29-ojo Vilniaus festivalio finišas: disputas ir gražiausios arijos
18 d. griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo Sergejaus Krylovo. Nuo pat pirmųjų įvairiuose šaltiniuose skaitytų šio koncerto anonsų, jis iš kitų festivalio renginių „pasižymėjo“ tam tikru komunikaciniu chaosu. Koncertas intriguojančiai pavadintas „J. S. Bacho ir A. Žlabio disputas“, tiek anonsuose, tiek festivalio buklete nurodyti du solistai – pianistas Andrius Žlabys ir LKO vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas. Programoje įrašyti Johanno Sebastiano Bacho Brandenburgo koncertas Nr. 5 D-dur, Koncertas klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, G. Tartini Sonata smuikui ir fortepijonui g-mol („Velnio treliai“, Hugo Kauderio aranžuotė orkestrui) bei Andriaus Žlabio „Movement for strings and piano“ karo aukoms Ukrainoje atminti. Prie Tartini opuso jaučiu pareiga pasakyti pastabą, kad rengiantiems bukletus ir anonsus derėtų atkreipti dėmesį, jog kompozitorius fortepijonui nieko nėra sukūręs, nes tik jo gyvenimo pabaigoje atsirado pirmieji fortepijonai (vadinamieji hamerklavyrai), o G. Tartini „Velnio trelius“ parašė solo smuikui ir basso continuo (tikėtina tarp 1713 ir 1740 m.). Turėtų būti žinoma ir tai, kad tais laikais basso continuo parastai būdavo atliekamas klavesinu ir viola da gamba arba violončele. Bent minimaliai susipažinusiam su J. S. Bacho Brandenburgo koncertais žinoma, kad Penktąjį atlieka trys solistai (klavesinas, smuikas, fleita) ir styginiai, tačiau kodėl šiame koncerte groję solistai nebuvo įvardyti nei anonsuose, nei buklete, negaliu rasti jokio logiško paaiškinimo. Taigi, iš anonsų ir bukleto reikėjo suprasti, kad Penktąjį Brandenburgo koncertą atliks Andrius Žlabys ir Sergejus Krylovas, o juk disputas – tarp Bacho ir Žlabio... Bet iš tiesų solines partijas, be S. Krylovo, atliko klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir fleitininkė Raimonda Virvytienė, nors pagal anonsus ir bukletą jų tarsi nebuvo... Būtent Penktasis Brandenburgo koncertas originaliai sukurtas soliniam klavesinui, ir tai galima laikyti bene pirmu tokiu pavyzdžiu Baroko epochoje (nes visi kiti Bacho klavyriniai koncertai iš pradžių buvo sukurti kitiems soliniams instrumentams – smuikui, obojui, violai da gambai – ir tik vėliau paties kompozitoriaus perkurti soliniam klavesinui). Penktasis Brandenburgo koncertas visose programose užima svarbią vietą: atskiro dėmesio verta vien išskirtinio virtuoziškumo originali Bacho parašyta klavesino kadencija, taip pat labai raiškios ir virtuoziškos, ansambliškai nepaprastos smuiko ir fleitos solinės partijos.
Bet palikime komunikacines peripetijas nuošalyje (net ir geroje virtuvėje patiekalai kartais prisvyla...). Svarbiausia, kaip buvo interpretuojami minėti kūriniai. Penktojo Brandenburgo koncerto artikuliacija, frazių konstrukcijos skambėjo pakankamai barokiškai, tikrai elegantiškai, artimai tam, ką šiandien vadiname istoriškai pagrįsta baroko muzikos interpretacija, ir šiuo aspektu buvo aiški Sergejaus Krylovo lyderystė. Tiesa, visų trijų dalių tempai buvo kraštutiniai, pirmosios ir trečiosios – kraštutinai greiti, antrosios – kraštutinai lėtas (nors tai Adagio, bet ne Largo), ir tai jau nebuvo visai barokiška, labiau priminė romantizmo muzikos virtuoziškumą. Vis dėlto, nepaisant ekstremalių tempų (čia didžiausias krūvis ir iššūkis teko Vaivai Eidukaitytei-Storastienei, nes juk klavesinas nėra šiuolaikinis fortepijonas su dvigubos repeticijos mechanizmu...), solistų ansamblis buvo išties darnus.
Kitokį įspūdį paliko Giuseppe Tartini sonata. Čia negalėjau priimti ir suprasti S. Krylovo interpretacinės logikos – kodėl Bachą jis atliko barokiškai, o štai Tartini absoliučiai romantizuotai, kaip kokį XIX a. pabaigos miesto romansą, nors abu kūriniai beveik to paties laikotarpio, jiems būdingi tie patys garso formavimo estetiniai principai. Gal kam nors tokie atlikėjo viražai atrodo įdomūs, bet man tai liudija interpretacinį nenuoseklumą ir atsainumą autoriaus epochos stiliaus atžvilgiu. Galbūt tokį solisto požiūrį iš dalies padiktavo pasirinkta gana nyki ir pilka, prie epochos stilistikos ir pačios kūrinio idėjos nederanti Hugo Kauderio aranžuotė orkestrui, tad ir LKO, atlikdamas iš esmės tik harmonines funkcijas (vietoje basso continuo), tarsi nuobodžiavo ir nežinojo, „ką čia dar nuveikus su šia aranžuote“.
Andrius Žlabys – vienas iš tų atlikėjų, kurių pasirodymo publika laukia. Jis klausytojus tiesiog užburia laisvu frazių kvėpavimu, tobulu laiko tėkmes valdymu, ir tai viena jo visapusiško muzikinio talento duotybių, kas toli gražu ne visada išmokstama iš mokytojų... J. S. Bacho kūrybai pianistas jau nuo seno skiria daug dėmesio, nesyk klausėmės jo interpretuojamų ištisų Bacho kūrinių ciklų – Prancūziškų siuitų, partitų ir kt. Klavyrinį koncertą Nr. 1 d-moll Žlabys jau yra skambinęs 2013 m. Vilniaus festivalyje, taip pat su LKO, diriguojamu Sergejaus Krylovo. Galbūt ši aplinkybė nebuvo palanki interpretacijos vertinimui, nes tikėjaisi, kad suskambės kitaip nei tada, ir kai to nesulauki, įspūdis tarsi nublanksta, nors Andrius Žlabys pirmąją ir trečiąją dalis skambino raiškiai ir virtuoziškai, gerai artikuliuodamas smulkiąsias natas, plačiai išnaudodamas fortepijono dinamines galimybes net kai muzika to tarsi neprašo. Paties Andriaus Žlabio kompozicija „Movement for strings and piano“ karo aukoms Ukrainoje atminti paliko jaudinantį ir patrauklų įspūdį – įdomūs ir spalvingi harmonijų sąskambiai, paveikus ir įsimenantis dramatinis krūvis, atspindintis šiurpokas šių dienų realijas, gerai išnaudotos fortepijono galimybės. Taigi – dar vienas nuostabus Andriaus Žlabio talentas.
Kalbant apie paties LKO vaidmenį šioje programoje, susidarė įspūdis, kad šiuokart pristigo nuoseklesnio ir kokybiškesnio kasdienio darbo ir veikiausiai stabiliau ir nuosekliau su orkestru dirbančio vadovo. Kaip ne kaip, šis orkestras tokio vadovo nusipelno...
Baigiant pastabas apie birželio 18-osios koncertą, dar vienas klausimas apie „klavesininius reikalus“: kaip taip nutiko, kad LNF salėje neliko klavesino, kuriuo galima būtų atlikti Brandenburgo penktąjį koncertą, ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė turėjo tempti iš namų nuosavą instrumentą? Kodėl Kauno ir Klaipėdos koncertų salėse stovi nauji klavesinai, o Lietuvos nacionalinė filharmonija jo neturi (po 30 nepriklausomos valstybės metų...)? Spėju, kad priežastis – ne lėšų trūkumas ir ne prioritetų klausimas, nes daugelį dalykų dažnai stabdo inercija, o kai įsigali inercija, nukenčia ambicijos.
Festivalio baigiamasis koncertas buvo vertas ypatingo dėmesio, o jo iš klausytojų tikrai nestigo, ypač kai programoje – gražiausios operų arijos. Dar daugiau intrigos atsirado, kai netikėtai susirgusį maltietį tenorą Josephą Calleją pakeitė jaunosios kartos tenoras amerikietis Jonathanas Tetelmanas, kurį lydėjo (kaip ir buvo planuota) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo Modesto Pitrėno. Koncertas prasidėjo nuo prancūzų romantinės operos grando Jules´io Massenet kūrybos, orkestras atliko operos „Sidas“ fragmentus iš II veiksmo baleto siuitos. Jau nuo pirmųjų taktų buvo akivaizdu, kad Modestą Pitrėną ir orkestrą visam vakarui užvaldė nepaprastas įkvėpimas. Gausi Massenet operinė kūryba Lietuvoje nėra plačiau reprezentuota (išskyrus operas „Verteris“ ir „Manon“), todėl koncerto pradžiai tai buvo puikus pasirinkimas.
Po orkestro įžangos jau išgirdome įspūdingą ir galingą Jonathano Tetelmano vokalą atliekant jaudinančią bei kupiną gilaus liūdesio Verterio ariją iš to paties pavadinimo operos III veiksmo. Toliau pirmoje koncerto dalyje karaliavo Giacomo Puccini muzika, klausėmės ryškiausių tenoro arijų iš operų „Madam Baterflai“, „Vilisės“, „Toska“, orkestras atliko Intermeco iš „Manon Lesko“.
Po pertraukos išgirdome Amilcare Ponchielli ariją „Dangus ir jūra“ (Cielo e mar) iš operos „Džokonda“ II veiksmo. Klausytojus sužavėjo ir nedidelis orkestro ekskursas į grynai orkestrinės muzikos lankas: labai muzikaliai ir jautriai nuskambėjo Jano Sibeliaus Liūdnas valsas ir – įdomus atradimas – G. Puccini Preliudas orkestrui, jo jaunystės opusas, kuriame jau apčiuopiama būsimos veristinės operos stilistika.
Programos pabaigoje įstabusis tenoras padainavo tris bene populiariausias neapolietiško stiliaus dainas: Ernesto De Curtiso „Non ti scordar di me“, „Torna a Surriento“ ir visų laikų vokalinį hitą Eduardo Di Capua „O sole mio“. Ir koks gi bisas būtų be dar vieno ryškaus tenorų (ir ne tik) repertuaro šlagerio – meksikiečių kompozitoriaus Augustino Laros nemirtingos dainos „Granada“. Joje Tetelmanas ekspresija ir įspūdingomis fermatomis tiesiog pranoko pats save, nes yra iš tų ypatingųjų dainavimo meistrų, kurie apdovanoti visapusiškais talentais. Darsyk paspėliosiu, kad tai labiau duotybė, nei išmokta, nors neabejoju, kad Jonathanas Tetelmanas turėjo puikių mokytojų.
36-erių dainininkas yra kilęs iš nedidelio Čilės Kastro miestelio. Įdomu tai, kad savo vokalinę karjerą Manhatano muzikos mokykloje Niujorke jis pradėjo kaip baritonas ir tik vėliau tapo tenoru. Turbūt ši aplinkybė turi teigiamą reikšmę ir dabartiniame dainininko karjeros etape, nes jo balsas turi visą obertonų spektrą – skambų tenoro krištolą ir minkštą, sodrų baritono aksomą. Leisiu sau paspėlioti, kad bėgant laikui jo balsas subręs kaip geras Čilės vynas, įgaus dar daugiau atspalvių, daugiau dramatiniam tenorui būdingų bruožų, nors jau ir dabar dramos jo balse užtektinai. Kai nuskambėjo paskutiniai „Granados“ garsai, atrišta ir valiūkiškai kabanti dainininko peteliškė tarsi signalizavo, kad vakarėlis baigtas. „Finita!“ (ak, tie išlaisvėję amerikiečiai...). Bet štai visiškai paskutiniam bisui – dar vienas absoliutus tenorų repertuaro šedevras, įžymioji Kalafo arija „Nessun dorma“ iš „Turandot“ III veiksmo. Gal mažiau dramatizmo, bet atlikta nepaprastai muzikaliai ir jautriai.
Visas koncertas buvo kupinas nepaprasto emocinio pakilimo ir įkvėpimo. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras tiesiog tobulai ansambliškai sekė visus dainininko artikuliacinius niuansus, fermatas ir rubato, tiesa, emocijos kartais tiek pagaudavo dirigentą ir orkestrą, kad jie dinamiškai užgoždavo solistą. Tačiau tai tik detalės, o visuma buvo labai įspūdinga, kaip ir dera festivalio finalui.
Susiję nariai
Tomas Bakučionis
Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos