„Opera panaši į meninio sporto rūšį“ / Operos solisto Vytauto Juozapaičio 50 metų sukaktis
Gruodžio mėnesį savo 50-ąją sukaktį minėjo operos ir baleto teatro bei Kauno muzikinio taetro solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo katedros profesorius, Lietuvos kolegijos menų fakulteto docentas, Vytauto Juozapaičio Edukacinio ir kultūros centro įsteigėjas bei vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis. Tiesa, nors visas išvardintas pareigas neseniai pakeitė atsakingas Seimo nario postas, tačiau pats solistas prisipažįsta, jog širdyje visuomet liks jose.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš koncerto LNF 2013-12-21
Jeigu likimas solistui suteiktų antrą progą priimti svarbius sprendimus renkantis gyvenimo kelią, jis tiki, jog galiausiai pasuktų ten pat. Nors pradėdamas muziko profesionalo kelią, jis to tiksliai nė nežinojo, tačiau įsigilinęs ir pamilęs šią profesiją, nieko pakeisti nebegalėjo. „Aš tiesiog leidausi vedamas likimo ir ėjau ten, kur mane vedė vidinis balsas. Mėginau priešintis: pirmasis mano bandymas siekti aukštojo išsilavinimo buvo teisės mokslai, paskui sekė profesinė mokykla, todėl žengimas muziko profesionalo keliu nebuvo mano svajonių išsipildymas, juo labiau klasikinės muzikos kontekste“, - pasakojo V. Juozapaitis. Jei kas nors prieš 30 metų solistui būtų pasakęs, kuo šis tapsiąs, jis tebūtų skaniai pasijuokęs ir pamanęs, jog tas žmogus sunkiai supranta, ką kalbąs. Vis dėlto tas pats likimas, prieš kelias dešimtis metų V. Juozapaitį nuvedęs muziko profesionalo keliu, šiandien lėmė ir pasitraukimą iš jo. „Niekada nedvejojau, kad vieną dieną savo gyvenimą papildysiu ir kita veikla, kuri iš esmės nesiskiria nuo to, ką dariau. Politika taip pat yra kūryba, kurioje labai svarbi atsakomybė, gyvenimiška patirtis ir aiškūs siekiai“, - teigia atlikėjas.
Nors daugybę kartų V. Juozapaitį palankiai įverino tiek Lietuvos, tiek užsienio kritikai, tačiau kaupti profesinę patirtį jis pasirinko būtent savo krašte. „Man visada rūpėjo Lietuvos reikalai, kultūra. Tai galbūt buvo padiktuota ir mano sėslaus, šeimyniško gyvenimo būdo, kadangi neįsivaizdavau savęs be šeimos, be tuo metu dar mažų vaikų apsupties. Įvairiuose tarptautiniuose renginiuose Lietuvą atstovavau daugiau kaip kultūros diplomatas“, - pasakojo V. Juozapaitis. Nors operos teatro scenoje solistas sukūrė gausybę vaidmenų, tačiau keletą sau svarbiausių ir artimiausių galėtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai P. Čaikovskio operos veikėjas Eugenijus Oneginas – vienas paskutinių jo įkūnytų personažų, taip pat G. Verdi operos veikėjas Rigoletto. „Tai yra vienas man brangiausių, kūnu ir krauju sukurtų vaidmenų. Aš giliai dėkingas režisieriui Gintarui Varnui, kuris padėjo man šį vaidmenį atrasti bei suprasti. Jo koncepciją paskui skleidžiau šio spektaklio pastatymuose JAV, Šveicarijoje, Rusijoje bei kitur“, - pasakojo atlikėjas.
Vis dėlto didžiausią lūžį V. Juozapaičio, tuomet dar jauno dainininko, gyvenime lėmė W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ pagrindinio personažo įkūnijimas. „1993 m. vasarą dalyvavau Belgijoje vykusiuose meistriškumo kursuose, kur į vasaros akademiją suvažiuodavo ir kokią nors operą statydavo perklausas laimėję jauni dainininkai. Mozartas man tuomet atrodė vienas nuobodžiausių, sunkiai suprantamų kompozitorių. Taigi ten nuvykau ne tik nemokėdamas nė vieno operos numerio, bet ir nė vienos natos. Tuo tarpu po penkių ten praleistų savaičių jau dainavau pilną premjerinį spektaklį“, - prisiminimais dalinosi V. Juozapaitis. Atlikėjas prisipažino tuomet supratęs egzistuojant tam tikrą metodiką, taisykles, įsitikinęs, jog darbas su dainininkais yra kur kas daugiau, nei jų gebėjimų ar talento pritaikymas. „Šis spektaklis man brangus ne tik kaip personažui, aktoriui, menininkui, bet jis labai reikalingas ir kiekvienam operos teatrui, operos studijai, jaunų dainininkų augimui ir puoselėjimui. Kiekvieną kartą, kai girdžiu pirmąjį uvertiūros akordą, mano kūnas nueina pagaugais, o paskutinė scena, kada Don Žuanas už savo padarytas nuodėmes yra nusiunčiamas į pragarus, kiekvieną kartą tai būdavo tarsi mano paties asmeninė atgaila“, - prisipažįsta solistas.
Pasak V. Juozapaičio, operos scenoje, pasinėrus į personažą, dingsta ne tik laiko, bet ir savo paties asmenybės sąvokos. Solistas atsargiai žvelgia į tuos, kurie teatrinį gyvenimą suvokia kaip realybės pratęsimą ir atvirkščiai – realiame gyvenime imasi tam tikrų vaidmenų. „Aš labai aiškiai atsiriboju nuo šių dalykų. Negretinu gyvenimo ir scenos. Kurdamas personažą, remiuosi kažkokiais momentais iš savo, kitų gyvenimų, knygų, kino filmų, spektaklių ar kitų vaidmenų, tačiau niekada nesitapatinu su personažais ir atėjęs į teatrą stengiuosi nusimesti savo asmeninį rūbą ir į sceną žengti jau kaip personažas“, - pasakoja V. Juozapaitis.
Nors atlikėjas tiki įkvėpimo galia, tačiau būdamas muziku profesionalu vien juo nepasikliauja. „Tai yra profesija, kurioje negalima būti priklausomu vien nuo įkvėpimo: jai reikalingas kantrus darbas diena iš dienos, atsipalaiduoti ir laukti įkvėpimo tiesiog nėra laiko. Opera panaši į meninio sporto rūšį: meninę gimnastiką ar dailųjį čiuožimą. Jei mėnesį nieko nedarysi ir paskui žengsi į operos teatro sceną, didelė tikimybė, kad patirsi nesėkmę“, - įsitikinęs solistas. Sėkmė ar nesėkmė scenoje, pasak V. Juozapaičio, didele dalimi priklauso ir nuo scenos partnerių, kurių vienas svarbiausių – dirigentas. Tuo tarpu visi atlikėjai tampa kūrėjo, kompozitoriaus partneriais ir prisideda prie tikrosios muzikos kūrinio realizacijos. „Kompozitorius parašo kūrinio natas, tačiau jeigu jos nėra įgyvendinamos, tai niekada netaps kūriniu. Taigi toliau viskas priklauso nuo tų žmonių, kurie idėją įgyvendina – dirigento, orkestro, kitų atlikėjų“, - tvirtina V. Juozapaitis.
Peržvelgdamas savo penkiasdešimties metų kelią, V. Juozapaitis reikškia padėką visiems tame kelyje jį lydėjusiems žmonėms: „Už gimimą esu dėkingas tėvams, už tapimą tuo, kas esu – savo mokytojams. Taip pat esu dėkingas savo mokiniams, kurie savyje tęsia mano idėjas. Esu dėkingas savo šeimai, žmonai Eglei, dukroms, visiems, kurie manyje mato draugą, bičiulį, kurie dovanoja savo laisvą laiką, gyvenimą, emocijas“.
Mes, savo ruožtu, solistą sveikiname gražaus jubiliejaus proga.