2026-ųjų džiazuojantis Birštonas ir birštonuojantis Džiazas

Prabėgo dar dveji metai, kurie džiazo kalendoriuje yra etapas tarp dviejų Birštono JAZZ festivalių. Nuolatiniai renginio vedėjai Jūratė Kučinskaitė ir Darius Užkuraitis bei festivalį atspindintieji „plunksnos broliai ir sesės“ nesyk pelnytai apdovanojo festivalį epitetais „džiazo Meka“, džiazo atlaidai“, nes jau 46 metai Zigmo Vileikio dėka čia kuriama ypatinga laisvės ir tikros demokratijos atmosfera, o svarbiausia - čia sceną randa visų pirma Lietuvos džiazo kūrėjai ir atlikėjai, sutraukiantys gausius gerbėjų būrius. Ne vienas festivalio senbuvis, kaip pavyzdžiui, Dainius Pulauskas, šioje scenoje pradėjo savo džiazo karjerą.

Šiųmečio festivalio atidarymo vakarą klausytojus, kaip ir prieš 2 metus savo puikiu skambesiu pradžiugino Tomo Botyriaus vadovaujamas Kauno bigbendas. 1991-aisiais užgimęs šviesios atminties Romualdo Grabšto „kūdikis“ toliau garbingai laiko bigbendų flagmano vėliavą. Šiemet su Kauno bigbendu pasirodė jaunosios kartos danų vokalistė Elvira Skovsang. Nežinau, kaip kiti klausytojai, bet koncerto pradžioje išgirdau 1930-ais Fred‘o E. Ahlert‘o ir Roy Turk‘o sukurtą žavingą džiazo standartą „Walkin' My Baby Back Home“, kurį klasikinio džiazo melomanai turėtų prisiminti veikiausiai iš legendinio Nat‘o King‘ Cole repertuaro. Tiesa, šįsyk standartas suskambo danų kalba ir kiek pakitusiu pavadinimu „Mens vi går hjem gennem byen“ (angl. „As we walk home thrugh the city“). Visas bigbendo koncertas praūžė svingo ritmu ir dvasia. Esame įpratę, kad svingo stilius siejamas su anglų kalba, todėl įdomi patirtis buvo išgirsti tai danų kalba, turiu pripažinti, kad muzikinei klausai tai skambėjo gražiai ir minkštai, nors ir nieko nesupratau, gal vieną kitą žodį. Jaunoji solistė turi savitą balso spalvą, platų diapazoną, gerai jaučia svingą, prigimtiniai muzikali (ir išvaizdi), nors būtent jos balso struktūra man girdisi ne svinge ar klasikiniame džiaze, bet kituose žanruose ir stiliuose.

Festivalio atidarymo vakaras buvo labai intensyvus – išgirdome viso net keturis koncertus.

Taigi, antruoju į scena žengė vieno iš festivalio senbuvių Remigijaus Rančio ansamblis „The Schwings band“. Tai - dar 2011-ais suburtas kolektyvas, per tuos 15 metų spėjęs pasirodyti ir visuose Europos kraštuose, tačiau Birštono festivalyje pasirodė pirmą kartą. Apie grupės sėkmę pasaulinėse scenose byloja bent jau toks faktas, kad „Spotify“ platformoje kas mėnesį jų įrašai pritraukia apie 20 000 klausytojų, daugiausiai – iš JAV, Ispanijos, Vokietijos ir Italijos. Šįsyk Birštono scenoje be jos lyderio grojo pianistas Edgar Sabilo, gitaristas Aidas Tamulevičius, trombonininkas Povilas Jurkša, bosininkas Gediminas Svilas bei būgnininkas Darius Rudis. Kolektyvas pristatė linksmą programą iš savo 2025-ųjų albumo „Jackfruit“. Pats grupės pavadinimas signalizuoja apie svingo stilistiką, susišaukusią ir su Kauno bigbendo pasirodymu, tačiau koncerte išgirdome gerą humoro, satyros ar net parodijos dozę, nors jei ir parodijuojamas svingo stilius, tai Remigijaus ansamblis daro tai subtiliai, skoningai, o svarbiausia – pozityviai, todėl salėje klausytojai turėjo progos ne kartą skaniai pasijuokti, na ir apskritai, visas jų koncertas buvo ištisinė, nesibaigianti šypsena muzikantų ir klausytojų veiduose. Gal ir jų naujausio albumo pavadinimą, kuris lietuvių kalba reiškia didįjį duonmedį arba duonvaisį, reikėtų suprasti kaip aliuziją į lengvą ir nerūpestingą gyvenimą – guli sau po kokia palme ar tuo pačiu duonmedžiu ir čiaumoji vaisius be jokio vargo. Remigijus Rančys yra multi-instrumentininkas, tačiau šiame koncerte daugiausia grojo baritoniniu saksofonu, ir man didžiausią įspūdį paliko minkštas ir spalvingas jo instrumento tembras, priminęs man legendinį baritoninio saksofono virtuozą Jerry Mulligan (nors stilistiškai tai nelygintina). Jei reikėtų reitinguoti baritonistus, Remigijaus baritoninis saksofonas man būtų „TOP1“.

Lygiai prieš 10 metų Birštono scenoje kaip grupės lyderis debiutavo Jievaras Jasinskis, tąsyk su savo grupe „Reinless“ ir Kauno bigbendu. Vėlesniuose festivaliuose pristatė naują projektą „JJA Chamber Project“, kuriame siekė sujungti džiazą ir akademinę muziką ir šis jo pomėgis liko. Kaskart išgirdus naują Jievaro Jasinskio projektą, kyla mintis – kuo dar nustebins šis reto talento, produktyvumo ir energetikos kūrėjas.... ir kiekvienąkart nustebina. Šįsyk visiškai naujas jo projektas „Minimalism to the Max“ nustebino scenos parnerių pasirinkimu - džiazo būgnininkai Domantas Razmus ir Dovydas Šulskis bei akademiniai perkusininkai Andrius Rekašius ir Sigitas Gailius, pats Jievaras valdė elektroniką, o šalia savojo trombono grojo ir ... gitara. Tiesa, Jievaro potraukis suvienyti džiazą ir akademinę muziką nesyk jau davė gražių vaisių ankstesniuose projektuose, kaip ir šiuo atveju – savitai skleidėsi elektronikos ir akustikos jungtyse. Netikėtai originali ir autentiška man pasirodė pati projekto idėja – nuo minimalistinių struktūrų augantis muzikinis audinys santykyje su penkių muzikantų kameriniu ansambliu, elektronika+akustika versus džiazas+akademizmas. Atrodytų – painus „algoritmas“, bet Jievaras Jasinskis yra tas kūrėjas, kuris ir sudėtingas idėjas paverčia klausytojams patraukliomis, dargi įsitraukdamas (ir įtraukdamas) į šmaikštų žaidimą su kūrinių pavadinimų semantika, šia prasme Jievaro Jasinskio projektas šiek tiek susišaukė su prieš tai grojusia Remigijaus Rančio kompanija.

Festivalio atidarymo vakarą užbaigė Liutauro Janušaičio projektas „Garden of Dreams“ su Londone gyvenančiu šveicarų prodiuseriu ir akordeono virtuozu Anatole Muster‘iu. Jų projektas išsiskyrė ne vien gausiu muzikantų būriu scenoje, kur talkino vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė, Tomas Dičiūnas (klavišiniai, elektrinė gitara), Aistė Baliunytė (arfa), Artūrs Duckis (bosinė gitara), Jonas Gliaudelis (mušamieji) ir Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras. Jau pačiame projekto pavadinime „Garden of Dreams“ , t.y. sapnų, svajonių sodas, tarsi užkoduota nevaržoma autorių vaizduotė, išsiliejusi į spalvingą stilių ir tembrų kaitą – nuo klasikinio styginių orkestro ir arfos skambesio iki elektroninio pop- ir ambientinių skambesių. Neabejotinai vizualus akcentas, tapęs ir užkulisinių aptarinėjimų objektu, buvo Kotrynos Juodzevičiūtės sceninis kostiumas - ryškios gervuogių spalvos triko, tarsi kuriantis aliuziją su holivudinės „science-fiction“ filmotekos vaizdais. Tačiau man kur kas įdomiau klausėsi Kotrynos Juodzevičiūtės vokalas, kuris buvo traktuojamas instrumentiškai, čia išgirdau daug atspalvių, toks įspūdis, kad jaunosios vokalistės balsas su kiekvienais metais subrandina vis įvairesnių ir sodresnių spalvų. Visos kompozicijos bylojo apie neabejotiną abiejų autorių unikalumą ir komponavimo meistrystę, tarp abiejų kūrėjų scenoje vyko tarsi nuolatinis kūrybinis dialogas, apsikeitimas muzikinėmis idėjomis ir kūrybos džiaugsmu, nors kartkartėmis atklysdavo mintis apie didesnio konceptualumo lūkestį, jeigu lygintume su prieš tai buvusiais projektais. Kita vertus šis pirmas šių džiazo kūrėjų bendras darbas turėtų būti ne paskutinis, nes Apvaizda kažkaip vykusiai surežisavo jų susitikimą scenoje.

Po naktinio „jam-session“ (patikimi šaltiniai bylojo, kad truko iki 6 val. šeštadienio ryto!) šeštadienis tradiciškai prasidėjo dieniniu „studentišku“ koncertu, kuris visame festivalio kontekste yra labai svarbus, nes čia neretai prasideda nauji džiazo karjeros keliai. Vilniaus kolegijos ritminės muzikos katedros ir Latvijos Jazepo Vituolo muzikos akademijos auklėtinių kūrybinė draugystė skaičiuoja daugelį metų. Festivalio senbuviai mena Lietuvos džiazo grando Vladimiro Čekasino su šių mokyklų studentais surengtus spalvingus, spontaniškus performansus, kurie dažnai į festivalio „laiko reglamentą“ netilpdavo. Šiemet prie lietuvių ir latvių prisijungė Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademija. Festivaliui suburtas trijų mokyklų džiazo kolektyvas atliko jaunųjų muzikų sukurtus ir aranžuotus kūrinius. Baltiškame projekte latvius atstovavo Agnese Bērzkalne (vokalas), Estere Ozolina (tenoro saksofonas ir klarnetas), Andris Žabris (mušamieji), estus - Arty Tamme (gitara), Vilniaus kolegiją - Dominyka Grigonytė ir Austėja Nociūtė (vokalai), Laurynas Staponkus (tenoro saksofonas), Jogaila Bagdonavičius (gitara), Justas Selenis (fortepijonas), Vincentas Daukšys (vibrafonas), Domas Dragūnas (bosinė gitara) ir Matas Barila (mušamieji). Projektą kuravo žinomi Lietuvos džiazmenai VIKO dėstytojai Pranas Kentra bei Karolis Šarkus. Jei ansamblio vokalinis trio dar turi ką veikti su vokalo technikos ir stilistikos tobulinimu, tai jungtinio ansamblio instrumentininkai paliko gerą ir stabilų įspūdį, neabejoju, kad daugelį jų ateityje dar matysime profesionalaus džiazo scenose.

Antroje dieninio koncerto dalyje pasirodė LMTA bigbendas. Prie šio kolektyvo ištakų taip pat stovėjo Vladimiras Čekasinas, 80-iniais Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabartinės LMTA) džiazo studijoje subūręs džiazo orkestrą. Kolektyvas jau buvo spėjęs išgarsėti ir anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Po V. Čekasino nesyk keitėsi orkestro vadovai, nuo 2015-ųjų orkestrui vadovauja džiazo pianistas, gitaristas ir aranžuotojas, LMTA docentas Tomas Dičiūnas. Orkestro istoriją Birštono scenoje galima skaičiuoti jau nuo 1982-ųjų, kai anuometinės Valstybinės konservatorijos studentų bigbendas pasirodė su V. Čekasino ansambliu, o 1986-ais V. Čekasino vadovaujamas jungtinis B. Dvariono mokyklos ansamblis ir konservatorijos bigbendas laimėjo festivalio „Grand Prix“. Kiekvienas jų pasirodymas festivalyje atpūsdavo gaivaus vėjo, improvizacinės laisvės, juolab kolektyvas jau turi ilgametę istoriją, tradicijas ir savo profesionaliu skambesiu „studentiškus“ rūbus seniai išaugo. Šįsyk orkestras atvežė į festivalį žinomo danų bosininko, kompozitoriaus Kenneth‘o Dahl‘o Knudsen‘o kompozicijų programą, kurią sudarė ryškios, daugiasluoksnės kompozicijos, nardančios per įvairias stilistikas, sudarančios gražių progų bigbendo solistams, į kompozicijas jautriai įsiliejo Marijos Monikos Dičiūnės (Mary Mo) vokaliniai numeriai. Prie danų svečio diriguojamo orkestro prisijungė taip pat danų būgnininkas Mathias‘as Fischer-Morgensen‘as, užkūręs galingą „ritmo mašiną“.

Šeštadienio popietė buvo didžiųjų džiazo meistrų erdvė. Lygiai prieš 30 metų, 1996-ais Dainius Pulauskas čia debiutavo, o dar po ketverių metų laimėjo Birtštono JAZZ „Grand Prix“. Šįsyk Dainius Pulauskas drauge su Armanu Isojanu ir Arkadijumi Gotesmanu (trio „ADA“, bet tikrai ne aliuzija į „ABBA“ !) įtraukė mus į egzotiškų intonacijų ir spalvingų vaizdinių kaleidoskopą, kedendami akustikos ir elektronikos rifus tarp Dainiaus Pulausko virtuoziškai valdomos sintezatorių baterijos ir Arkadijaus Gotesmano šamaniškų būgnų pasažų, subtiliai žaisdami ir su savo etninėmis tapatybėmis intonacijose.

Antrajame popietės pasirodyme Kęstutis Vaiginis, galima sakyti, kad tradiciškai vėl subūrė puikų tarptautinį ansamblį – gitaristą iš Izraelio Shacharą Elnataną, neeilinio virtuoziškumo lenkų kontrabosininką Michałą Barańskį ir vengrų būgnininką Péterį Somosą. Originalios K. Vaiginio kompozicijos (dauguma jų buvo visiškai naujos) tarsi panardino klausytojus į jaukų, „naminį“ klausymą, įsiminė vidinė ansamblio darna ir tuo pačiu atsvara, tarp ramaus, elegantiško K. Vaiginio saksofono dainavimo ir azartiškai virtuoziškų Michał‘o Barański‘o pasažų, kurie užbūrė klausytojus.

Šeštadienio vakariniame koncerte išgirdome labai ryškiai kylančią džiazo žvaigždę – pianistą ir kompozitorių Domą Žeromską. Jis tik prieš tris metus baigė bakalauro studijas žymiajame Berklio muzikos koledže, dabar dar studijuoja Naujosios Anglijos konservatorijoje magistro studijų programoje. Domas savo džiazo kelionę pradėjo B. Dvariono muzikos mokykloje pas šviesios atminties džiazo Maestro Olegą Molokojedovą. Jam dar tik 26-eri, bet toks įspūdis, kad jau dabar jis turi visą džiazo kūrėjo/atlikėjo kompleksą – Bill‘o Evans‘o lyrizmą, Thelonious‘o Monk‘o perkusinį aštrumą, fenomenalią, virtuozinę Oskaro Petersono pianistinę techniką, galingą McCoy Tyner‘io konstruktyvizmą ir architektūrą, pagarbą muzikos paveldui ir istorijai, apie ką bylojo skambėję ir išeivijos lietuvių kompozitoriaus Juliaus Gaidelio „Lietuviškos rapsodijos“ fragmentai. Birštone Domas pasirodė su tokiais pat išskirtinio talento savo kartos muzikais – aksominiai krištolinio tembro saksofonininku Ephraim Dorsey, kontrabosininku Ian Quinton Banno ir būgnų virtuozu Héctor L. Falu Guzmán. Domo Žeromsko kvartetas Birštonui pristatė naujausio autorinio Domo albumo kompozicijas, kurios skleidėsi ypatingu dvasingumu ir jautrumu. Turbūt neatsitiktinai, krikščioniškajam pasauliui žengiant į Didžiąją savaitę ir artėjant prie didžiausio visų laikų Apsireiškimo slėpinio, savo koncertą kvartetas pradėjo žinomos lietuvių sakralinės muzikos kūrėjos Kristinos Vasiliauskaitės giesme „Iš Tavo rankos, Dieve...“. ...o bisui po Birštono salę laidė Giedriaus Kuprevičiaus „Kregždutės“. Nuoširdžiai tikiu, kad talentingasis kvartetas Maestro Giedraus Kuprevičiaus nenuvylė...

Antrajame šeštadienio vakaro koncerte pasirodė Paryžiuje jau daugelį metų reziduojanti, bet tamprius ryšius su tėvyne palaikanti vokalistė Viktorija Gečytė su dar trimis paryžiečiais Nicholas‘u Thomas‘u, Peteriu Gironu ir Mouradu Benhammou. Viktorija Gečytė visa esybe yra tarsi sutverta klasikiniam svingui – balso tembras su visais reikalingais atspalviais, neskubi banguojanti frazuotė ir paprastos, bet jautrios istorijos, o gal ir mini-spektakliai. Visą tai ją išskiria iš daugelio kitų ir neabejotinai patraukia klausytojus, tad dėsninga, kad Viktorija Gečytė tapo šių metų Birštono JAZZ Grand Prix laureate.

Politikams vis dar besiblaškant ties egzistenciniu klausimu aplink laikrodį („To change, or not to change the clock“, t.y. „Persukti, ar ne persukti“), eilinį kartą laikrodžius pasukome pirmyn ir atėjome į dieninį koncertą, kurio tikrai negalima buvo praleisti jokiomis aplinkybėmis, net ir iki ryto trepsėjus džiame. Kai Mindaugas Stumbras 2022 metais debiutavo Birštone su savo kvinetetu, iškart buvo aišku, kad džiazo gitaros flange turime naują ryškų vardą. Paskesni jo veiklos metai bylojo apie nepaprastą Mindaugo produktyvumą ir kūrybingumą, tai patvirtino ir jo pasirodymas Birštone su kvartetu 2024 metais. Šiemet Mindaugas į kvartetą surinko puikią kompaniją – multiinstrumentininkus Karolį Šarkų ir Gediminą Stepanavičių bei latvių būgnų virtuozą Kasparą Kurdeko. Programoje išgirdome originalias Mindaugo Stumbro kompozicijas iš jo albumų „Among the Pines“, „Inspiration“ ir iš naujausio albumo – „The Spinner of Yarns“. Visos kompozicijos pasižymi darniomis struktūromis, šiuolaikiškomis, bet „minkštomis“ harmonijos (kaip ir minkštai dainuojanti Mindaugo gitara), jų polistilizmas gerai subalansuotas, skoningas, nors būtent šioje programoje Mindaugą tarsi labiau traukė flamenko ir egzotiški ritmai bei stiliai. Atskirai šioje kompanijoje išskirčiau kontrabosininką ir multiinstrumentininką Gediminą Stepanavičių, su kuriuo Mindaugą Stumbrą sieja ne vienerių metų kūrybinė draugystė. Gediminas yra kontraboso poetas, tai apsprendžia savitas, intymus santykis su instrumentu, nors ir būdamas puikiu virtuozu, Gediminas niekada to nedemonstruoja, o jo mėgstama grojimo technika arco (stryku) jį išskiria iš daugelio kontrabosininkų, nes tada jo instrumentas suskamba taip švariai ir tauriai, tarsi būtų tobula violončelė. Labai gerai visą tandemą papildė ir latvių būgnininkas Kasparą Kurdeko - išties puikus Mindaugo pasirinkimas.

Saksofonininkas Karolis Šarkus vos spėjo įlysti į klasikinį kostiumą ir tuoj pat vėl lipo ant tos pačios scenos jau kitame amplua, kaip grupės lyderis kartu su saksofonininku Donatu Petreikiu. Ši K. Šarkaus ir D. Petreikio suburta kompanija pasivadino „Collaborative Jazz Septet“ ir dar 2020 metais išleido debiutinį albumą. Suburdami šį kolektyvą abu kūrėjai kryptingai ėjo į klasikinio džiazo lankas, į bibopo ir hardbopo stilistiką, kurdami originalias kompozicijas. Šių metų Birštone pasirodė tarptautinės sudėties „Collaborative Jazz Septet“ - be lyderių Karolis Šarkaus ir Donato Petreikio scenoje matėme jų nuolatinius grupės dalyvius Mindaugą Vadoklį, Jievarą Jasinskį, suomių pianistą Tuomas‘ą Korhonen‘ą, lenkų kontrabosininką Mariusz‘ą Praśniewskį, prie kurių šįsyk vietoje Augusto Barono prisijungė danų būgnininkas Andreas‘as Svendsen‘as. Visos jų kompozicijos (autoriai D. Petreikis ir K. Šarkus) yra uždegančios ir užvedančios, o svarbiausia – koncentruotai ir maksimalistiškai atskleidžiančios jų pasirinktą stilistiką, grupės energetika ir skambesys buvo tokie, kad neapleido jausmas, jog klausausi didelio džiazo orkestro.

Festivalio finišo tiesiojoje paskutinis sekmadienio koncertas tapo kaip reminiscencija praeities festivaliams ir koncertams. Pirmoje dalyje pasirodė džiazo melomanams puikiai pažįstamas šveicarų gitaristas Heinzas Affolteris, kuris tik užlipęs į sceną kreipėsi į festivalio klausytojus nostalgiškai prisimindamas savo koncertą 1991 metais pirmajame „Kaunas JAZZ“ festivalyje, kur jo programa „Acoustic Adventure“ tapo tikra sensacija. Šiemet Birštone Heinzas Affolteris debiutavo su savo trio „Appletree“, kuriame bosu groja jo sūnus Yannick Affolter ir jaunesnės kartos šveicarų būgnininkas Dennis Blassnig‘as, o Birštone skambėjusios kompozicijos kaip tik ir priminė tą legendinį „Acoustic Adventure“.

Paskutinį svarų akcentą šių metų festivaliui uždėjo latvių ir lietuvių septetas su etnodžiazo programa. „Trombomanija“, kurios pagrindą sudaro du bičiuliai trombonistai – latvis Lauris Amantovs ir Skirmantas Sasnauskas, debiutavo prieš keletą metų, o jų programos pagrindą sudaro latvių ir lietuvių liaudies dainų aranžuotės. Sykiu šis pasirodymas nuskambėjo vėl gi kaip reminiscencija į šio festivalio praeitį, nes 1992 metais Skirmanto Sasnausko kvartetas kartu su šviesios atminties Algirdo Klovos „Vydraga“ laimėjo festivalio „Grand Prix“. Šiemet Birštono debiute prie trombonistų prisijungė ryškūs latvių džiazo virtuozai - pianistas Viktors Ritovs, kontrabosininkas Andris Grunte, perkusininkas Artis Orubs, taip pat Lietuvos džiazo grandas Arkadijus Gotesmanas. Išgirdome jautriai ir subtiliai aranžuotas ir ašarėlę spaudžiančias penkias lietuvių liaudies dainas, vieną originalią S. Sasnausko dainą „Kadujo“ ir dvi latvių liaudies dainos – „Ej, saulite“ ir „Tumša nakte“ - pastarąją virtuoziškai aranžavo pianistas Viktors Ritovs. Nors šįsyk Skirmantas Sasnauskas neišsitraukė savo dūdmaišio ar lumzdelio, tačiau visos programos rišančiąja grandimi tapo sodrus, lietuviškų tarmių autentika alsuojantis Vitos Rusaitytės vokalas, ji realiai prisiėmė ir lyderystę. Vienintelio dalyko norėjosi – daugiau išgirsti ir latviškų dainų, nes jos – tikrai gražios, bet visais kitais aspektais, tai buvo graži festivalio pabaiga, įprasminta mūsų broliškų tautų vienybe muzikoje. 

Neatskiriama festivalio vizualine ir istorine dalimi tapo fotografijų galerija, pasitinkanti dalyvius ir klausytojus Birštono kultūros centro fojė. Čia visų pirma tradiciškai matome Vytauto Suslavičiaus autorinį fotoprojektą „Įkalinti džiaze“ bei gausaus būrio fotografų retrospektyvinę parodą. Dar vienas įsimintinas festivalio bruožas – tikrai geras garso režisieriaus Valdo Karpuškos įgarsinimas, kuris, nepaisant ne pačios palankiausios salės akustikos, su kiekvienais metais gerėja, žengdamas kartu su technologijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie šviesų dailininko Norvydo Birulio darbą. Įsiminė elegantiška scenografija, jos autorė – Irma Mickevičiūtė, tradicinės festivalio atributikos autorius – Rimvydas Kepežinskas, Gran Prix autorius – Marijus Petrauskas, tad šių kūrėjų dėka festivalis įgyja dar ryškesnę tapatybę.

Kiekvieno festivalio metu tradiciškai nufotografuoju krokus, šiuo metų laiku jau drąsiau lendančius iš pievos priešais savivaldybės pastatą. Tai tarsi koks ritualas, bylojantis apie džiazo laiko skaičiavimą Birštone, apie kurį mums visada primena po paskutiniųjų festivalio akordų festivalio siela Zigmas Vileikis. Tad tikėdami mus supančio beprotiško pasaulio išminties likučiais, lauksime 2028-ųjų kovo 31-osios.