XX a. rapsodija. Petras Geniušas ir „Trimitas“

Publikuota: 2019-11-27 Autorius: Daiva Tamošaitytė
XX a. rapsodija. Petras Geniušas ir „Trimitas“

Tokiu pavadinimu lapkričio 8 dieną vyko koncertas Vilniuje, Kongresų rūmuose. Trijų iškilių kompozitorių, eksperimentavusių su naujais XIX-XX amžių sandūroje pučiančiais estetikos vėjais, urbanistine stilistika, džiazo improvizacijomis, kūrybą programos sumanytojai apjungė į vientisą teatralizuotą koncertą – „XX a. rapsodiją“. Skambėjo Eriko Satie „Gimnopedijos“ ir „Paradas“ (versiją pučiamųjų orkestrui aranžavo Guusas Dohmenas), Igorio Stravinskio „Juodmedžio koncertas“ („Ebony Concerto“) ir George‘o Gershwino „Mėlynoji rapsodija“. Orkestrui talkino solistai Rimvydas Savickas (klarnetas) ir Petras Geniušas (fortepijonas).

Nūnai susiliejant įvairiems žanrams, ieškant naujų sinkretinių scenos formų, muzikos kolektyvai taip pat plečia savo repertuarą. Mados diktuoja poreikį priartinti rimtąjį žanrą prie kasdienybės, įvesti į jį teatrinių elementų, naujos vizualikos. Šiuo keliu sėkmingai žengia pučiamųjų orkestras „Trimitas“. Spalvinga, nuotaikinga miesto gyvenimo atgarsius perteikianti muzika buvo išradingai papildyta specialiu apšvietimu, dekoratyviais akcentais (dailininkė Kristina Norvilaitė), paraleliai vykstančiu aktoriniu veiksmu (režisierė Birutė Mar, choreografė Sigita Mikalauskaitė), kostiumais, cirko elementais ir papildomais garso efektais („grojimu“ spausdinimo mašinėle, automobilio signalu, pistoleto šūviu, buteliais ir sirena).

Atlikėjai buvo parinkti sėkmingai, jie įtaigiai atliko kiekvienas savo vaidmenį. Nieko nenustebino visuomet išradingo ir naujiems žanrams atviro pianisto Petro Geniušo įjungimas į šį projektą; jam teko ne tik skambinti nelengvas fortepijono partitūras, kurias jis atliko virtuoziškai, bet ir vaidinti. Jo „grojimas“ spausdinimo mašinėle buvo vienas smagesnių momentų, kurių netrūko, nes muzikinis ir sceninis veiksmas augino intrigą iki pabaigos. Tokio pobūdžio ir stilistikos koncertai-vaidinimai nėra labai įprastas reginys mūsų auditorijai, užtat neabejotina, kad labai įdomūs ir bene labiausiai turėtų patikti vaikams ir apskritai plačiajai visuomenei.

Tačiau žaismingas muzikavimas ir humoras atrodo lengvas tik iš pirmo žvilgsnio. Susieti orkestro, solistų ir aktorių linijas buvo gana sudėtingas uždavinys, kurį sėkmingai atliko dirigentas Aleksandras Šimelis. Manau, kad jo pakvietimas šiam projektui yra ypač sėkmingas dėl to, kad buvęs kultūros atašė Maskvoje turi įvairių kūrybinių patirčių, taip pat mėgina jėgas kompozicijoje. Ta proga pakalbinome Aleksandrą Šimelį.

Kokie dabarties kūrybiniai planai?

Kadangi paskutinius ketverius metus dirbau ambasadoje, gavau ypatingą patirtį, kurios negaučiau niekur kitur, jokiame universitete. Man tai buvo kaip „gyvenimo universitetas“. Anksčiau buvau susikoncentravęs į muziką, o čia buvo visos meno rūšys: šalia muzikos ir dailė, ir teatras, ir šokis, ir fotografija. Susipažinau su fantastiškais žmonėmis. Išėjau į tokį horizontą, kur yra visos meno sritys, o tarp jų – „perliukai“. Tai žmonės, savo srityje sukūrę šedevrus. Jie gyvena be baimės, eina į priekį, kelia kitus žmones.

Pajutai didmiesčio ritmą, kultūros gyvenimo maštabą?

Ir tai, kad meno ir kultūros žmonės gali padaryti labai daug. Tai buvo unikali patirtis, į kurią pasinėriau visa širdimi. Dažnai girdėdavau, kad esu „netipinis diplomatas“. Kažkada turėjau visokių baimių, nes muzikos pradėjau mokytis tik būdamas penkiolikos. Dažnai galvodavau, kad kažką atlieku netobulai. Iš tų baimių išlaisvino pirmiausia Italija, kurioje mokiausi dirigavimo ir staiga „tapau žvaigžde“. Maniau, gal žmonės juokauja. Bet pasirodė, kad tai yra normalu, kad taip mane priėmė. Jeigu žmogus patinka, jie to neslepia, palaiko. Tą patį pajutau būdamas atašė. Visiems sakau, kad darbo nedirbau – aš juo gyvenau. Buvau laimingas, gavau tam tikrą kryptį, ir paskui pradėjau galvoti apie savo ateitį, juo labiau, kad artėja mano penkiasdešimtmetis. Ką veiksiu, mokėdamas ir tą, ir aną, be to dar – išrinkti ir surinkti fortepijoną, restauruoti, organizuoti ir vesti renginius? Kurią sritį pasirinkti?

Kiek tave pažįstu, esi labai kūrybingas ir viskuo domiesi, išbandai įvairias veiklos sritis, o ko ėmiesi, darai tai labai nuoširdžiai. Esame pažįstami nuo „itališko laikotarpio“. Stebėjau, kaip tu kūrybiškai dirbi piano.lt. Artistiškumas, jei taip galima pasakyti, yra tavo kraujyje, taip pat įgimtas mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Manau, kad ir dirbdamas atašė likai tuo kūrybos žmogumi ir dėl to buvai „netipiškas diplomatas“?

Tik baigus atašė darbą Rimas Tuminas mane pakvietė dirbti asistentu statant „Pikų damą“ Didžiajame teatre, paskui buvo ir daugiau spektaklių. Tai vėl buvo nauja patirtis. Tai ir teatras, ir režisūra. Man ne kartą teko vietoj Tumino repetuoti su žvaigždėm. Kadangi žinojau visus jo planus, mintis, apie jas daug diskutavom, galėjau jį pavaduoti ir būti jo „minčių ruporu“. Dirbau su geriausiaisiais. Per repeticijas orkestras grodavo švariai kaip kompaktinė plokštelė. Keitėsi sudėtys, o atlikimas liko toks pat kokybiškas. Aišku, jam vadovauja vienas didžiausių simfonistų Tuganas Sochievas (Tugan Tokhiev). 1999 metais kaip tik buvau Sankt Peterburge, kur jis dirigavimo konkurse užėmė II vietą kartu su Aleksandru Sladkovskiu. Tai štai, matydamas, kaip jis paruošia orkestrą, aš daug ko iš jo išmokau. Eidavau į orkestrines ir bendras repeticijas. Per repeticijas tekdavo padiriguoti, jei nebūdavo asistento.

Labai nestandartiška, daugiašakė tavo asmenybė.

Kai Davidas Geringas pas mane piano.lt įrašinėjo kompaktinę plokštelę, stengiausi padėti įrašo metu, dariau sienelę, tikrinau apšvietimą ir taip toliau, nes žinau, ką reiškia būti komforto zonoje. Vienu metu kažkas nepavyko, jis staiga paprašė mane padiriguoti. Atsistoju, padiriguoju, o Geringas juokauja: „Matai, tu kaip Mikelandželi...“ Kai Enio Maricone buvo atvykęs koncertuoti į Vingio parko estradą su savo orkestru, buvau pakviestas kaip derintojas. Prieina Saulius Sondeckis ir klausia: „Tu gi dirigentas? Iškilo problema. Rodysime video per didelius ekranus. Enio sūnus atvažiavo, bet jis nelabai skaito partitūras. Gal gali jam prieš kelias sekundes pasakyti, kad dabar gros fleita, ir taip toliau?“ Buvo įdomu, todėl sutikau. Per repeticiją davė partitūrą, ir paskui atpylėm taip visą koncertą...

O partitūrą matei pirmą kartą...

Tokios patirtys būdavo dažnai. Ir Maskvoj teko padiriguoti ir Šenderovo, ir Martinaičio kūrinį. Taigi dabar esu kryžkelėje, kada turiu apsispręsti, kuo užsiimsiu. Logiškai galvojant turiu 15 ar 20 kūrybingų metų, ir norėčiau, kad mane suptų kūrybingi žmonės, kad būčiau jiems reikalingas, ir, aišku, kad būtų finansai. „Trimitas“ man davė šansą galvoti šia linkme; netikėtai paskambino iš kolektyvo rugsėjo pabaigoje ir pasiūlė padiriguoti šiame koncerte. Seniai buvau dirigavęs, bet pasiruošiau. Dabar manau, kad nieko nekeisčiau savo gyvenime, netgi neičiau mokytis muzikos nuo penkerių metų... (juokiasi) Nes žmogus yra gabus, ir jeigu jis ko nori, jam nėra ribų. Šią sampratą man įdiegė mokytojas Janeliauskas dar Muzikos akademijoje. Ėjau į kompoziciją norėdamas sau atsakyti į klausimą, kas yra muzika. Dabar, praėjus 20 metų, jaučiu, kaip Janeliauskas sakė, kad many „sėkla yra pasėta“. Dabar ji auga, ir many atsiranda noras ką nors parašyti. Tad atsakydamas į Tavo klausimą galiu apibendrinti, kad ateities planus matau šiose srityse: tai kultūros vadyba, dirigavimas ir kompozicija (noriu užbaigti savo „Mišias“).

 

Susiję nariai

Daiva Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė

Muzikologė

Ugnius Vaiginis

Ugnius Vaiginis

Dirigentas, trimitininkas, pedagogas

Komentarai