„Giedrius ir bičiuliai – 70 minučių kartu“
Vilniaus universiteto šv.Jonų bažnyčioje pirmadienį (balandžio 7 d.) skambės paskutinis šio sezono „Alma Mater musicalis“ ciklo koncertas „Giedrius ir bičiuliai – 70 minučių kartu“, kuris skiriamas kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejui.Koncerte dalyvaus pats kompozitorius, solistai Sabina Martinaitytė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), taip pat Bernardas Vasiliauskas (vargonai), Audronė Eitmanavičiūtė (fortepijonas), Kauno styginių kvartetas, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Vakaro metu skambės kompozitoriaus kūryba. Koncertą ves muzikologė Laimutė Ligeikaitė.
Pedagogas, eseistas, profesorius, Mokslų akademijos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, įvertintas už plačią muzikinės raiškos gamą nuo miuziklo iki operos ir baleto, švenčia 70-metį.
„Žaliakalniečiu iš Kauno, intuityviai kalbančiu apie vertybes savo girdėjimuose“, prisistatantis kompozitorius – gerai žinomas ne tik Lietuvoje. 2013 metų gegužės mėnesį įvyko jau devyniolikto G.Kuprevičiaus kūrinio scenai – baleto „Čiurlionis“ premjera. Bene geriausiai kompozitorius pažįstamas kaip miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“, statyto ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, autorius.
Kompozitoriaus miuziklas-oratorija „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai“ buvo atliekama pasaulinėje parodoje „EXPO-2000“ Hanoveryje, tarptautiniame forume Vienoje. G.Kuprevičiaus simfonijos, preliudai, koncertai, siuitos, kūriniai chorams, vokalui skambėjo įvairiose Europos ir pasaulio šalyse.
G.Kuprevičius yra išleidęs esė knygas „Atbuli metai“ ir „Juk pasakyta“, į knygų lentynas neseniai atgulė muziko naujausia knyga „Koncertas“. Siūlome Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės straipsnį, publikuotą "Muzikos barų" Balandžio numeryje
"Koncerto" refleksijos (Giedriaus Kuprevičiaus 70-mečiui)
Naujai įrengtoje konservatorijos Mažojoje salėje (dabar ji vadinama Juozo Karoso vardu) susirinko smalsiausieji. Giedrius Kuprevičius buvo plačiai apsiskelbęs, kad surengs improvizacijų vakarą. Dievai žino, kas tai. Buvome girdėję apie improvizaciją kaip džiazo esmę. O pasirodo, kad iš primityvaus motyvo galima čia pat suregzti ilgoką kūrinį. Klausomės, paskui šokame... Čia jau aiškiau, nes groja konservatorijos diksilendas.
Ir vėl Giedrius, mano kurso draugas, nerimsta – nori rašyti į konservatorijos sienlaikraštį. Pasipylė dienoraščiai. Redaguodavau. Jų galo nesimatė, nes diena dieną juk veja... O jos visos kupinos įvykių.
Nepailstanti dvasia žmogaus, nenorinčio elgtis taip, kaip visi kiti. Jis elgėsi kitaip, bet pagarbiai, santūriai, oriai. Buvo įdomu, koks jis bus kompozitorius. Juk Giedrius tuomet buvo mokyklą baigusiam jaunuoliui gal labiausiai žinomo kompozitoriaus, Kauno miesto garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnus. Visose mokyklose veikė chorai ir visi dainavo „Skambėk, pavasarėli, vai lingo lingo ly, / Žydėkit, gelsvos gėlės, žydėkit pabaly...“ Iki šiol atmenu pagal Petro Keidošiaus tekstą parašytą dainą. Nepamirštama ir kita, prieškario metais ypač populiari daina chorui „Pajūriais“ (Petro Babicko žodžiai). Jos melodiją namuose ar artimų šeimos draugų susibūrimuose vis kas nors paniūniuodavo, o dabar šį pavadinimą randu gausiose įvairių chorų pasirodymų, netgi hitlerinės okupacijos metais (!), programėlėse.
Pajūriais, pamariais,
Joja šaunių karių pulkai.
Skamba daina – jūros banga,
Amžiais bus laisva Lietuva!
Vyresniojo Kuprevičiaus, žymaus kompozitoriaus ir pedagogo N. Rakovo mokinio, palikimas netyrinėtas, nors buvo reikšmingas edukaciniuose procesuose. Daugelį tų dešimtmečių vaikų jis atvedė į sceną supažindindamas su savo baletų, operų ir operečių, radijo muzikinių vaidinimų herojais. „Žiogas ir skruzdėlė“, „Piemenaitė ir kaminkrėtys“...
G. Kuprevičiaus senelis taip pat netikėtai atklydo į mano juodraščius. Rašydama apie Biržų teatrą radau duomenų apie 1912 m. Biržų ligoninėje dirbusį šviesuolį Filypo Kuprio sūnų Mikalojų Kuprevičių. Tai jis, aušrininkas, Biržuose įkūrė Dramos, dainos ir giedojimo mėgėjų draugiją „Lyrą“. Jos valdybos pirmininkė buvo lenkiško auklėjimo lietuvybės puoselėtoja Viktorija Švabaite-Kuprevičienė. Šio žmogaus veiklos pėdsakų užtikau ir Krakėse, Grinkiškyje, Aleknų tėvonijos žemėje. Buvo pasakojama apie gerus jo darbus.
Brandžių septynių dešimčių sulaukęs G. Kuprevičius atsiminimų knygoje „Koncertas“ („Tyto alba“, 2014) pasakoja apie savo plačios bajoriškos giminės praeitį, muzikalius jos žmones. Kalba nuoširdžiai, atviraudamas. Tėvui, šeimai pasišventusią mamą (kilusią iš Lechavičių giminės) ir jos tylią ašarą „tamsaus kambario kampe“. Ir apie raidžių dėliones pavardėse, istorines peripetijas, tautomaišą mūsų žemėje šimtmečiais – gyvenimo neišvengiamybes. Įsidėmėtina puiki mintis: „<...> politiškai neangažuotas menininkas gali tarnauti savo kraštui visokiomis aplinkybėmis. <...> Jis lieka akistatoje su laiku.“ Aktualus klausimas: ar dabarties laisvieji menininkai savo Tėvynėje tikrai dirba jos naudai?
Viešai skelbdamas dienoraščius, pildydamas autorinį interneto puslapį kompozitorius negalvojo, ar to reikia visuomenei. Rašydamas knygą, G. Kuprevičius dvejojo, ar toks negrįžtamas sugrįžimas į praeitį reikalingas. Bet juk šmaikštūs, lengvai skaitomi tekstai mus priartina prie prabėgusios istorijos, atveria Kuprevičių aplinkoje gyvenusių žmonių skaudulius, džiaugsmus, mūsų tautos istorijos užkaborius.
G. Kuprevičiaus gyvenime visko būta. Sovietinis kareivis, profesorius, aukštas jau vėl nepriklausomos Lietuvos kultūros ministerijos pareigūnas, nesutramdytas naujos raiškos ieškotojas. Su savo elektroninės muzikos grupe „Argo“ nauja, sovietmečiu neįprasta estetika pasukęs link jaunų žmonių. Rengęs improvizacijų vakarus, įkūręs Jaunimo muzikos studiją, parašęs roko oratoriją „Darbas ir duona“ ir kt. Į vaikų auditoriją spalvinga muzika įsiveržė drauge su jautria poete Violeta Palčinskaite.
Giedrius Kuprevičius nuo mažens savyje brandino teatrą. Vaikystėje namų teatrui sukurtoje operoje niekas nekalbėjo ir nedainavo, bet buvo siužetas, atspindėjęs pokario mokyklose puoselėjamą ideologiją. Operos „Kindrel“ librete liaudis – ponus išvaikanti, grandines nusimetanti jėga. Gėrio ir blogio kova.
Keitėsi laikai, kito ir libretai. Teatrinio vyksmo žavesys G. Kuprevičiaus neapleido. Sukurta dvidešimt įvairios sceninės muzikos kūrinių: opera, miuziklas, baletas, radijo pjesė, teatralizuota roko oratorija. O kur dar muzika dramos spektakliams, filmams, kūriniai chorui, vokalui, įvairiems kameriniams ansambliams, audiovizualinės kompozicijos ir kt. Už tarnystę Lietuvai G. Kuprevičius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2005), pripažintas iškiliausiu Kauno menininku, o 2013 m. už plačią muzikinės raiškos gamą – Nacionaline kultūros ir meno premija. Į nieką nekreipdamas dėmesio G. Kuprevičius vis skelbia savo tiesas, pastebėtas problemas. Jis jaučiasi esąs teisus, nes sąmoningai pasirinkta muziko profesija ir ištikima tarnystė jai suteikia tvirtybės, saugumo jausmą. O dar jis švietėjas, publicistas.
Kuprevičių gyvenimas neatsiejamas nuo Kauno kariliono. Giedrių tėvas atvedė į bokštą dar vaiką, 1956 metais. „Varpai mano gyvenime yra tarsi dar viena jungtis su klausytoju, nesvarbu, iš anksto suplanavusiu paklausyti varpų muzikos koncerto ar atsitiktinai užklydusiu... Džiaugiuosi, kad 2006 metais pavyko iš esmės atnaujinti senąjį Kauno karilioną: suderinti 35 senus varpus ir papildyti varpinę 14 naujų, pagamintų Olandijoje. Ant vieno iš keturiolikos užrašyta: „Kaunas. Alma ir Valdas Adamkai.“
Knyga „Koncertas“ plačiu žvilgsniu aprėpia kūrybos spektrą, ieškojimų kelią ir supusių žmonių refleksijas. „Susikalbėti įmanoma visuomet, jei yra su kuo ir apie ką kalbėtis...“ G. Kuprevičius siekė būti su savo laiko žmonėmis. Pokalbiai radijo, televizijos laidose, autorinė laida „Kontrapunktas“. Jis vedė muzikinius vakarus bibliotekose, debatų laidas, Jaunimo muzikinę studiją, muzikines radijo laidas iš Kauno, redagavo „Kauno tiesos“ muzikinio gyvenimo skiltį ir t. t. Knygoje neapsunksta apie tai skaityti, nes įdomus šios veiklos kontekstas.
„Mokausi visą gyvenimą“, – sako profesorius, dabar ir akademikas G. Kuprevičius. Kiekviena paskaita, kiekvienas pasirodymas auditorijai vis kitoks, nes gyvenimas nestovi vietoje. Ar tai G. Kuprevičiaus būdai keisti pasaulį? Ir būdamas kultūros ministro pavaduotoju gal kažkaip neįprastai, kartais ir nesėkmingai bandė jį keisti („Sunku kūrybingam žmogui tapti valdininku...“). Pasikvietė po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius – pianistą Antaną Smetoną, poetą Kazį Bradūną, Joną Jurašą.
Nerimas dėl savo Tėvynės ir jos žmonių liko. Išgyvena, kad švietimas ir kultūra politizuoti. Iki šiol aktuali jo išsakyta mintis: „Tas tautos gyvenimo tarpsnis, kurį pakrikštijome Atgimimo vardu, liks tik matinis stiklas, jei nenušlifuosime jo giliausiu ir veiksmingiausiu humanistiniu judėjimu.“
Užverčiu paskutinius puslapius, kuriuose surašyti visi G. Kuprevičiaus kūriniai, ir galvoju, kad dar negirdėti septynias dešimtis nugyvenusio kompozitoriaus koncerto pabaigos. Bus dar kulminacijų ir grave epizodų, po senuoju kiemo medžiu gimstančių aštrių ir teisingų kultūros virsmo komentarų, naujų idėjų. Vienos jų numirs, kitos pasieks klausytoją, o gal atgims kas nors iš praeities kūrybos – kaip tos lakios populiariosios „Kregždutės“.