2022-ųjų Vilniaus festivalis. Dienoraštis

Vienas reikšmingiausių Nacionalinės filharmonijos, sakyčiau, ir Lietuvos intelektinio gyvenimo reiškinių – Vilniaus festivalis – baigėsi. Nesiimu svarstyti nei jo biudžeto, nei kompanionų – VšĮ „Vilniaus festivaliai“, Vilniaus miesto savivaldybės – indėlio. Tai būtų įdomus, bet sudėtingas procesas. O tiesos ir nesužinotume. Šiandien aišku, kad pagrindinė darbininkė yra Filharmonija, renginiai vyksta sklandžiai ir kitai organizacijai neleidžiama veiklos suvelti.

Ar festivaliui turėjo įtakos pandemija? Aišku, kad turėjo. Nemažai klausytojų prarado poreikį eiti į koncertų sales. Nugalėjo tingumas. Tačiau jie tobulėjo naudodamiesi XXI amžiaus pranašumais (suprask, geba naudotis IT!). Kai kas sėkmingai išklausė visą MET repertuarą, kitas kolekcijas! Tai tapo reikšminga vertinant ir atsivėrusiose salėse vykstančius koncertus.

Vilniaus festivalis jau yra užėmęs prestižinio renginio poziciją. Ateityje jo datas siūlyčiau derinti su kokiu nors svarbiu tarptautiniu politiniu renginiu: efektyviau būtų sprendžiamos finansavimo, ryškiausių menininkų pritraukimo problemos. Dabar turime tai, ką turime. Į koncertą atbėga buvusi amerikietė, plaukimo federacijos vadovas, advokatūros, verslo personos, net vienas kitas Seimo ar M. Romerio universiteto profesorius... Pasitaiko ir šalia įsitaisančių atsitiktinių piliečių, kuriems popso neprimenanti muzika greitai pabosta ir jie, nepaisydami kaimynų, įninka spaudyti telefonus. Nepastebėjau švietimo sistemos vedlių. Jie tikriausiai tebemano, kad visa tai – tik laisvalaikio muzikėlė...

Tačiau birželio 4-ąją Nacionalinėje filharmonijoje prasidėjęs Vilniaus festivalis siekė „atkurti sutrūkinėjusį mūsų bendrabūvio audinį, muzika pasipriešinti pasaulio griovimui“, drauge tarsi kurti dvasine harmonija, gerais jausmais trykštančią simfoniją, suburti šviesią, taikią, kūrybingą bendruomenę. Puikus festivalio devizas – „Muzika kuria pasaulį“. Pavadinimas, skelbiantis apie galimybę klausytojui pajusti pasaulio įvairovę, skirtingas epochas, susitikti su įvairaus amžiaus menininkais. Koncertų organizatoriai greta nenuspėjamų, intriguojančių užsienio svečių (pasaulinę šlovę pelnęs amerikietis baritonas Thomas Hampsonas ne tik dainavo, bet ir ėmėsi dirigento vaidmens!) visada kviečia tėvynėje laukiamus ryškius mūsų atlikėjus – Andrių Žlabį, šiemet skambinusį Johanno Sebastiano Bacho muziką, kuo nors vis nustebinančią Mūzą Rubackytę. Išgirdome bręstantį regionų balsą – Klaipėdos ir Šiaulių kamerinius orkestrus, Norvegijos, Čekijos scenose dainuojančią konkursų laureatę, buvusią prof. Astos Krikščiūnaitės auklėtinę Verą Talerko.

***

Pirmasis koncertas buvo pavadintas „Muzikos viršūnių susitikimas Vilniuje“, o ryškiausias jo akcentas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Oslo filharmonijos choro (meno vadovas Øysteinas Fevangas) ir solistų – soprano Veros Talerko, mecosoprano Marianne Beate Kielland, tenoro Juozo Janužo ir boso-baritono Håvardo Stensvoldo – atliktos Wolfgango Amadeaus Mozarto Mišios c-moll, KV 427. Dirigavo M. Pitrėnas.

Atrodo, kad į koncertą gausiai susirinkę klausytojai pajuto Modesto Pitrėno kartu su orkestru, choru ir solistais kuriamą šio monumentalaus kūrinio gelmę. Jame įprasminti trys žmogaus būties etapai: gimimas, mirtis ir prisikėlimas.

Klausą glostė jaunos dainininkės V. Talerko lyrinio soprano tembras, gražiai skambėjo ansambliai su puikiai muzikavusiais mediniais pučiamaisiais. Gerai intonuodamas giedojo Oslo choras: gražus, neforsuotas vokalas, paslankūs moterų balsai.

Fryderyko Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21, atliko jaunas solistas iš Pietų Korėjos Yekwonas Sunwoo – kadaise furorą kėlusio amerikiečių pianisto Vano Cliburno konkurso laureatas. Pianistas, pasirinkęs kamerinę virtuozinio kūrinio traktuotę, nedemonstravo perlinio blizgesio, tačiau fortepijono klaviatūra dainavo, skambėjo puikus tušė, švelniai liečiami klavišai tarsi skleidė rūką, melancholiją. Žavėjo antroji koncerto dalis Lerghetto. Skambėjo subtilus rubato, elegantiška mazurka. Jautriais pirštais pianistas kūrė nuostabų elegiškos koloristikos pasaulį. Puiki patirtis klausytojui. Ypač pagirtinas orkestras ir dirigentas Modestas Pitrėnas, subtiliai perskaitę Chopino partitūrą, labai jautriai, stilingai akompanavę pianistui.

***

Birželio 7 d. Vilniaus festivalį tęsė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas). Šį kartą programą parengė graikų dirigentas Vassilis Christopoulos. Skambėjo Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ uvertiūra, vokiečių kompozitoriaus romantiko Felixo Mendelssohno-Bartholdy Simfonija Nr. 4 A-dur, op. 90 („Itališkoji“), ir Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, op. 37, jį skambino suomis Antti Sirala.

Jaunas pianistas A. Sirala prisilietė prie sudėtingo Beethoveno pasaulio: besikeičiančio, atspindinčio laikmetį ir kompozitoriaus asmenybės raidą. Solisto ir dirigento sukurta vientisa opuso struktūra pasižymėjo ryškiais temų charakteriais, tempo santykių logika, savitu filosofiniu požiūriu. Puiki pianisto mokykla leido atskleisti garso gelmę, net ir techniški pasažai liudijo kiekvienu garsu perteikiamą mintijimo svarbą. Kad ir pirmasis pasažas, skambėjęs ne kaip bravūrinis pagražinimas, bet kaip prasminga įžanga į tolesnį pasakojimą. Kaip ir antrosios dalies gilus ir poetiškas dainingumas ar vis labiau šėlstantis rondo.

Dirigentas ypač jautriai sekė solistą, perimdamas pradėtas frazes, muzikos mintį. Puikūs buvo fortepijono ansambliai su pūtikais, styginių artikuliacijos, paslanki dinamika, tikslūs orkestro garsiniai kontrastai.

V. Christopoulos – vienas labiausiai pasaulyje žinomų Graikijos dirigentų. Jis daug koncertuoja Europoje, Kinijoje, Japonijoje. Dirigavo Londone, Miunchene, kituose Europos miestuose. Reikšmingi ir jo darbai tėvynėje.

F. Mendelssohno-Bartholdy Ketvirtoji simfonija įprasmino kompozitoriaus kelionės po Italiją įspūdžių įvairovę. Pučiamaisiais instrumentais papildytas preciziškai valdomas Lietuvos kamerinis orkestras tiko tokiai žaismei atkurti.

***

Birželio 10 d. klausytojų mėgstama artistiškoji pianistė Mūza Rubackytė pasirodė su smuikininku Dmitri Makhtinu. Sankt Peterburge užaugęs Anatolijaus Šenderovo sūnėnas ten ir pradėjo solisto karjerą, 1997-aisiais Paryžiuje debiutavo su Jevgenijaus Svetlanovo diriguojamu orkestru. Koncertuoja žinomose pasaulio scenose, yra vairių tarptautinių konkursų nugalėtojas, prestižinio Niccolò Paganini konkurso trečios vietos laureatas (1994). Bene geriausiai smuikininkas žinomas kaip Boriso Berezovskio trio narys.

Festivalio metu pristatytoje M. Rubackytės knygoje „Gimusi po fortepijonu“ (Tyto alba, 2022) pianistė rašo: „Kartais vaizduojuosi save it kokią heroję, kuri privalo įveikti išbandymus, kad pasiektų sėkmę – scenoje gautų „Gralį“ ir išgyventų pakylėto jaudulio akimirką.“ Tokia ji atrodė ir šį kartą, su smuikininku atlikdama Leopoldo Godowskyˊo bei Karolio Szymanowskiˊo kūrinius smuikui ir fortepijonui. Muzika jau įrašyta kompaktinėje plokštelėje, po koncerto ją įsigijusius klausytojus atlikėjai apdalino autografais.

Rubackytė gali leisti save vadinti heroje. Juk Lietuvoje gimusio, bet čia primiršto pianisto Leopoldo Godowskyˊo (1870–1938) kūriniai fortepijonui yra neišpasakyto sunkumo. Būdamas penkerių mažasis Leopoldas jau komponavo, devynerių pasirodė kaip atlikėjas. Paneigdamas įprastą praktiką, nebaigė jokios mokyklos, buvo autodidaktas. Jis rašė: „Būčiau laimingas, galėdamas pasakyti, kad esu Liszto ar kito didžiojo menininko mokinys – bet nesu. Ilgiau kaip tris mėnesius nesu mokęsis.“ Vis dėlto net didieji muzikai jį vadino pianistų pianistu, Godowsky buvo vienas labiausiai vertinamų savo laiko atlikėjų, išsiugdė ypatingą manualinę techniką. Puikus pianistas romantikas Artūras Rubinšteinas sakė, kad jam prireiktų penkių šimtų metų norint sukurti tokį paslankų pirštų mechanizmą kaip Godowskyˊo, o Ferruccio Busoni Godowsky ir save laikė vieninteliais kompozitoriais, reikšmingai prisidėjusiais prie fortepijono meno plėtotės nuo Liszto laikų.

M. Rubackytė tarsi nušluostė dulkes nuo užmirštų Godowsky kompozicijų. Jas rinko, analizavo ir įveikė. Jau girdėjome jos parengtą gigantišką Sonatą fortepijonui e-moll, kuri drauge su K. Szymanowskiˊo kūriniais buvo įrašyta kompaktinėje plokštelėje, pasaulyje sulaukusioje sėkmės, apdovanotoje „Diapason dˊOr“ prizu.

L. Godowsky kūriniai smuikui nėra populiarūs. „Dvylika įspūdžių“ („Twelve Impressions“) smuikui ir fortepijonui, Valsai-poemos ir dviejų Sonatos dalių aranžuotės sukurtos savo draugams Fritzui ir Harriet Kreisleriams „kaip nykstančio pasaulio ženklas“. Valsas „Senoji Viena“ – Vilniuje gimusio Jaschos Heifetzo rankos palytėta transkripcija. Koncerte dar buvo atlikta Johanneso Brahmso Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 G-dur, op. 78 (Lietaus sonata). Originalią smuikui skirtą kapričų temą papildo sudėtingos faktūros fortepijono partija. Žaižaravo neįtikėtini kontrapunktai, harmonijos, sudėtingiausi akordų vėriniai, chromatizmai. Atlikėjai bisui nuotaikingai pagrojo „Mažąjį Vienos maršą“.

Koncertas buvo prasmingas, nes atvertė dar negirdėtos muzikos puslapius. Pianistė nesistengė klausytojų stebinti bravūromis, sudėtingiausias tekstas orientavo į jo turinį: epochos atmosferą, nostalgiją, muzikos ekspresiją, dviejų atlikėjų dialogų prasmingumą. Taip, ir šį kartą Rubackytė buvo vedlė į retai girdimų kompozitorių meno pasaulį. Smuikininkas liko jos šešėlyje...

***

Birželio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame koncerte grojo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata solaris“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis).

Puikus festivalio sumanymas parodyti Klaipėdoje ir Šiauliuose susiformavusius kolektyvus, praturtinančius miestų meninę erdvę, teikiančius galimybę vietiniams atlikėjams neapkerpėti (pedagogams), o kompozitoriams orkestrais pasinaudoti kaip kūrybine baze. Svarbiausia, manyčiau, tokius kolektyvus pasitelkti muzikiniam švietimui. Tik klausimas, ar mokyklos tuo pasinaudoja, ar pakankamai muzikai bendradarbiauja su jaunimo ugdytojais? Įdomu, kaip profesionalai muzikai dirba Alytuje, Panevėžyje? Talentingas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis pasišventė Šiauliams, violončelininkas Mindaugas Bačkus jau senokai įdomius projektus kuria Klaipėdoje.

Vilniaus festivalio koncerte jungtinis Klaipėdos ir Šiaulių stygininkų orkestras atliko Vilhelmo Čepinskio Siuitą violončelei ir orkestrui „Infinitum“ (dedikuota Mindaugui Bačkui), ją autorius ir dirigavo. 45 minučių britų kompozitoriaus Johno Tavenerio kūrinį „Apsaugančioji skraistė“ („The protecting Veil“) su orkestru atliko M. Bačkus.

Profesionalai neiškrito iš festivalio svečių konteksto, Čepinskio kompozicija muzikine prasme skambėjo įdomiau nei birželio 19 dienos koncerte girdėtas Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Ex tenebris lux“ styginių orkestrui (2021 m. Vilniaus festivalio užsakymas; grojo Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo Sergejus Krylovas). Tikriausiai reikia klausyti savo ausimis, negalvoti apie geografines platumas, kuriose gyvena menininkai. Ne nuo to meno kokybė priklauso. Talentingas žmogus, nors ir lieka savo pamėgtos, naujo mąstymo neatspindinčios stilistikos žemėje, bet visada jaučia muzikos dėsnių gyvybingumo esmę. Tai patvirtino su Lietuvos kameriniu orkestru grojęs S. Krylovas – italų kompozitoriaus Nicola Campogrande Koncertas smuikui ir styginiams „kūną“ įgavo tik talentingo solisto dėka. Krylovas „muzikantiškai“ perskaitė ir populiariąją Georgesˊo Bizet–Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ styginiams ir mušamiesiems (su orkestru grojo ansamblis „Giunter Percussion).

***

Birželio 28 d. vienas ryškiausių Lietuvos nacionalinės filharmonijos metų renginių baigėsi koncertu „Kelias į žvaigždes. Charles Dutoit, María Dueñas ir LNSO“. Baigėsi gal ir tradiciškai – Nacionalinio simfoninio orkestro parengta programa, raiškiai, netgi efektingai. Skelbiami kūriniai ir ryški dirigento Charlesˊio Dutoit asmenybė jau liudijo būsiant gerą emocinių išgyvenimų krūvį. Ottorino Respighi „Romos fontanai“, Claudeˊo Debussy „Fauno popietė“ ir Igorio Stravinskio baleto „Ugnies paukštė“ siuita – kūriniai, rodantys simfoninio orkestro, jo solistų muzikinę brandą.

Felixo Mendelssohno populiarų Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll, op. 64, buvome girdėję senokai, nors kadaise Lietuvos filharmonijos scenoje jis skambėdavo dažnai. Solistė – jauna ispanų smuikininkė María Dueñas, Yehudi Menuhino konkurso laureatė. Buvo juntama atlikėjos potencija, tačiau sceninė jaunystė lėmė nekoncentruotą stilistinę koncerto idėjos sampratą. Groti kartu su orkestru – reiškia mąstyti kartu, o to ir pristigo (ypač III dalyje), matyt, dėl patirties stokos. Tačiau vartai į didžiąją sceną Maríai Dueñas jau atsivėrę.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro istorija akivaizdžiais pavyzdžiais tvirtina, kad kadaise greta organizacinių vyriausiojo dirigento Juozo Domarko rūpesčių orkestrą atjauninti, sutelkti geriausius Lietuvos muzikantus ir kviestinius atlikėjus iš Rusijos buvo ir kitas uždavinys – plėsti kolektyvo meninės raiškos galimybes, interpretacijos įvairovę, priartėti prie Vakarų Europos orkestrų standartų. Viso to padėjo siekti dažnokai gastroliavę puikūs dirigentai iš Prancūzijos, Vokietijos. Būtent jie ugdė orkestro muzikantų meistrystę ir kompozitorių klasikų, impresionistų kūrinių suvokimo, interpretacijos principus.

Tačiau orkestre problemų buvo daug, pirmiausia – gauti gerų instrumentų. Muzikantai patys ieškodavo galimybių, patys gamindavosi liežuvėlius klarnetams, obojams... (Šiandien jaunimas net neįsivaizduoja, kad taip gali būti!). Vėliau daugiau padėti galėjo ir Filharmonija. Pamirštame kokį esminį proveržį medinių pučiamųjų kultūrai padarė Paryžiuje studijavę klarnetininkas Algirdas Budrys ir fleitininkas Algirdas Vizgirda! Kokį vaidmenį tam tikru laiku suvaidino obojininko Juozo Rimo individualybė.

Šiandien orkestre daug kas pasikeitė. Puikiais instrumentais groja išprusę muzikantai: tarptautinių konkursų laureatai, baigę stažuotes prestižinėse aukštosiose muzikos mokyklose, ne vienas grojęs puikiuose pasaulyje gastroliuojančiuose kolektyvuose. Bet dabar reikia kalbėti apie tai, kad išaugęs muzikantų meistriškumas sukūrė sąlygas Lietuvoje turėti ne vieną, bet būrį vis aukštesnio lygio siekiančių simfoninių orkestrų. Labiausiai žaviuosi pastaraisiais metais patobulėjusiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kolektyvu (teatleidžia kauniečiai, klaipėdiečiai, Panevėžio muzikinio teatro orkestras, kurių Vilniuje negirdime).

Akcentuosiu tris klausimus, kurie gyvenimui skubant lieka neatsakyti. Pirmas – kaip gali tobulėti orkestras (kalbu apie visus – simfoninius ir kamerinius), jei su juo nuolat nedirba kolektyvo meno vadovas? Ne viena programa būna paruošta kaip mėsainis greito maisto restorane. Kol kas pasiseka, tačiau... Nepamirškime gerų muzikantų, kurie nori kurti ir, nesant rimtos kūrybingos rutinos, pradeda dairytis į šalis.

Antras klausimas – kaip, kokiomis programomis orkestrai klausytojams atveria naujas patirtis, ugdo kūrybingą mąslumą? Ar pakanka atsitiktinių klasikų, romantikų ekspresionistų kūrinių? Ar orkestras turi nuolat tobulinamą ir jį brandinantį repertuaro aukso fondą?

Trečias dalykas – kaip orkestrui tapti moderniam, šiuolaikiškam, gebančiam perskaityti aktualios muzikos partitūras, jeigu prie pulto neprieina šią muziką išmanantys dirigentai (ne „atidiriguojantys“ sunkiai suvokiamą ir nelabai mėgstamą muziką, bet ją interpretuojantys)? Ar numanoma, kokius dirigentus reikia kviesti norint patobulinti vieną ar kitą orkestro „baltą dėmę“? Joks nuopelnas leisti savasties neturintiems pradinukams prie nacionalinių kolektyvų pasitikrinti frako dydį ar šiaip užkimšti koncerto skylę...

Vilniaus festivalį su Nacionaliniu simfoniniu orkestru užbaigęs Charlesˊis Dutoit yra tas muzikas, kurio pasaulio koncertų salėse su puikiais orkestrais (Monrealio, Prancūzijos nacionaliniu, Metropolitano, Londono, Berlyno, Romos, Tokijo ir kt.) parengtos kompozitorių klasikų, impresionistų, aktualios muzikos interpretacijos žinomos ir žavi savo gelme bei įtaiga.

Orkestras, jo solistai atsivėrė visa savo galia.

O. Respighi simfoninė poema „Romos fontanai“, C. Debussy simfoninis preliudas „Fauno popietė“, I. Stravinskio baleto „Ugnies paukštė“ siuita kelia didžiulius reikalavimus visam kolektyvui, jo artistų soliniai numeriai reikalauja aukščiausio meistriškumo (mane visada žavi orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės raiškūs, įprasminti, emocionalūs solo).

„Romos fontanų“ vandens fejerija prasidėjo nuo styginių fone „žaidžiančių“ obojaus, klarneto, vėliau įsijungiančios fleitos išdainuojamų melodinių linijų, kvintolių vingrybių. „Tritono fontanas ryte“ vivo tempu skambėjo kaip pirmaisiais saulės spinduliais apšviesti vandens purslai. Trevi fontano nuotaiką kūrė medinių pučiamųjų unisonai, spindinčios styginių sekos, kiti efektingi epizodai. Calmo taktuose raiškus styginių piano pianissimo sukūrė terpę muzikuoti klarnetui ir anglų ragui. Puikus buvo ir Medičių rūmų fontano grožį atliepiantis fleitos ir anglų rago duetas, lydimas spindinčių arfų pasažų. Ilgesingas paskutinis fleitos solo klausytojus paliko prie Medičių rūmų saulės šviesoje grožėtis fontanu.

Buvo pasiekta puiki sonoristika! Ji skyrė ir vieną kūrinį nuo kito. C. Debussy simfoninis preliudas dirigento ir orkestro pastangomis nuvedė mus į raiškią impresionistų epochą. Pagaliau išgirdome alsuojantį orkestrą! Piano, pianissimo liejamą rūką ir ilgesingus fleitos, klarneto, kitų pučiamųjų išdainavimus, persmelktus spalvingos nostalgijos.

Igorio Stravinskio muzikos terpė nebuvo prastesnė. Tai žaižaruojanti drobė. Puikiai dirigento kuriamų sonoristinių paveikslų esmę juto jautriai groję (ypač raiškiai piano epizodus) valtornininkai ir kiti orkestro solistai, styginių, mušamųjų grupės.

Šis puikus koncertas tapo tikru Vilniaus festivalio finaliniu akordu. Dirigento magnetizmas, meninė įtaiga orkestrui, solistų meistrystė...

***

Dauguma Vilniaus festivalio koncertų buvo europinio lygio, taip pat ir šioje apžvalgoje neaptartas baroko muzikos ansamblio „I Gemelli“, tenoro Emiliano Gonzalezo Toro pasirodymas, leidęs klausytojams suvokti baroko esmę. Kaip ir pianisto Andriaus Žlabio paskambintos J. S. Bacho Prancūziškos siuitos klavyrui, suteikusios galimybę patirti Bacho muzikos esmę. Taip pat ir dainininko Thomo Hampsono interpretuotos Gustavo Mahlerio dainos – proga suprasti vokalinio meno esmę.