XXII-asis Birštono JAZZ. Birštonuojantys dienoraščiai-3
Sekmadienis
Sekmadienis Birštono Jazz jau daugelį metų turi tradicinių aspektų ar žanrų. 13 val. prasidedančiame koncerte kaip taisyklė pasirodo bigbendas. Šių metų festivalyje pasirodė Šiaulių miesto bigbendas, kuris festivalyje visada yra laukiamas svečias ne vien dėl to, kad šiandien tai – vienas pajėgiausių šio stiliaus kolektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų Baltijos regione. Šiauliai ko gero tapo „bigbendiškiausiu“ miestu Lietuvoje, nes būtent čia jau gerus du dešimtmečius rengiamas bigbendų festivalis, pagaliau net gudų sovietinį pokarį Šiauliuose veikė net trys tokio žanro kolektyvai. Šiaulių miesto bigbendas buvo atkurtas 2002-aisiais trimitininko Romualdo Sabaliausko ir dirigento Romualdo Jankaus pastangomis, 2006-ais kolektyvui pradėjo vadovauti Jaroslavas Cechanovičius, o 2009-ais bigbendas įgijo profesionalaus (miestiečių išlaikomo) džiazo orkestro statusą. Nuo 2015-ųjų kolektyvui pradėjo vadovauti latvis Raitis Ašmanis, iki to įkūręs ir vadovavęs Jelgavos bigbendui, jau turintis didelę vadovavimo patirtį įvairiuose kolektyvuose. Stojus vadovauti R. Ašmaniui, plėtėsi ir sudėtingėjo Šiaulių bigbendo repertuaras, dažniau pasirodydavo įvairūs kviestiniai vokalistai. Šiandien čia groja būrys pajėgiausių Lietuvos džiazo instrumentalistų, tokių kaip – saksofonininkai Juozas Kuraitis, Kęstutis Sova, Danielius Praspaliauskis, trombonininkai Skirmantas Sasnauskas, Valdas Surdokas, Vytautas Sakalauskas ar trimitininkas Dmitrijus Levencovas. Šiųmečiame Birštono festivalyje bigbendas pristatė klasikinio džiazo programą, kurios kompozicijos puošdavo tokių džiazo grandų kaip Franko Sinatra ar pernai mūsų pasaulį palikusio Tony Bennet‘o repertuarą. Šiai programai šiauliečiai pasikvietė latvių vokalistą Daumantą Kalninį, kuris yra pelnęs laurus ne viename džiazo vokalo konkurse, atlieka taip pat ir akademinę muziką, groja obojumi. Vokalistas pasižymi tikrai gerais vokaliniais ir sceniniais duomenimis, sukūręs vaidmenų ir miuziklo žanre. Vien Frankui Sinatrai skirtą programą D. Kalninis su Šiaulių orkestru yra atlikę daugybę kartų. Vis dėl to ne šiaip sau prisiminiau Franką Sinatrą ir Tony Bennetą, nes imtis tokių iki kaulų smegenų žinomų dainų nėra paprastas uždavinys. Vien tvarkingai sudainuoti vokalines partijas ir pašmaikštauti su publika, deja, nepakanka. Reikia kažko daugiau. O tas „kažkas daugiau“ atsiranda tada, kai solistui tokiose programose pavyksta išvengti rutininių interpretacijų ir vokalinių triukų klišių, kai svingas yra išties nuoširdžiai elegantiškas, o ne pritemptas. Nesakau, kad tai D. Kalniniui nepavyko, bet to „kažko daugiau“ norėjosi išties daugiau, be bobučių spintų naftalino dvelksmo.... toks nūnai tas klausytojas tapo išlepintas.
Puikus sekmadienio matinee latviškas akcentas buvo Modal Jazz Ensemble pasirodymas. Į šį ansamblį susibūrė penki puikūs įvairių kartų, žanrų ir patirčių latvių džiazo muzikantai. Grupės lyderis pianistas Madaras Kalninis šiandien neabejotinai yra Latvijos džiazo scenos pirmo ryškumo žvaigždė, savo karjerą pradėjęs dar Latvijos radijo bigbende bei garsiose Gunaro Rozenbergo ir Raimondo Raubiško gurpėse, yra pasirodęs ir Birštone. Saksofonininkas Indrikis Veitneris šiame festivalyje jau pasirodė šeštadienį su jo vadovaujamais jaunaisiais latvių ir lietuvių muzikantais. Jaunesnės kartos trombonininkas Lauris Amantovs yra Klaipėdos universiteto džiazo skyriaus absolventas, daugelio konkursų laureatas, ryškus savo kartos talentas, įkūręs ir grojantis daugelyje grupių. Kontrabosininkas Andris Grunte - labai universalus muzikantas, grojantis tiek džiazo, tiek ir „world“ bei etnomuzikos grupėse, taip pat ir akademinę muziką. Artis Orubas – nepaprastai produktyvus ir kūrybingas būgnininkas, grojantis Latvijos radijo bigbende. Prie šio kvinteto prisijungė jaunosios kartos vokalistė Santa Šillerė. Jos originali kūryba didele dalimi remiasi modalinės harmonijos sistema. Dalį dainų, daugumoje tai - jausmingos baladės, ji kuria gimtąja latvių kalba ir jos skamba tikrai gražiai ir muzikaliai, pakankamai „džiaziškai“. Todėl ir Birštone puikiai įsirašė į kvinteto programą, kuri šįsyk ir buvo skirta būtent modalinio džiazo muzikos stiliui, kurį dar 6-7-8 dešimtmečiuose išpopuliarino tokie garsūs kūrėjai, kaip John Coltrane, Bill Evans, Miles Davis, vėliau – Herbie Hancock, Chick Corea.
Dar vienas labai įdomus projektas ir kolektyvas – trombonininko Vytauto Pilibavičiaus specialiai šiam festivaliui suburtas „LT inspired quartett“, į kurį jis pasikvietė jaunosios kartos pianistą Edgarą Sabilo ir garsų Ukrainos boso virtuozą, grupių lyderį ir kompozitorių Igorį Zakus bei dainininkę Rasą Serrą. Visus kvarteto narius vienija bendras bruožas – universalumas ir kūrybinių veiklų įvairovė (jei tokias savybes galima vadinti vienijančiu bruožu). Rasa Serra savo muzikinę karjerą pradėjusi nuo akordeono ir liaudies muzikos, nuo 2004-ųjų yra vienintelio Lietuvoje vokalinio džiazo kvarteto „Capella‘A“, dainuojančio įvairių džiazo stilių muziką daugiausia a capella (t.y. be instrumentinio pritarimo) narė. Be vokalinio kvarteto Rasos kūrybinėse veiklose ir vokalo pedagogika, dainų šventės, džiazo ir folkloro festivaliai. 2006 metais jį įdainavo išskirtinį karinių-istorinių dainų albumą „Bite lingo“. Vytauto Pilibavičiaus veiklos apima nuo vadovavimo pučiamųjų orkestrams iki folkdžiazo. Tromboninkas atlieka šiuolaikinę akademinę muziką, daug metų grojo ansamblyje „Ex tempore“, su Šarūno Nako šiuolaikinės muzikos ansambliu, jam kūrinius dedikavo šiuolaikiniai akademinės muzikos kūrėjai Osvaldas Balakauskas, Vytautas Laurušas, Snieguolė Dikčiūtė, Šarūnas Nakas ir kiti. Igoris Zakus muzikinę karjerą pradėjo kaip obojininkas (šio instrumento studijas baigė Lvivo muzikos koledže) ir tik vėliau atsidavė bosinei gitarai, 2007-aisiais inicijavo ilgalaikį projektą „Jazz Kolo“. Tad Birštonas tapo dar viena platforma nuo karo kenčiančios Ukrainos džiazo muzikantams. Beje, šiame festivalyje jis grojo retos konstrukcijos instrumentu, kuris man panašėjo į elektrinio kontraboso ir bosinės gitaros hibridą. Edgaras Sabilo studijavo pas prof. Artūrą Anusauską, vėliau Groningeno Princo Klauso konservatorijoje Olandijoje, pianistas yra grojęs su daugeliu žinomų Lietuvos džiazo meistrų, dėsto Artūro Noviko džiazo mokykloje. Šiame festivalyje girdėjome Vytauto Pilibavičiaus ir Igorio Zakuso kompozicijas, kurios jungė lietuvišką folklorą, avangardą ir džiazo improvizacijas. Rasa tarsi dengė etno-džiazo pusę, Vytautas ir Igoris – avangardą ir džiazo improvizacijas, o Edgaras visus stilius apjungė meistriškai nuaustais fortepijono nėriniais.
Festivalį vainikavo trys vienas už kitą įdomesni ir stilistiškai kontrastingi projektai.
Pirmieji į vakaro sceną žengė „Broken Glass 4tet“. Projekto iniciatorius gitaristas Pranas Kentra kartu su bendraminčiais Jievaru Jasinskiu, Domantu Razmu bei tūbistu Simonu Kaupiniu šį kvartetą subūrė 2021 metais, o 2022-ais išleido savo pirmąjį albumą „Solitude“ , kuriame įrašė vien tik Prano Kentros autorines kompozicijas. Patį albumo pavadinimą išversčiau ir aiškinčiau ne kaip „Vienatvę“, o kaip atsiskyrėliškumą, tam tikrą pabėgimą nuo kūrybinės rutinos (būna ir tokia!), nes jų pirminė idėja buvo kurti muziką visiškai netradicinės sudėties ansambliui. Gitara, trombonas, tūba ir mušamieji, o retsykiais tromboną Jievaras iškeičia į ... bandžo. Sutikite, sudėtis - tikrai ekstravagantiška, tad neveltui Jievaras juokavo, jog neištrauks koncerte bandžos, nes „bijo“, kad Zigmas Vileikis neapsikęs ir atims penktadienio vakarą įteiktą apdovanojimą... Juokas juokais, tačiau jau minėtas kvarteto albumas, sulaukęs gerų įvertinimų, įrodo, kad ši idėja pasiteisino. Pagaliau, kad į kvartetą susibūrė tokios plataus „profilio“ kūrybinės asmenybės jau sukuria didelę pridėtine vertę a priori. Visi kvarteto nariai dalyvauja įvairiuose kolektyvuose ir grupėse, įvairių žanrų projektuose – nuo šiuolaikinės akademinės muzikos iki improvizacinės muzikos ir avangardo, bet visi į džiazą atėjo savitais keliais. Jievaras Jasinskis, Pranas Kentra ir Domantas Razmus jau senokai bendradarbiauja, o Simonas Kaupinis yra neabejotinai vienas įdomiausių jaunosios kartos džiazo muzikantų. Tiesą sakant, įvardyti jį tik kaip džiazo muzikantą būtų per siaura, nes jo kūrybinė raiška apima ir šiuolaikinę improvizacinę muziką, kas akyliau stebėjo ir klausė „Improdimensijos“ orkestro pasirodymus Simoną tikrai turėjo įsidėmėti. Jo virtuoziškas instrumento valdymas iš esmės pakeitė suvokimą apie tūbą, apie šio instrumento galimybes ir pritaikomumą įvairiems muzikos stiliams bei žanrams. Kvarteto muzika skamba labai „šviežiai“ ne tik dėl netikėtų skambesio, tembrų derinių. Prano Kentros kompozicijose jungiasi įvairių stilių ritminiai piešiniai, intonaciniai elementai, jau vien bandžo atsiradimas atskirose kompozicijose primena apie kantri stilistiką.
Antrajame vakaro pasirodyme klausėmės bosisto Domo Aleksos projekto „Domas Aleksa & NNAJI”, kuriame iš anksčiau dalyvauja Berlyne gimęs ir užaugęs vokalistas ir kompozitorius NNAJI, Liutauras Jonušaitis ir būgnininkas Augustas Baronas. Pasirodymui Birštone pakviestas ir gitaristas iš grupės „Žalvarinis“ Robertas Semeniukas. Berlynietis vokalistas NNAJI šiuo metu nuolat gyvena Lietuvoje čia sukūręs šeimą, tačiau išgarsėti spėjo dar gimtojoje Vokietijoje su Nacionaliniu džiazo orkestru, Birštone jis pasirodė pirmą kartą. Pati NNAJI vokalinė maniera grindžiama soul ir R&B stilistikų jungtimis. Jo balsas yra tikrai Dievo dovana, iš karto patraukia dėmesį tembrų ir spalvų įvairove. Tai, kaip NNAJI jautriai išdainuoja, intonuoja ir iškalba kiekvieną frazę, byloja apie prigimtinį muzikalumą ir iš(si)ugdytą subtilų muzikinį skonį. Kvinteto pasirodymo Birštone pagrindą sudarė pernai išleisto autorinio Domo Aleksos albumo „Trippin“ kompozicijos, visose jose skamba NNAJI vokalas. Albumo kompozicijų muzikinė medžiaga iš esmės grįsta minimalizmu (turint omeny vertikalę ir horizontalę), tačiau lyginant anksčiau sukurtas paties NNAJI kompozicijas, mano kuklia nuomone, NNAJI vokalo galimybės geriau atsiskleidžia originaliose jo paties kompozicijose, o albumo „Trippin“ muzikinis minimalizmas jo vokalą šiek tiek varžo. Tačiau visumoje projektas konceptualus, klausosi įdomiai ir galima tikėtis, kad šį kompanija pateiks dar ne vieną staigmeną.
Estų gitaristas Jaakas Sooääras į džiazą keliavo vingiuotais keliais. Muzikos pasalį pažino Estijos berniukų chore, nuo 1989-ųjų grojo ne tik su džiazo, bet ir su roko, folkloro, klasikos atlikėjais, jis baigė ir tarptautinės ekonomikos studijas Tartu universitete, o vėliau – Talino muzikos koledžą ir Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją. Šiandien Jaakas Sooääras yra viena ryškiausių asmenybių ne tik Estijos, bet ir viso Baltijos regiono džiazo scenose, vienas iš Estijos džiazo sąjungos įkūrėjų, už nuopelnus Estijos džiazui du kartus (2007-ais ir 2021-ais) apdovanotas Estijos kultūros fondo premijomis, 2013-aisiais „Mustonen-Sooäär-Remmel-Ruben“ kvartetas buvo pripažintas geriausia Estijos džiazo grupe. Ir štai 2016-ais suburia trio su Estijoje gyvenančiu armėnų kilmės kontrabosininku Ara Yaralyanu ir suomių būgnininku Markku Ounaskari, o 2022-aisiais jų trio vėl gi pelnė geriausios Estijos džiazo grupės vardą. Trio jau turėjo didelius koncertinius turus Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Kroatijoje, Latvijoje ir Suomijoje, išleido tris albumus. J. Sooääras yra gerai žinomas ir Lietuvos džiazo gerbėjams, bendradarbiavo su mūsų džiazo meistrais Liudu Mockūnu, Petru Vyšniausku, Vladimiru Tarasovu, Arkadijumi Gotesmanu. Su L. Mockūnu ir A. Gotesmanu grojo taip pat ir Birštono festivalyje 2000-aisiais.
Markku Ounaskari šiandien yra vienas ryškiausių Suomijos džiazo būgnininkų. Jis - Helsinkio Sibeliaus muzikos akademijos absolventas, džiazo scenose matomas nuo 1990-ųjų, dar būdamas studentu jau gastroliavo su žymiausiais suomių kolektyvais „Piirpauke“ ir Pekka Pohjola groupe, pradėjo bendradarbiauti su pianistu Jarmo Savolainenu, kartu įrašinėjo albumus, grojo koncertiniuose turuose Europoje, Azijoje ir Amerikoje, vėliau M. Ounaskari dalyvavo daugelyje tarptautinių projektų ir kolektyvų, kaip „Eric Vloeimans Band“, „Sinikka Langeland Ensemble“, „Fredrik Nordström & Niklas Winter Band“, „Rotterdam Metropole Orchestra“ir kitų. Tarp jo scenos partnerių tokios garsenybės kaip Ray Andersonas, Larsu Danielssona, Marc Ducret, Tim‘as Hagans‘as, Lee Konitz‘as, Kenny Wheeleris. 2009-aisiais su norvegų trimitininku Peru Jørgessenu ir suomių pianistu Samuli Mikkonenu jis įkūrė grupę „Kuara“, o pirmasis grupės albumas (išleido „ECM Records“) jau pelnė „Emma“ apdovanojimą kaip geriausias Suomijos džiazo metų albumas. 2014 metais už nuopelnus Suomijos džiazui būgnininkas buvo įvertintas džiazo apdovanojimu „Yrjö“. M. Ounaskari diskografijoje – per 60 albumų, šešis iš jų išleido kompanija „ECM Records“ ir jau vien šis faktas apie būgnininko kūrybinę biografiją pasako labai daug.
Trio 2022-ais įrašė kritikų ir klausytojų palankiai sutiktą paskutinįjį albumą „Zula“, kurio kompozicijas turėjome progos gyvai išgirsti šiųmečio Birštono festivalio scenoje. Albumą pradeda to paties pavadinimo kompozicija. Įdomi detalė, kad kompozicijos „Zula“ inspiracijos šaltiniu tapo garsi lenkų kino režisieriaus Paweło Pawlikowskio istorinė kino drama „Šaltasis karas“ (Cold War), kurios premjera įvyko 2018 metais Kanų kino festivalyje ir filmas pelnė ne vieną kino pramonės apdovanojimą tiek Europoje, tiek anapus Atlanto. Pagrindinė filmo herojė – ansamblio šokėja ir dainininkė kaip tik vardu Zula. Tie, kas matė šį stiprų filmą, turėtų nesunkiai atpažinti pagrindinį filmo muzikos leitmotyvą – lenkišką raudą J. Sooäär‘o kompozicijoje „Zula“ . Visame albume rasime daugiau inspiracijų ir stilių, tarp aštuonių kompozicijų išgirsime armėnišką dainą ir J. S. Bacho Čakonos smuikui atgarsius. Kompozicijos keri lyrinėmis emocijomis, nostalgiškais sąskambiais, iš karto patraukia įmantriais ritminiais piešiniais ir pasažais.
Šiame projekte įvyko ir tam tikra prasme maloni staigmena Birštono festivalio gerbėjams, nes negalėjus atvykti kontrabosininkui A. Yaralyanui, vietoj jo prie Jaak‘o Sooäär‘o ir Markku Ounaskari‘o labai sėkmingai prisijungė lietuvis Vytis Nivinskas. Vyčio biografijoje pernai įvyko bent keli svarbūs dalykai, jis tapo bene pirmuoju Lietuvos džiazo muzikantu, apsigynusiu mokslinį daktaro laipsnį ir pelnė Lietuvos muzikų sąjungos teikiamą Auksinio disko prizą.
Svarbiausia daugiametė Birštono JAZZ sekmadienio tradicija – Zigmo Vileikio finalinis pranešimas apie jau planuojamą 2026-ųjų Birštonas JAZZ. Tai išgirdome ir mums jau ramiau. Kaip kažkada rašiau, Birštono JAZZ kalendorius metus skaičiuoja ne pagal saulę, o pagal džiazą, todėl kitų džiazo atlaidų laukti liko nedaug.
