Žmogus, norintis Vilnių paversti koncertų miestu

Publikuota: 2019-11-14 Autorius: Rūta Giniūnaitė
Manto Repečkos nuotrauka

Mano pašnekovas muzikos industrijoje jau dešimt metų. Dar studijuodamas fiziką pradėjo dirbti su lietuviškomis grupėmis ir rūpinosi jų vadyba, tada sugalvojo medžioti atlikėjus iš užsienio ir plėsti sostinės melomanų akiratį. Taip 2014-taisiais atsirado jo ir kolegos Povilo Oželio įkurta koncertų agentūra „8 Days A Week”, pavadinta pagal legendinės britų grupės „The Beatles“ dainą.

Martynas Butkevičius yra dabartinės scenos mylėtojas, todėl visi Lietuvoje jo dėka apsilankę atlikėjai aktualūs šiandien, savotiškai nusipelnę istorijoje ir greičiausiai sublizgėsiantys ateityje. Jackas White‘as, „alt-j“, Lykke Li, Benjaminas Clementine‘as, „Foals“ – tik keli vardai, kurie Vilnių buvo įtraukę į savo gastrolių sąrašus. Visiems jiems Martynas ir komanda spaudė dešinę ir rūpinosi jų viešnage.

Aštuonios dienos per savaitę – ne tik pavadinimas, bet ir požiūris. Martynas sako, kad dirba neskaičiuodamas darbo valandų ir gyvenime nėra turėjęs normalių atostogų. Jam nepatinka įprastas atostogų apibrėžimas, nes kiekviena kelionė turi turėti labai aiškų tikslą ir garso takelį: „Esu prastas turistas. Dabar tikrai daug keliauju, bet kelionėse ieškau naujų dalykų, muzikos, kontaktų ir gerų koncertų mieste.

Smagu, kad pati industrija leidžia pažinti pasaulį – neseniai gavau kvietimą apsilankyti muzikos konferencijoje Makedonijoje, buvau Slovakijoje, Švedijoje, kur buvau pakviestas į diskusijas. Jiems tam tikri koncertai ir tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, yra geras pavyzdys. Aš taip pailsiu nuo Vilniaus ir galiu pabūti su savimi. Pasikraunu iš tokių renginių energijos ir einu toliau. Esu laimingas, nes žinau, ką darau, neįsivaizduoju savęs kitur. Nors kitiems tokio gyvenimo būdo gal ir nerekomenduočiau.“

Ko gali išmokyti toks darbas per daugybę metų, klausiu Martyno. „Muzika tikrai pakeitė mano gyvenimą. Dešimt metų praėjo kaip vienas geras mėnuo su daug koncertų ir vakarėlių. Išmokau kentėti, laukti ir valdyti savo paties lūkesčius. Išmokau kurti, nors visą laiką buvau kitoje pusėje. Streso lygis šioje veikloje yra tikrai aukštas, bet man kažkaip sekasi jį suvaldyti. Gal turiu kokį apsauginį šarvą?

Kiekviena nauja pažintis su atlikėju yra didelio plano dalis, o bendravimas su jais yra geriausia gyvenimo mokykla. Pats baigiau fiziką, bet per tuos 10 metų išmokau daug daugiau nei universitete. Anksčiau bijojau nepažįstamų žmonių ir vengiau kontakto su jais. Dabar jau galiu prieiti prie visiškai nepažįstamų žmonių ir savais būdais prisivilioti jų artistus į Lietuvą“, – pasakoja organizatorius.

8 Days A Week” turi labai aiškią liniją, jungiančią visus čia atvežtus atlikėjus. Martynui reikia personažų, asmenybių – jam neužtenka tik muzikos, už kurią atlikėjas gauna honorarą ir išvažiuoja:  „Visi mūsų atvežti vardai yra dėmesio verti veikėjai. Man patinka, kad jie vieni kitiems pristato Lietuvą, pasakoja apie čia valgytą maistą, aplankytas erdves ir dalinasi įspūdžiais. Tačiau svarbiausia man yra artistas, nuotaika ir vieta. Visada stengiamės parinkti atitinkamą koncertinę vietą – nesvarbu, ar tai būtų botanikos sodas, ar bažnyčia, ar didelė koncertų salė. Laikomės savo estetikos.“

Tiesa, apie būsimą klasikinės muzikos koncertų salę ant Tauro kalno jis irgi turi ką pasakyti. Kalba, pasak jo, neturėtų eiti apie dizainą ar pastatą, o apie požiūrį, jog muzikos yra daugiau nei tik klasikinė. „Gerbiu ir mėgstu visus muzikos herojus ir žanrus, klasiką taip pat. Tik kartais atrodo, kad į mūsų, šiuolaikinės muzikos atstovų, norus neatsižvelgiama. Esame paraštėje, nes kažkas už mus nusprendė, kas yra muzika ir talentas, o kas ne. O juk paprasčiausiai būtų galima pastatyti vieną salę ir technologijų pagalba pritaikyti ją skirtingiems žanrams“, – įsitikinęs M. Butkevičius.

Koncertų organizavimas skamba kaip romantiškas užsiėmimas, tačiau reikalaujantis daugybės resursų. Kartais būtų geriau atsivežti didelį populiariosios scenos vardą – finansiškai atsipirktų. Tačiau Martynas sako, kad negali savęs išduoti ir reklamuoti atlikėjo, kuriuo pats netiki. Šis kelias jam – sunkesnis, bet įdomesnis. Kiekvieną dieną ieškodamas naujų formų ir idėjų, jis pildo atsivežtų atlikėjų sąrašą savo galvoje. Tiesa, sako, popieriuje jo neturi.

„Daugelis žmonių po šitos minties sakys, kad esu prastas verslininkas. Bet įsitikinau, kad turėti savo spalvą ir toną yra daug svarbiau, nei pataikauti masėms. Išlaikyti auditorijos lojalumą yra labai sunku, mes vis dar dirbame su ja, bet tikiu, kad turime savo sukurtą muzikinį pasaulį. Aš noriu, kad Vilnius būtų koncertų miestas, kad kylantys ir didieji atlikėjai iškart įtrauktų šį miestą į turo kalendorių. Smagu matyti Vilnių šalia Berlyno, Paryžiaus ir kitų sostinių. Kartais mūsų koncertas būna vienintelis mažas miestas turo plakate“, – dalinasi koncertų organizatorius.

Tačiau kai kurie atlikėjai yra tiesiog per brangūs, kad čia atvyktų. Labai retais atvejais ne pinigai vaidina pagrindinį vaidmenį. Štai pernai amerikietis Moses Sumney buvo suviliotas Šv. Kotrynos bažnyčios erdvės, o koncertą pradėjo sakykloje.

Atlikėjai, pasakoja pašnekovas, neatsimena klausytojų, kartais net šalies pavadinimo. Bet visada atsimena žmogiškus dalykus – svetingumą, emocijas, pastangas ir komandą. Tai jis pajautė nuo pirmųjų pasirodymų, todėl visada stengiasi parodyti, ką Vilnius turi geriausio.

Martynas tikina: muzika yra komunikacijos menas, nes agentūros santykiai su skirtingais agentais Jungtinėje Karalystėje yra pagrindinė priežastis, dėl kurios atlikėjai atvyksta į Vilnių: „Vis daugiau gerų užsienio atlikėjų nori čia atvažiuoti. Šiame versle reputacija labai svarbi. Manau, dabar jau nebeturime nieko įrodinėti, nes visi supranta mūsų kryptį, žino, kad Lietuvoje yra žmonių, kuriems rūpi ne vieno koncerto sėkmė, bet bendra muzikos idėja ir kokybė.

Tik kartais klausytojų lūkesčiai yra per dideli. Jiems atrodo, kad kiekvienas koncertas turi keisti gyvenimą, bet ne visada tai pavyksta. Yra atlikėjų, kurie magiją padaro patys, o kartais tik dėl to, kad mums pavyksta sudėti atskiras dalis į visumą.“

Kiekvieno koncerto metu pati matau Martyną budriomis akimis ir su telefonu rankose. Stebėdama iš šono galvoju: tikriausiai neįmanoma mėgautis savo surengtu koncertu. Pašnekovas mano hipotezę tik patvirtina.

„Galiu mėgautis tik svetimais koncertais, bet kartais užtenka išgirsti kelis kūrinius, kad palikčiau koncertų erdvę. Bet man labai patinka atrasti kažką naujo, gyvi pasirodymai man yra didelis džiaugsmas. O patys dirbame, kad atlikėjas čia atvažiuotų, pasirodymas pavyktų finansiškai ir viskas praeitų sklandžiai. Dabar turime tvirtą komandą, kuri puikiai su tuo tvarkosi.

Dešimt metų gyvenu tuo, taip prasideda ir baigiasi mano diena. Jei būtų mano valia, neturėčiau jokių socialinių tinklų paskyrų. Viešumo kaina yra labai didelė, ir džiaugiuosi, kad man nereikia jos rinktis. To, ko norėjau iš gyvenimo, aš jau turiu. Tai laisvė ir prasmė. Dabar reikia tai užauginti ir išlaikyti“, – pripažįsta „8 Days A Week” įkūrėjas.

Po dešimties metų muzikos industrijoje neturėtų būti jokių užsilikusių baimių, bet ne visuomet esi apsaugotas nuo force majeure. Ko bijo žmogus, kasdien patiriantis stresą ir matęs įvairius griūvančius koncerto scenarijus?

„Visą įmanomą baisumą jau praėjau. Jaučiu, kad esu stiprus ir mane tikrai sunku palaužti. Tiesa, vis dar esu chaotiškas užkulisiuose. Bet baisūs yra techniniai dalykai – pavyzdžiui, elektronikos atlikėjo iš Vokietijos Apparat koncertą pradėjome beveik valanda vėliau. Tada vos nepražilau, nes ne viską galėjau suvaldyti. Personalo, žmonių, saugumo, grupės reikalus gali išspręsti. Bet technika visada tave gali pavesti“, – kalba Martynas.

Dabar agentūra dairosi į Latviją ir Estiją. Panašu, kad jau kitais metais žada rengti koncertus ten. Martynas tai vadina logišku ir apgalvotu agentūros žingsniu į priekį: „Lapkritį mums sueina penkeri. Man atrodo, tikrai nemažai padarėme. Mūsų auditorija užaugo tiek, kiek augome mes. Lietuvos rinka mums darosi per maža. Tikiu, kad kaimyninėse šalyse galime rasti savo klausytoją.

Tai bus savotiškas žaidimas – konkuruosime su vietiniais ir dideliais organizatoriais, galėsime pasiūlyti daugiau koncertų agentams, bus labai įdomu. Muzikos koncertų verslas veikia ruletės principu – nuolat statome raudoną žetoną ir tikimės, kad laimėsime. Pavyksta tikrai ne visada ir ne visiems, bet tai ir išskiria mus iš kitų.“

 

Susiję nuotraukų galerijos

Komentarai