28-jo „Kaunas Jazz“ štrichai: prasiplėtusi geografija ir espresso puodelis

Paskutinįjį balandžio savaitgalį jau dvidešimt aštuntąjį pavasarį Kauno gatvės ir svarbiausios renginių salės užsipildė džiazo muzika ir šurmuliuojančiais klausytojais, šiaip žioplinėtojais ir gausiu būriu fotografų, fiksuojančių Festivalio įvykius. Tačiau šiųmetis „Kaunas Jazz“, lyginant su ankstesniaisiais dar prasiplėtė laike ir erdvėje. Festivalio organizatoriai niekada nestokojo fantazijos rasdami naujas erdves Festivalio renginiams.

Šių metų atradimas - prieš metus rekonstruota Kauno autobusų stotis, kurios keleivių salėje buvo pastatyta laikina scena ir jau balandžio 19-ąją neoficialią festivalio pradžią paskelbė jauniausioji džiazo karta - Kotryna Juodzevičiūtė ir jos grupė – Karolis Šarkus (saksofonas), Artūras Daunys (klavišiniai), Ernestas Germanovičius (bosas) ir Jonas Filmanavičius (mušamieji). Kotrynos Juodzevičiūtės ir grupės pristatytos džiazo standartų programos autobusų stoties keleiviai ir net tik, mielai klausėsi, gyvai reagavo, žmonių veidai švytėjo, keleivių laukimo salė buvo pilnutėlė. Ar Kauno autobusų stotis (o gal ir Geležinkelio?) taps dar viena tradicine Festivalio erdve, parodys ateitis. Bent man ši idėja atrodo patraukli – atvykai į Kauną autobusu ar traukiniu ir „miesto vartuose“ tave pasitinka džiazas.

Šiemet Festivalio geografija išsiplėtė vėl į Panevėžį, Palangą, Jurbarką, Raudondvarį, Elektrėnus. Panevėžyje, Palangoje ir Raudondvaryje pasirodė britų „smooth“ džiazo ambasadoriumi tituluojamas pianistas Oli Silkas su grupe, o Jurbarke ir Elektrėnuose (balandžio 29-ąją) – vienas įdomiausių džiazo muzikantų, perkusininkas ir vokalistas Zohar Fresco su savo trio iš Izraelio.

Dar viena atrasta koncertų erdvė – Volfas Engelmann studija prie žymiosios alaus daryklos Kaunakiemio gatvėje. Čia balandžio 21-ąją po daugelio metu susitiko seni scenos bičiuliai - Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas ir Lietuvos bliuzo gitaros patriarchas Vladimiras Kaplanas. Vėl gi, ar ši scena taps tradicine, parodys ateitis ir nulems daugelis faktorių...

Tradicinėse Festivalio pradžios iškilmėse, kurios vyko Kauno Rotušėje balandžio pasirodė „V4 quartet“, kuriame groja visų keturių vadinamojo Vyšehrado politinio aljanso šalių (Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, nuo to kildinamas ir kvarteto pavadinimas) atstovai Tamas Zsari (saksofonas), Tomaš Liška (kontrabosas), Marian Sevcik (mušamieji), Kuba Stankiewicz (fortepijonas). Kiekvienas iš jų – ryškios asmenybės džiazo pasaulyje, kartu jie – vienas kitą papildantys, įdomus ir kūrybingas kolektyvas. Sulaukęs didelio pasisekimo nuo pernykščio debiuto Briuselyje, kai juos subūrė Vengrijos kultūros instituto „Balassi“ inciatyva, pristatant Vengrijos pirmininkavimą Europos Tarybai. Kvarteto viešnagė „Kaunas Jazz“ festivalyje savaip praminga, kaip Vyšehrado šalių įkvepiantis pavyzdys saugant savo regioninį savitumą, tad džiazas išties vienija kaimynus ir džiazas įkvepia bendrystei, panašų pavyzdį šiemet stebėjome ir Baltijos šalių parodoje Paryžiuje, kur grojo „Baltic Jazz trio“ (Dainius Pulauskas, Maris Briezkalnis ir Toivo Unt).

Šiųmetis Kaunas Jazz kaip niekada išsiskiria aukščiausios kokybės ir tikrai pirmo ryškumo žvaigždžių pasirodymais. Balandžio 24 d. Vilniaus kongresų rūmuose pasirodė vienas iš tokių išskirtinių Festivalio svečių – amerikietis gitaristas ir vokalistas Raul Midon, nors tiksliau jį būtų apibūdinti kaip žmogų orkestrą. Likimo nuskriaustas ankstyvoje kūdikystėje, kuomet inkubatoriuje apako, nes tuo metu medikai nesugebėdavo apsaugoti neišnešiotų kūdikių regos. Tačiau Dievulis ar Gamta jam drėbtelėjo įstabių muzikinių talentų – unikalaus tembro balso, nepaprasto muzikalumo ir multi-instrumentininko talento. Vilniaus džiazo gurmanams atlikėjas jau pažįstamas, nes lygiai prieš keturis metus su koncertu pasirodė „Tamsta“ klube. Šių metų sausio mėnesį R. Midono naujausiais albumas „Bad Ass and Blind“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, bet..... negailestinga šou verslo konkurencija padarė savo, nepaisant to, po Vilniaus koncerto, publika albumą tiesiog graibstė. Koncerte kaip tik ir išgirdome daug dainų iš šio naujausio albumo. Kartu su atlikėju pasirodė jo puikūs scenos partneriai bosistas Romeir Mendez ir būgnininkas Gotz Kujack. R. Midono stilių būtų sudėtinga įsprausti į aiškesnius rėmus. Kiekvienoje dainoje apčiuopiami vis kiti įkvėpimo šaltiniai ir stiliai – R&B, soul, fusion, flamenco, lotynų amerikos muzikos ritmai. Visais atvejais jo gitaros technika stulbinanti, vokalas – šiltas, emocingas ir labai paveikus, o jei nematytumėte jo scenoje, tikrai galvotumėte, kad groja tikras trimitininkas minkštu fliugelhorno tembru (taip tobulai balsu dainininkas imituoja šį instrumentą).

Po R. Midono koncerto Vilniuje Festivalis jau persikėlė į pagrindines tradicines Kauno scenas, gatves ir aikštes. Varpų džiazo koncertas Festivalyje „Didijį penktadienį“ 18 val. – tiesiog šventa tradicija. Kompozitorius, varpininkas, profesorius ir tiesiog ryškiausias Kauno visuomenininkas Giedrius Kuprevičius yra vienas iš Kaunas Jazz ir apskritai Kauno kultūros ir visuomeninio lauko ikonų (kito žodžio nerandu, teatleidžia man Maestro...) tauriausia prasme. Nuo pirmųjų Festivalių Maestro Giedrius Kuprevičius pasirodydavęs ne tik Kauno kariliono bokšte. Net nebeminit jo garbingų akademinių titulų ir regalijų, ten kur prisiliečia G.Kuprevičius, meninė kokybė ir kūrybiškumas – garantuoti. Šįsyk Giedriaus Kuprevičiaus virpinamas Kauno karilionas aidėjo nuo populiarių džiazo standartų ir Brodvėjaus miuziklų dainų – nuo G.Gershwin‘o ir C.Porter‘io iki S.Joplin‘o regtaimo „Entertainer“ ir spiričuelio „When the Saints Go Marching“. Su kolegomis šįsyk tik svarstėme, ar kauniečiai pabūgo žvarbaus penktadienio oro, ar visi emigravo.....?

Taigi, balandžio 27-ąją, penktadienio vakarą pagrindinė Festivalio scena Vytauto Didžiojo universitete sutraukė gausią publiką ir tam tikrai buvo bent kelios svarios priežastys. Petras Vyšniauskas jau pasirodė viename iš pirmųjų Festivalio koncertų su Vladimiru Kaplanu. Penktadienio vakarą daugiau nei po 20 metų Petras Vyšniauskas scenoje susitiko savo senus partnerius prancūzų kvartetą Mezcal Jazz Unit (Christophe Azema – saksofonas, Jean Marie Frederic - gitara, Emmanuel de Gouvello – bosas, Daniel Solia – mušamieji). Su prancūzais Petras Vyšniauskas grojo Kaunas Jazz scenoje dar 1995-ais, o klausytojams šie prancūzai taip pat gerai pažįstami, nes Festivalyje jie pirmąkart pasirodė 1994-ais, o vėliau dar ir 2002-ais. Nuo savo susikūrimo 1986-ais kvartetas apkeliavo turbūt jau visa žemės rutulį. Šiemet Festivalyje su garbinga veteranų kompanija grojo ir Petro Vyšniausko „atžala“ trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Po ilgesnio laikotarpio negirdėjus Dominyko, turiu pastebėti, kad jis dar labiau muzikiniai subrendo, jo grojime atsirado daugiau spalvų ir gilesnių emocijų, tad veteranų draugijoje jis atrodė labai solidžiai ir tuo pačiu gaiviai. O veteranai - viską galintys, viską ir apie viską žinantys, viską atliekantys tiksliai ir ryškiai, tačiau tam tikros rutinos atspalvį taip pat pajutau.....

Jei reikėtų šiųmečio Kaunas Jazz kažkurį koncertą ir atlikėją nominuoti Grand Prix, juo neabejotinai būtų amerikietis pianistas, kompozitorius ir prodiuseris Bob James. Tas suvenyrinis espresso puodelis, kurį Jonas Jučas nuo Festivalio įteikė Bob‘ui James‘ui (mat šis yra aistringas kolekcionierius) tarsi ir atstojo Didijį prizą, bet panašu, kad šis suvenyras B. James‘ui tapo mielu siurprizu. Visais parametrais 78-uonerių Bob James su savo fantastišku trio (Michael Palazzolo - kontrabosas, Patrick Williams – mušamieji) yra ta superžvaigždė ir gyva legenda, dėl kurios jokiais būdais negalima buvo praleisti antrojo penktadienio koncerto. Šio Bob‘o James‘o trio išskirtinis bruožas yra tas, kad čia groja tris muzikantų kartos, tačiau jų susiklausymo pojūtis yra stulbinantis, nors po legendinės jo įkurtos grupės“ Fourplay“ šis trio gal ir laikinas darinys. Pernai jo grupę „Fourplay“ sukrėtė netektis, mirus gitaristui Chuck‘ui Loeb‘ui, todėl šiemet grupė nekoncertavo, tačiau pats B. James‘as legendinės grupės biografijos dar neuždaro.... B. James‘as kaip pianistas pasižymi elegantiška maniera, jo valdomas instrumentas (net ir senutėlis VDU salės „Estonia“ rojalis) skamba tauriai ir spalvingai, orkestriškai, galbūt todėl, kad gilioje jaunystėje B. James‘as grojo ir kitais instrumentais. Jo barokinė-klasikinė precizika ir subtilus tuše likę tokie patys nuo tų laikų, kai B.James‘as įrašė vienuolika baroko grando Domenico Scarlatti sonatų į albumą „The Scarlatti Dialogues“. Nepaprastai puikūs ir įdomus kiti du trio muzikantai. Jauniausios kartos kontrabosininkas Michael Palazzolo – virtuoziškas, labai ansambliškas, nenustygstantis ir vidurinės kartos būgnininkas Patrick Williams. Trio koncerte išgirdome visą pluoštą puikaus džiazo, tiek paties Bob‘o James‘o, tiek kitų autorių kūrybos. Na, o legendinė Gene‘o McDaniels‘o daina „Fee like making love“ tikrai nepaliko abejingų.

Penktadienį Lauko scenoje pasirodė estų muzikantai - vokalistė Laura Poldvere ir saksofonistas Villu Veski, kuriuos pristatė Kaunas Jazz partneris Estijos festivalis „Jazz Kaar“ bei tikrą balkaniškos ir žydiškos muzikos šėlsmą užkūrusi lietuvaičių grupė „Rakija klezmer orkestar“, pastariesiems tai buvo debiutas Kaunas Jazz scenoje.

Šeštadienį džiazas išsiliejo į Kauno gatves. Trijose miesto scenose ( Vilniaus g.9, Vilniaus g./Mapų g. kampas, prie restorano „Miesto sodas“ ) įvyko net 9 įvairūs pasirodymai, nuo jauniausių džiazo muzikantų, kurie žengia pirmuosius žingsnius šiame žanre, iki salsa šokių.

O šeštadienio vakarą klausėmės dar dviejų puikių koncertų. Bosistas ir kompozitorius, Neringos miesto garbės pilietis Leonidas Šinkarenko bent man visada tapatus „kokybės ženklui“. Pernai muzikantas pažymėjo bent kelias svarbias gyvenimo datas - jam sukako 60 ir 20 metų jo lyderystės grupėse. L. Šinkarenko jubiliejų proga išleido ir savo rinktinį albumą, kuriame įrašytos ryškiausios jo pastarųjų 20 metų kompozicijos. Beje, nuo 2001-ųjų L. Šinkarenko organizuoja festivalį „Nidos džiazo maratonas“, kuris jau ryškiai įsirėžė į Lietuvos džiazo žemėlapį. Jo suburtas kvartetas su Janu Maksimovičiumi, Vytautu Labučiu ir Linu Būda „Jazz 4N“ šiemet jau pasirodė Birštono džiazo festivalyje, tad ir Kaune jų melodingų kompozicijų vėl klausiausi su pasimėgavimu, L.Šinkarenko bosą atskirsi iš daugelio kitų...

Antrajame šeštadienio (kaip ir penktadienio) vakaro koncerte vėl klausėmės džiazo trio. Švedų pianistas ir kompozitorius Jacob Karlzon išsiskiria savitu braižu, nors laikomas gana tipišku skandinaviškojo džiazo atstovu. Džiazo mėgėjai J. Karlzon‘ą žino įvairiuose amplua - ir kaip daugelio pirmo ryškumo džiazo žvaigždžių scenos partnerį, ir kaip solistą. Kitą vertus, pianistas yra pripažįstamas kaip vieno garsiausių švedų džiazo pianisto Esbjörn‘o Svensson‘o (žuvusio prieš dešimtmetį) stiliaus tęsėju. 2016-ais pianistas išleido albumą „Now“, kuriame persipina akustika su elektronika, džiazas su roku, folkloru ar net akademinės muzikos tradicijomis. Daugelį šio albumo kompozicijų girdėjome ir koncerte. Bent man susidarė įspūdis, kad Jacob‘as Karlzon‘as savo kompozicijose surado tą tobulą balansą tarp agresyvios roko energetikos, klasikos tradicijų ir improvizacijos laisvės, saikingai ir subtiliai naudojamo elektroninio skambesio. Ypač paveikiai klausėsi jo ramios kompozicijos, tarsi lyrinė poezija ir gili filosofija viename. Gerą ansamblį kūrė puikūs jo trio partneriai – bosistas Morten Ramsbøl, būgnininkas Rasmus Kihlberg, pastarasis ypač pasižymėjo tiesiog „poetiška“ šluotelių technika. Pats Jacob‘as Karlzon‘as yra pasakęs, kad jo niekada nedomino džiazo tradicija, bet džiazas domina kaip bendravimo forma. Neabejoju, kad šeštadienio vakarą klausytojai VDU salėje tai labai ryškiai pajuto ir sukėlė tikras ovacijas Jacob‘ui Karlzon‘ui ir jo trio.

Manau, kad labai svarbi Kaunas Jazz tradicija ir erdvė yra Kauno choralinė sinagoga, kur tradiciškai ir šiemet koncertas vyko sekmadienio popiet. Kaunas Jazz jau ne vieneri metai bičiuliauja su tarptautiniu džiazo festivaliu Nišville, kuria kasmet vyksta Serbijos Nišo mieste. Pernai Nišville festivalis pristatė labai savitą serbų grupę „Eyot“, kuri sulaukė gerų atsiliepimų. Šiemet Nišville festivalis atvežė kvartetą Naissblue, kuris susibūrė prieš šešerius metus. Kvartete groja Marijan Cvetanovic – trimitas, Vojislav Ilić –klavišiniai; Luan Osmani – bosas, Ivan Cvetkovic – būgnai. Pernai grupė išleido savo trečiąjį albumą, kuriame įrašė žymaus serbų kompozitoriaus Zorano Simjanovičiaus kūrybą, pažvelgdami į ją per instrumentinio džiazo prizmę. Albumas iškart susilaukė didelio džiazo gerbėjų dėmesio. Sinagogoje išgirdome kompozicijų iš pastarojo albumo, o tai pat nemažai - ir iš 2013 metų debiutinio albumo „Radio sessions“. Išskirtinai instrumentinį džiazą grojantis kvartetas sukūrė savitą skambesį ir stilių, kur persipina melodingas svingas su postbopo ir avangardinio džiazo elementais, atskirose kompozicijose išgirsime ir folko atgarsių. Sinagogos koncertui grupė taikliai parinko kompozicijas, turinčias daugiau ramaus filosofinio charakterio, tinkančio choralinės sinagogos aplinkai. Klausytojų susirinko vėl labai gausiai.

Šiemet festivalyje svečiavosi išties unikali grupė „Helsinki-Cotonou ensemble“. Kotonu yra didžiausias vakarų Afrikos pakrantėje plytinčio Benino miestas, kurį nuo Helsinkio skiria per 6000 kilometrų. Grupės istorija prasidėjo dar 2009 metais, kai prieš tai suomių gitaristas Janne Halonen išgirdo Herbie Hancocko grupės gitaristą Lionel‘į Loueke, kuris, kaip paaiškėjo buvo kilęs būtent iš Benino. Tuomet J. Halonen‘as ir nuvyko į Beniną, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie šią šalį. Čia jis susipažino su vokalistu ir perkusininku Noel‘iu Saizonou. Netrukus pažintis virto tikra kūrybine bičiulyste, Noel‘is Saizonou apsilankė Suomijoje, 2012-ais J.Halonen‘as dar su keliais suomių muzikantais atvyko į Beniną, kur apie mėnesį repetavo, kartu kūrė muziką ir surengė keletą koncertų. Taip gimė grupė „Helsinki-Cotonou ensemble“. 2013-ais grupė išleido debiutinį albumą „Beaucoup de Piment“, 2014-ais pasirodė ir antras jų albumas „Fire, Sweat & Pastis”, kuris Suomijoje buvo paskelbtas geriausiu etninės muzikos albumu. Muziką grupei kuria abu jos lyderiai Janne ir Noelis, tai yra įstabus fanko, džiazo, hiphopo, repo, Afrikos ritmų lydinys, kuris šiemet neabejotinai užvaldė Kaunas Jazz publiką. Kaune grupė pasirodė du kartus - Renginių oazėje ir Lauko scenoje, ir abu kartus juos lydėjo tikras publikos furoras.

28-ajame Kaunas Jazz būta dar bent keleto įdomių atradimų. Norvegų grupė „Rohey“ džiazo padangėje pasirodė prieš keletą metų, tačiau jos centrinė figūra afrikiečių kilmės vokalistė Rohey Taalah yra neabejotinai kylanti naujo soul ir fanko žvaigždė. Grupė pasirodė Renginių oazėje.

Didysis Festivalio koncertas Žalgirio arenoje vėl vyko tarptautinę džiazo dieną - balandžio 30-ąją. Laura Mvula iš Didžiosios Britanijos (kilusi iš Karibų) yra viena ryškiausių šiandienos britų soul, R&B žvaigždė, jos debiutinis albumas „Sing to the Moon“ pasirodė 2013-ais ir iš karto sulaukė kritikų ir klausytojų dėmesio, 2016-ais buvo išleistas ir antrasis jos albumas „The dreaming Room“. Abu albumai buvo nominuoti prestižiniam britų muzikos apdovanojimui „Mercury Prize“ Faktas, kad tarp Laura Mvula gerbėjų yra tokios garsenybės kaip Prince, Elton John ir Stevie Wonder, byloja, kad ji yra neeilinė asmenybė muzikos pasaulyje. Žalgirio arenoje buvo surengtas tikrai įspūdingas šou, su puikiu apšvietimu ir geru įgarsinimu. Turiu pastebėti, kad dainininkės klausantis gyvai, įspūdis yra kur kas gilesnis ir paveikesnis, nei iš jos įrašų. Kai kurie jos įrašai man bent suskambėjo su komercinės klubinės elektronikos atspalviu, tuo tarpu jos gyvas pasirodymas atrodo kur kas nuoširdesnis ir natūralesnis. Gyva ir entuziastinga publikos reakcija į jos atskiras dainas (pavyzdžiui, to paties albumo pavadinimo „Sing to the Moon“), byloja, kad ir Lietuvoje ji turi daug gerbėjų, žinančių jos kūrybą. O ji tikrai savita, spalvinga, jos taip paprastai nesudėliosi į „stilių lentynėles“, nors „formaliai“ ir dominuoja ritmenbliuz. Taigi, tarptautinę džiazo dieną Kaunas Jazz publika atšventė kartu su Laura Mvula atsipalaidavę ir šokdami, taip, kaip reikia.

Pavasarinė Kaunas Jazz banga jau nuvilnijo, palikdama pačius geriausius įspūdžius. O šiemet Kaunas Jazz rengėjai Lietuvos džiazo gerbėjams turi paruošę dar du įšskirtinius įvykius: liepos 8 dieną atvyksta Gregory Porter, o lapkričio 30 d. - Stanley Clarke.