Žibuoklė Martinaitytė: „Prisiliesti prie muzikos ir tylos, kad susitiktumėte su savimi...“
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 29-ąją vyksiančio koncerto „Lietuvių operos žvaigždė Justina Gringytė, smuiko virtuozė Rūta Lipinaitytė ir LVSO“ programoje numatyta Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Enheduana“ mecosopranui ir orkestrui premjera. Naująjį kompozitorės opusą įkvėpė šumerų karališkos kilmės poetės ir šventikės Enheduanos (gyveno maždaug 2300 m. pr. Kr.) asmenybė ir kūryba, ypač jos „Himnas Inanai“.
Žibuoklės Martinaitytės muzika apima plačius garsų pasaulio horizontus, jos ypatinga, giluminė garso pajauta įgalina rašyti unikalių sąskambių, ataidinčių iš tylos, ją atliepiančių ir į ją sugrįžtančių, kūrinius. Ką ir kaip šį kartą kompozitorė byloja apie žmogų, apie būtį ir gyvenimą, apie moters tapatybę, jos raišką ir galią vakar, šiandien ir rytoj? Visa tai šiame dar iki „Enheduanos“ premjeros vykusiame pokalbyje.
– Gerbiama Žibuokle, prašyčiau papasakoti, kaip kilo idėja savo muziką susieti su poetės Enheduanos kūryba?
– Seniai svajojau parašyti kūrinį balsui su orkestru, bet tam vis nesiryždavau. Orkestras – viena mano mėgstamiausių instrumentinių medijų, o vokalinės muzikos rašau mažai, ji daugiausia chorinė ir be teksto. Balsus dažnai traktuoju kaip instrumentus, jiems priskirdama atskirus balsius ir priebalsius, iš kurių formuoju reikiamą garsyną – išgaunu garsinę spalvą. Kartais savo muziką lyginu su vaikščiojimu po mišką, kur daugybė vienodų ar panašių medžių, bet tik visi kartu jie sukuria vientiso miško įspūdį. Metaforiškai kalbant, kiekvienas orkestro instrumentas yra miško medis, virpantis nuo vėjo gūsių. Kiekvienas vienodai svarbus, tarp jų beveik nėra hierarchijos. Iš gausybės medžių – virpesių – ir susideda, susisluoksniuoja manoji muzika. Tad, svajodama apie balsą su orkestru, turėjau išspręsti dilemą, kaip traktuoti solistės partiją: ar kaip dar vieną „miško medį“, ar kaip atskirą personažą, kurio akimis mes ir patiriame mišką... Pasirinkau antrąjį sprendimą.
Susidūrimas su šumerų poete buvo gana mistiškas, nors, kita vertus, atsitiktinis. Praeitą vasarą vaikščiodama miške ir klausydamasi Niujorko meno pasaulio įvykių apžvalgos bei vienos parodos aptarimo, staiga išgirdau žodį „Enheduana“. Anksčiau niekada jo nebuvau girdėjusi, todėl suklusau. Suintrigavo žodžio skambesys, jis atrodė labai pažįstamas. Taip dažnai būna su mano kūrinių pavadinimais – koks vienas išgirstas ar pamatytas žodis staiga ima ir suspindi, išryškėja visame kontekste, tarsi paliečia mane asmeniškai, nors jokių akivaizdžių priežasčių lyg ir nėra. Iš viso klausyto interviu tiek ir įsiminiau – vienintelį žodį „Enheduana“. Paskubomis jį užsirašiau ir grįžusi namo ėmiau aiškintis jo reikšmes, prasmines sąsajas. Taip atradau Enheduanos tekstus. Būtent tuo metu Morgano bibliotekoje ir muziejuje Niujorke vyko jai skirta paroda. Dar neperskaičiusi jos poezijos pajutau protu logiškai nepaaiškinamą bendrystę ir supratau, kad kada nors rašysiu kūrinį pagal poetės tekstus. Tada dar nežinojau, kaip ir kuriuo metu ši mintis bus realizuota, tiesiog užfiksavau norą savo idėjų sąsiuvinyje.
– Pasidalinkite savąja karališkos kilmės šventikės ir poetės Enheduanos gyvenimo, jos kūrybos pajauta.
– Pats Enheduanos gyvenimo ir kūrybos faktas mane suintrigavo vos ne labiau už kūrybą, būtent jis ir įžiebė mano vaizduotę. Juk daugiausia senųjų laikų tekstų parašyti vyrų, tad susidurti su moters vardu kiek neįprasta. Norėjosi, kad tą vardą išgirstų, sužinotų ir kiti. Juk ankstyvos poetės egzistavimas tarytum įteisina nenutrūkstamą moteriškosios poezijos tradiciją, nusidriekiančią per tūkstantmečius. Kita vertus, Enheduana buvo ne tik poetė, bet ir šventikė, pasirinkusi dvasinį kelią, o tai anuomet reiškė pasaulietinio, šeimos gyvenimo atsisakymą. Tikriausiai būtent tai mane giliai sujaudino – tasai visiškas atsidavimas kūrybinei ir dvasinei veiklai.
Susidaryti aiškesnį Enheduanos kūrybos vaizdinį sudėtinga, nes išlikę tik jos tekstų fragmentai; be to, esama abejonių dėl kai kurių autorystės. Šie tekstai, naujai išversti į anglų kalbą Sophuso Helle, sudėti knygoje „Enheduana: The Complete Poems of the World´s First Author“ („Enheduana: Visi pirmosios pasaulio autorės eilėraščiai“), išleistoje Jeilio universiteto leidyklos. Rašydama kūrinį turėjau gauti tiek leidyklos, tiek vertėjo leidimus panaudoti tekstą; jie buvo maloniai suteikti.
– Savo kūriniui pasirinkote Enheduanos „Himną Inanai“ („Hymn to Inana“). Koks jis ir apie ką, kaip literatūrinė raiška veikė muzikinį skambesį?
– Pasirinkau „Himną Inanai“, nors Enheduanos vertėjas rekomendavo kitą poetės tekstą, kuris išlikęs visas. Šumerų tekstai buvo rašomi ant molinių lentelių, iki mūsų dienų daugumos išlikę tik fragmentai. Be to, jie daug kartų kopijuoti, o tai dar labiau sumažina tikslaus perskaitymo galimybę. Prisipažinsiu, kad vartant knygą mane labai įkvėpė tušti puslapiai su daugtaškiais, žyminčiais trūkstamas teksto vietas. Tie daugtaškiai, toji neužpildyta erdvė atrodė puiki proga kūrybinei laisvei pasireikšti.
Tačiau įvyko atvirkščiai – pradėjusi rašyti kūrinį, pajutau tam tikrą teksto tironiją. Mat kalboje užkoduoti ritmai ir intonacijos diktavo ritminę bei dinaminę muzikos eigą. Keista, bet jutau, kaip prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų gyvenusios poetės žodžiai, iš pradžių beveik nepastebimai, ima vadovauti. Atrodė, kad tekste glūdi ne tik semantinės prasmės, bet ir muzikiniai vaizdiniai, kurie nebūtinai sutampa su manaisiais. Iš teksto sklido stipri energetika, atrodė, kad jis parašytas vienu ypu, vienu įkvėpimu, kaip stiprus viesulo gūsis. Tad ir muzikoje vyrauja tam tikras intensyvumas ir nerimas, šį kūrinį pavadinčiau savotišku trileriu. Tarkim, vienoje iš himno dalių tiesiog vardijamos viena kitai prieštaraujančios deivės Inanos savybės – begalinis jų sąrašas. Skaitant šį tekstą jis man skambėjo vos ne kaip šiuolaikinė repo muzika, kur žodžiai greitai ir ritmiškai kartojami, kur pats teksto ritmizavimas ir tampa muzika. Įsivaizdavau Enheduaną, savo šventovėje besikreipiančią į deivę Inaną, ir tai darančią su dievišku įtūžiu, o ne – kaip tikėtumeis – ramiai nusiteikus maldai. Šią himno dalį perskaičiau kaip desperatišką bandymą apčiuopti pačią moteriškumo, o kartu ir gyvybės bei pasaulio esmę, kuri yra nenusakoma. Matyt, ją ir tegalima perteikti priešybių derme. „Himno Inanai“ teksto fragmentai – tai deivės Inanos apibūdinimai, jie itin prieštaringi, bet ir visa apimantys. Galbūt toji deivė Inana yra pati gamta, pats gyvenimas, nes pasirinkti žodžiai apima iš esmės visas jo sritis: karo grėsmes ir žiaurumą, žmonių ištrėmimą iš gimtosios šalies, lyčių ambivalentiškumą, gamtos katastrofas. Ir už visa tai atsakinga deivė Inana. Suintrigavo platus temų ratas ir suvokimas, kad nesvarbu, kiek tūkstantmečių praėjo, mums aktualios realijos vis sugrįžta, vis pasikartoja. Kodėl? Tai lemia žmogiškoji prigimtis, kuri iš esmės nesikeičia. Žinoma, kinta aplinkybės, bet ne situacijos ir problematika.
– „Ji simbolizuoja daugybę kitų moterų menininkių, visiškai ištrintų iš meno istorijos ir tik dabar atgaunančių savo tikrąją vietą“ – taip esate apibūdinusi Enheduaną[1]. Kokia, Jūsų akimis, yra XXI a. moteris, kaip ji save įprasmina Vakarų pasaulio kultūroje? Suprantu, kad apibendrintos išvados veikiausiai neįmanomos, bet vis dėlto...
– Nepaprastai sudėtingas klausimas. Kaip pati sakote, veikiausiai nėra įmanoma apibendrinti tokį platų ir visa apimantį reiškinį, kaip moteriškumas ir jo raiška. Čia reikėtų pasidomėti išsamesniais sociologiniais ir kultūriniais tyrimais. Tiesą sakant, per mažai apie tai mąstau. Mano akimis žvelgiant, bent jau civilizuotose Vakarų pasaulio kultūrose moteris šiais laikais gali viską! Turime visišką laisvę gyventi tokį gyvenimą, kokio norime, ir plėtoti savo raišką pasirinktoje srityje.
Būtent pastaraisiais metais vėl imamas atkurti vizualiojo meno istorinis kanonas, kuriame netikėtai randasi ir moteriškos figūros. Jos visuomet egzistavo, tačiau visuomenės dėmesys buvo labiau nukreiptas į vyrų kuriamą meną. Tas pats vyksta ir kitose meno srityse, pavyzdžiui, klasikinės muzikos pasaulyje dabar sąmoningai siekiama užpildyti istorines spragas atliekant vis daugiau moterų kompozitorių muzikos. Taip pat ir orkestruose daugybę dešimtmečių dominavo vyrai, o šiandien vis daugiau moterų veidų. Ką jau kalbėti apie dirigentes, užkariaujančias klasikinės muzikos scenas! Žinoma, šios istorinės skolos išmokamos kiek pavėluotai, bet vis tiek geriau dabar negu niekada. Niujorke matau, kaip didieji meno muziejai – Modernaus meno, Guggenheimo ar Metropoliteno – būtent moteris renkasi kaip pagrindines didžiųjų parodų figūras.
Galbūt mano pasirinktame Enheduanos tekste „Himnas Inanai“, kur apibūdinamos deivės savybės, ir yra atskleidžiama toji ypatinga moters stiprybė ir galia, kartu ir jai būdingas prieštaringumas, racionalaus ir intuityvaus pradų sandūra, platus emocijų spektras ir galinga pirmapradė gyvybinė energija, kurią galima lyginti tik su gamtos stichijomis. Visa tai įprasminama ir Vakarų pasaulio moterų kūryboje.
– Ką ir kodėl iš pamirštųjų moterų, neįvertintų kūrėjų, įstabiųjų asmenybių norėtumėte aktualizuoti?
– Mėgstu atrasti naujus vardus, neįvertintas arba užmirštas kūrėjas, nesvarbu, kada jos gyveno. Dabar net madinga aktualizuoti tokias asmenybes. Prieš kelerius metus Niujorke buvo surengta švedų abstrakcionistės Hilmos af Klint paroda. Pritrenkiantys paveikslai, jos gyvenamuoju metu buvę mažai kam įdomūs. Pasirodo, ji tapė abstrakcijas anksčiau už Vasilijų Kandinskį. Pamatęs jos darbus didžiulėje retrospektyvinėje parodoje supranti, kokio masto ir talento asmenybė buvo nepagrįstai užmiršta. Iš jos darbų spinduliuoja labai stipri dvasia, jauti menininkės pasišventimą kūrybai, ką byloja ir jos biografija. Mane visuomet intriguoja asmenybės, pasirinkusios arba religinės, dvasinės praktikos kelią – vienuoliai, šventikai, jogai, arba kūrėjai, savo meninę veiklą traktuojantys kaip tam tikrą dvasinę praktiką, jai visiškai pašvęsdami savo gyvenimą ir bent jau viduje atsiribodami nuo pasaulio tuštybės.
– 2022-aisiais buvote įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už „šviesotamsos gelmę šiuolaikinėje muzikoje“. Kas Jums muzikoje yra šviesa ir tamsa?
– Muzikoje šviesos ir tamsos kategorijos yra kiek metaforiškos. Čia kalbama apie vidinę nuostatą, tam tikros dvasinės šviesos siekį. Kas toji šviesa? Ji apima gėrį, grožį, kūrybą plačiąja prasme, dvasines vertybes. Bet netgi jei vidinis mūsų kompasas nukreiptas į šiuos dalykus, juos išgyventi kiekvieną akimirką nėra lengva. Kasdienybės, dabarties pasaulio realijų sunkis kartais užgožia viską, palikdamas tik nedidelę erdvę amžinųjų vertybių potyriui. Gyvenime neįmanoma sureguliuoti tų iš išorinio pasaulio ateinančių tamsos (destrukcijos) ir šviesos (kūrybos) ciklų.
O štai muzikoje, kiekviename kūrinyje turiu laisvę pasirinkti šviesos ir tamsos proporcijas, priklausomai nuo idėjos. Tarkime, kūrinyje styginių orkestrui „Ex Tenebris Lux“ (2021) vyksta labai lėtas nušvitimas, ilgas ėjimas iš tamsos į šviesą, kuri pasiekiama tik pačioje pabaigoje. Tam priešingybė būtų valandos trukmės kūrinys „Hado zona“, kur palaipsniui grimztama į pačias vandenyno gelmes, ten, kur vyrauja visiška tamsa. Kalbant apie muzikos išraiškos priemones, padedančias man atskleisti šviesos ir tamsos gradacijas, visų pirma tai yra paties garso spalva, jo aukštis (registras), garso tankis ir natūralių garso obertonų paletė.
– Mūsų pokalbio pabaigoje – Jūsų palinkėjimas iš muzikos šviesotamsos gelmių...
– Net ir tamsiausiais laikais, kai destrukcija ir desperacija, atrodytų, ima viršų, reikia nepamiršti atsisukti į šviesą ir bent akimirkai prisiliesti prie muzikos ir prie tylos, kad joje susitiktumėte su savimi...
[1]https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2042101/lietuviu-operos-zvaigzde-justina-gringyte-pasirodys-vilniuje-isskirtiniame-koncerte-su-simfoniniu-orkestru