„Dūdų kampas“ sveikina LVSO ir jo pūtikus su 25mečiu!

 Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro jubiliejui skirtoje spaudos konferencijoje orkestro meno vadovas Gintaras Rinkevičius pasakojo: „Kaip nenumaldomai ateina kiekvieni Naujieji metai, taip atsitinka ir su kolektyvų gimtadieniais. Turime gražią tradiciją juos švęsti, o šis gimtadienis yra svarbus, nes jubiliejinis. Tokiomis progomis visuomet koncertuojame, ir kuo rimtesnis gimtadienis, tuo rimtesnį paruošiame koncertą, todėl šioje programoje skambės simfoninės muzikos viršūnė – L. van Beethoveno Devintoji simfonija.

Apie orkestrą galėčiau kalbėti labai ilgai, visi tie tūkstančiai koncertų turi savo istoriją. Svarbiausias buvo pirmasis orkestro koncertas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pirmasis kūrinys buvo M. K. Čiurlionio „Miške“, skambėjo operų arijos ir Beethoveno Penktoji simfonija, dainavo V. Prudnikovas ir I. Milkevičiūtė. Tas koncertas visada liks mano atmintyje.

Dešimt metų neturėjome savo salės, repetavome Vilniaus universiteto auloje, koncertuodavome Filharmonijoje ar Operos ir baleto teatre. Dešimtmetį šventėme čia, Kongresų rūmuose, dar ant betoninių grindų, sėdėdami ant plastikinių vasaros terasoms skirtų kėdžių, tačiau džiaugėmės, kad turime šią salę. Tuomet grojome taip pat L. van Beethoveno „Missa solemnis“. Per šį laikotarpį didelių lūžių, revoliucinių pasikeitimų nebuvo, greičiau vyko evoliuciniai ir kokybiniai pokyčiai. Aš labai norėčiau, kad kiekvienas nedidelis Lietuvos miestas turėtų savo simfoninį orkestrą ir mes gerąja, kūrybine, prasme galėtume konkuruoti ir kad kuo mažiau būtų ne kūrybinės konkurencijos. Tikimės, kad Vilnius ateityje turės gerą salę su gera akustika, pritaikyta koncertams.“

 LVSO direktorius Stasys Pancekauskas: „Šiandien galime pasidžiaugti orkestro draugų gausa – turime nemažai draugų dirigentų, solistų. Seniai draugaujame su Kauno valstybiniu choru, kuris puikiai jaučia orkestrą, pasak lordo Y. Menuhino, tai aukščiausio lygio kolektyvas. Mūsų bendradarbiavimas yra vaisingas daugelį metų. Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo, tačiau išlaikyti tą lygį, kurį pasiekėme, yra didelis iššūkis. Muzikoje kaip ir sporte pasiekti viršūnę yra lengviau negu joje likti. Muzika – konservatyvus menas, tačiau mes ieškome naujų formų, naujų idėjų, bendradarbiaujame su Vilniaus miesto opera, Keistuolių teatru, su „Tele Bim Bam“ ar su cirku.“

 Stasys Pancekauskas ilgą laiką grojo klarnetu, todėl „Dūdų kampas“ nutarė jį paklausinėti apie pūtikų reikalus.

– Kiek metų dirbate orkestre ir kur dirbote prieš tai?

– Nuo 1982 m. dirbau Valstybinėje filharmonijoje. 1988 m. buvau pakviestas į naujai kuriamą jaunimo simfoninį orkestrą.

– Kiek pūtikų dirba orkestre? Ar yra susikūrusių ansamblių, dalyvaujančių orkestro „užklasinėje“ veikloje?

– Orkestre dirba 32 pūtikai. Sostinės vario kvintetas buvo įkurtas LVSO pagrindu, vėliau sudėtis keitėsi. Buvo ir medinių pučiamųjų kvintetas. Ansambliai muzikuoja savarankiškai, nemažai pūtikų kviečiami į kitus ansamblius.

– Ar daug pūtikų dirba nuo LVSO įkūrimo pradžios?

– Nuo orkestro įkūrimo pradžios dirba 7 pūtikai: A. Radziukynas, Ž. Valkaitytė (fleitos), R. Poimanskis, V. Vidzbelis (valtornos), G. Kovaliovas ir R. Gumuliauskas (trombonai) ir aš, nors dabar dėl pablogėjusios sveikatos jau negroju.

– Kiek per ketvirtį amžiaus buvo pūtikų solistų?

Su orkestru grojo A. Budrys, J. Rimas, R. Beinaris, V. Šilinskas, S. Nakariakovas.

– Ar orkestras turi savo talismaną, tradicijų? Kas pavaizduota orkestro logotipe?

– Orkestras visada švenčia savo gimtadienius. Per muzikantų gimtadienius pagrojame tušą, pasveikiname. Logotipas simbolizuoja dirigento batutą.

– Kuo LVSO skiriasi nuo kitų orkestrų?

– Mūsų orkestras universalus, grojame viską: populiariąją muziką, operas (jų negroja Nacionalinis simfoninis orkestras), simfonijas (ką Operos ir baleto teatro orkestras daro retai). Pirmiausia keliame sau meninius reikalavimus.

– Keliose šalyse su koncertais orkestras lankėsi per tuos 25 metus?

– Aplankėme visas Europos valstybes, išskyrus Skandinaviją, Vengriją ir buvusias Jugoslavijos šalis. Per metus parengiame apie 10 bendrų projektų su užsienio šalių atlikėjais ir dirigentais.

– Tradicinis „Dūdų kampo“ klausimas: kodėl jaunystėje pasirinkote klarnetą, kas buvo mokytojai? Kokie laisvalaikio pomėgiai, ar jie turėjo poveikį karjerai?

– Klarnetą pasirinkau atsitiktinai, nes rajono muzikos mokykloje nebuvo kitokio instrumento, o į akordeoną nepriėmė, sakė, kad reikia pūsti dūdą. Esu labai dėkingas savo dėstytojams Albinui Pupkevičiui, Juliui Černiui ir prof. Algirdui Budriui.

Laisvalaikį skiriu krikščioniškai veiklai. Krikščionybė mane suformavo kaip asmenybę ir padeda ištverti visus sunkumus ir problemas. Specialiai pats karjeros nedariau, bet manau, kad ji mane pati pasiekė.