Wagneris ir dirbtinis intelektas Bairoite: ar algoritmas jau gali kurti operos dramaturgiją?

Bairoitas po 150 metų: sugrąžintas „Riencis“ ir dirbtinio intelekto „Žiedas“

150-metį minintis Bairoito festivalis savo istoriją perskaitė dviem visiškai skirtingais būdais. Pirmą kartą Festivalio rūmuose parodyta ankstyvoji Richardo Wagnerio opera „Riencis“ („Rienzi“) sugrąžino kūrinį, ilgai laikytą už oficialiojo Bairoito kanono ribų. Jubiliejinis „Nibelungo žiedas“ – „Ring 10010110“ – priešingai, mėgino aprėpti pusantro šimtmečio festivalio atmintį, sceninius vaizdus realiu laiku generuodamas dirbtiniu intelektu.

Abu sumanymai buvo rizikingi. Tačiau jų vertinimas atskleidė paradoksą: nepatogią praeitį sugrąžinęs „Riencis“ pripažintas reikalingu festivalio žingsniu, o į ateitį nukreiptame DI eksperimente daugelis kritikų pasigedo svarbiausio – nuoseklios dramaturgijos.

Kodėl Bairoitas susigrąžino „Riencį“?
Wagnerio „Riencis“ Bairoito Festivalio rūmuose iki šiol nebuvo statytas. Festivalio repertuarą tradiciškai sudaro dešimt paties kompozitoriaus pripažintų sceninių kūrinių – nuo „Skrajojančio olando“ iki „Parsifalio“. Ankstyvosios operos „Fėjos“, „Uždrausta meilė“ ir „Riencis“, nuo kurių Wagneris vėliau atsiribojo, į šį kanoną nepateko. Todėl „Riencio“ sugrįžimas nėra paprastas repertuaro papildymas. Jis kelia klausimą, ar kūrėjo valia turi visiems laikams nustatyti jo kūrybinio palikimo ribas, ir skatina iš naujo pažvelgti į operą, kurioje jau ryškėja vėlesnio Wagnerio muzikinio teatro bruožai.

Bairoite atlikta specialiai parengta kūrinio redakcija. Jos autoriai svarstė, kaip „Riencis“ galėjo atrodyti, jeigu apie 1871 metus Wagneris būtų parengęs galutinę operos versiją ir suderinęs ją su savo brandžiojo teatro samprata. Buvo lyginami skirtingi partitūros sluoksniai, remiamasi naujausiais tyrimais ir atkuriamos kai kurios prarastomis laikytos vietos.

Kūrinio istoriją dar labiau komplikuoja dingęs Wagnerio rankraštis. Jis buvo patekęs į rankas Adolfui Hitleriui ir pradingo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Hitlerį žavėjo pasakojimas apie liaudies tribūną, iškylantį kaip minios vadą ir galiausiai tos pačios minios sunaikinamą, todėl „Riencis“ tapo vienu nacionalsocialistinės Wagnerio recepcijos simbolių.

Sugrąžinti šią operą į Bairoito sceną reiškė ne mėginti ją išteisinti, bet pripažinti nepatogią festivalio ir Wagnerio kūrybos istorijos dalį.

Riencis – šiuolaikinis populistas
Alexandros Szemerédy ir Magdolnos Parditkos režisuotame spektaklyje veiksmas iš XIV amžiaus Romos nukeliamas į netolimą ateitį. Ekranai, tiesioginės transliacijos, mobiliuosius telefonus primenantys įrenginiai ir rinkimų kampanijų šūkiai politinę kovą paverčia atpažįstamu šiuolaikinės viešosios erdvės reginiu.

Riencis čia yra ne tik istorinis Romos tribūnas, bet ir dabarties populistas. Jo galią kuria minios lūkesčiai, komunikacijos priemonės ir gebėjimas politiką paversti spektakliu. Tačiau ilgainiui jis pats tampa susikurto įvaizdžio įkaitu.

Dalis kritikų mano, kad režisūrinė koncepcija perkrauta. Politinę dramą papildė psichozės, incesto, biblinių citatų ir tiesioginių transliacijų motyvai. Vis dėlto „Riencio“ sugrįžimo reikšme abejota mažiau negu kai kuriais konkrečiais sceniniais sprendimais.

Ypač palankiai įvertinta muzikinė spektaklio pusė. Nathalie Stutzmann vadovaujamas Bairoito festivalio orkestras atskleidė ne tik operos karinį ir chorinį monumentalumą, bet ir lyrinius epizodus, kuriuose jau girdėti būsimojo Wagnerio muzikos bruožai. Pagrindinės partijos atlikėjas Andreasas Schageris išsiskyrė balso jėga, ištverme ir scenine charizma. Jennifer Holloway dainavo Adrianą, Gabriela Scherer – Riencio seserį Ireną.

„Riencis“ nepasirodė kaip nepelnytai užmirštas šedevras, kurį būtina įtraukti į nuolatinį repertuarą. Jis tapo kūriniu, padedančiu geriau suprasti ir Wagnerio meninę raidą, ir politinę jo muzikos recepciją.

„Žiedas“: nuo mito iki kodo
Visai kitokį santykį su istorija pasiūlė jubiliejinis „Nibelungo žiedas“ – „Ring 10010110“. Skaičius 10010110 dvejetainėje sistemoje reiškia 150, o projekto paantraštė „Nuo mito iki kodo“ nusakė pagrindinę ambiciją: tetralogiją („Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfridas“, „Dievų žuvimas“) ir jos interpretavimo Bairoite istoriją paversti kintančiu skaitmeniniu pasakojimu.

Projektą kuravo Marcusas Lobbesas. Koncepciją jis rengė su Nilsu Corte, dramaturgu Andri Hardmeieriu ir už skaitmeninį bei DI pasakojimą atsakingu Romanu Senklu.

Svarbu tiksliai pasakyti: dirbtinis intelektas spektaklio nerežisavo. Kūrybinė grupė parinko medžiagą, nustatė temas ir dramaturgines ribas, o generatyvinė sistema spektaklio metu kūrė ir atrinko vaizdus. Jai buvo pateikta apie tūkstantį reginių iš penkiolikos ankstesnių Bairoito „Žiedo“ pastatymų. Tetralogija buvo suskaidyta į maždaug 250 kelių minučių segmentų. Kiekvieno veiksmo pradžioje pasirodydavo 1876 metų pirmojo „Žiedo“ scenovaizdžių fragmentai, vėliau į vaizdų srautą įsiliedavo kitų epochų pastatymų citatos, politinės istorijos epizodai ir laisvos meninės asociacijos.

Dainininkų judėjimas scenoje buvo sąmoningai apribotas. Michaelas Volle, Camilla Nylund, Klausas Florianas Vogtas ir kiti solistai dažnai likdavo tarp dviejų didžiulių ekranų, todėl didelė pasakojimo ir komentavimo funkcijos dalis teko projekcijoms.

Būtent čia atsivėrė pagrindinė projekto problema.

Ar reginių atmintis gali tapti dramaturgija?
DI gebėjo susieti Valhalą su ankstesniais jos sceniniais įvaizdžiais, Zygfridą – su kitais Bairoito Zygfridais, o žiedą – su politinės galios, kapitalo ir istorinių katastrofų vaizdais. Projekcijose pasirodė Theodoras Herzlis, Adolfas Hitleris, naftos krizės užuominos ir abstrakčios kompozicijos, primenančios XX amžiaus tapybą.

Tačiau asociacijų gausa dar neatsakė į dramaturginį klausimą: kodėl būtent šis reginys turi pasirodyti šią akimirką ir ką jis pakeičia tolesnėje kūrinio raidoje?

Wagnerio „Žiedas“ tokiam eksperimentui ypač sudėtingas. Maždaug penkiolikos valandų tetralogija pagrįsta ilgais priežasties ir pasekmės ryšiais. Albericho meilės išsižadėjimas, žiedo nukaldinimas, Votano sutartys, prakeiksmas, Brunhildos nepaklusnumas ir senojo pasaulio žlugimas sudaro vientisą įvykių raidą.

Tą pačią atmintį saugo leitmotyvai. Jie ne tik išlaiko kūrinio formą, primena personažą ar daiktą, bet ir komentuoja ankstesnius sprendimus, perspėja apie jų padarinius, susieja dabarties akimirką su tuo, kas įvyko prieš kelias valandas.

DI sistema turėjo didžiulį vaizdų archyvą, tačiau ne visada pajėgė paversti jį dramaturgine atmintimi. Daugeliui kritikų rezultatas priminė ne naują „Žiedo“ interpretaciją, o ankstesnių interpretacijų enciklopediją. Sistema mokėjo atsakyti, ką dar būtų galima parodyti, bet ne visada, kodėl tai būtina rodyti.

Publikos reakcija aiškiai atskyrė muzikinį atlikimą nuo sceninės koncepcijos. Po „Dievų žūties“ Christianas Thielemannas, Bairoito festivalio orkestras ir solistai buvo palydėti ilgomis ovacijomis, o kūrybinė grupė – švilpimu bei nepritarimo šūksniais „bū“.

Muzikinė atmintis liko žmogaus rankose
Thielemanno vadovaujamas orkestras, kritikų vertinimu, padarė tai, ko generuojamų vaizdų sistema dar nepajėgė: išlaikė viso ciklo kryptį, ilgalaikes įtampas ir jų atomazgas.

Tai nereiškia, kad žmogus savaime pranašesnis už technologiją. Skyrėsi pats veikimo principas. Dirigentas ir orkestras „Žiedą“ kūrė kaip vientisą laiko procesą, o DI daugiausia reagavo į atskirus segmentus ir jų asociacijas. Muzikoje atsispindėjo ne tik tai, kas vyksta dabar, bet ir kur visa tai veda.

Eksperimentas susidūrė ir su pačia Bairoito klausymosi tradicija. Festivalio teatro architektūra slepia orkestro ložę, publikai nesiūlomi įprasti subtitrai, o ilgi spektakliai reikalauja ypatingo susikaupimo. Visa ši tvarka skatina pirmiausia klausytis. DI kuriami ekranų vaizdai veikė priešinga kryptimi – nuolat reikalavo žiūrėti, atpažinti citatas ir sekti naujas asociacijas. Technologinis eksperimentas ėmė konkuruoti ne tik su Wagnerio muzika, bet ir su per 150 metų Bairoite susiformavusiu klausymosi būdu.

Lietuviškas jubiliejinio Bairoito akcentas
Jubiliejiniame sezone skambėjo ir Lietuvos vardas. Asmik Grigorian sugrįžo prie Zentos partijos Wagnerio „Skrajojančiame olande“ – Dmitrijaus Černiakovo spektaklyje, kuriuo 2021 metais debiutavo Bairoito festivalyje ir sulaukė audringų publikos ovacijų.

Šiemet Grigorian dainavo rugpjūčio 6-osios spektaklyje, dar kartą pasirodė rugpjūčio 18 dieną. Oksanos Lyniv diriguojamame pastatyme Olando partiją atlieka Nicholasas Brownlee, Dalando – suomių bosas Mika Karesas, Erikos – Benjaminas Brunsas. Kituose dviejuose spektakliuose Zentą dainuoja Elisabeth Teige.

Šis sugrįžimas svarbus ne vien dėl lietuviškos pavardės festivalio afišoje. Černiakovo „Skrajojantis olandas“ jau pats tapo naujausios Bairoito istorijos dalimi: 2021 metų premjeroje Lyniv buvo pirmoji moteris, dirigavusi per visą festivalio istoriją, o Grigorian Zenta – vienas ryškiausių spektaklio atradimų. 150-mečio sezoną atnaujintas pastatymas priminė, kad festivalio istoriją kuria ne tik jubiliejinės premjeros ir technologiniai eksperimentai, bet ir interpretacijos, prie kurių verta sugrįžti.

Kas pasikeitė ir kas išliko?
Per pusantro šimtmečio Bairoitas smarkiai pasikeitė. Festivalis nebesaugo Wagnerio kūrinių kaip neliečiamų relikvijų, leidžia persvarstyti paties kompozitoriaus nustatytą kanoną ir technologiją paverčia ne dekoracija, bet vienu pagrindinių spektaklio kūrimo įrankių. „Riencio“ premjera ir DI „Žiedas“ būtų buvę sunkiai įsivaizduojami ankstesniais festivalio laikotarpiais.

Tačiau išliko esminis Bairoito principas – visas dėmesys sutelkiamas į Wagnerio kūrybą ir jos interpretavimo istoriją. Net radikaliausi bandymai čia neišvengiamai matuojami pagal tai, ar jie padeda išgirsti ir suprasti kūrinį.

Jubiliejiniai „Riencis“ ir „Žiedas“ pateikė du skirtingus atsakymus. Pirmasis sugrąžino ilgai nutylėtą operą, pripažino jos politinį svorį ir leido išgirsti, kaip iš ankstyvosios partitūros auga vėlesnis Wagneris. Antrasis mėgino aprėpti visą 150 metų sceninių interpretacijų istoriją, tačiau susidūrė su archyvo pertekliumi. Kol kas įtikinamesnis pasirodė kritiškas sugrįžimas į praeitį. „Riencis“ paliudijo, kad kanonas gali būti persvarstomas. „Žiedas“ priminė, kad prieiga prie kultūrinės atminties dar nesuteikia gebėjimo sukurti jos prasmę.

Bairoitas įrodė nebijantis eksperimentuoti. Tačiau jubiliejiniai projektai patvirtino ir seną tiesą: nauja priemonė tampa meniškai reikšminga tik tada, kai aiškiai žinoma, kam ir kodėl ji naudojama.

Abstract

Bayreuth at 150: The Return of Rienzi and an AI Ring

The 150th anniversary of the Bayreuth Festival confronted its history in two radically different ways. Wagner’s early opera Rienzi, performed in the Festspielhaus for the first time, challenged the boundaries of the Bayreuth canon and reopened questions about the composer’s artistic development and the political reception of his work. The anniversary Ring 10010110, by contrast, used artificial intelligence to generate visual material in real time from the accumulated imagery of previous Bayreuth productions. The experiment exposed a fundamental distinction between access to cultural memory and the ability to turn that memory into dramaturgy. While the AI system could produce an abundance of associations, critics often found that it struggled to sustain the long-term causal and dramatic relationships on which Wagner’s tetralogy depends. Christian Thielemann and the Bayreuth Festival Orchestra, meanwhile, demonstrated how musical interpretation can preserve memory across many hours of performance. Together, Rienzi and the AI Ring posed a central question for the anniversary festival: how can tradition be reconsidered without losing the artistic logic that gives it meaning?