XII-asis tarptautinis Marko Skakio festivalis: pradžia ir nuostabūs atradimai

LDK Valdovų rūmuose tęsiasi 12-asis tarptautinis Marko Skakio senosios muzikos festivalis. Kaip kalbėjo festivalio vadovas Vytautas Gailevičius, festivalio motto ir įkvėpimo šaltiniu tapo italų kompozitorius Markas Skakis (Marco Scachi, 1602-1685), todėl daugumoje festivalio koncertų programų dominuoja M. Skakio ir jo amžininkų bei sekėjų kūryba. Primintina, kad Markas Skakis 1621-1649 metais dirbo Zigmanto Vazos, Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero Vazos rūmų kapelos instrumentininku bei kapelmeisteriu, 1626 m. jam net buvo suteiktas Jo Didenybės muziko titulas), jam priskiriama ir Vilniuje 1636 m. pastatytos operos „Elenos pagrobimas“ muzikos autorystė.

Kovo 3-ąją festivalį pradėjo jau festivalio senbuviu tapęs senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, kuris pristatė visiškai naują programą, skirtą žymaus ir įtakingo XVII a. italų kompozitoriaus Frančesko Kavalio (Francesco Cavalli, 1602–1676) 350-osioms mirties metinėms. Į tarptautinį senosios muzikos ansamblį „Canto Fiorito“ susibūrė muzikai iš skirtingų kraštų – lietuvių dainininkė Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Adrià Gràcia Gàlvez, klavesinas, vargonėliai (Ispanija), Rodney Prada, viola da gamba (Kosta Rika/Italija), ansambliui vadovauja iš Brazilijos kilęs korneto virtuozas Rodrigo Calveyra, kuris vadovauja ir 2017 m. Kretingoje ansamblio iniciatyva įsteigtam senosios muzikos festivaliui. Naujoji ansamblio programa pasižymi išskirtine verte ir konceptualumu, nes per F. Kavalio kūrybą ansamblis atskleidžia ir operos žanro raidą XVII amžiuje, nuo ankstyvųjų (Claudio Monteverdi laikmečio) iki brandos XVII a. antroje pusėje, atvedusios prie J. B. Lully operų. Dar vienas svarbus privalumas – labai solidžiai pristatyta koncerto programa, su visų arijų vertimais į lietuvių kalbą.

 

Festivalio atradimai: „Vox Præterita“

Antrąjį festivalio koncertą kovo 9-ąją galėčiau įvardyti kaip nuostabų atradimą. Čia pasirodė bene jauniausios kartos festivalio dalyviai, kurie susibūrė taip pat į tarptautinį ansamblį. Visi jie - garsios Bazelio senosios muzikos akademijos (Schola cantorum Basiliensis) bendramoksliai. Koncerto spiritus movens įvardyčiau kornetininkę Indrę Kučinskaitę, kuri ką tik užbaigė savo magistro studijas minėtoje Bazelio senosios muzikos akademijoje. Indrė su savo Bazelio studijų kolegomis – klavesiniste ir vargonininke Weronika Paine iš Lenkijos, vokiečiu liutnistu Eliasu Conradu bei itale violininke Bianca Cucini susibūrė į ansamblį „Vox Præterita“. Koncertui ansamblis parengė virtuozišką ir spalvingą XVI-XVII amžių sandūros šiaurės Italijos instrumentinės muzikos puokštę, pavadindami ją - „Tesori Lombardi“ (Lombardijos lobiai). Ši programa yra ansamblio debiutas, tačiau bendra ansamblio darna ir susiklausymas, išieškoti stilistiniai niuansai (tobula artikuliacija, išraiškinga agogika) bylojo apie jaunųjų muzikų aukščiausio lygio profesinį meistriškumą. Kiekvienas ansamblio narys labai virtuoziškai ir jautriai valdo savo instrumentą. Manau, kad atlikimo technikos požiūriu sudėtingiausi ansamblio instrumentai buvo būtent kornetas ir kvintatonas (maždaug smuiko tesitūros penkiastygė viola), kuriuo griežiama laikant atrėmus ant kelių, tačiau dėl mažų gabaritų griežimo technika yra nepalankesnė nei violos da gambos ar šiuolaikinės violončelės. Keletą žodžių plačiau reikėtų tarti apie kornetą, kuris dažnai vadinamas barokiniu cinku (galbūt todėl, kad atskirti nuo XIX a. sukonstruoto varinio korneto, kuris su anuo senuoju neturi nieko bendro, išskyrus pavadinimą). Nors garso išgavimo būdu per kandiklį barokinis cinkas primena šiuolaikinį trimitą, tačiau instrumentas savaime išnyko XVII a. pabaigoje, kai solinėje praktikoje įsitvirtino smuikas, atsirado paslankesni obojai ir šalmėjai (pastarieji vėliau evoliucionavę į klarnetą). Pirmieji kornetų prototipai minimi XI-XII amžių šaltiniuose. Apie 1370 m. Gijomas de Mašo (Guillaume de Machaut) savo eilėse mini „didįjį vokiečių kornetą“ (le grand cornet d'Alemaingne), o XV a. kornetai jau buvo įprastas dvarų orkestrų instrumentas. Kornetas atgimė XX a. viduryje sykiu su kitais renesanso-baroko epochos instrumentais. Instrumentas drožiamas iš lengvos medienos (pavyzdžiui – kipariso, dviejų lovių arba vientiso gabalo) ir aptraukiamas oda, galbūt tai jam suteikia sodrų ir sykiu minkštą tembrą, kurį būtų sunku palyginti su kuriuo nors kitu pučiamųjų instrumentu. Kornetas, kaip ir kiti to meto pučiamieji, neturi jokio vožtuvų mechanizmo (tik skylutes), o garsas išgaunamas vibraciniu lūpų pūtimu į siaurą, taurelės formos kaulinį kandiklį. Toks technikos derinys yra sunkus ir reikalaujantis iš atlikėjo ne tik daug meistrystės ir fizinių pastangų, veido raumenyno ištvermės, bet ir tam tikro dvasinio stiprumo.

Ansamblio programa tarsi balansavo ant dviejų polių – efektingo virtuoziškumo ir ryškių afektų, o visa interpretacija buvo turtinga subtiliais emociniais atspalviais. Nors XVII a. pirma pusė jau formaliai priskiriama barokui, tačiau šio laikotarpio muzikos kalba gerokai skiriasi nuo XVII-XVIII sandūros muzikos, ypač šiaurės Italijos muzika, kurią girdėjome koncerte. Jos interpretavimui reikia daugiau, nei gerai išmanyti agogiką, artikuliaciją ir afektų teoriją. Čia reikalinga ta ypatinga muziko vidinė intuicija, kuria pasižymi visi šio ansamblio nariai, o klausytojai tai visada jaučia, tik žodžiais tai ne visada įvardysi.

Pirmoje koncerto dalyje ansamblis „Vox Præterita“ atliko virtuoziškus Bjadžo Marinio (Biagio Marini) ir Tarkvinijaus Merulos (Tarquinio Merula) kūrinius jungdamas juos su Ignacijaus Donačio (Ignazio Donati) motetais bei Frančesko Ronjonio (Francesco Rognoni) parafraze pagal Džovanio Pjerluidžio da Palestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina) motetą „Pulchra es“. Antroje koncerto dalyje skambėjo jausmingi Sigizmundo d’Indijos (Sigismondo d’India) ir Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) emociškai sodrūs ir „kūniški“ madrigalai. Visoje programoje buvo gerai subalansuotas muzikos vokalinis ir instrumentinis pradas, nes kornetas kaip tik yra ta jungtis tarp instrumento ir žmogaus balso. Geras programos „sustatymas“ yra stiprioji kiekvieno ansamblio pusė, bylojanti apie atlikėjų konceptualią ir strategišką mąstyseną. Turėčiau tik vienintelę pastabą koncertui dėl akustinių niuansų. Mano ausims vargonų pozityvas buvo šiek per garsus santykyje su teorba, todėl manau, kad teorbininkas turėjo sėdėti toliau nuo vargonų, o vargonus galbūt derėjo pridengti kokiu nors audeklu (nors tai nėra plačiai praktikuojama, tačiau vardan tobulo akustinio rezultato vertėjo pabandyti).

Jau po koncerto trumpai pakalbinau Indrę Kučinskaitę:

Priklausote dar jaunajai muzikų kartai. Kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?

Esu kilusi iš Biržų, vaikystėje grojau skersine fleita. Kai man buvo penkiolika metų, atradau „senąją muziką“ - išilginę fleitą ir barokinį traversą. Tai ilgoka istorija, bet visi tie brangūs atradimai ir svajonė studijuoti šį nuostabų meną šešiolikos metų mane išsiuntė į Vilnių, kur B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje groti išilgine fleita mokiausi pas Ievą Baublytę, o groti barokiniu traversu mane mokė Vytenis Giknius.

...bet kornetas arba dar vadinamas barokinis cinkas, čia jau visai kita pūtimo technika, kupina sunkumų ir iššūkių. Kaip atradote šį instrumentą?

Kornetu susidomėjau būdama septyniolikos, tada sutikau Rodrigo Calveyra, ansamblio „Canto Fiorito“ vadovą. Jis man parodė, kas yra XVII amžiaus muzika. Tada aptikau Les Cornets Noirs albumą „Polychoral Splendour“ - jame įrašyta Giovanni Gabrieli sonata XVIII, keturiolikai balsų. Šis kūrinys savotiškai tapo lemtingu mano suvokime, kad būtent XVII a. muzika man yra artimiausia (net jeigu mėgaujuosi visa senąją muzika, nuo viduramžių iki vėlyvo Baroko). Šis įrašas virto mano svajone tapti korneto atlikėja, ir taip galiausiai atsidūriau Bazelyje, kur įgijau visą savo aukštąjį išsilavinimą. Po pirmo magistro pasiryžau nerti dar giliau, tad 2025 m. pabaigiau specializuoto istorinio atlikimo magistro studijas.

Kuo ypatingos specializuoto istorinio atlikimo magistro studijos?

Specializuotas istoriškai informuoto atlikimo magistras nuo reguliarių magistro studijų Schola Cantorum Basiliensis skiriasi tuo, kad specializuoto magistro metu turėjau dvigubai daugiau teorinių paskaitų/seminarų, kurie aktualūs mano profiliui (gilinausi į skirtingus G. P. da Palestrinos kompozicijos aspektus, analizavau G. Frescobaldi muziką, skirtingus XVI a. vokalinės ir instrumentinės muzikos žanrus, C. Monteverdi Vespro della Beata Vergine ir t.t.) bei ruošiausi baigiamąjam rečitaliui, kurio temai pasirinkau švęsti venecijietiškos muzikos palikimą kornetui ir jos įtaką vokiškam to meto repertuarui. Už šį koncertą praeitų metų spalį sulaukiau apdovanojimo iš Schola Cantorum bei Walter ir Corina Christen-Marchal Fondo, tad labai džiaugiuosi pasirinkusi šią studijų kryptį ir esu labai dėkinga savo dėstytojui - nuostabiam korneto atlikėjui Frithjof Smith.

Kokie muzikos elementai Jus labiausiai patraukė XVII a. muzikoje? Ar tai tiesiog kažkokia metafizinė trauką?

Kai žvelgiu į šį klausimą dešimčia metų jaunesnėmis akimis, tai tikrai galiu pavadinti tai metafizine trauka. Išgirdus tą Gabrieli sonatą, stipriai pajutau, kad tai - mano sielos muzika. O studijos Bazelyje suteikė tam jausmui svorio, nes studijuojant ir analizuojant šią muziką ėmiau suprasti, koks intelektualus yra Renesanso kontrapunktas ir kaip vėlyvasis Barokas paveikiai išreiškia retoriką, afektus, giliausias žmogiškas emocijas. Ankstyvojo Baroko muzika man - galinga viso to simbiozė, išlaikanti Renesanso eleganciją ir jau kvepianti brandžiojo Baroko šarmu.

Kas jūsų ansamblyje yra tikrasis lyderis. Man pasirodė, kad Jūs pati. Ar dalinatės lyderyste su klavesiniste Weronika?

Dalinamės lyderyste su Weronika, nes ansamblis užgimė mums kartu studijuojant, kartu grojant paskaitose. Neilgai trukus supratome, kad mėgaujamės ne tik ankstyvojo Baroko ar Renesanso muzika, bet ir viena kitos draugija. Abi stengiamės prodiusuoti ansamblį, o programų kūrimas, tyrimai, meninis ansamblio vedimas - daugiau mano iniciatyva.

Kokie artimiausių metų planai?

Mano planai - toliau dirbti su savo ansambliu Vox Præterita. Ruošiame programas ateities koncertams ir ateinantiems metams turime tikslą įrašyti debiutinį albumą. Kol kas džiaugiuosi sulaukdama nemažai kvietimų koncertuoti su įvairiais senosios muzikos ansambliais visoje Europoje, tad mano dienotvarkė kol kas efektyviai užsipildo vien muzika ir už tai esu labai dėkinga. Po studijų ypač gera koncentruotis vien į kūrybą ir keliones, tad bent ateinančius porą metų ketinu užsiimti būtent šia veikla.

Viso koncerto muziką lydėjo pačios Indrės skaitomi giliaprasmiai jos autoriniai tekstai, kuriuos priskirčiau poetinės-filosofinės prozos žanrui. Šie žodžiai palydėjo finalinį K. Monteverdžio madrigalą „Voglio di vita uscir“ (Noriu palikti gyvenimą):

„Vilties man netrūksta - tik trokštu nusimesti sunkią mantiją jausmų skaudžių. Širdies styga įtempta skamba maloniai, bet vis grasina nutrūkti.

Ir vis dėlto šios įtampos nepaaukočiau. Joje slypi mūsų kilnumas:

būti dulkėmis, kurios ilgisi žvaigždžių;

būti liepsna, uždaryta kaule;

talpinti vienoje krūtinėje ir maldą, ir žmogiškąjį ilgesį.

Šventumas nepanaikina troškimo.

Troškimas neišniekina šventumo.

Tai - dvi vieno nemirtingo alkio kryptys.

O muzika - trapus, ore gimstantis ir tuoj pat nykstantis menas, vienintelė pakankamai talpi kalba, galinti juos sutaikyti, sujungti dangų ir žemę viename virpančiame garse.

Jei man tektų pasitraukti - tegu tai būtų ne iš gyvenimo, bet į jo pilnatvę.“