aleškevičių portretai.
– Va, – sakė senukas, – kokia gražuolė buvo mano Mariukė. Šios, – parodė į dukras, – jai neprilygsta.

Sulaukus Nepriklausomybės, po keleto metų iš Sibiro buvo parvežta ir perlaidota šalia jau mirusio Juozulio Miroslavo kapinėse ir Marijona Aleškevičienė.

Gera ir graži buvo Marija. Ištikus ligai, nelaimei, atbėgdavo pirmoji. Augino Laužoniai dvynukus Raselę ir Raimondėlį. Rasos krikštatėviais buvome mes su Vytautu. Per krikštynų puotą Jurgis buvo užsikabinęs du medalius. Keliant kiekvieną tostą, atsistodavo ir nusilenkdavo. Humoro jam nestigo, kišenėje žodžio neieškojo.

Mūsiškės dukros Vaivos krikštynos jau buvo įvykusios anksčiau. Krikštatėvis – Jurgis Laužonis. Jeigu tikėtume, kad krikštatėvio savybės persiduoda krikštavaikiams, tai mūsiškė Vaiva žodžio kišenėje irgi neieškojo.

Atsirado mūsų „kaimelyje“ ir daugiau naujakurių. Kaimynai drauge švęsdavome Naujuosius metus, Užgavėnes. Visko ten buvo: ir fortepijono, ir pjūklo muzikos. Įrašuose dalyvaudavo ir kiemsargis Bugis, graudžiai atsiliepdamas į tokius garsus. Laužonis kurdavo eiles. Leipdavome juokais. Birželį uždegdavome ant kalno Joninių laužą. Išgėręs kaimynas Vytas Brundza parodijuodavo: „Mes su Stalinu į saulę.“ Jo tenoras toli skambėjo. Bet nebuvo arti „stukačių“.

Į mūsų namelį Pavasario gatvėje atsikraustė jauna panelė Judita Zavedskytė. Pas Laužonius nuomojo kambarį skulptorius Vytautas Šerys. Prasidėjo draugystė su dailininkais. Čia lankydavosi Kisarauskai, o skulptorius Šerys susituokė su Judita ir persikraustė pas mus. Prisimenu, kaip per Užgavėnių suėjimą Vytelį Šerį aprengėme Botaginiu – aukštas, liesas… Maestro Klovai užkišome pagalvę, ir liesas Botaginis vijo Lašininį. Abu Vytautai.

Dažnai susitikdavome su Kisarauskais. Vėliau atsirado ir bendras pažįstamas Justinas Mikutis.

JUSTINAS MIKUTIS

Justinas – žemaitis nuo Plungės. Pokario metais mokytojavo kažkur prie Kretingos. Atėmęs iš mokinių karo metu paliktus šovinius, kažkur juos suslėpė – mokykloje ar kur kitur, – kad vaikai nerastų. To užteko, kad būtų apkaltintas laikęs ginklus, nuteistas kalėti. Tardydavo jį, daužydami galvą į krosnį. Tai vėliau atsiliepė jo sveikatai.

Lageryje drauge su juo kalėjo ir vokiečių karininkai. Justinas – buvęs universiteto vokiečių kalbos studentas. Bendraudamas lageryje su karininkais, patobulino vokiečių kalbos žinias. Grįžęs iš ten dirbo vertėju. Buvo nepaprastai gabus kalboms. Tiesiog poliglotas. Užsimanė skaityti Dantę originalo kalba – savarankiškai išmoko italų kalbą.

Buitis jam nerūpėjo. Ateidavo išmėtęs pirštines, šalikus, nevalgęs.
– Ką virsim, Justinėli? – klausiu.
– Labai norėčiau žemaitiškos pusmarškonės košės.
– Kad, Justinėli, aš jos nebemoku virti, – teisinuosi.
– Aš išmokysiu, – drąsina.

Na, ir verdame. Justinas aiškina, padeda – ir išverdame visai gardžią pusmarškonę. Kai tik verdu košę (ją ir Vytautas mėgsta), vis prisimenu Justino kulinarijos pamoką.

Kalbos su Mikučiu buvo įdomios. Vadinčiau jį išminčiumi filosofu. Vaišinasi Justinas, kalbamės apie rusų cerkves. Klausėsi, klausėsi jis mano samprotavimų, sako:
– Jei jūs nebūtumėte tokia praktiška, pasiektumėte aukštumas.
– Justinėli, – atsakau, – jei aš būčiau visai nepraktiška, tu nekirstum taip gardžiai šios silkės.
– Teisybė, – sutinka Justinas.

Sykį atėjo jis kažko labai patenkintas. Šiaip jis visada sveikinosi: „Kas išmoningo? Kas naujo?“ O šį sykį pareiškė:
– Žinai, aš turiu naują vardą. Liudvika Vildžiūnaitė žiūrėjo, žiūrėjo į mane ir sako: „Tu – Pelys.“

Taip ir liko Justinas Pelys. Atrodo, tuo vardu buvo patenkintas, pats save taip vadino.

Apeidavo jis beveik visus to meto dailininkus, rašytojus. Paklausk, su kuo jis nebendravo. Laimei, tai buvo padorūs žmonės, nes Justinas kaip pavyzdį perduodavo ir jų mintis, pažiūras. Nusibelsdavo jis ir į Rusiją – ten turėjo pažįstamų disidentų. Atrodo, ir pas A. Sacharovą apsilankydavo. Kartą specialiai važiavo į Rusiją pasigėrėti ikonomis.

Literatūrą, dailę, muziką subtiliai jusdavo. Vienoje jo palto kišenėje visada buvo V. Mačernio poezijos tomelis, kitoje – kažkurio, neprisimenu, vokiečių poeto knyga.

Sakydavo, kad garbina G. Verdžio „Rekviem“, bet kad laidojant jį geriau skambėtų W. A. Mozarto „Rekviem“. Buvo religingas. Diskutuojant apie krikščionių konfesijas, labiausiai vertino katalikus – jų apeigose esą daugiau poezijos.

Sakydavo, kad Dievo esmę gali suvokti arba labai aukšto intelekto žmogus, arba primityvas. Jo teiginys: „Dievo bijome, o velnią mylime.“

Šaltą sausio naktį sėdėjome virtuvėlėje. Vyko diskusija tarp Justino ir J. Gustaičio. Justinas gynė krikščionybę, Gustaitis puolė. Nugalėjo Gustaitis – nors pats netikėjo savo argumentais, nesikarščiavo. Justinas, įsijautęs ir įsitikinęs savo teisumu, karščiavosi, tad pritrūko argumentų.

Minėjau, kad į savo išvaizdą Justinas nekreipė dėmesio. Kartą užsuko J. Mackonis, užsimezgė kalba apie Lietuvos–Lenkijos uniją. Mackonis karštai įrodinėjo savo tiesą. Kampe sėdėjo susitraukęs, apšepęs žmogelis – Justinas. Pašoko šis ir datomis, faktais užpylė kalbantįjį. Jonas Mackonis buvo nustebęs, pritrenktas, nugalėtas.

Dažnai rinkdavomės, prie vyno taurės klausydavomės muzikos. Gustaitis artistiškai reaguodavo į jį sužavėjusią muziką, o Justinas jauste jausdavo tikrąjį grožį.

Apie vyną. Justinas jį mėgo, bet gerdavo labai subtiliai – iš lėto, pasigardžiuodamas.

Grįžtu iš darbo vidurvasarį, girdžiu, iš serbentų krūmo sklindančias kalbas: šneka apie Mozartą, Beethoveną. Ogi Justinas su Vytautu skina serbentus – aišku, ne uogienei. Abu spaudė, raugė vyną.

Padaugindavo kartais Justinas. Šaltą sausio naktį atveda jį pas mus nepažįstamas žmogus, greičiausiai – kažkas iš naujų kaimynų. Rado jį beveik užpustytą. Sukasi vos atpažįstamas, apledėjęs Justinas koridoriuje. Nurengėme, batų neįstengėme nuauti. Šaukiame V. Šerį:
– Eik, numauk savo draugui batus! Reikia kuo greičiau gelbėti!

Įkišome Pelį į šiltą patalą, girdėme karštą liepžiedžių arbatą ir galvojome – jau viskas, plaučių uždegimas, o gal ir dar blogiau. Ogi ryte Justinas normaliausiai pasikelia, papusryčiauja, atkasa užpustytus takus – kad bent ką… Užgrūdintas Sibiro šalčių, lietuviškiems buvo atsparus.

Subtilus buvo žmogus. Mūsų vardinės beveik sutapdavo. Nepamiršdavo Justinas Jūratės pasveikinti. Visada atvykdavo su gėle. Labai jas mėgo. Pražydus apibėgdavo jas, lyg sveikindamas. Priskindavau:
– Nešk į bažnyčią.

Justinas su puokšte mielai leisdavosi nuo kalno į mūsų parapijos Petro ir Povilo bažnyčią.

Prisiminiau ir naktinę mūsų kelionę į Vilnių. Įsimintina naktis. Kisarauskai, Justinas ir mes su Vytautu sumanėme birželio naktį paklajoti po Vilnių. Stūksojo Vilniaus bokštai, dar paslaptingesnės tamsoje atrodė Vilniaus gatvelės. Bernardinų bažnyčios šventoriuje Justinas ėmė giedoti mišparus – juos jis ypač gražiai giedodavo. Išsiskirstėme išaušus, Neries pakrantėje jau čiulbėjo lakštingalos.

VĖL PRIE OPEROS

Po „Pilėnų“ Jadvyga Čiurlionytė supažindino mus su tremtiniu. Savo gėdai niekaip negaliu prisiminti jo pavardės. Jis turėjo nuostabią idėją operai apie Šv. Onos bažnyčios istoriją. Tema labai viliojanti, įdomiai sumanytas scenarijus.

Deja, tuo metu negalėjai rašyti, ką užsimanęs. Ir taip jau – dvi iš eilės „beidėjinės“ nacionalinės operos. „Pilėnus“ pavyko prastumti, įvedant rusų kunigaikščio Danylos paveikslą – šiokia tokia tautų draugystė. Nors istoriškai tai buvo pateisinama: Lietuvos kunigaikščių dukterys tekėdavo už rusų didikų ir atvirkščiai – tai buvo vadinama politika.

O kuo pridengsi temą apie bažnyčios istoriją? Vilniaus istorija mini faktus, kaip caro ir Napoleono kareiviai plėšė bažnyčias, o tarybiniais metais jos apskritai buvo verčiamos sandėliais. Valdžia pateikdavo ataskaitą Maskvai, kaip sekasi kovoti su religija, sėkmingai platinti ateizmą. Norint neužkirsti kelio tolimesniems užmanymams, reikėjo atiduoti duoklę „ciesoriui“.

Gustaitis pasiūlė temą, primenančią Pirčiupio tragediją – iš vokiečių okupacijos laikų. Pagrindinis herojus Andrius – partizanas. Beje, šiuo vaidmeniu, galima sakyti, savo karjerą pradėjo Virgilijus Noreika. Išryškėjo jo talentas.

Elena ir jos motina, neišduodamos partizanų, žūsta nuo fašistų rankos. Svarbus vaidmuo tenka dukteriai Elenai, kurios vaidmenį ir atliko Elena Saulevičiūtė. Įspūdinga, sukrečianti jos rauda prie žuvusios motinos.

Pirmojo veiksmo scenoje vokiečiai ruošiasi egzekucijai. Pasmerkta sušaudymui minia, suklupusi prieš mirtį, gieda „Marija, Marija“.

Deja, garbinga valdžios atstovų komisija, išsigandusi, liepia šią giesmę išimti, nepaisant to, kad meniniu ir muzikiniu požiūriu dėl to scena labai nukentėjo. Liko duobė.

Spektaklis – autoriai, statytojai ir solistai – buvo pristatyti Valstybinei premijai, kuri ir buvo paskirta. Operos premjera įvyko liepos mėn. 2 ir 3 d.

O tų pačių metų lapkričio mėnesį mums gimė duktė – šauni mergytė.

Jau buvome įsirengę namą, buvo šilta, sausa. Aš šiek tiek sirguliavau, bet viskas baigėsi gerai. Vytautas buvo rūpestingas tėvelis, padėdavo man – naktimis keldavosi prie kūdikio. Kad ir turėdamas naujas pareigas, Vytautas surado laiko parašyti romansų ciklą poetės Degutytės tekstais „Žemėje ieškosiu tavo bruožų“.

Šiame cikle yra romansas „Dvi pušys“. Prie mūsų namo kaip tik auga dvi galingos pušys. Kaimynai komentavo, kad jos ir buvo apdainuotos. Deja, ne šios.

**„Dvi pušys sukibę
Vienos neišplėš šiaurys.
Dvi pušys sukibę
Vienos gelmė nepraris.

Į saulę – žali sparnai.
Į smėlį – gruoblėti pirštai.
Dvi pušys sukibę
Šakom ir šaknim
Amžinai“.**
(J. Degutytė)

Taip likimas lėmė, kad du žmonės, kaip ir pušys, sukibo šakom ir šaknim amžinai. Ištikima draugystė, bendros idėjos.

Šis romansų ciklas buvo gerai įvertintas ir reiklių muzikos kritikų. Jį atliko V. Adamkevičius ir kamerinis orkestras. Vėliau, Rygoje, – E. Zvirgzdina ir Latvijos kamerinis orkestras.

Gyvenimas eina savo keliu.

Mažajai mergytei reikėjo išrinkti vardą. Gražina? O jei bus negraži? Anglina? O jei bus ne angeliška? Pasipylė pasiūlymai. Pagaliau sutarėme dėl paprastos tiesos: mama Jūratė, tai ir duktė tegul bus Jūratė. Krikštatėviais tapo pas mus gyvenusi Judita Zaveckytė – būsimoji skulptoriaus V. Šerio žmona – ir Vytauto brolis dailininkas Boleslovas.

ŽALGIRIS. DU KALAVIJAI

Jonas Mackonis, nerimstantis entuziastas ir patriotas, kviečia vėl grįžti prie istorinės temos. O jeigu Žalgirio mūšis? Abu sutaria – rašysime. Jonas imasi libreto. Režisierius Gustaitis taip pat pritaria šiai idėjai.

Deja, ne visiems ji patiko. Ar iš įsitikinimų, ar pagal užsakymą spaudoje pasirodė straipsniai. Vienas muzikologas rašo:

„Ir keisčiausia, kad dabar, kai tarybiniai žmonės, mūsų bendraamžiai, atlieka nematytus taikaus darbo žygdarbius, kai respublikoje kyla tokie septynmečio gigantai kaip VRES, mes įkvėpimo ieškome už storų Marienburgo pilies sienų ar Žalgirio kautynių laukuose.“

Autorius žinomas. Tegul ilsisi ramybėje. J. Mackonis, jį sutikęs, tik paklausė:
– Tai abortais užsiiminėji, dar negimusį kūdikį marini?

Kitas samprotavo:

„Kaip toks ramus žmogus, kaip Klova, gali rašyti dramatišką muziką?“

Išsprendė Klova – ramus žmogus – „Pilėnų“ finalą, išspręs ir Žalgirio mūšio finalą. Pamirštama, kad gelmės yra ramios, o neramūs – tik paviršiai.

Buvo galima nujausti, kad nacionalinių, ypač istorinių, operų kūryba kažkam kėlė nepasitenkinimą. Operos ir baleto teatro direktoriui Z. Paulauskui „prikabinta“ intriga – esą buvęs „baltaraištis“. Dėl to jis buvo atleistas iš pareigų, o į jo vietą paskirtas kompozitorius Vytautas Laurušas.

Vėliau paaiškėjo, kad Z. Paulauskui mesti kaltinimai nepagrįsti. Priešingai – jis buvo išgelbėjęs net kelis rusų belaisvius. Atleistas kaip „nesusipratimo“ auka, jis perėjo dirbti į Valstybinę konservatoriją, tapo vokalinės katedros vedėju ir parengė ne vieną gerą solistą.

Visa atmosfera rodė, kad šią operą pastatyti nebus lengva. Mackonis libretą jau rašė, tad reikėjo rimtai ruoštis jo perklausai. Autoriai nutarė libretą pateikti Mokslų akademijos Istorijos institutui. Gavo labai teigiamą įvertinimą: įvykiai traktuojami teisingai, tema – labai reikalinga visuomenei. Raštą pasirašė žymūs istorikai, tarp jų – R. Batūra.

Vienos perklausos nepakako – libretas turėjo būti svarstomas ir Meno taryboje, kurią sudarė teatro vadovai (tuo metu direktorius buvo V. Laurušas), Kultūros ministerijos, Kompozitorių sąjungos (vadovaujamos E. Balsio) atstovai ir kt. Buvo aišku, kad istorinė opera tuo metu nepageidaujama: Lietuvos istorija stumiama į užmarštį, paminklai griaunami, o čia – dar viena tema, primenanti didybę. Vieni bijojo atsakomybės, kiti – gal vykdė nurodymus. Mackonis vėl kreipėsi į istorikus ir mokslininkus, kviesdamas į libreto aptarimą.

Labai išsamiai ir gražiai kalbėjo Vanda Zaborskaitė. Tai buvo didelė parama – buvo įrodyta, kad tema neprieštarauja ideologijai.

Aistros pamažu aprimo. Prasidėjo įtemptas, atsakingas pastatymo darbas. Režisierius Gustaitis sumanė scenoje pademonstruoti Vytį. Teatro dailės cechas pabūgo prie Vytauto palapinės pakabinti vėliavą su Vyčio ženklu. Režisierius kreipėsi į kultūros ministrą Banaitį. Atsakymas buvo trumpas:
– Darykite su visomis regalijomis.

Taip prie Vytauto palapinės iškilo raudona kunigaikščio vėliava su baltu Vyčiu – pirmasis viešas Vytis okupuotoje Lietuvoje.

Rašant paskutinio veiksmo – mūšio – muziką, buvo sukurtas choras keturiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių (lenkiškos giesmės tekstas ir melodija gauti iš Varšuvos). Tačiau Akademinio teatro operos chorui tai pasirodė per sunku. Užtat Skaičiavimo mašinų saviveiklinis choras, vadovaujamas E. Sapranavičiaus, šias partijas išmoko ir puikiai atliko savo ataskaitiniame koncerte.

Teatre sklandė nuotaika: „Kam mokytis, juk vis tiek nuims.“

Finale buvo planuota panaudoti J. Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“, papildant jį apšvietimais, choro perėjimais, vėliavų judesiais. Kadangi chorų neliko, žlugo ir sumanymas. Klova suabejojo, ar verta spektaklį leisti į dienos šviesą. Gustaitis nusprendė: tegul vyksta – pats faktas svarbus. O kadangi mūšio didingumas buvo sumažintas, nutarta pakeisti pavadinimą į „Du kalavijai“. Žalgirio lauke stovi paminklas su dviem kalavijais; be to, istorikai mini, jog prieš mūšį kryžiuočiai įteikė Vytautui ir Jogailai du kalavijus.

Premjera įvyko 1966 m. spalio 8 d., nors opera buvo baigta dar 1965-aisiais – 555-osioms Žalgirio mūšio metinėms. Premjera praėjo pakiliai. Garbus kompozitorius K. Kaveckas, be menkiausio pavydo, šaukė:
– Bravo, bravo!

Vėliau „Du kalavijai“ buvo rodyti ir Kaune. Sėdėjome ložėje su Kauno miesto Vykdomojo komiteto sekretore Narkevičiūte. Ji man pasakė:
– Saugokite savo vyro talentą.

Jos, komunistės, nebaugino nei Vytautas, nei Vytis. Daugelio partinių žmonių širdies gelmėse gyveno patriotizmas; kiti bijojo dėl karjeros ar buvo tiesiog kinkadrebiai.

Vytauto vaidmenį atliko K. Šilgalis ir J. Urvelis. Įkvėptai skambėjo K. Šilgalio arija:

„O, Lietuva, dėl tavo laisvės ir garbės
Skausme širdis, kovoj ranka nesudrebės!“

Recenzijos buvo santūrios. Smuikininkas A. Livontas kartą pasakė:
– Keisti lietuviai – reikėtų visais varpais skambinti, o jie priešingai.

Vėliau pasikeitė teatro administracija. Užgeso „Pilėnų“ laužai, tas pats nutiko ir „Dviem kalavijams“. Spektaklis, likęs be režisieriaus, negalėjo gyvuoti. Niekas kūrėjų neberagino – rašyk, dirbk.

Bet Vytautas dirbo. Harmonizavo liaudies dainas, kūrė vokalinę ir instrumentinę muziką. Virgilijus Noreika pasiūlė sukurti tenorui ciklą liaudies dainų motyvais. Taip gimė aštuonių dalių ciklas „Ganyklų dainos“, kurį Noreika atliko Lietuvoje, JAV, Leningrade, Maskvoje, Berlyne. Vėliau atsirado „Šienapjūtės dainos“, atliktos Edvardo Kaniavos ir įrašytos su liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“.

Kūrinių Vytautas Klova sukūrė labai daug – simfoninių, kamerinių, vokalinių, koncertų, kantatų. Tačiau operų gimimo istorijos labiausiai įsirėžė atmintin. Jo gyvenimas nenubėgo veltui: kūryba, kūryba, trumpas atokvėpis – ir vėl kūryba.

KELIONĖS

Kokie jauni žmonės nesvajoja turėti mašinos? Dar gyvendami Kaune už pirmąjį Vytauto honorarą įsigijome „moskvičiuką“. Prisimenu to įvykio istoriją.

Automobilį anuomet buvo sunku gauti. Vytautas dar prieš Naujuosius metus išvyko į Minską „tykoti“ mašinėlės, drauge su Karaška, kuris mokėjo vairuoti – kad, taip sakant, parvarytų būsimojo automobilio. Mašinos buvo parduodamos pagal užsirašiusių pirkėjų eilę. Jie nusipirko iš kažko vietą eilėje ir laukė. Apsigyvenę buvo pas kažkokį minskietį – tą patį, kuris tą eilę ir pardavinėjo.

Tuo metu pas mus Vilniuje susirinko linksma kompanija sutikti Naujųjų metų. Daugiausia dailininkai – brolio Boleslovo draugai. Mes, moterys, sukomės virtuvėje. Ir štai:

– Vytautas parvažiavo!

Išbėgome visi į kiemą, susikibę rankomis sušokome aplink tą mažytę mašinėlę ratelį.

Žūtbūt reikėjo pradėti važinėti – išmokti vairuoti, gauti teises. Žiema, slidu. Kompozitorius V. Kuprevičius apsiėmė būti mokytoju. Privažiuoja kryžkelę ir šaukia:

– Mirtis!

Puikiausiai atsiminsi, kaip dėmesingai reikia tokią vietą pervažiuoti. Jokių šviesoforų dar nebuvo. Grįždavo abu sušalę. Greitai ruošdavau karštą „spaustinę“, nors širdies gilumoje mąstydavau: o kodėl nepalaukus pavasario – kas verčia rizikuoti slidžiose gatvėse? Bet nieko nepadarysi: toks buvo Vytauto bruožas – jei užsimanė, plyš trūks turi pasiekti.

Vasarą pasileisdavome Žemaitijos keliais. Mašinėlė negalėjo važiuoti greičiau kaip 60 km per valandą. Ir gerai. Sustodavome, fotografuodavome žemaičių koplyčias, koplytėles.

Kartą važiavome Salantų–Platelių keliu. Pakelėje sustojome, užėjome į sodybą atsigerti. Įsišnekėjome apie tuščias pakelės koplytėles.

– Bova daug deivalių, peimenys rinka, bibliotekas vedėja kūrena. Pustelninkas kelis išratavojęs.

Žemaičiai pustelninku vadina atsiskyrusį nuo visuomenės žmogų, gyvenantį visiškoje vienumoje. Surizikavome užeiti. Trobos vienas galas beveik nugriuvęs, antrame – primityvi krosnis, ant kurios apžėlęs žmogelis verdasi bulves. Kampe suversti „deivale“. Kad neištiktų ir jų žūtis, paprašėme mums padovanoti. Sutiko – sakė, po jo mirties vis tiek bus išnešiota.

Mūsų giminių mažai bebuvo likę – išblaškyti, apleidę sodybas.

Žemaičių Kalvarijoje, miestelio centre, Adomui Mikai – revoliucionieriui, mano tėvelio pusbroliui – stovėjo paminklas. O Kalvarijos bažnyčios šoniniame altoriuje buvo užrašas: „Fundatorius kun. Mika“. Abiejų pusbrolių – Rapolo ir Adomo – dėdė palaidotas prie pat kapinių koplyčios, kaip ir pridera kunigui.

Vaikams paaugus, važinėdavome po Lietuvą plačiau. Nakvodavome palapinėse, dažniausiai prie ežerų. Kartą apsistojome prie Balaušo ežero, užsikūrėme pakrantėje laužą. Paežere ėjo vyriškis. Prisiartinęs pagyrė, kad tvarkingai kūrename. Įsišnekėjome apie netvarką – naikinamą mišką. Naujasis pažįstamas paragino:

– Rašykite, rašykite visi, netylėkite.

Tai buvo Č. Kudaba.

Prie Bebruso ežero įsikūrėme didesnė draugų kompanija. Vienas dienomis likdavo budėti stovykloje – jis gamino ir valgį. Kiti būdavome laisvi: kiekvienas eidavome savais keliais. Popietę sukrisdavome pamiegoti. Senukas kerdžius, eidamas pro šalį, beveik visada garsiai surikdavo:

– Ar miegi? Na, miegok, miegok.

Ką tu ten bemiegosi…

Fantazijos kompanijai netrūko. Vieną vakarą surengėme karnavalą: virtome „juodaodžiais“, skrybėlėta ponia vedėsi „šunį“. Viena stovyklautoja, dailininkė (tada dar studentė) Ieva Labutytė, iš liesiausio stovyklautojo sukūrė giltinę. Visas karnavalas nugarmėjo pas greta stovyklaujančius kaimynus. Padarėme įspūdį – žadėjo ir jie atvykti su atsakomuoju vizitu. Bet nesulaukėme.

O Šuminų kaimas, kurio beveik visi gyventojai – Šuminai! O vaizdas nuo Ledkalnio! Kokia nuostabi Lietuva…

Siesarčio ežeras. Apsistojome nedidelė kompanija – Indrikoniai, Gustaičiai ir mudu. Naktis graži. O buvome balsingi. Dainavome prie ežero, apšviesto mėnesienos, iki aušros. Rytą atėjo žmogus, nešinas pienu.

– Čia jums už gražias dainas. Visą naktį praklausėme. Sakome: kaip pasauly žmonės dar taip gražiai dainuoja…

Vandens paviršiumi nuplaukė mūsų dainos net iki kaimo.

Atsibeldėme kartą nedidelė kompanija prie Platelių ežero. Visų neapeisi – tik apiplauksi. Pakrantėje stovi kateriukas, plukdantis turistus. Mūsų neveža – per mažai žmonių. Paklausėme, kiek kainuoja bilietas ir kiek žmonių plukdo. Sutikome nupirkti visus bilietus ir taip, pasisamdę kateriuką, dairėmės po Platelių ežero pakrantes. Nakvojome palapinėse.

Naktį girdime giesmes. Iš kur? Pasirodo, nuskendo mergelė – naktį buvo būdynė, giedami „Kalnai“.

Ta proga – keletą žodžių apie žemaičių laidotuvių papročius. Pirmame vežime veža karstą, antrame – giedorius su „patrūbočiais“, kituose – palydintieji. Palaidojus velionį, atlydėjusieji vedasi „patrūbočius“ prie giminių kapų, prašo: „Patrūbyk mona motušele“, kitas – „patrūbyk mona babunele“. Dažniausiai – „Amžiną atilsį“.

Pasitaikydavo ir kuriozų. Dar Tirkšliuose būdavo: girdžiu, iš restorano sklinda dūdų muzika. Klausiu:

– Kas čia?

– Buvo šermenys, dabar dudoriai turi pinigų, nuėjo į restoraną.

Ir sklinda iš restorano polkos, valsai, paskui – ir „Viešpaties angelas“, „Amžiną atilsį“, o dažnai pabaigai – Lietuvos himnas. Vietos valdžia pernelyg nepersekiojo – ką su įkaušusiais prasidėsi? O gal ir tavo matušelei reikės patrūbyti…

Prie pašarvoto mirusiojo būtinai giedodavo „Kalnus“, „Karunką“. Giedodavo to paties kaimo žmonės. Gaila, kad tas giedojimas virsta profesija. Mirus mano pusseserei (buvau jos dar gyvos prisaikdinta atvykti į laidotuves), vieną naktį „Kalnus“ giedojo kaimynai, o kitą – atvežti iš Mažeikių „profesionalai“. Reikia pripažinti: vietinių giedami „Kalnai“ buvo arčiau amžinojo atilsio. Gaila, jei išnyks šie papročiai, jei giesmės virs komercija.

Jeigu jau nutolau nuo kelionių ir pasukau prie žemaičių papročių, prisiminsiu, kaip Justinas pasakojo apie jų kaime buvusią moterį, kuri vakare, peržegnojusi ugniakurą, tardavo: „Šventoji Gabijele, meigok.“

Sugalvojome savo priemonėmis pakeliauti ir toliau – tada geriausiai pažįsti kraštą ir žmones. Susiorganizavome su Bičiūnais (irgi kelionių entuziastais) vykti į Užkarpatę dviem automobiliais. Pervažiavome Ukrainą. Žmonės draugiški – leisdavo palapines pasistatyti arčiau namų, nes miškų nebuvo matyti: vien begalinės lygumos, užsėtos kukurūzais ir javais.

Pasiekę Karpatus, surimtėjome. Keliamės į kalną – mūsų sunkiasvorė naujoji „Pobeda“ užverda, o pro šalį prašvilpiančio mažyčio „zaporožiečio“ keleiviai pašaipiai moja pro langus. Vytauto ekipaže – vien moterys. Keliantis per aukščiausias vietas, vadinamas perėjomis, moteriškaitės iš baimės cypdavo.

Kartą, atradę gražią vietą prie upelio, statėmės palapines. Bandėme užmegzti kalbą su vietiniu gyventoju – guculu, tačiau jis kalbėjo sava tarme. Sunkiai sekėsi. Kažką aiškino, rodė. Supratome tik tiek, kad čia būta kiškių ar lapių. Paskui paaiškėjo: naktį į kukurūzų lauką iš kalnų nusileidžia meškos…

Ne visada naktimis ima miegas. Pastebėję tolumoje švieselę, nuėjome. Kalno pašlaitėje nakčiai buvo apsistoję šienpjoviai. Virš laužo kepė lašinius, o varvančius taukus lašino ant duonos, kurią valgydami užsigerdavo šaltinio vandeniu. Pavaišino ir mus. Įsišnekėjome – jie mokėjo šiek tiek ir rusiškai. Svajojo ištrūkti iš didžiosios imperijos, nes ir jiems grėsė tautinis išnykimas.

Geriausiai savo jausmus išreiškė Goverlos kalno papėdėje stovyklos viršininkas. Daug nekalbėjo – tik, imituodamas ištiestą šautuvą, trumpai pareiškė:

– Ruskim – vo!

Mums, pabaltijiečiams, skyrė geriausią palapinę. Anksti rytą pažadinęs atvedė paauglį guculą – mūsų vedlį. Į Goverlą užkopėme lengvai, vingiuotais takais. Vedlys net išgąsdino: užkopęs krito kaip akmenukas ir kietai užmigo. Leidžiantis nuo kalno leidome sau pasipliuškenti srauniuose krištolo skaidrumo upeliuose.

Išgirdę, kad pačioje Užkarpatės kalnų viršūnėje esama ežero, sumanėme jį pamatyti. Berods, jis vadinosi „Suvenyras“. Vėl tas pats paauglys Jonas rodė mums kelią. Švietė iš laimės – pirmą kartą gyvenime važiavo lengvuoju automobiliu. Viršukalnėje pamatėme neišpasakyto skaidrumo ežerėlį: atrodė, iš kur jis čia atsirado?

Pakelėje sustojome prie mažo namelio. Viduje vietos nedaug – lovelės, vaikai kaip pupos: vienas paskui kitą. Pasiūlėme nusifotografuoti. Suskato moteriškė puošti vaikus, o pati užsidėjo gražiausią prijuostę. Tai turbūt buvo pirmoji šeimos nuotrauka gyvenime. Atsidėkodama guculė žūtbūt norėjo dovanoti savo siuvinėtą rankdarbį.

Rašant apie kalniečius, panorau prisiminti ir mūsų nuotykius Gruzijoje.

Visose respublikose vykdavo Kompozitorių sąjungos suvažiavimai, muzikiniai plenumai, į kuriuos kviesdavo muzikus iš kitų respublikų. Aprūpindavo viešbučiais, nes šiaip Tarybų Sąjungoje gauti viešbutį buvo sudėtinga. Susigundėme su Vytautu nuvažiuoti. Iš Lietuvos vyko tik du atstovai – kompozitoriai V. Paltanavičius ir V. Klova, o aš, pastarojo žmona, taip pat galėjau gauti vietą viešbutyje. Lankėmės koncertuose, operos spektakliuose.

Vieną laisvesnę dieną sugalvojome visi trys kopti į kalnus. Įsėdome į autobusiuką, kuriuo važiavo vien tik grįžtančios iš Tbilisio moterys, apsikrovusios tuščiais pieno indais. Prasidėjo lijundra. Keliukas siauras, šalia – skardžiai, bedugnės. Vis tiek stebiu. Paltanavičius žiūri į grindis – nejauku dairytis. O mano Vytautas… Viešpatie! – jis ramiai snaudžia.

Laimingai užsikėlę užsukome į arbatinę. Ji buvo pilna gruzinų, besivaišinančių vynu. Buvome išmokę pasakyti:

– Gamardžoba Sakartvelos! (tegyvuoja Gruzija!)

O kas tada pasidarė! Tuojau stalai sutraukti į vidurį. Mes pasodinti garbingiausioje vietoje. „Bratja, bratja!“ – džiūgauja gruzinai, ir kiekvienas sveikina vyno taure. Nepriimti, neišgerti negalima – įžeisi. Laikomės iš paskutiniųjų.

Dar ne viskas: mūsų garbei šalia esančiame bendrabutyje suorganizuojamas koncertas. Sėdime tiesūs kaip stulpeliai.

Baigėsi koncertas, išvažiavo paskutinis autobusas. Neišleido svečių vaišingi gruzinai – surado pažįstamą, važiuojantį lengvąja mašina į Tbilisį, paprašė ir mus parvežti. Jokios baimės nebeliko: nei slidaus kelio, nei prarajų. Vynelis – stebukladarys. Pagarbiai brolius lietuvius atvežė iki viešbučio. Jokio atlygio iš svečių, pasveikinusių „Gamardžoba Sakartvelos“, neėmė.

Suprantamos šiandien ir čečėnų laisvės kovos. Kalniečiai – laisvi žmonės, kaip kalnų ereliai.

AMERIKONIŠKOJI TRAGEDIJA

Statant operą „Du kalavijai“, 1965 m. susitiko Klova ir Rygos operos teatro vyriausiasis režisierius Kārlis Liepa, čia režisavęs S. Rachmaninovo operas „Aleko“ ir „Frančeska da Rimini“. Mackonis su Klova tuo metu irgi nerimo: ieškojo naujos operos temos, kad nesikartotų panašios scenos, tos pačios istorinės situacijos, tas pats herojinis patosas.

Prisiimsiu sau – gerą ar blogą – nuopelną. Papuolė man į rankas T. Dreizerio romanas „Amerikoniškoji tragedija“. Pakišau šią mintį vyrams. Tik pavadinimas, mano galva, turėjo būti „Baltoji jachta“, nes visa tragedija ten vyko dėl aistros praturtėti. Toks siužetas komisijoms gal ir neatrodys „beidėjinis“, o muzikai – pakankamai dramaturgiškas.

Kiek vėliau, „Gintaro“ viešbutyje susitikę Kārlis Liepa ir Vytautas ėmė kalbėti, kad Vilniaus ir Rygos menininkams reikėtų sukurti bendrą didesnį kūrinį – kad ir operą. Tema turėtų būti nevietinio pobūdžio. Vytautas prisipažino: jis su Jonu Mackoniu turį sumanymą operai pagal Dreizerio romaną, o darbinis pavadinimas būtų „Baltoji jachta“. Ar tai nebūtų tinkama ir Rygos operos ir baleto teatrui? Režisieriui Liepai tema patiko – sutarta imtis darbo.

Su Jonu Mackoniu apie tai jau buvo kalbėta, ir jis ėmėsi rašyti libretą. Vėliau autoriai nutarė atsisakyti „Baltosios jachtos“ pavadinimo: opera vadinsis „Amerikoniškoji tragedija“.

Vieną vakarą ateina Jonas drauge su žmona Liudute. Paprastai Liudutė retai kur lankydavosi. Tik Jonas, tikras dzūkas, apibėgdavo daugelį pažįstamų – „pasikieminėdamas“.

– Spėk, ką tau atnešiau? – šypsosi Jonas ir paduoda Vytautui „Amerikoniškosios tragedijos“ libretą.

Vytautas šito nesitikėjo – manė, reikės laukti dar pusmetį, metus, o gal Jonas apskritai „sustreikuos“.

– Aš norėjau pamatyti Vytauto veido išraišką, todėl ir atėjau drauge, – paaiškino Mackonienė.

Na ką gi – reikia sėstis prie rimto darbo.

Šį kartą kūryba nebuvo trukdoma „perklausų“. Režisierius libretui priekaištų neturėjo. Atvykdavo Kārlis Liepa į Vilnių, ne kartą perklausė klavyrą. Paklaustas apie pastabas, atsakė: jo uždavinys – įsigilinti į kūrinį ir scenoje atskleisti autoriaus mintis. Liepa buvo nepaprastai jautrus muzikinei minčiai. Klausydamas paskutinio veiksmo (jau baigto klavyro), pasakė:

– Viskas praėjo. Nusivylimas. Baigtis.

Taip muzikinėje kalboje buvo autoriaus sumanyta.

Režisierius siūlė muzikines interliudijas tarp operos paveikslų. Ko gero, tai dar labiau sustiprino dramaturgiją. Pastatymas buvo ypač išradingas. Paskutiniame veiksme Liepa panaudojo projekciją – o tais laikais operos scenoje tai buvo retenybė.

1969 m. opera išvydo Rygos operos ir baleto teatro rampą. Publika spektaklį priėmė labai šiltai. Dar ilgai „Amerikoniškoji tragedija“ laikėsi Rygos teatro repertuare. Spektakliai nutrūko tik mirus pagrindiniam atlikėjui – tenorui Janui Zāberui-Klaidui.

Tuo pačiu metu, kai klavyras ir partitūra buvo įteikti Rygos operos teatrui, jie buvo įteikti ir Lietuvos operos ir baleto teatro vadovams. Teatro direktoriaus V. Laurušo atsakymas buvo vienareikšmis:

– Geriau negalim, blogiau nenorim.

Opera gal tikrai nebuvo prasta. Grįžęs iš Rygos, Balys Dvarionas pasakė:

– Mačiau pirmą Klovos operą, kuri gali skambėti ir pasaulio scenose.

Tai buvo rimta recenzija. Dvarionas komplimentais nesimėtė.

Gražią recenziją parašė muzikologė Jūratė Vyliūtė. Gerai įvertino ir muzikologas Adeodatas Tauragis. Operos klavyras ir partitūra ir šiandien tebeguli Lietuvos operos ir baleto teatre, tarp kitų operų partitūrų.

O galėtų suskambėti – kad ir pirmuoju pavadinimu, „Baltoji jachta“.

Klaidas, nuteistas mirti, mato savo svajonę, savo tragediją – baltąją jachtą. Turto aistra būdinga žmonijai ir šiandien.

OPERA „AVE VITA“

Buvo baigiamas statyti naujas, modernus Operos ir baleto teatras. Ta proga reikėjo naujos operos. Laiko iki teatro atidarymo liko nedaug. Tuometinis kultūros ministras išsikvietė Klovą ir pasiūlė šiai progai parašyti operą apie Julių Janonį. Laikas – pasakiškai trumpas.

Kompozitorius prasitarė, kad „Pilėnai“ nepelnytai nuėjo nuo scenos. Ministras pažadėjo, jog jie bus atstatyti. Klova gavo ir oficialų ministro kreipimąsi:

Gerb. drg. V. Klovai,

Tarybų Lietuvos muzikinė visuomenė ir žiūrovai nekantriai laukia naujų originalių operų pastatymų. Šios meno šventės ypač svarbios šiuo metu, kai Operos ir baleto teatras ruošiasi pereiti į naujus rūmus. Todėl Kultūros ministerija ir teatras yra labai suinteresuoti Jūsų kuriamos operos „Julius Janonis“ pastatymu galimai greitesniu metu.
Linkėdami Jums kuo geriausios kūrybinės sėkmės, tikimės ir reiškiame viltį, kad „Julius Janonis“ artimiausiais metais užims deramą vietą Jūsų sukurtų operų tarpe ir taps reikšmingu muzikinio gyvenimo įvykiu.

Su pagarba – L. Šepetys
Lietuvos TSR kultūros ministras
1973 m. kovas
(Kalba netaisyta)

Terminas – neįtikėtinai trumpas. Bet menininkas nebūtų menininkas, jei visko neapskaičiuotų. Klova rizikavo.

Jonas Mackonis, kažkada prasitaręs, kad rašys libretą operai apie Julių Janonį, vis dėlto atsitraukė. Jis supažindino Klovą su poetu Juozu Nekrošiumi, kuris apsiėmė kurti libretą ir nepaprastai meniškai išsprendė sudėtingą uždavinį.

Netoli Varėnos, pamiškėje, Šarkiškių kaime, turėjome mažą grytelę – vasarnamį. Krosnis buvo, malkų – užteko, pianinas, atsivežtas iš miesto, stovėjo vietoje. Kompozitorius pasiėmė nemokamas atostogas ir išvyko į savotišką tremtį. Tapęs tikru pustelninku.

Vienuma, miškas, jokio televizoriaus, jokių laikraščių. Kaimynai toli, neįkyrūs, pagarbūs. Kartą per savaitę aš atvažiuodavau, prigamindavau maisto – ir atsiskyrėlis vėl likdavo vienas su savo herojais.

Kartą man tapo net nejauku – jis buvo taip atitrūkęs nuo kasdienybės, kad realus gyvenimas tarsi nebeegzistavo. Jis bendravo tik su savo operos personažais. Tačiau darbas sekėsi kaip niekada sklandžiai. Klavyras buvo baigtas per neįtikėtinai trumpą laiką – nepraėjo nė pusmetis.

Poetiški libreto tekstai diktavo muziką. Poetas rašė apie poetą. Politikos buvo nedaug. Juodasis ponas, žvaigždžių gesintojai – blogis. Simboliai. Kova už gėrį, meilę, tragiška baigtis. Visa tai buvo itin dėkinga muzikai.

Deja, režisierius pasirinko realistišką sprendimą. Politikos nebuvo vengiama. Vietoj balandžių scenoje priskrido raudonos vėliavos. Autoriai tokio sumanymo neturėjo. Gal taip reikėjo. Gal taip buvo įmanoma.

Opera pavadinta „Ave, vita“ – pagal poeto žodžius.

Ave, vita, moriturus te salutat
(Sveika, gyvybe, tave sveikina mirti pasiryžę)

Gaila, kad šis įsimintinas choras taip ir netapo chorų repertuaro dalimi.

Paskutinė scena baigiasi poeto mylimosios Justės arija:

Kai vėtroj gulbino sparnai palūžta,
Kai krūtine jis trenkiasi į uolą,
Kartu su juo, palikus ramų gūžtą,
Baltoji gulbė sūkuriuosna puola.

Šią ariją atliko G. Apanavičiūtė.
Juodasis ponas – V. Daunoras.
Janonis – V. Noreika, A. Čiplys.
Dailininkas – H. Ciparis.
Režisierius – V. Grivickas.
Dirigentas – R. Geniušas.

Klova neapvylė ministro pasitikėjimo. Operos „Ave, vita“ klavyras pradėtas 1973 m. gegužės 25 d., baigtas 1973 m. spalio 25 d.. Partitūra ministerijai ir teatrui įteikta 1974 m. pradžioje. Premjera įvyko 1974 m. lapkričio 6 d.

KAIP GIMĖ „LUPIKAI“

Spektaklio metu jaudinuosi, guodžiuosi libretisto žmona Laisvute, kad ne taip viskas vyksta – ir pastatymas, ir naujojo teatro akustika šlubuoja. O ji, šaunuolė, sako, jog jaudinasi ne dėl to, kas scenoje, o kad po premjeros viskas gerai praeitų.

Buvome drauge paruošusios vaišes. Kaip jau buvo įprasta, po spektaklių premjerą švęsdavome su statytojais ir solistais mūsų namuose. Verandoje stovėjo alaus bačkutė, valgiai – ant stalų, o kas norėjo ko stipresnio, galėjo laisvai pasirinkti.

Tačiau šventimas tuo nesibaigė.

Dar prieš spektaklį draugai ir giminės buvo pažadėję:
– Mes stipriai plosim – lupsim!

Taip mūsų draugų ir giminių būrelyje gimė pavadinimas – „lupikai“.

Paviešėję pas mus, „lupikai“ nutarė susiėjimą pratęsti Šarkiškėse – tame namelyje, kur atsiskyrėlis Vytautas kūrė operą. Stebėtinai geras buvo pianinas „Belarus“ – daugybę metų neišsiderinęs.

Kitų ypatingų baldų ten beveik nebuvo, o ir vietos – nedaug. Tačiau proga buvo dviguba: Aloyzas Mažeika gavo paskyrą automobiliui (tais laikais be paskyros – nė iš vietos) ir nusipirko „Žigulį“, anuomet vadintą „liuksu“. Tokį pirkinį, žinoma, reikėjo aplaistyti.

Balanda Mažeikienė prisikepė bulvinių dešrų, ir išgarmėjome į Šarkiškes.

Neapsiėjo be nuotykių. Vienas iš „lupikų“ bandė apšerkšnijusiu rąstu pereiti upelį Dubenį – ir pliumpt! – atsidūrė lediniame vandenyje. Greitai buvo perrengtas, sušildytas karšta arbata ir pakištas po patalais.

Nekrošius tuoj pat sukūrė posmelį:

Diversantas Bronius
Turškėsi kaip ruonis.

O pats „ruonis“, atšilęs ir sveikas, jau netrukus dalyvavo vakaro puotoje – perrengtas sausais drabužiais, apvilktas šiltu languotu moterišku puspalčiu. Jo paties rūbai džiūvo prie pečiaus.

Man ir šiandien neaišku, kaip tame mažame namelyje visi sutilpo pernakvoti. Viskas, kas tik buvo rasta, buvo paklota ant grindų. Gelbėjo ir dvi senoviškos, plačios lovos.

Tačiau Broniui-ruoniui nuotykiai tuo nesibaigė. Sumanęs naktį išeiti į lauką, pataikė į kamarą, kurios durys iš vidaus neturėjo rankenos. Eina jis aplink sienas ir šaukia:
– Išleiskit, nerandu durų!

„Lupikai“ gyvavo ir toliau. Prezidentu buvo išrinktas Vytautas Klova, kuris per mūsų susiėjimus sėdėdavo prisisegęs blizgančią žvaigždę. Drauge sutikdavome Naujuosius metus, o rudenimis Šarkiškėse pagrybaudavome.

Po truputį draugiška kompanija ėmė retėti. Mažeikos išvažiavo į Palangą, Bronius kažkaip dingo be žinios, o ir sveikata jau nebeleidžia tokių susibūrimų, tokių nakvynių.

Nors šiemet Palangoje su Aloyzu dar planavome: gal visai neblogai būtų surengti „lupikų“ suvažiavimą, kol dar krutame ir dar neklausiame:
– O kas tu toks būsi? Kažkur matytas…

PILĖNŲ ATNAUJINIMAS

Naujuosiuose teatro rūmuose, pasikeitus administracijai, kilo sumanymas atnaujinti „Pilėnus“. Statyti operą buvo pakviestas režisierius Gustaitis, dailininkas – F. Navickas. Atsimenu tą dieną, kai susitiko būsimieji operos statytojai – ji buvo šviesi ir pakili. Visi degė entuziazmu. Sutapo režisieriaus ir dailininko patriotinės nuostatos, gimė naujų idėjų, viskas vyko su tikru įkvėpimu.

Tuo skaudesnis buvo smūgis, kai vieną dieną suglumęs naujasis teatro direktorius V. Noreika pareiškė Gustaičiui, kad jis „Pilėnų“ nebestatysiąs. Kas išsigando „nacionalisto“ režisieriaus, iš kur ir kas paskambino – taip ir liko nežinoma. Galima tik nujausti.

Režisiere tapo V. Mikšaitė. Ji dirbo nuoširdžiai, turėjo gerų sumanymų, studijavo klavyrą, klausė įrašų. Kaip ir daugelis režisierių, vengė kartoti ankstesnių pastatymų scenas – baimė pasikartoti dažnai nugali ištikimybę pirminiam sumanymui, nors tai ne visuomet kenkia kūrinio idėjai.

Dėl antrojo veiksmo kilo nesutarimų su autoriumi. Režisierė pareiškė: jei autorius nesutinka su jos sprendimu, ji atsisakysianti statyti operą. Kaip nesutiksi, kai kūrinys tiek metų buvo pakibęs tarp gyvenimo ir mirties. Vis dėlto reikia pripažinti – pastatymas buvo meniškas. Jame labiau pabrėžtas dramatizmas, ir tai buvo teisinga.

Režisierė pasakojo, kad paskutinėje, gynybos, scenoje statistai nešė tuščiavidurius rąstus. Jie taip įsijautė į vaidmenį, kad atrodė, jog neša tikrus, sunkius, ir tuojau, apimti įniršio, leisis nuo pilies sienų. Susideginimo scena taip pat buvo įtaigi – plastiška, gili, estetiškai paveiki. Gal kas ir pasigedo archainės pirmojo spektaklio dvasios, tačiau meniškumu šis pastatymas jai tikrai nenusileido. Svarbiausia – finalas buvo.

Teatras ruošėsi gastrolėms Maskvoje. Prieš tai dar kartą nutarta atnaujinti „Pilėnus“. Šįsyk režisieriumi tapo Egidijus Domarkas. Autorius su režisieriumi, o ypač su dirigentu R. Geniušu, daug kur nesutarė. Buvo imtasi trumpinti veikalą, kai kur atsirado tuštumos, logikos stoka. Klova, užsispyręs žemaitis, kreipėsi į Autorių teisių gynimo valdybos vadovą, pareikšdamas, kad nesutinka, jog taip apkarpyta opera būtų pateikiama žiūrovams.

Galų gale statytojai ir autorius susitarė. 1986 metų birželį „Pilėnai“ vėl pasirodė Maskvos Didžiojo operos ir baleto teatro scenoje. Publika buvo įvairi, daug užsieniečių, aplodismentų netrūko. Buvo ir vilniečių, kurie, pastebėję autorių, sukėlė ovacijas. „Pilėnai“ gyveno toliau.

Yra viena data, galbūt pati svarbiausia. Sausio 13-osios vakarą „Pilėnų“ spektaklis buvo nemokamai rodomas Operos ir baleto teatre. Mes tuo metu jau buvome prie Parlamento, kai tiesiai iš spektaklio atskubėjo žiūrovai. Per minią nemačiau, bet pasakojo, kad prie pat Parlamento stovėjo pilėniečių drabužiais apsirengę „pilėniečiai“.

Savo uždavinį „Pilėnai“ atliko.

Ir šiandien, su širdgėla, klausiu: ar išsipildys mūsų tautos išsvajoti troškimai?
Tikėkime, kad į paviršių iškilusias šiukšles nuneš skaidri srovė – mūsų jaunimas.

DUKROS MUZIKANTĖS

Gal mes patys, o gal likimas nukreipė mūsų dukras į muziką. Šiandien sunku pasakyti – ar tai buvo dovana, ar išbandymas. Veikiausiai ir viena, ir kita.

Vaiva septynerių pradėjo lankyti M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Mokėsi smuiko pas mokytoją K. Kristapavičių. Jūratė kiek vėliau pasirinko fortepijoną – M. K. Čiurlionio meno mokykloje ją mokė mokytoja M. Lapėnaitė. Atrodo, dar buvo per maža, kai nupirkome jai fortepijoną – džiaugsmo nebuvo:

– Vaiva gali savo smuiką draugams parodyti, išnešti į kiemą, o aš fortepijono neišnešiu…

Baigusios Čiurlionio mokyklą, abi studijavo konservatorijoje – smuiko ir fortepijono specialybes. Pasisekė patekti pas gerus, atsidavusius pedagogus: A. Livontą, J. Dvarioną, pianistą K. Grybauską. Tobulinosi ir Leningrade – neakivaizdinėje aspirantūroje. Ten teko dažnai važinėti.

Problemų netrūko. Su viešbučiais – ypač. Maisto pertekliaus, juolab geresnio, nebuvo nei pas mus, nei ten. Išmokau gaminti dešras, skilandžius. Kvapnūs lagaminai atverdavo viešbučių ir bendrabučių duris greičiau nei pažymėjimai.

Kadangi buvo iš Pabaltijo, dukros pasakojo, jog bendrabutyje gaudavo baltą patalynę – o šiaip jau, kaip sakydavo, „užsimesk apklotą ir miegok“. Viešbučiuose knibždėjo tarakonai – jų ir šiandien instinktyviai baidomės.

Dukros – muzikantės. Tėvas – kompozitorius. Natūrali tąsa.

1983 metais Vaiva atliko Vytauto Klovos Koncertą Nr. 2 smuikui ir orkestrui. 1984-aisiais Jūratė – Koncertą Nr. 2 fortepijonui ir orkestrui. Tai buvo ir profesinis išbandymas, ir ypatingas šeimos įvykis.

Šiandien abi dirba pagal savo specialybes – tas, kurios kartais ima ir apkarsta. Vaiva groja Valstybiniame simfoniniame orkestre. Jūratė – koncertmeisterė Muzikos akademijoje. Gyventi tenka pagal „autonomijos taisykles“: neišbalansuoti atlyginimai, neaiškūs etatai, nuolatinė nežinia – gausi ar negausi.

Dar Jūratė dirba ir „Liepaitėse“, su mažaisiais „studentais“. Jie ją labai myli – iš darbo grįžta vis nešina gėlių puokštėmis. Tai bene tikriausias atlygis.

Žvelgiant į Švietimo ir Kultūros ministerijų tvarką, vis kyla klausimas: kas ir kaip joms vadovauja? Ar aklai stumsimės pirmyn, teisindamiesi, kad „taip yra Europoje“? Europa ne visur turėtų būti pavyzdys.

Mes esame gabi, muzikali tauta. Daugeliu atžvilgių savo vidine kultūra Europą net lenkiame. Todėl ir neramu – ar neprarasime savo neįkainojamų lobių?

KELIONĖ Į ČIKAGĄ

Čikagos lietuvių operos teatras sumanė statyti operą „Pilėnai“. Orkestro partiją reikėjo pritaikyti mažesniam sąstatui. Laiko buvo nedaug, bet, kaip visada, Klova sėdo dieną ir naktį – spėjo parengti partitūrą laiku. Tai buvo tipiškas Vandenio bruožas: ilgai lyg ir nieko nedaryti, o paskui, sutelkus titaniškas jėgas, nudirbti milžinišką darbą.

Premjera buvo numatyta 1984 m. balandžio mėnesį.

Autorius buvo kviečiamas vykti į Čikagą, bet kategoriškai pareiškė – be žmonos nevažiuosiąs. Taigi teko ruoštis ir man. Nesinorėjo pasirodyti vargetomis, laukti, kad kas aprengtų ar paremtų. Laikai buvo sunkūs: santaupos nuvertėjusios, pensijos – minimalios. Vyrai turi kostiumų, kurie neišeina iš mados. Moterims sudėtingiau – keičiasi ir mados, ir figūros. Siuvo dukros – šiaip taip „papuošė“ mamą. Ponia Danutė Barienė, pas kurią apsistojome Čikagoje, dar kai ką pridėjo, kai ką pridengė gražia skara.

Iš Vilniaus išskridome balandžio pabaigoje, prieš pat Velykas. Kopenhagoje pernakvojome viešbutyje, su malonumu ragavome švediškus pusryčius.

Čikagos muitininkus sudomino mano atsivežtos verbos. Išvyniojau. Tokių „žiedų“ jie nebuvo matę. Klausė, ar iš Rumunijos. Atsakiau – ne, tokie dalykai daromi Lietuvoje. Verbos buvo praleistos.

Mūsų grupės jau laukė čikagiečiai. Buvome pakviesti į lietuvių namus pietų. Iki graudulio jaudino šiluma ir meilė, su kuria jie buvo įrengti. Dvelkė tėvynės ilgesiu, prisiminimais, tikėjimu.

Ponia Danutė ir ponas Jonas Bariai jau buvo lankęsi pas mus Vilniuje. Dabar vykome pas juos. Pakeliui jie užsispyrė, kad eitume kartu į parduotuvę. Pasirodo – batų. Esą Velykų proga dovanoti batus. Ar tai buvo paprotys, ar tiesiog gera širdis – nežinau, bet abu su Vytautu gavome po porą gražių batų.

Barių namelis buvo jaukus, sklypas nemažas. Vėliau ponas Jonas ir Vytautas pakaitomis jį šienavo – abu panašios sveikatos, panašaus užsispyrimo.

Velykų rytą važiavome į lietuvių bažnyčią Lemonte. Ponas Jonas mus susodino automobilyje tam tikra tvarka – kaip pridera važiuoti į Velykų Mišias.

Prasidėjo repeticijos. Savo orkestro Čikagos lietuvių opera neturėjo – samdė muzikantus. Svetimtaučiai orkestrantai stebėjosi instrumentuote: kažkur yra Lietuva, turinti savą muziką, kultūrą. Atradimas. Visa buvo daroma iš aukų – be valstybės paramos, be skundų. Tikėjimas, kad salė bus pilna, kad žmonės ateis.

Dekoracijos buvo gaminamos Lietuvoje, pritaikytos Čikagos scenai. Vėl įtampa – jos vėlavo. Galiausiai atvyko. Teatro vadovai patys dirbo scenoje – nešiojo, statė, kėlė. Padėjo ir vaikai. Tikras bendruomenės darbas.

Aplankėme laikraščio „Draugas“ redakciją. Redaktorė ponia Danute Bindokienė – nepaprastos energijos žmogus. Redaguoja laikraštį, rašo knygas. Padovanojo savo knygą „Lietuvių papročiai“ – vertybę ypač tiems, kurie gimė jau svetur.

Klovų vaikystės draugai Priščepionkos, dar 1944 m. pasitraukę į Vakarus, pakvietė mus aplankyti Otavoje. Iki premjeros dar buvo savaitė, tad ryžomės. Ponas Jonas Baris ankstų rytą palydėjo mus į traukinį. Vykti turėjome iki Toronto, kur laukė Viktoras Priščepionka-Priškus.

Kanados sienoje pildėme deklaracijas itin skrupulingai. Gretta sėdėjusi porelė nustebo:
– Viskas gerai, ramiai sėdėkite ir džiaukitės kelione.
Sovietinių muitinių patirtis buvo giliai įsirėžusi.

Toronte mus pasitiko Viktoras ir Antanas Ulba. Čikagoje jau žydėjo gėlės, o čia – sniegas. Paviešėję, išvykome į Otavą. Stebino Kanados gamta: juodos voverės miesto centre, kiškiai, graužiantys tulpes.

Grįžome į Čikagą automobiliu. Pakeliui – viešbučiai, Biblijos prie lovų, ramios kapinės su kukliais paminklais. Nei prabangos, nei pompastikos. Prisiminus mūsų kapines – verčia susimąstyti.

Visais operos reikalais rūpinosi Čikagos lietuvių operos valdyba: pirmininkas Vaclovas Momkus, vicepirmininkai Vytautas Radžius ir Jonė Bobonienė. Spektaklio meno vadovas ir dirigentas – Alvydas Vasaitis, jam talkino iš Vilniaus atvykęs Vytautas Viržonis. Režisieriui Egidijui Domarkui teko nelengvas uždavinys – bet jis jį išsprendė.

Premjera įvyko 1984 m. balandžio 17 d.
Salė – pilnutėlė. Atvyko garbių svečių, tarp jų – diplomatas Alfonsas Eidintas. Spektaklis praėjo sklandžiai. Ovacijos netilo. Mūsiškis Viktoras net pamatuojo – 4,5 minutės.

Po spektaklio kompozitorius pasakė:

„Išbraukime žodžius ‘mes’ ir ‘jūs’. Esame vienos tautos vaikai – mes.“

Sugiedota „Ilgiausių metų“.

Dar vyko susitikimai su kraštiečiais, su mažeikiečiais, dalyvavome lietuvių šventėje Lemonte. Ten susipažinome ir su būsimu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi.

Pirmasis pilnas „Pilėnų“ vaizdo įrašas buvo padarytas Čikagoje. Jį Vytautui įteikė Algis Plenys. Lietuvoje tokio įrašo iki šiol neturime.

Grįžome namo. Be baimės muitinėje. Prisimenant Maskvos patirtis, norėjosi ištarti:
pagaliau turime savo muitinę, niekas mūsų nebeterorizuos.

Ir džiaugtis – tikrai buvo kuo.

PILĖNAI TRAKUOSE

Atrodė, kad Čikagoje nuskambėjo paskutinis „Pilėnų“ spektaklis. Tačiau opera vėl atgimė – šįkart Trakų pilies fone.

Nelengvas uždavinys teko režisieriui Egidijui Domarkui: statyti spektaklį po atviru dangumi, neįprastomis sąlygomis, gyvos istorijos apsuptyje. Pavyko. Finalas sukrečiantis: pilėniečiai lėtai kyla į liepsnojantį pilies bokštą, nuskamba nemirtingi žodžiai – „Mes mirštame nenugalėti“ – ir figūros pranyksta ugnyse.

Pasakojo, kad per repeticiją, pamatę liepsnojantį bokštą, Trakų gyventojai iškvietė gaisrininkus net iš Vilniaus – Pilis dega!

Po premjerinio spektaklio, kuriam dirigavo I. Altermanas, visus kitus „Pilėnų“ pastatymus perėmė tuomet dar jaunas dirigentas Vytautas Viržonis. Tik paskutinėse gastrolėse Maskvoje operai dirigavo R. Geniušas.

„Pilėnai“ skambėjo gamtoje daugelyje Lietuvos vietų. Kaip sakydavo V. Viržonis:
„Pilėnus ir po gamtą aš išvežiojau.“
Ir šiandien, tarp Trakų pilies sienų, „Pilėnų“ spektaklius tebeveda šis operos sėkmei itin nusipelnęs dirigentas.

Dar prieš mūsų vedybas sapnavau sapną: labai greitai, lyg lėkte, skriejame vingiuotu, švariu keliu. Ir šiandien tą kelią matau. Nepajutome, kaip juo drauge keliaujame jau penkiasdešimt metų. Atšventėme Auksines vestuves.

Kai nuėjome pas mūsų parapijos – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios – kleboną tartis dėl santuokos atnaujinimo, jis ėmė klausinėti, ar esame našliai, ar išsiskyrę. Paaiškinus, kad kalbame apie Auksines vestuves, nustebo: tokia šventė šiandien – retas dalykas. Neatrodėme ir per seni. Dar kartą pakartojome ištikimybės ir draugystės priesaiką – iki mirties.

Juokavau, kad su ta priesaika įkliuvau. Vytautas ne kartą sunkiai sirgo, bet juk prisiekta – reikia ištikimai slaugyti. Geros dukros, geri anūkai – visi drauge ištraukėme jį iš ligos patalo. Šiandien jau abiejų sveikatos nebe auksinės. Metų nemažai – nėra ko norėti.

Vytautas, užaugęs religingoje šeimoje, sukūrė lietuviškas Mišias, kurios retkarčiais skamba Vilniaus arkikatedroje. Bažnytinių giesmių konkurse viena iš keturių giesmių – „Malda“ (žodžiai Lacrimos) – buvo įvertinta premija. Brangų raštą Vytautas priėmė iš paties Vyskupo rankų.

Mūsų spintose – daug padėkos raštų, daug apdovanojimų. Siena papuošta juostomis – visos pelnytos. Tačiau Vytautas neturėjo ir neturi nei puikybės, nei pavydo jausmo, nors pats ne kartą buvo puolamas, ir nepelnytai. Tai būtų galėję palaužti silpnesnį žmogų, atgrasyti nuo kūrybos. Tačiau tylus, stipraus charakterio žemaitis, atlaikęs smūgius, kantriai dirbo toliau.

Džiaugiamės galingu beržu, kuris jau užaugo ir dengia mūsų balkoną, bet dar neužstoja Vilniaus bokštų – leidžia gėrėtis miesto vaizdu.

O kada Dievulis pašauks Anapilin – jau ne nuo mūsų priklausys.

Ar galėsime tada pasakyti:
FECI QUOD POTUI – padariau, ką galėjau?