Žaislinis "Spragtuko" grožis

Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas" naujo pastatymo – jau devintojo Lietuvoje ir penktojo Vilniuje – laukti skatino daugelis aplinkybių. Tai pirmasis dabartinio klasikinio repertuaro spektaklis, pastatytas būtent Vilniaus trupei (šedevrai „Miegančioji gražuolė", „Gulbių ežeras", „Bajaderė" yra kitose scenose šokamų spektaklių redakcijos); taip pat tai pirmasis originalus Krzysztofo Pastoro pastatymas po to, kai 2011-aisiais jis buvo pakviestas tapti LNOBT baleto trupės meno vadovu („Tristaną ir Izoldą" choreografas Vilniuje pastatė po premjerų Stokholme ir Varšuvoje). Be to, spektaklio libreto redakcijoje siekiama naujai pažvelgti į E. T. A. Hoffmanno pasakos pagrindu sukurtą dramaturgiją, paieškoti naujų žinomos baleto istorijos akcentų.

Vienu iš jų tapo nepaprastai papras­tas choreografo sprendimas – svajonių ir sapnų šalį, kurioje vyksta didžiuma spektaklio veiksmo, įkurdinti teatre ir su scena susieti pagrindinės spektaklio herojės troškimus. Tokia linija pasaulinėje spraktukiadoje, atrodo, dar nebuvo taip aiškiai išryškinta. Kitas akcentas –­ reklaminės „Spragtuko" kampanijos dalimi tapęs mėginimas jį susieti su Vilniumi. Nors priartinti klasikinio spektaklio veiksmą prie šalies, kurioje jis statomas, aplinkos nėra nauja, tokie sprendimai Lietuvoje vis dar gali būti skaičiuojami ant vienos rankos pirštų. Todėl po uvertiūros atsiskleidus uždangai nebuvo lengva pasirinkti – ar stebėti išradingai pastatytą pantomimą su įdomiomis žiemiškų pramogų ir žaidimų (čiužinėjimo, sniego senio lipdymo, svaidymosi sniego gniūžtėmis) dalyvių charakteristikomis, ar tyrinėti puikią Vilniaus panoramą, švytinčią fone už stambiais kąsniais krentančio projekcinio sniego.

Kažin ar tokia Vilniaus perspektyva atsiveria iš kokio nors konkretaus miesto taško – tai dar viena Lietuvos sostinės fata Morgana, kurioje ryškėja pažįstami ir neatpažįstami paslaptingo, vis atrandamo Vilniaus peizažo bruožai. Kairėje kyla didinga šešėlyje skendinti Šv. Jonų bažnyčios varpinė, dešiniau boluoja Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė su kūginiu kupolu, plūduriuojanti virš baltų miesto stogų ir žiemiško belapių medžių šakų ažūro.

Kūrėjai konkrečiau nenurodė, kada vyksta spektaklio veiksmas – bet jei „Spragtuko" parašymo ar išleidimo metais, tai medicinos tarėjas ponas Štalbaumas tikriausiai būtų turėjęs darbo reikalų tuomet cerkvėje veikusiame anatomijos teatre, priklausiusiame Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui. Ir jei Hoffmannas būtų užsukęs į Vilnių, neabejotinai būtų apsilankęs Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josepho Franko namuose Didžiojoje gatvėje, kur buvo rengiami koncertai, spektakliai, gyvieji paveikslai. O gal spektaklio herojai susitinka maskaradais garsėjusiuose Mullerių namuose Vokiečių gatvėje, kur buvo galima pamatyti spalvingų vilniečių – aktorę ir teatro vadovę Marcjanną Korwell-Morawską, tapytoją Joną Rustemą ir kitus? Taip būtų galima paaiškinti kiek eklektiškais apdarais ir baltais perukais vilkinčią minią, susirinkusią sutikti šv. Kalėdų.

Naujasis „Spragtukas" – visų pirma reginys. O juos Vilniaus publika mėgo nuo pat XIX a. pradžios. Tai didelis scenografo ir kostiumų dailininko Viačeslavo Okunevo darbas, kuriame lyg mozaikoje vienas greta kito dėliojami tikros ir tariamos realybės fragmentai, kažkur matytos ir naujai kuriamos asociacijos. Štalbaumų kambarys solidžios arkados fone –­­ tikroviškas, šventinį laikotarpį ženk­lina eglė su penkiakampe žvaigžde, laikui atėjus, stebuklingai (kaip ir daugelyje „Spragtuko" pastatymų) didėjanti, auganti, iliustruojanti Mari kelionės į jos fantazijų šalį paradoksalumą. Dailininkas scenos viršuje ir šonuose įkomponavo vaizdus atspindinčias juodas plokštes, kurios sceną pripildo mirguliuojančių veikėjų atspindžių, tarytum padidina jų skaičių ir pokylį paverčia šurmulinga švente –­ vykstančia ir tikrovėje, ir jos atspindyje.

Tokiame fone dera charakteriniai suaugusiųjų ir vaikų šokiai, supinami su nedidelėmis vaidybinėmis scenomis: Frico ir kitų berniukų išdaigomis, Kalėdų senio dovanomis, tarp kurių –­ ne tik dideli spalvingi paketai, bet ir rykštė neklaužadoms (didaktiškas bydermejeriškos kultūros akcentas), taip pat kretančio senolio groteskiškais straksėjimais. Įdomu sekti, kaip su įsijautimu savo vaidmenis atlieka artistai, kaip jie improvizuoja, naudodami sąlygišką baletinės pantomimos gestų ir veido išraiškų kalbą.

Droselmajero teatras – vartai, skiriantys tikrovę ir fantazijų pasaulį; čia ir didelės lėlės, primenančios XIX a. išpopuliarėjusias mechaninių figūrų parodas, ir atgiję žaislai, pasakojantys Spragtuko ir Pelių karalienės istoriją. Veiksmas gyvas, aiškus, suprantamas vaikams. Tai tarytum įžanga į sudėtingesnių choreografinių idėjų ir šokio technikos prisodrintą sapno viziją. Droselmajeris tampa vedliu po šią paslaptingą šalį – pradingęs už uždangos, patvirtina savo dvilypį –­ tikro, artimo, konkretaus, o drauge nepažįstamo, bauginančio – herojaus statusą. Teatro scena tampa ir blogio vartais –­ iš jos pasipila pelių ir pelyčių būriai, apspintantys ant sofos prisnūdusią Mari, iš čia pasirodo Spragtukas, Frico komanduojama alavinių kareivėlių armija, kuri prieš viduramžišką pelių taraną panaudoja pažangesnę techniką – patranką. Mūšis su pelėmis –­ ir dinamiškas, ir ganėtinai tvarkingas, organizuotas, nevirstantis chaosu; mažosios pelės šmirinėja po sceną visu būriu, todėl sukuriamos reljefiškos pelyčių ir Pelių karalienės, Mari, Frico ir Spragtuko grupės.

Snaigių valsas, šokamas prieblandoje, už tyliai krintančiais projekciniais sniego kąsniais marginamos uždangos, sukuria paslaptingą atmosferą. Šio epizodo choreografija remiasi klasikiniais judesiais ir jų deriniais, kurie paryškinami tiksliais, staigiais ir griežtais rankų mostais, kartais primenančiais aiškias sniego kristalų formas, kartais nuvilnijančiais per išsirikiavusias šokėjų gretas. Gaila, kad teatro avanscena nepalanki aukštiems šuoliams ir kartais grėsmingai sudunda praskriejant visam snaigių būriui.

Muzikalus, grakštus ir jausmingas pirmasis Mari ir sapnų herojaus duetas, kuriame atsispindi bundantys meilės jausmai, Spragtuko virtimas Princu.

Spektaklyje daug spalvų, įvairios choreografinės ir vaidybinės medžiagos, kurios margą susiejimą leidžia pateisinti logikos nepaisanti sapno aplinka. Tik lieka neaišku, kokia skraidančio laivo prasmė, iš kur ir kur juo Droselmajeris plukdo Mari ir Princą –­ jie juk ir taip jau atsidūrė išsvajoto teatro scenoje.

Antrojo veiksmo šokiai atliekami reljefais ir skulptūromis dekoruoto scenos portalo ir vis kitos uždangos, paryškinančios šokio kilmę, fone. Visi šokėjai teikia dovanas Mari, svarbiausios jų – baleto bateliai ir pūsta suknia. Tai atributai, padėsiantys įgyvendinti Mari svajonę.

Gėlių valsas pastatytas lengvai, judesius formuojant kaip darnų aštuonių kordebaleto porų srautą, pagyvintą įstrižainės, kur tas pats choreografinis motyvas nuvilnija lyg dinamiška pasikartojančių judesių pynė. Šio valso akcentas – solistų pora (Jekaterina Romankova ir Ignas Armalis), išgryninanti choreografo braižą, aukštais pakėlimais suteikianti jam ryškumo. Ši scena baigiasi Mari ir Princo Pas de deux, kuriame nepagailėta efektingų pakėlimų ir sudėtingos technikos –­ sukinių, šuolių ir jų kombinacijų. Princo variacija – energinga, ryški, Mari –­ sudėliota iš smulkių grakščių šuoliukų ir užbaigiama sukinių kombinacijomis. Tuščioje scenoje vykstantis duetas – įsimylėjėlių akistata; atrodytų, jai liudininkai nereikalingi. Konceptualiai tai teisingas sprendimas, tačiau šokėjai lyg pasimeta didelėje, žėrinčioje erdvėje. Aplodismentais dėl šios scenos dekoracijos scenografas turi dalytis su prancūzų architektu Charles'iu Gar­nier ir tapytoju Pauliu-Jacques'u-Aimé Baudry: būtent Palais Garnier fojė tampa teatrinės svajonės kulminacija. Tokio teatro Lietuvoje pastatyti mums neužteko nei ambicijų, nei noro, nei galimybių.

Šokių sūkurį po Paryžiaus operos fojė skliautais vėl keičia Vilniaus vaizdas – šį kartą projekcijoje ryškėja ramus Vilniaus universiteto Didžiojo (Petro Skargos) kiemo fasadas. Paskutinieji spektaklio taktai kuria tylaus šv. Kalėdų ryto atmosferą. Sapnai baigėsi, paslaptys išsisklaidė, bet choreografas fantaziją ir tikrovę susieja nauja gija – Droselmajeris į Štalbaumų namus atvyksta lydimas sūnėno, panašaus į sapne matytą Princu virtusį Spragtuką. Tik atrodo, kad jaunuoliui labiau rūpi ne Mari, bet Spragtuko lėlė – tad tikrovėje už savo jausmus mergaitei dar teks pakovoti.

Iš esmės aiški dramaturginė spektaklio koncepcija yra patikimas karkasas vaidmenims, o atlikėjų naujajame „Spragtuke" – net kelios sudėtys. Žavingos ir savaip skirtingos Mari – Kristina Gudžiūnaitė vaikiška, žaisminga, guvi, Anastasija Čumakova – lyriška, svajinga; nė vienai iš jų nekelia sunkumų choreografinė partija, judesiai liejasi sklandžiai. Genadijus Žukovskis stiprus, ištvermingas, vaidindamas Princą, atskleidžia nuoširdų meilės jausmą. Romas Ceizaris Princo polėkį perteikia pasigėrėtinai lengvais, lyg pakimbančiais ore šuoliais, mizanscenose ryškina globėjišką požiūrį į Mari; spektaklio finale abu – santūrūs, neišsiduodantys, jog nauja pažintis juos bent kiek sudomino. Viena iš naujojo spektaklio intrigų – trečioji pagrindinių atlikėjų sudėtis. Pirmąjį savo pagrindinį vaidmenį mūsų trupėje sukūrusi Haruka Ohno piešia jautrią, šiltą heroję, jos šokis tikslus ir raiškus; vis dažniau pastebimas jaunas šokėjas Ernestas Barčaitis – stiprus, patikimas partneris, vaidybinėse scenose švelnus, atidus; tik atskirus judesius ir jų kombinacijas solo epizoduose ateityje dar teks pašlifuoti.

Martyno Rimeikio Droselmajeris –­ rafinuotas, elegantiškas ir ironiškas. Marius Miliauskas įtikinamai pabrėžia paslaptingąją šio personažo pusę, sudomina aktyviu dalyvavimu, mįslingais žvilgsniais per petį ar kiek panarina galvą – tai tikras magiško teatro režisierius, savo štrichą uždedantis netgi Mari ir Princoadagio pradžioje.

Olga Konošenko – ryški, tiksli, klastinga Pelių karalienė, persekiojanti Spragtuką lengvais, grakščiais šuoliais. Šį vaidmenį taip pat sukūrė Kristina Galalytė – tai bene pirmasis didesnis jau keletą metų šokančios artistės darbas, nuoseklus savo plastine forma ir vaidyba.

Voicechas Žuromskas daugiau pažįstamas kaip elegantiškų šokio linijų, lengvų šuolių ir smulkesnių klasikinių partijų atlikėjas. Frico vaidmuo pademonstravo jo gyvą artistinį talentą, gebėjimą skoningai improvizuoti remiantis siužeto apibrėžtomis situacijomis, o šokio scenose išryškėjo gražios jo atliekamų klasikinio baleto judesių formos.

Daug vaidmenų antrajame veiksme –­ du ispanų toreadorai (Aleksand­ra Ivanova ir Oriana Jimenez) aistringai kovoja su dviem jaučiais (Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas), melsvoje prieblandoje iš rafinuotų, ornamentiškų pozų meilės duetą pina rytiečiai (Rueda Blanco Marta ir Eligijus Butkus), kinų šokį žaismingai atlieka arbatinukas (Laimis Roslekas) ir dvi pialos (Julija Turkina ir Olga Lopatčenkova), prancūzų šokį – dvi rafinuotos damos (Inga Cibulskytė ir Rūta Juodzevičiūtė), išnyrančios iš milžiniškų krinolinų: likusios su nėriniuotais pantalonais, jos flirtuoja su dviem baltais kavalieriais (Issacas Evansas ir Stanislavas Semianiura).

Charakterinių šokių programą užbaigia azartiškas rusų šokis – aprengti auksu spindinčiais drabužiais, du plačių užmojų šokėjai (Tomas Ceizaris ir Vaclavas Connoras) siaučia po sceną plačiais šuoliais ir „prisėdimais", o solistė (Maja Dolidzė) patrepsėjimais ir charakteringais mostais pradėtą solo užbaigia virtuoziškais sukiniais.

Baleto programoje – dar nemažai artistų, kurių debiutai turėtų įvykti per keturiolika šio sezono „Spragtuko" spektaklių. Artistams tai –­ stimulas tobulėti, žiūrovams – galimybė susipažinti su įvairėjančia, jaunėjančia baleto trupe ir jos kūrybinėmis ambicijomis.

„Spragtuko" partitūrą gerai pažįstantis spektaklio muzikos vadovas ir premjerų dirigentas Martynas Staškus išryškino ir šviesiuosius, šventiškuosius, džiugiuosius muzikos motyvus, ir joje skambančias paslaptingas, nerimastingas intonacijas. Kartu su išradingais šviesų dailininko Levo Kleino sprendimais kai kurie epizodai (tarp krintančio sniego juodoje erdvėje ryškėjanti maža Droselmajerio figūrėlė ar antrojo veiksmo pradžia su žiūrovų link artėjančia apsnigto teatro portalo projekcija) įsimins ilgam ir skatins sugrįžti į paslaptingą Hoffmanno, Čaikovskio ir Pastoro sukurtą pasaulį.

Helmutas Šabasevičius

Keista, bet Lietuvos knygynuose nė su žiburiu nerasi Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno pasakų lietuvių kalba. Geriausiu atveju knygyno mergaitė pasiūlys Wilhelmą Hauffą, įsitikinusi, kad tai tas pats rašytojas. Pilnos lentynos kakių makių, svaigstančių baltų arklių ir nė vienos E.Th.A.Hoffmanno pasakėlės. Tarp literatūros, skirtos suaugusiesiems, šio veikalo taip pat neaptiksi. Kas tai, politinis edukacinis sąmokslas?

Bet čia ne apie tai, čia – apie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kalėdinę dovaną ištikimiems žiūrovams – naują Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“. Lietuvoje šis spektaklis turi senas, dar 1928 metus siekiančias tradicijas ir lapkričio 21, 22, 23 dienomis įvykusi premjera yra jau šeštas bandymas pristatyti lietuvių publikai P.Čaikovskio šedevrą.
1996 m. rusų choreografo Andrejaus Melanjino statytas spektaklis repertuare išsilaikė rekordinį laiką – beveik dvidešimt metų ir tapo tradicija. O ką naujo gali pasiūlyti pripažintų meistrų choreografo Krzysztofo Pastoro, dirigento Martyno Staškaus ir dailininko Viačeslavo Okunevo komanda?
Kaip žinoma, nauja – gerai pamiršta sena. Naujojo „Spragtuko“ kūrėjai pabrėžtinai atsigręžia į pirminius šaltinius: deklaruojama aiškesnė, hofmaniška siužetinė linija, subtiliai cituojamos gražiausios choreografinės Vasilijaus Vainoneno citatos, scenovaizdžiuose ir kostiumuose žaviai sujungiami belle epoque ir galantiškasis amžiai, muzikos tempo ir skambesio dramaturgijai būdingas ramus, romantiškas, šventiškas, be jokio neurotinio prieskonio, dar senųjų batutos meistrų suformuluotas principas.
Taip su polėkiu išnaudodami turtingo klasikinio paveldo teikiamas galimybes minėta komanda kuria visiškai naują, estetiniu požiūriu išgrynintą postmodernų veikalą. Odę grožiui ir... saldainiams!
Jokios neigiamos potekstės pastarasis teiginys neturi, o tiesiog paaiškina padėtį, susiklosčiusią dėl P.Čaikovskio baleto „Spragtukas“.
Kartais pasigirsta autoritetingų nuomonių, kad šis baletas be reikalo nuvertintas iki vaikiško rytmečio lygmens, kad veikalas visai neskirtas vaikams, muzika per daug dramatiška. Taip pat žongliruojama E.Th.A.Hoffmanno korta. Jo pasakos išties sunkiasvorės ir daugiasluoksnės, tačiau tik pasirinkimo klausimas, kurį sluoksnį nusluoksniuosi.
Nuomonės paremtos ir daugiau ar mažiau sėkmingomis sceninėmis išraiškomis. Geriausias pavyzdys būtų 2001 m. Sankt Peterburgo Marijos teatre pastatytas „Spragtukas“. Spektaklio autoriai dailininkas scenografas Michailas Šemiakinas, choreografas Kirilas Simonovas ir dirigentas Valerijus Gergijevas, bandydami priartėti prie E.Th.A.Hofmano literatūrinio šaltinio, sukūrė baletą fantasmagoriją, nestokojančią netgi politinių aliuzijų, pilną baimių, košmarų ir ironijos.
Lietuvoje taip pat būta bandymo pažvelgti į Spragtuko istoriją kitu kampu. Choreografė Marija Simona Šimulynaitė, stačiusi „Spragtuką“ Klaipėdos muzikiniame teatre, spektaklyje siekė sunaikinti klasikinio XIX a. baleto štampus, į cukraus vatą suvyniotus jausmus, atskleisti tikrą, neišgalvotą aplinkinį pasaulį.
Taigi, kas vienam neįkainojamas paveldas, kitam tiesiog – štampas. Tad žinia apie naują „Spragtuką“, kurio ėmėsi tikrai modernius ir novatoriškus baleto spektaklius kuriantis choreografas K.Pastoras, sukėlė Spragtuko gerbėjų nerimą. Ir visai be reikalo.
Kaip choreografas, K.Pastoras pirmiausia yra estetas, gebantis sujungti į bendrą visumą visus baleto dėmenis – muziką, judesį, vizualines išraiškas. Išimtimi netapo ir P.Čaikovskio šedevras. Į XIX a. pabaigoje sukurtą baletą choreografas žvelgia netgi su tam tikru pietetu - paraidžiui „nuskaito“ partitūrą, tobulai išlaiko mizanscenų ir šokio pusiausvyrą, laiku ir vietoje pacituoja klasikinio baleto meistrus. Ir tik dėl kai kurių šiuolaikinei tradicijai būdingesnių režisūrinių triukų suteikia visam veiksmui daugiau dinamiškumo ir išgauna vos ne kinematografinį efektą.
Būtent tokiu principu sukomponuotas visas I veiksmo pirmasis paveikslas, kuriame dendžiai tėveliai ir žavios mamytės kartu su ne mažiau žaviais vaikučiais nenutrūkstamame judesyje džiaugiasi, pykstasi, verkia ir sukasi mazurkos ar galopo ritmu.
Scenos grando Valerijaus Fadejevo (Senelis) ir Jelenos Lebedevos (Senelė) mizanscenos ypač įtaigios, o bonvivaniška Pono Štalbaumo (kitas scenos grandas Aleksandras Molodovas) laikysena atsako į klausimą, kodėl herojės Mari gyvenime toks svarbus krikštatėvis Droselmejeris.
Tiesiog širdis apsąla, kai į sceną įžengia pats tikriausias Kalėdų Senelis, dalijantis dovanas ir gydantis vaikiškus kompleksus.
Širdis sąla ir toliau matant mažąsias baleto studijos „Polėkis“ balerinas-pelytes, o didžioji naujojo spektaklio intriga – Pelių karalienė, gražutė, smulkutė Olga Konošenko, visai nebaugina ir yra panaši į elegantišką kokios nors „kramtukų“ šalies valdovę.
Ir nors spaudos konferencijoje prieš premjerą K.Pastoras tokio pasirinkimo priežastį galantiškai įvardijo kaip nuostabių balerinų Lietuvos trupėje buvimą, sykiu išliko paslaptingas ir asociacijų trokštančiam žiūrovui paliko visišką apsisprendimo laisvę.
Leisiu sau priminti, kad Pelių karalienė figūruoja ir E.Th.A.Hoffmanno pasakoje „Spragtukas ir Pelių karalius“ kaip istorijos apie kietą Krakatuko riešutą personažas.
Kad ir kaip ten būtų, primadonos O.Konošenko techniniai gebėjimai leidžia visiškai atsiskleisti choreografinei šio spektaklio minčiai, kuriai būdingas išskirtinis dinamiškumas, lengvumas.
Lengvai sklendžiantys oru pas de chat, lyg tarp kitko sukamos piruettes kaskados, tobuli arabesque atveria perfekcionistinę personažo prigimtį. Priauginto nagelio bakstelėjimas, kuris ryžtingą Spragtuką paverčia paprasta medine lėle, puikiai įsikomponuoja į bendrą efemerišką spektaklio koncepciją. Juo keisčiau atrodo trapiose balerinos rankose atsiradęs lenktas kardas, be kurio, choreografo manymu, negali vykti tikra dvikova. Pakvimpa ne visai skoninga eklektika arba nepasitikėjimu žiūrovo sugebėjimais suvokti procesus, vykstančius scenoje. Kam galingai monarchei reikalingas kardas, jeigu jos tokie pavojingi nagai ir geras apetitas?
Vis dėlto batalijos paveikslas labai įspūdingas, pakankamai išradingai, nors ir tradiciškai nutapytas, bet šiuo atveju veiksmą ir judesį nenuginčijamai diktuoja muzika.
Teatro teatre idėja, pateisinanti ir pagrindžianti visus stebuklingus kalėdinės nakties virsmus, šiame spektaklyje neturėtų būti suvokiama kaip klišė. Juo labiau kad idėją vizualiai įgyvendino tikras tokių fokusų meistras V.Okunevas.
Išties žaviuosi šio dailininko požiūriu į klasikinio paveldo interpretavimo galimybes ir ribas. Tapybiškos dekoracijos, dažnai tik vienas stambios konstrukcijos architektūrinis objektas scenoje, taupiai ir pagrįstai išnaudojamos šiuolaikinės technologijos (pavyzdžiui, vaizdo projekcijos ) ir būtinai kokia nors aliuzija į senovinę spektaklio prigimtį: „Gulbių ežere“ – butaforinės gulbės, „Bajaderėje“ - įspūdingas dramblys. „Spragtuke“ tai galbūt teatras, tikras, senovinis, pilnas stebuklų ir staigmenų. O gal tai Vilnius – nuo Užupio kalno atsiverianti panorama su Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvės ir Šv.Jonų bažnyčios varpinės vaizdais, besiskleidžianti LNOBT scenoje?
Dėl meistriškai vizualiai sujungtų epizodų garsusis II veiksmo Divertismentas iš tiesų tampa spektaklio kulminaciniu momentu, iracionalumo, fantazijos triumfu. Saldumynų dvaro „Konfetenburgo“ šokolado, kavos, arbatos ir cukruotų vaisių kvapai regis sklinda į žiūrovų pusę, kurių iliuziniai uoslės receptoriai šioje spektaklio dalyje jau būna glaudžiai susiję su vaizdiniais radarais.
O kaip grožio kvintesenciją išskirčiau Piemenėlių šokį, kuris spektaklio programėlėje vadinamas Prancūzų šokiu. Regis, dvi žaviausios ir garsiausios visų laikų piemenaitės – Marija Antuanetė ir princesė Lambal – linksmai šėlioja Trianono prieglobstyje.
Visi žinome, kuo baigėsi tas šėliojimas, tačiau mūsų spektaklyje tai tik galantiškojo amžiaus atspindys ir grožio  įprasminimas. Baleto solistai Inga Cibulskytė, Rūta Juodzevičiūtė, Isaacas Evansas ir Stanislavas Semianiura šauniai įkūnija choreografo sumanymą – rafinuoti, lengvi, bet tikslūs ir techniški judesiai (kelios minutės petit bettment – ne juokas).
Žiūrovų simpatijas, kaip visuomet, pelnė Rytiečių šokis, nors ir nebuvo kuo nors išskirtinis ar nematytas. Labai jau puiki ir erotiška šiame vaidmenyje buvo balerina Rueda Blanco Marta, siūbuojanti kartu su baleto solistu Eligijumi Butkumi. Na, o arbatinukas (Laimis Roslekas) turi šansą tapti antruoju spektaklio hitu (pirmoje vietoje – pelės!) mažųjų žiūrovų akyse.
Saldumo apogėjus pasiekiamas garsiajame Gėlių valse ir Adagio kartu su dieviškai saldžiu čelestos garsu. Gražuolė balerina Jekaterina Romankova, įprasminanti turbūt Cukruotų slyvų fėją, o gal ir visą rožių sodą, su baleto solistu Ignu Armaliu karaliauja scenoje, atitraukdami dėmesį nuo pagrindinės solistų poros Kristinos Gudžiūnaitės ir Genadijaus Žukovskio.
Minėti solistai, Mari ir Spragtuko/Princo vaidmenų kūrėjai, po visų kovų su įvairiomis kliūtimis į Grand pas de deux įžengia lyg ir truputį pavargę, be šiam momentui tiesiog privalomo spindesio. Apskritai keistai klostosi šiame spektaklyje K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio duetas. Baleto solistas G.Žukovskis nuostabus pirmojo veiksmo scenose, o K.Gudžiūnaitei gerokai artimesnis absoliuto spindesys antrajame veiksme. Abu solistai puikiai valdo klasikinio baleto techniką, gerai suvokia K.Pastoro choreografijos ypatumus, tačiau kartais pritrūksta kažkokio elemento, kuris ir nulemia nepriekaištingą vaidmens sukūrimą.
Per mažai trapumo, pažeidžiamumo pirmajame veiksme, per mažai elegancijos, aristokratiškumo antrajame. Kitą vertus, artistams turbūt sudėtinga šioje grožio ir saldumo karalystėje įsiterpti su dramatiškesnėmis inspiracijomis. Minėti, tik labai priekabiai akiai įžvelgiami trūkumai nesumenkina K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio indėlio į spektaklio sėkmę.
Tikrai profesionaliai šokantis kordebaletas, visi Divertismento solistai, paslaptingas Droselmajeris (Martynas Rimeikis), nutrūktgalvis brolelis Fricas (Voicechas Žuromskis) turėjo progą sužibėti ir pademonstruoti savo meistriškumą. Organiška, lengvo svorio, su žaviai cituojamais ir interpretuojamais klasikiniais intarpais choreografija yra gera dirva pasireikšti įvairaus amplua artistams.
Taigi K.Pastoras, M.Staškus ir V.Okunevas sukūrė šiltą, jaukų, saldainiais kvepiantį, kalėdinį dviejų veiksmų ir epilogo baletą „Spragtukas“. Už tai mes jiems ir dėkingi.
O E.Th.A.Hoffmanno siūlau paieškoti bukinistų knygynėlių lentynose. Galbūt tiems, kurie šiandien žavisi pelėmis ir arbatinukais, rytoj taps įdomi tikra Spragtuko ir Pelių karaliaus istorija.

Skaidrė Baranskaja

LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras apie "Spragtuką"

Naujas pastatymas be jokios pauzės: prieš metus dar matėme senąjį, o dabar jau išvysime naują „Spragtuką". Kaip ir kodėl gimė ši idėja?

Tiesą sakant, jau seniai norėjau pabandyti pastatyti klasikinį veikalą, skirtą visai šeimai. „Spragtukas" man pasirodė visai tinkamas šiam tikslui, juo labiau, kad mūsų su teatro generaliniu direktoriumi Gintautu Kėvišu nuomonės sutapo - LNOBT „Spragtukui" jau buvo metas atsinaujinti. Dabar dirbu su dideliu malonumu, panašu, kad ši atsinaujinimo idėja buvo tikrai vykusi.

Kas naujo, galbūt neįprasto bus šiame Jūsų „Spragtuko" pastatyme? Galbūt ieškote ne visai tradicinių sprendimų? Koks bus baletas - klasikinis ar neoklasikinis?

Baletas, be jokių abejonių, bus klasikos pagrindu, o mano autoriniai ženklai labiau matomi II veiksmo divertismento šokiuose, kai kuriuose kituose epizoduose. Tačiau didysis „Pas de deux" išliks pabrėžtinai klasikinis, kaip ir „Gėlių valsas" ar „Snaigių scena". Choreografine prasme neignoruoju tradicijos, bet laisviau interpretuoju scenografijos ir siužetinius momentus. Pavyzdžiui, žiūrovai dekoracijose atpažins Vilniaus vaizdus, siužetinėje linijoje bus aiškesni Hoffmano pasakos motyvai. Droselmajeris bus labai hofmaniškas personažas, kurio ryšys ir santykis su teatru netgi padiktavo daugelį scenografinių ir siužetinių sprendimų, atskleidžiančių Hoffmano autentiškos pasakos dvasią. Neįprasčiausia žiūrovui bus pamatyti Pelių Karalienę vietoje gerai pažįstamo Pelių Karaliaus.

Jūs - pripažintas meistras. Ar Jūsų negąsdina tam tikras prieštaringumas tarp Piotro Čaikovskio dramatiškos muzikos ir gana lengvabūdiško pirminio Mariaus Petipa sukurto libreto?

Kurdamas naują spektaklį, visada nerimauju dėl rezultato. Tačiau neįžvelgiu neatitikmens tarp Čaikovskio muzikos dramatiškumo ir scenoje vykstančio veiksmo. Pamenu, kai buvau dar mažas berniukas, Meno mokyklos mokinys, ir girdėdavau „Gėlių valso" muziką, visada galvodavau - Dieve, kaip gražu, kokia nuostabi muzika! Iki šiol taip manau. Nenorėjau sukurti labai kitokio, dramatiško, perdėm šiuolaikiško „Spragtuko". Manau, šis baletas turi būti gražus ir šventiškas, kaip ir Čaikovskio muzika. Esu sukūręs tikrai nemažai kitokių, šiuolaikinių baletų.

Keblumų matau kitur. Jau anksčiau pastebėjau, kad „Spragtuko" pastatymuose paprastai paslystama ties II veiksmo divertismentu, kuris suveikia kaip scenos veiksmo stabdys, ne visada būna vykęs ir stebuklingas realybės virsmas į vaizduotėje egzistuojantį (o gal ir ne tik) pasaulį. Partitūra parašyta remiantis XIX a. baletų principais, iš esmės ji yra neilga, todėl ką nors keisti, koreguoti ir artinti prie savo asmeninės vizijos nesijaučiu turintis teisę. Divertismentas turi išlikti, kaip ir „Grand pas de deux" ar „Gėlių valsas". Kaip raktą minėtai problemai spręsti panaudojau paties Hoffmano pasakoje suformuluotą teatro, kaip magiškos jėgos, principą. Manau, Teatras pajėgus pateisinti visus magiškus virsmus.

Naujai statomuose XIX a. baletuose labai svarbus scenografijos dėmuo. Su kokiu meistru kuriate „Spragtuką"? Ir kodėl būtent su juo? Gal galite pakomentuoti bendrą darbą?

Dirbame kartu su gerai Lietuvoje pažįstamu Viačeslavu Okunevu. Čia jis yra sukūręs nemažai baletų, tai Boriso Eifmano „Raudonoji Žizel", „Rusiškasis Hamletas", klasikiniai „Miegančioji gražuolė", „Gulbių ežeras". Okunevas - tikras meistras, mes puikiai randame bendrą kalbą. Nemažiau svarbu ir tai, kad jam puikiai pažįstamos šio teatro techninės galimybės, todėl įvairių vizijų įgyvendinimas niekam netampa galvos skausmu.

Įdomu būtų sužinoti, koks Jūsų, kaip choreografo, požiūris į senuosius baletus - šedevrus? Ar platūs šedevro atnaujinimo rėmai?

Teatras - ne bažnyčia, galimi įvairūs eksperimentai. Tačiau kiek klasikinių šedevrų galime suskaičiuoti? Iš viso tik dešimt, ir ant jų laikosi visų rimtų baleto teatrų repertuarai, todėl tokiuose teatruose, kaip Varšuvos ar Vilniaus, radikalūs eksperimentai su klasika nelabai pageidaujami. Reikia stengtis išsaugoti kuo daugiau klasikinio baleto pirminio pavidalo. Kiek jį galima keisti? Kiekvienam tokio pobūdžio baletui - savos ribos. Pavyzdžiui, „Kopelijai" tinka įvairios interpretacijos, panašiai yra ir su „Spragtuku". O štai „Gulbių ežero" pastatymai gana komplikuoti, nes pirminį pavidalą išsaugojęs tik II veiksmas, kiti trys veiksmai susiklostė daugiau tolesnės tradicijos veikiami. Kita vertus, naujuose XIX a. baletų pastatymuose labai svarbūs yra scenografijos sprendimai, kurie gali būti skoningi arba neskoningi. Pastaruoju atveju nublanksta bet kokios autentikos paieškos.

Esu sukūręs daug avangardinių baletų, kuriuose žiūrovą skatinu analizuoti, žaisti kultūrinėm asocijacijom, mąstyti, reflektuoti. Dabar kuriu seną, gerą, jaukų ir šiltą „Spragtuką" visai šeimai. Atiduodu duoklę grožiui ir gėriui, viliuosi, kad mažiesiems žiūrovams kils daug klausimų, į kuriuos atsiras vienintelis teisingas atsakymas, kurį pasufleruos gana filosofiškai šio baleto nuteikti tėvai.