Yundi Li: Kinijos žvaigždė, sužibusi Lietuvos padangėje

Yundi Li – pianistas iš Kinijos, kuris fortepijono mene įkandin Lang Lang, bet jau XXI amžiuje, pralaužė Rytų ir Vakarų atskirties sienas, unikaliai skambindamas Chopiną ir klasikinį Europos kompozitorių repertuarą. Jis ne tik tapo F. Chopino konkurso laureatu 2000 metais, būdamas aštuoniolikos. Jis tapo pasauliniu favoritu, debiutuodamas su Berlyno filharmonijos orkestru ir legendiniu dirigentu Seiji Ozawa, koncertuodamas su žymiausiais pasaulio orkestrais, pelnydamas žymiausių kritikų ir leidinių, tokių, kaip „London times“, „New York Times“, „Wall  Street Journal“ ir AERA liaupses, įrašinėdamas kompaktines plokšteles ir vykdydamas edukacinę veiklą Londone, Kembridže bei Pekine. Nenuostabu, kad jam skiriamas ypatingas viršūnių dėmesys, turint galvoje trisdešimt vienerių metų pianisto sugebėjimą laikytis žiniasklaidos taikiklyje, taip pat sutelkti finansines pajėgas, būti mecenatu ir pasitarnauti Kinijai tampant pavyzdžiu milijonams kiniečių. Ši išskirtinė atida jo personai buvo ryškiai matoma ir koncerto Vilniuje metu.

Neabejotinai poetiško stiliaus prigimtį ir aukščiausios klasės pianizmą Yundi Li parodė jau koncerto pradžioje paskambindamas du Fryderyko Chopino noktiurnus, b-moll op. 9 Nr. 1 ir Es-dur op. 9 Nr. 2. Ausį glostė gražus tušė, švelnūs potėpiai, dinamika prasidedanti nuo mf iki kelių piano ir puikiai skambanti. Visiškai panašiai jis atliko ir Roberto Schumanno fantaziją C-dur op. 17, kurią įsivaizduočiau kiek kitokio charakterio, „klampesnę“, nervingesnę. Tačiau tokia interpretacija ne tik galima, bet ir žavi skaidrumu, ramybe, mokėjimu atrasti netikėtą muzikinės kalbos logiką ir yra iš tikro daugiau įtikinanti nei dažnas audringas, sąmyšingas ar labai garsus grojimas (per daug pedalo ir forte, sunkiai aprėpiama stambi forma), liudijantis, kad Yundi Li lengvai ir subtiliai atliktas kūrinys yra toks, su kuriuo reikia gerokai pavargti, norint įveikti paplitusias minėtas atlikimo ydas.

Tačiau Ludwigo van Beethoveno sonatos daug ką galėjo sunervinti atkakliu savito stiliaus demonstravimu. Yundi Li interpretacija buvo ne ką mažiau keistesnė ar išradingesnė, nei, pavyzdžiui, Yvo Pogoreličiaus. O įtaigumo ir muzikinės kultūros prasme, bent jau man, ji buvo tokia, nuo kurios ne įsitempi, o pailsi, nes negali nepriimti, sakyčiau, mylinčio ir gerbiančio požiūrio į instrumentų karalių, neįvertinti sublimuoto skambesio. Įsivaizduoju, kad Yundi Li niekada negalėtų fortepijono (o kartu ir klausytojo ausų) „įžeisti“ grubiu garsu ar persistengti kovodamas su banalybe.

Būti originaliu jam padeda senoji Kinijos kultūra, kurios atstovas jis neabejotinai yra. Tolimųjų Rytų kultūros apskritai milžinišką reikšmę teikia estetikai, simbolikai, o kinų – ypač. Kinų imperatoriai siekė girdėti tik tokią muziką, kuri žmogų harmonizuoja; nekonfliktinė pentatonika joje įgijo ypatingą reikšmę. Ir dabar, kurdami profesionalią muziką, kinų kompozitoriai laikosi panašios nuostatos. Akivaizdu, kad atlikėjams taip pat ne itin artima ar suvokiama tiesiogiai perteikiama europietiška drama, išgyvenimai ir konfliktai, afekto būsenos, veikiausiai laikomos neskoningumo ženklu. Bent jau Yundi Li daugiau linkęs į racionalumą ir pusiausvyrą, nei į vitališkas jausmų apraiškas. Tuo pačiu metu jis gali pasireikšti ir kaip labai stiprus, energingas ir magnetiškas atlikėjas.

Būtent tokį išskirtinai estetizuotą skambinimą Yundi Li parodė atlikdamas sonatą f-moll op. 57 Nr. 23 (Appassionatą). Jis susiginčijo su Beethovenu, kuo ramiausiai mažne atsisakydamas gyvybiškai svarbių ir charakteringų akcentų ir sforzando, kartu su kitais paties autoriaus reikalavimais atstovaujančiais jo idėjai – aistringai, gelmingai, turinčiai sukrėsti partitūrai. Yundi Li pirmą ir trečiąją dalį atliko su stulbinančia motorika. Retai kada galima išgirsti tokį kokybišką virtuoziškumą, tempo ir pulso lygumą, fizinę ištvermę, intelektinę koncentraciją. Tačiau visas kūrinys pakeitus štrichus ir prieigą skambėjo neautentiškai, o antroji dalis suvis stokojo įprastos didybės ir muzikinės minties raiškos, todėl tarsi praplaukė paviršiumi. Vis dėlto būtina pridurti dar sykį: tik romantinės ir įsigalėjusios sampratos atžvilgiu (galvoju, kad konservatyvesni rusų mokyklos atstovai kovotų ir dėl paties Beethoveno nuorodų, ir prasilenkimų su laikotarpio dvasia bei stiliumi). Žymiai artimesnė pianistui buvo kiek anksčiau parašyta sonata cis-moll op. 27 Nr. 14 (Mėnesienos). Pirmoji dalis Adagio sostenuto buvo ypatingo grožio dėl spalvų gausos, o ypač kaip visuma. Antroji visiškai tiksliai perteikė grakštų ir lengvą charakterį, o trečioji netikėtai suskambo veržliai, kryptingai ir taip savitai, kad privertė sulaikyti kvapą.

Nežinia, kodėl pianistas nuo romantikų beveik iškart perėjo prie Beethoveno, ėmė jį įrašinėti. Nors viename interviu yra sakęs, kad groti Beethoveną dabar yra laikas, nežinia, kuo tai pasireiškia. Spėju, kad Haydną, Scarlatti ar Mozartą jis skambina įspūdingai, kaip, beje, turėtų gerai interpretuoti ir XX a. šiuolaikinę muziką (ypač naujosios Vienos mokyklos autorius).

Bisui Yundi Li atliko Jian Zhong Wang kompoziciją kinų liaudies dainos tema „Rausvi debesys vejasi mėnesį“ („The Rosy Clouds Chasing After the Moon), kuri pažiro šopeniškai tapybiškais skambesiais.

Apskritai Yundi Li pateikė neįprastą požiūrį, kurio ekcentrišku niekaip nepavadinsi, priešingai, jis sudarė apgalvoto ir logiško suvokimo įspūdį ir privertė skambinamą muziką išgirsti iš tokio požiūrio kampo. Šį šviežumą kartu su neeiliniu talentu regis, muzikos pasaulyje ir vertina specialistai.