Zalcburgo festivalio scenoje Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian įkūnijo gyvenimo ir mirties jėgas

Publikuota: 2020-09-28 Autorius: Ieva KANANAVIČIŪTĖ, Rūta GINIŪNAITĖ
Zalcburgo festivalio scenoje Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian įkūnijo gyvenimo ir mirties jėgas

Richardo Strausso vienaveiksmei operai „Elektra“ (1909), sukurtai pagal Hugo von Hofmannsthalio libretą, šie metai ypatingi – viena įspūdingiausių praėjusio amžiaus operų pastatyta jubiliejiniame, šimtajame, Zalcburgo festivalyje (Austrija). O festivalis ypatingas ir Lietuvos muzikinei kultūrai – pagrindinius vaidmenis operoje sukūrė Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian.

Pasižvalgykime, ką apie dirigento Franzo Welserio-Mösto ir lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio pastatymą ir Lietuvos solisčių duetą „Felsenreitschule“ teatro salėje rašė mūsų ir užsienio spauda.

Zalcburgo festivalis pandemijos akivaizdoje

Siaučiant koronavirusui, šimtametis Zalcburgo festivalis, kartais vadinamas klasikinės muzikos Kanais, ryžosi gerokai kuklesnei programai dėl pasauliniu mastu paskelbtų apribojimų. „Šiemet patirsime kitokią šventę – su kur kas mažiau renginių, mažiau parduodamų bilietų ir lankytojų. Tai festivalis, atitinkantis visus saugumo reikalavimus“, – sakė renginio meno vadovas Markusas Hinterhäuseris. Istorinės muzikinės šventės prezidentė Helga Rabl-Stadler prieš atidarymą rašė: „Nė vienos minutės neabejojau, kad festivalis vyks“. Kaip teigia A. J. Goldmannas straipsnyje „The New York Times“, iš pirmo žvilgsnio festivalio eiga atrodė business as usual (kaip įprasta), tačiau koncertų salėse trūko Amerikos, Rusijos bei Azijos šalių gyventojų, nes jiems nepavyko atvykti į Austriją dėl privalomo karantino. Autorius taip pat pastebi, kad netgi smarkiai sumažinus bilietų skaičių – 80 000 vietoj 242 000 – visi buvo išpirkti tik į kelis pasirodymus.

Iš numatytų 7 operų festivalyje parodytos dvi – Richardo Strausso „Elektra“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“ (Così fan tutte“), kitos nukeltos į 2021 metus.

Viename iš pokalbių Asmik Grigorian teigė: „Šiemet žemai lenkiu galvą prieš visą Zalcburgo festivalio komandą už tai, kad jie laimėjo kovą ir neuždarė festivalio. Manau, jog šiandien labai svarbu parodyti pasauliui, kad spektaklius rodyti galima būnant labai atsargiems. Visų repeticijų metu mus kas savaitę testavo, kaukės buvo būtinos. Viskas buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės saugūs.“ Solistės nuomone, tai labai svarbu žinoti ir žiūrovams – taip skleidžiama žinia, kad tokiu metu menas yra reikalingas gal net labiau nei paprastai. „Tai pajautėme susitikę su publika, ji buvo išsiilgusi tikro kontakto su atlikėjais. Suvokdama, kokią didžiulę atsakomybę prisiėmė festivalio vadovai, galiu jiems išreikšti didžiausią pagarbą“, – sakė A. Grigorian.

Richardo Strausso opera „Elektra“

XX a. pradžios modernisto Richardo Strausso vienaveiksmės operos „Elektra“ siužetas paremtas graikų mitologija ir Sofoklio tragedija. Operos libreto autoriui Hofmannsthaliui ir Straussui svarbiausias buvo Elektros personažas, jos patiriamos emocijos ir psichologinės būsenos susitinkant su kitais operos veikėjais – motina Klitaimnestra, kuri kartu su meilužiu Aigistu nužudė savo vyrą Agamemnoną, seserimi Chrisotemide ir broliu Orestu.

Operos veiksmas prasideda Elektros gedėjimo scena Mikėnų rūmų sode, kur ji aprauda savo tėvo Agamemnono nužudymą šiam grįžus iš Trojos karo. Pasirodžiusiai tėvo šmėklai Elektra pažada kartu su seserimi ir broliu atkeršyti už jo mirtį. Chrisotemidė perspėja, kad motina ir jos meilužis ketina Elektrą uždaryti į bokštą. Sesuo, mažiau apsėsta keršto minčių nei Elektra, svajoja pabėgti iš šios slegiančios vietos ir pradėti normalų gyvenimą, ištekėti, susilaukti vaiko, kad ir nuo valstiečio. Elektra nepaiso Chrisotemidės patarimo vengti motinos. Kai jos susitinka, ši prašo Elektros patarimo, kaip išsivaduoti iš naktinių košmarų. Elektra iš pradžių apsimeta užjaučianti motiną, tačiau netrukus išpranašauja žūtį nuo sūnaus Oresto rankos. Gavus žinią apie Oresto mirtį tremtyje, Elektra nusprendžia – dabar pareiga atkeršyti motinai tenka joms su seserimi, bet Chrisotemidė palieka Elektrą vieną. Vis dėlto paaiškėja, kad Orestas gyvas ir grįžęs jis nužudo motiną ir Aigistą. Elektra sušoka triumfo šokį, sukniumba ant žemės ir miršta.

Muzikos kritikų ir istorikų opera vertinama kaip ypač ryškus eskpresionistinis kūrinys, kuriame gausu disonansų, atonalių leitmotyvų, suteikiančių ir taip įtemptam, smurto ir kančios kupinam siužetui dar daugiau dramatizmo. Christianas Longchampas Zalcburgo festivalio svetainėje rašo, kad „nuo pat pirmų akordų kompozitorius įtraukia klausytoją į unikalią įtampos būseną. Elektros aimanos, jos pirmasis monologas „Viena! Deja, vienų viena!“ prieš tėvo Agamemnono iškvietimą iš mirusiųjų pasaulio, beviltiška malda prašant tėvo vėlę grįžti į tą valandą, kai jis buvo nužudytas Klitaimnestros, – moderniosios muzikos šedevras, nepamirštamas kartą išgirdus.“

„Elektra“ Zalcburgo festivalyje

Šių metų rugpjūčio 1-ąją teatro uždanga pakilo solistams, Vienos valstybės operos chorui, Vienos filharmonijos orkestrui bei tūkstančiui kaukėtų žiūrovų. Senovės graikų mitologija paremta R. Strausso opera „Elektra“, nagrinėjanti šeimos santykius, pavydą, mirtį, atskleidžianti vidinius demonus, kultūriškai aktuali ir šiandien. Royʹus Westbrookas klasikinės muzikos svetainėje bachtrack.com rašė, kad šis K. Warlikowskio pastatymas ir „Felsenreitschule“ salė yra tarsi sukurti vienas kitam – net ir žiūrint spektaklį internetu tai atrodo tobulas fonas Strausso ir Hoffmansthalio galingai mitinei psichodramai. Pagrindinius vaidmenis tądien atliko mecosopranas iš Vokietijos Tanja Ariane Baumgartner (Klitaimnestra), sopranai Aušrinė Stundytė (Elektra) ir Asmik Grigorian (Chrisotemidė), vokiečių tenoras Michaelis Laurenzas (Aigistas) ir australų kilmės bosas-baritonas Derekas Weltonas (Orestas).

Muzikologė Ona Jarmalavičiūtė portale operawire.com primena, kad operos siužetas apima dvi kartas ir penkis šeimos narius, jų likimai susipynę gyvenimo ir mirties, meilės ir neapykantos gijomis. Kiekvienas skęsta savo asmeninėse tragedijose, praranda sveiką protą, tapatybę ir galų gale gyvenimą. Šio pastatymo personažų interpretacijos yra labiau žmogiškos, emociškai kiekvienas jų labai jautrus. Klausytojai salėje kartu su herojais scenoje patiria isteriją, sumaištį ir savidestrukciją.

Aušrinės Stundytės Elektra moteriškesnė ir labiau pažeidžiama palyginti su ankstesnėmis šio vaidmens versijomis. Artistė pirmiausia ją interpretuoja kaip mažą mergaitę, kuri matė savo motiną nužudant tėvą. Dėl to režisierius Krzysztofas Warlikowskis operą pradėjo nauju prologu – giedant cikadoms Elektra stebi motiną, prisipažįstančią nužudžius tėvą. Klausantis motinos monologo jos akyse spindėjusį troškimą gyventi pakeičia tuštuma ir atsiveria niekuomet neužgyjanti žaizda, skatinanti jos kerštą ir destrukciją. Režisierius įterpė ir kitą dramaturginį nuokrypį – Chrisotemidė padeda savo broliui nužudyti motiną ir jos meilužį, vėliau nuplauna jų kūnus prieš palaidojimą. Kaip apibūdino Christianas Longchampas, jaunosios operos herojės reprezentavo du draminius polius: Elektra – mirties, ir Chrisotemidė – gyvenimo jėgą.

Elektra – Aušrinė Stundytė

Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Aušrinė Stundytė puikiai pažįstama Vienos, Paryžiaus, Liono, Miuncheno, Helsinkio, Ciuricho ir daugelio kitų operos teatrų, tarptautinių festivalių ir didžiųjų pasaulio koncertų salių lankytojams. Kai 2018 metais solistė Berlyno valstybinėje operoje sudainavo Salomėją R. Strausso operoje, kritikai ją pavadino nepriekaištinga atlikėja, scenai atiduodančia visą širdį. Šių metų Zalcburgo spektaklio dirigentas Franzas Welseris-Möstas Aušrinę žaviai apibūdino kaip „<...> negriežto balso Elektrą. Ji trapi, vaikiška, pažeidžiama, daugiasluoksnė asmenybė, bet ne harpija.“ „Tam padeda ir jos gebėjimas dainuoti šią milžinišką partiją, rodos, niekados nepertempiant vokalo, verčiau griebiantis šauksmo, kai tenka galynėtis su sunkesniais Strausso orkestro momentais“, – rašoma svetainėje bachtrack.com.

O. Jarmalavičiūtė, priešingai, įžvelgė A. Stundytės herojės nuožmumą ir temperamentą: „Plėšrios pumos akys atspindi nuodingą, nuožmią, pilną neapykantos, cinizmo, pavydo ir tuštumos Elektros asmenybę. Organiškai sujungta su R. Strausso muzika, kuri ne mažiau grėsminga, ši opera tampa tikra plėšrūne, grasinančia akimirksniu įkąsti auditorijai.“ Davidas Niceʹas portale theartdesk.com taip pat pabrėžė įtikinamą Stundytės Elektrą kaip beprotybei ir nepaguodžiamam likimui pasmerktą moterį. Vis dėlto autorius pateikė ir šiek tiek konstruktyvios kritikos – pirmame monologe jos sustingusi kūno plastika nenuteikė žiūrovo iškilmingai operos kulminacijai – triumfo šokiui po motinos ir jos meilužio nužudymo. Taip pat pastebėjo, kad nors solistės vokalas neabejotinai tinkamas šiam vaidmeniui, reikia laiko, kol klausytojas pripranta prie šiek tiek prikimusio balso tembro.

Chrisotemidė – Asmik Grigorian

2018 m. Zalcburgo festivalį pribloškusi pagrindiniu vaidmeniu R. Strausso vienaveiksmėje operoje „Salomėja“ ir tapusi pasauline žvaigžde, Asmik Grigorian „Elektroje“ įkūnijo Chrisotemidę, vėl pasižymėdama puikiu vokalu ir akį traukiančia kūno kalba. „Ji yra idealus kontrastas Elektrai. Chrisotemidė toli gražu ne tik „normali“ sesuo, norinti šeimos, daug švelnesnė ir viltingesnė. Ji patyrė tą pačią šeimos istoriją, yra pažeista ir bando susitvarkyti su vidinėmis problemomis“, – rašo R. Westbrookas svetainėje bachtrack.com.

Beje, A. Grigorian Zalcburge debiutavo 2017 m., tada Albano Bergo „Voceke“ atliko Marijos vaidmenį. 2019 m. ji buvo pripažinta geriausia operos soliste pasaulyje.

„The Times“ Grigorian Chrisotemidę įvertino taip: „Ji buvo atlikta sensacingai, ryškiu vokalu ir lyg magnetas traukiančia dramine vaidyba. Lietuvė neabejotinai nusipelnė būti vadinama naująja diva, kurią scenoje privalo išvysti kiekvienas.“ Jimas Pritchardas teigia, kad A. Grigorian šviesus, tonaliai tobulas atlikimas padėjo jai įkūnyti žmogiškesnį, tačiau pažeidžiamą Elektros sesers paveikslą, kuris tapo tarsi atsvara pagrindinės herojės moteriškumui, kurio ši sau neleido išreikšti.

Dvi lietuvės Zalcburgo scenoje

Šiandien viena didžiausių operos pasaulio žvaigždžių tapusi Asmik Grigorian mano, kad dvi lietuvės šimtmečio sulaukusio Zalcburgo festivalio scenoje visų pirma yra didelis įvykis Lietuvai. „Dėl to yra labai smagu ir gera būti kartu. O man, be abejo, buvo labai gera pažinti Aušrinę kaip žmogų. Nors mes abi mokėmės pas mano mamą (prof. Ireną Milkevičiūtę. – Red.), esame prasilenkusios, nes man įstojus į Muzikos akademiją, Aušrinė išvyko iš Lietuvos ir iki dabar nebuvo progos tiek daug pabendrauti“, – teigė A. Grigorian viename iš gausių interviu po sensacingos premjeros. Aušrinė Stundytė pritarė kolegei, sakydama, kad „tokio masto pastatyme turėti dvi atlikėjas iš to paties miesto, tos pačios dainavimo klasės, – to dar nebuvo. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Galimybė dirbti su Asmik buvo tikra dovana, – geras partneris scenoje užveda ir iškelia energiją į kitą lygį. Elektros ir Chrisotemidės scena ilga ir statiška, tad greitai gali pasidaryti nuobodi. Tikiuosi, kad su mumis nuobodu nebuvo.“

Pagal Lietuvos ir užsienio spaudą parengė Rūta GINIŪNAITĖ ir Ieva KANANAVIČIŪTĖ

 

Komentarai