Lietuviškai latviška dovana Kovo 11-ajai versus „Post futurum“

Šeštadienį, kovo 11-osios išvakarėse Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko ko gero vienas prasmingiausių koncertų, koks galėtų vykti pažymint svarbias Lietuvos valstybės sukaktis.

Nors šis koncertas oficialiai nebuvo dedikuotas nei Vasario 16-osios šimtmečiui, nei Kovo 11-ajai, tačiau neabejoju, kad koncerto klausytojai Nacionalinėje filharmonijoje tą vakarą patyrė kur kas didesnį dvasinį ir estetinį pasitenkinimą, nei tą patį vakarą nuėjusieji pamatyti/išgirsti trečiąjį premjerinį G. Sodeikos operos „Post Futurum“ spektaklį.

Tam, kad pasidžiaugtum laisve ir tinkamai pagerbtum savo valstybės istoriją, užtenka ir vieno aukšto lygio koncerto. Statyti prabangų, efektingos vizualizacijos spektaklį, kuriame veikiau išsityčiojama iš mūsų valstybės istorijos, ar tokia turėtų būti LNOBT misija, juolab minint atkurtos valstybės 100-metį? Klausimas šis adresuotas ne tiek naujajam LNOBT vadovui Jonui Sakalauskui (kuris, kaip žinia perėmė buvusio vadovo sudarytus 2-3 metų Teatro veiklos planus, įskaitant ir minimą G. Sodeikos operą), bet labiau operos autoriams – trims Nacionalinės premijos laureatams (kompozitoriui, libretistui ir režisieriui).

Klausimas (ir abejonė) būtų ne tik apie pastarųjų pilietinę savimonę, bet apskritai apie profesinę sąžinę ir kaip tai koreliuoja su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato statusu?

Klausimas, ar Vasario 16-osios tema apskritai turėtų būti pavaldi operos autorių dadaistiniams triukams su libreto tekstu („pasirašom prašom.....“, „Ele, mano kanarėle....“, „Pranyks kupra ir šlapinsies kaip žirgas“) mizanscenomis, pagaliau absurdiškais pseudoistoriniais ekskursais (pavyzdžiui – Vytautas Didysis, nutempiamas į pragarą papūgiškai margo kekšių būrio)?

Deklaruotasis koršunoviškas humoras? Galbūt. Lai į šiuos klausimus geriausiai atsakys LNOBT žiūrovai (čia jau neturės įtakos po sceną lakstantis ožys spektaklio pabaigoje inicijuojantis aplodismentus), kurie kitąkart gal mieliau rinksis perpus pigiau kainuojantį bilietą į simfoninį koncertą kitoje gatvės pusėje ar Filharmonijoje, ir tuomet „Post futurum“ tiesiog nuguls į repertuaro archyvinį stalčių?

„Mes grumiamės su tekančiu laiku, o laikas teka ir žaidžia su vaiku“ - dainavo choras operoje, tarsi primindamas, kad teatras ir opera yra taip pat savitas žaidimas, kur nugalėtoją vis viena paskelbia publika...

Tačiau grįžkime prie mielesnių ir paprastesnių dalykų Filharmonijoje kovo 10-ąją.

Jaunasis latvių talentas pianistas Kārlis Bukovskis publiką tikrai pavergė savo nepaprastu muzikalumu, menine intuicija ir tiesiog stulbinančia technika. P. Čaikovskio Pirmasis fortepijoninis koncertas b-moll puošia daugelio pasaulinių pianistų repertuarą ir pagrįstai įrašytas į sudėtingiausios fortepijoninės literatūros aukso fondą ne tik dėl techninio sudėtingumo. Pirmas dalykas, kurį fiksavo klausa ir kurį pastebėjo koncerto klausytojai – nepaprastai gilus, spalvingas ir galingas K. Bukovskio fortepijoninis tušė, paprastai būdingas didelę patirtį turintiems pianistams. Tačiau tai – tik vienas iš K. Bukovskio bruožų. Apskritai jaunasis pianistas puikiai girdi visą orkestro partitūrą nepaisant P. Čaikovskio Koncerte esančių gausių sudėtingų solinio instrumento dialogų su orkestru ir net grynai akompanuojančios fortepijono faktūros. Labai paveikūs Koncerto lyriniai epizodai išdavė K. Bukovskio „laiko valdytojo“ talentą. Bisui labai efektingai nuskambėjo N. Paganini_F. Liszto „Campanella“. Kārlis Bukovskis nuo 2011 metų mokosi E. Dārzinio muzikos mokykloje, studijuoja ne tik fortepijoną, bet ir kompoziciją pas įžymų latvių kompozitorių Imantą Zemzarį. Manau, kad ir kompozicijos studijos K. Buinovskiui kaip pianistui suteikia platesnį interpretacinį akiratį ir tokių opusų, kaip P. Čaikovskio Pirmasis koncertas, gilesnį suvokimą.

vienas prasmingas atradimas, kurį patyrėme vioončelininko ir kompozitoriaus Arvydo Malcio dėka, jo atgaivinta XX a. lietuvių kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus (1891–1985) Simfonija Nr. 1 f-moll. Šio kūrinio istorija – kone antikinis mitas apie feniksą. Simfonija laikoma pirmuoju šio žanro lietuvišku kūriniu, kurį kompozitorius sukūrė 1919 metais dar būdamas Sankt-Peterburge (per pačią didžiąją suirutę Rusijoje po bolševikų revoliucijos). Tarpukariu kompozitorius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. J. Žilevičius svariai prisidėjo steigiant Valstybės operą Kaune, rengė simfoninės ir kamerinės muzikos koncertus, pirmąją Dainų šventę, dirbo mokytojo darbą. Yra žinoma, jog 1922–1923 metais Kaune J. Žilevičiaus organizuotuose koncertuose keletą kartų skambėjo ir jo Simfonija f-moll. Tąsyk Simfoniją atliko iš vietinių muzikantų sudarytas orkestras, dirigavo Izaokas Vildmanas-Zaidmanas. 1929-ais J. Žilevičius išvyko į JAV, ketindamas į Lietuvą grįžti, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas kompozitoriaus gyvenimo kelią pakreipė kita linkme. Simfonijos partitūra nežinomu keliu prieš Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Šiauliuose, kuriuos 1944 metais griuvėsiais pavertė sovietų karinė aviacija. Autorinė partitūra pražuvo karo liepsnose, tačiau muzikologė Danutė Petrauskaitė, 1991 metais dirbusi Čikagoje J. Žilevičiaus – Juozo Kreivėno lietuviškos muzikos archyve rado šios simfonijos juodraštinį pirmosios dalies fragmentą, kurio pagrindu Arvydas Malcys ir atkūrė koncerte nuskambėjusią Simfonijos 1-ąją dalį.

Nors Simfonijos muzikinėje medžiagoje nerasime folkloro citatų, tačiau Simfonijos kalba alsuoja lietuviškos muzikos melosu, harmonija sklandi ir aiški, sekanti vėlyvojo romantizmo tradicija. Visa tai byloja apie subtilu autoriaus muzikinį skonį ir labai solidų, stilistiškai pagrįstą Arvydo Malcio darbą. Rastojo Simfonijos fragmento chronometražinė trukmė - tik 7 minutės, A. Malcys, panaudodamas autorinę medžiagą kūrinį išplėtojo iki 15 minučių.

Apskritai, nors koncerto programa nepretendavo į kokį nors išskirtinį konceptualumą, koncertas sukūrė šventišką atmosferą, kokia ir turėjo būti Kovo 11-osios išvakarėse.

Antroje koncerto dalyje orkestras pateikė norvegišką ir dar vieną latvišką akcentą – klausėmės labai spalvingos E.Griego siutos dramai „Peras Giuntas“ interpretacijos ir populiariojo Emīlio Dārzinio „Melancholiško valso“.

Prie Nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto šįsyk stojo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas, pasižymintis jau solidžia patirtimi tiek simfoninėje, tiek operinėje senoje bei išskirtiniu muzikalumu. Tad ši šventinė programa yra dar vienas gražus puslapis dirigento kūrybinėje biografijoje.

Nuotraukoje kompozitoriai (iš kairės): Jeronimas Kačinskas, Juozas Žilevičius, Vladas Jakubėnas ir Vytautas Bacevičius Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall“, 1952 metai. / Klaipėdos universiteto archyvo nuotrauka

 

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas