50-TIES METŲ KELIAS. Į KUR?

Publikuota: 2021-04-09 Autorius: Algimantas Kubiliūnas
50-TIES METŲ KELIAS. Į KUR?

Jei svečias, atvykęs į Kauną, norėtų apsilankyti Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriuje, dažnas kaunietis jam negalėtų nurodyti šios organizacijos buveinės. Šiuo metu jos, paprasčiausiai, nėra, o jeigu tiksliau – yra tik formali... Jei svečias būtų nepasotinamai smalsus ir būtinai norėtų sužinoti, kur mes renkamės pabendrauti, aptarti organizacinių ir kūrybos reikalų, atsakyčiau: „Dažniausiai – po ąžuolu!“ Žinoma, intrigos dėlei, vietos „Po ąžuolu“ tiksliau nenurodau, bet užtikrinu, kad tai labai draugiška, darbinga ir miela vieta, čia gimė ne viena skyriaus veiklos idėja. Taigi, skyrius - ne pastatas, ne graži iškaba ar vėliava, o vienminčiai, dirbantys žmonės.

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius šiandien vienija 12 narių (aštuonis kompozitorius ir keturis muzikologus) ir jau skaičiuoja 50-sius veiklos metus. Istorijoje 50 metų – akimirka, tačiau 50-ties metų skyriaus veiklą, miesto kultūrinį gyvenimą – kažkokiu aspektu galime prilyginti ištisai epochai. Užtenka simboliškai priminti, kad skyrius veikė šimtmečių ir tūkstantmečių sandūroje (tai labai svarbu kai kuriems mistikams ir astrologams), skyriaus veiklos metais vyko tūkstantmečių reikšmės istoriniai visuomeniniai įvykiai (imperijos griūtis, išsilaisvinimas), ženklinę ir savaip lėmę skyriaus veiklos pobūdį. Dėl to ta proga noriu priminti keletą svarbesnių ir įdomesnių skyriaus istorijos ir veiklos momentų. Juos verta įsidėmėti, nes skyriaus veiklą vienaip ar kitaip koregavo miesto valdžios požiūris į skyrių, muzikinio gyvenimo situacija mieste. Ir dar: per skyriaus veiklos peripetijas galima aiškiau įsivaizduoti ir geriau suprasti paskutiniųjų 50-ties metų miesto muzikinio gyvenimo atmosferą.

Prieš 50 metų, Kaune apsigyvenus penkiems kompozitoriams, nedelsiant buvo įkurtas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Įkūrimą skatino kelios priežastys. Kaune tuo metu gyvenusių kompozitorių nuomone, skyriaus buvimas galėjo padėti spręsti kai kurias miesto muzikinio gyvenimo problemas ir palengvinti kompozitorių kūrybos propagandą. O žiūrint to meto valdžios akimis (miesto valdžia skyriaus įkūrimą entuziastingai rėmė žodžiais) – svarbiausioji, manau, buvo politinė. Bolševikmečiu stengtasi visus (o ypač inteligentus ir kūrėjus) kontroliuoti, dėl to į Kompozitorių sąjungą, tikėtina, buvo žiūrėta, kaip į patogų įrankį laikyti valdžios akiratyje kompozitorius, stebėti jų kūrybą ir visuomeninę kultūrinę veiklą, per sąjungą subtiliai primesti kūrėjų darbams tam tikrus ideologinius reikalavimus.

- Išsiugdykime vešlų socializmo medį ir jo paunksmėje ramiai eksperimentuokime, - mokė susirinkusius kompozitorius Lietuvos kompozitorių sąjungos suvažiavime (ar plenume, nebepamenu) L. Šepetys, matyt, jausdamasis kažkuo nepatenkintas.

Arba kitą kartą – kategoriška intonacija, piktokai ir gąsdinančiai barė:

- Turime suvokti, kad socializmas Lietuvoje nugalėjo visiškai ir galutinai...

Tokie to meto ideologų pagraudenimai ir pagrasymai pirštu kompozitoriams, daug ką pasako.

Taigi, 1971 m. birželio pradžioje į Kauną atvyko LKS pirmininkas V. Laurušas ir keli jį lydintys Sąjungos valdybos nariai. Keturi kauniečiai kompozitoriai – Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai, Vladas Švedas ir Algimantas Kubiliūnas (penktasis – Jonas Dambrauskas sirgo) ir vilniečiai svečiai (svečiai, žinoma, pirmiausiai apsilankė miesto partijos komitete. Ten, matyt, buvo gautas paskutinis palaiminimas kurti skyrių, tikriausiai buvo kalbama apie būsimo skyriaus narius, kas gali skyriui vadovauti...), susirinkome Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos dėstytojų kambaryje, nes kitos tam tinkamesnės vietos Kaune neradome. Visi, sustoję ratu aplink didžiulį, sunkų stalą, 10 ar 15 minučių pasikalbėjome ir paskelbėme, kad Kompozitorių sąjungos Kauno skyrius įkurtas ir patvirtinome Giedrių Kuprevičių skyriaus vadovu (labai keistai skambančiu pareigų pavadinimu – atsakinguoju sekretoriumi). Nebuvo nei šampano, nei aplodismentų, nei rankų paspaudimo, nebuvo rašomas joks skyriaus įsteigimo, nei vadovo rinkimo protokolas.

Skyriaus gimimas buvo pribrendęs. Po kompozicijos studijų Vilniaus Konservatorijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) baigimo, į Kauną grįžęs Giedrius Kuprevičius su sunkiai įsivaizduojama uraganine energija ėmėsi mieste muzikinės kultūrinės veiklos. Miesto laikraštyje „Kauno tiesa“ organizavo pastovų (kassavaitinį) skyrelį „Muzikinis gyvenimas“, nušviečiantį miesto muzikinio gyvenimo naujienas. Užmezgė ryšį su miesto jaunuomene, skaitė paskaitas bibliotekose, mokyklose, organizavo koncertus, Lietuvos televizijoje rengė muzikines laidas ir daug kitų dalykų. Savo veikla jis tapo pavyzdžiu kolegoms, iš dalies įtraukdamas ir juos į savo sukeltą sūkurį. Įkūrus skyrių, ši Giedriaus veikla gavo ir savotišką kepurę – Kompozitorių sąjungos skyriaus „stogą“, nors nei Kompozitorių sąjungos Įstatuose, nei praktikoje nebuvo reglamentuota, kuo, apart kūrybos ir jos propagandos, turi užsiimti kompozitoriai. Nežinau, ar dėl to Giedriui dirbti tapo lengviau (reiktų jo paties paklausti), bet valdžios akyse Giedriaus veikla, manau, skyriui buvo didelis pliusas. Šiandien, vertinant ano meto įvykius, reikia sakyti atvirai, kad šis kultūrinis sambrūzdis, sukeltas mieste Giedriaus iniciatyva, esmėje buvo ir liko ne skyriaus, o tik Giedriaus asmeninis nuopelnas Kauno muzikiniam gyvenimui.

Nei vienas po Giedriaus dirbęs skyriaus vadovas nesilepino tokiu populiarumu mieste (skyriui šiandien vadovauja jau šeštasis vadovas, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė). Keitėsi laikai, keitėsi reikalavimai ir galimybės, buvo ir ekstremalių situacijų, dėl to kiekvienam vadovui teko spręsti vis kitus klausimus, kiekvienas vadovas skyriaus istorijoje paliko savitą žymę. Labai sudėtingas skyriaus egzistencijai laikas buvo maždaug apie 1988 – 1992 metus, kai griuvo senosios valdžios struktūros, formavosi naujos, o toje sumaištyje į sceną lipo garsiai šaukiantys ir kažko reikalaujantys, tačiau be jokių sveika nuovoka ir profesionalumu grįstų idėjų.

– Gana! – garsiai šaukė vienas muzikas dramos teatre susirinkusiems Kauno menininkams, – kompozitoriai jau prisivadovavo. Dabar vadovausime mes! Šalin Stalino sukurtą kompozitorių organizaciją!

Kodėl šiems šaukliams užkliuvo Kompozitorių sąjungos Kauno skyrius, o ne, pavyzdžiui, rašytojai ar dailininkai, pasakyti sunku. Gal kažkiek nepatogiai jautė kompozitorių įtaką? Tų „mes”, atrodo, nebuvo didelis skaičius, bet jie kuriam laikui sugebėjo prisiplakti prie dar sunkiai kultūros situacijoje besiorientuojančios naujosios miesto valdžios ir jų balsas buvo „girdimas“. Tai jie, nuvykę į Kultūros ministeriją (kartu su miesto savivaldybės aukštu pareigūnu), siūlė naikinti Kauno muzikinį teatrą ir vietoj jo steigti kažkokį muzikinės kultūros centrą ir tada... tada pradėti statyti operas! O miesto kultūros skyriaus tuometinis vedėjas Kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus vadovui rimtu veidu aiškino, kad kauniečių kompozitorių kūrinių atlikti koncertuose nėra prasmės (taigi, nėra reikalo organizuoti koncertus ir juos finansuoti) dėl to, kad, esą, kauniečiai nesukuria nieko vertingo. (Užbėgdamas į priekį noriu priminti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo, net trys kauniečiai kompozitoriai už kūrybinius pasiekimus apdovanoti Nacionalinėmis premijomis).

Čia tik pora iš didelės gausos to meto „perliukų“, kurie tilptų tik į nemažos apimties rašinį. Tačiau skyrius sėkmingai praplaukė visokius slenksčius, gyvenimas normalizavosi. 1994 m. skyriui pradėjusiai vadovauti kompozitorei Daliai Kairaitytei teko spręsti tolimesnio darbo kryptį ir pobūdį. Šioje vietoje, kad būtų aiškiau, reiktų truputį nukrypti ir prisiminti, kad bolševikmečiu kompozitoriai beveik privaloma tvarka turėjo pateikti savo kūrinius viešoms perklausoms ir viešiems kolegų aptarimams, nes be jų (t.y. be kolegų „kolegiško įvertinimo“), kultūros ministerija autoriams „honoraro“ neskirdavo. Tai buvo tam tikra kūrybos valdiška kontrolės forma, dėl to kūrinių atlikimai perklausoms ir pačių perklausų organizavimas buvo besąlygiškai finansuojamas. Esu įsitikinęs, kad perklausos buvo vertingos tik informacijos požiūriu (kolegos susipažindavo su kolegų darbais), bet aptarimai, kritika tikriausiai nepadėjo nei vienam kompozitoriui, jos poveikyje, nepamenu, nesu girdėjęs, kad būtų buvęs naujai redaguojamas bent vienas kūrinys. Perklausos, mano manymu, kai kada tik kėlė kai kam nereikalingas emocijas, po kritikos priedanga buvo paranku įgelti kolegai... Be perklausų, buvo organizuojami įvairūs ataskaitiniai koncertai, dažnai skiriami bolševikinėms šventėms, Leninui... Taigi, atgavus Nepriklausomybę, visa tai dingo ir kilo būtinybė ieškoti kitų kūrybos propagandos formų. To pasekoje Daliai Kairaitytei kilo puiki idėja: organizuoti Kaune tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį, kuriame svariai su savo kūryba galėtų reikštis Kauno kompozitoriai. Festivalis buvo pavadintas „Iš arti“.

1997 m. įvyko pirmasis trijų koncertų festivalis, kuriame be lietuvių, dalyvavo ir Talino (Estija) styginių kvartetas. Lyginant su vėlesniais, pirmasis festivalis atrodė kukliai, tačiau tai visai suprantama. Tai, kad festivalis sėkmingai augo ir brendo, atsirado rėmėjų, plėtėsi jame dalyvaujančių atlikėjų iš viso pasaulio sąrašas, kad niekada nekilo jokių trikdžių ar dvejonių jo kasmetiniam organizavimui, rodo jo reikalingumą ir savalaikį gimimą. D. Kairaitytei pasišalinus iš pareigų, festivalį toliau ugdė šviesios atminties kompozitorius Vidmantas Bartulis, vėliau – kompozitorė Zita Bružaitė. Manau, kad šis festivalis Kaunui ir kauniečiams davė labai daug. Festivalyje, be užsienio ir kitų Lietuvos miestų atlikėjų, koncertuoja ir geriausieji Kauno muzikai. Festivalio užsakymu gimė ne vienas kauniečių (ir ne tik kauniečių) kompozitorių naujas kūrinys ir tai, mano manymu, vertingiausias festivalio nuopelnas lietuvių muzikai. Ar ne dėl to Lietuvos kompozitorių sąjungos užkulisiuose vienu metu buvo pasigirdę šnabždesiai, kad šis festivalis turėtų būti perkeltas į Vilnių!? Jie, ačiū Dievui, greit nuslopo, tačiau mane gąsdina, kad mes niekaip neišsivaduojame iš provincialaus mąstymo, kuris trukdo bet kokiai pažangai. Tiesiog banalu klausti: ar sukoncentravus tik Vilniuje viską kas pažangiau, geriau, Lietuvos kultūra taptų įdomesnė? Tokio mąstymo šaknys buvo formuojamos dar bolševikmečio laikais. Pavyzdys. Kada praeito amžiaus 9 – jame dešimtmetyje Kaune organizavosi styginių kvartetas, kada miesto kultūros skyriuje dėl to vyko diskusijos ir buvo priekaištaujama Kompozitorių sąjungos Kauno skyriui, kad jis (skyrius) reikalauja steigti styginių kvartetą ir jam išlaikyti pinigų, iš Kultūros ministerijos pasigirdo ministro replika:

– Ar kauniečiams reikia kvartetų muzikos? Galime organizuoti Kaune kvartetų koncertų, kiek tik pageidaujama...

Žinoma, posėdžių protokoluose tokių žodžių nerasite, tai diskusijų, svarstymų kalbos, bet jos aiškiai atspindi už kultūrą atsakingų asmenų požiūrius ir nuostatas, kurios lėmė (ar galėjo lemti) bet kokius sprendimus. Nebesiplėsiu ir nekomentuosiu. Tai tema, liečianti ilgų dešimtmečių Kauno muzikinį gyvenimą, tema, turtinga analogiškais pavyzdžiais ir verta atskiro rašinio.

Taigi, su Nepriklausomybe, kintant kultūriniam gyvenimui, keičiantis visuomeninio ir politinio ekonominio valdymo struktūroms, keitėsi ir Kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus veiklos formos. Dabar gi narių pagrindinis rūpestis liko – kūryba ir kelių ieškojimas jos propagandai. Šiandien tam tarnauja festivalis „Iš arti“, tapęs svarbiu Vidurio Lietuvos muzikiniu projektu, kauniečių kompozitorių sakralinės muzikos rudeniniai premjerų koncertai, inicijuoti skyriaus vadovės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės, atskirų kompozitorių iniciatyva organizuojami autoriniai koncertai ir pan.

Per visą egzistavimo laikotarpį, skyrius neteko 6 narių: penkių kompozitorių – Jono Dambrausko, Viktoro Kuprevičiaus, Vlado Švedo, Daivos Rokaitės-Dženkaitienės, Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio ir muzikologės Eugenijos Ragulskienės. Ji buvo, beje, pirmoji Kauno skyriaus narė muzikologė, ir pirmoji narė – moteris. Dabar skyrių sudaro 12 draugiškų, kolegiškų narių. Nors skyrius ir nėra juridinis darinys, jo vadovė už darbą negauna jokio atlyginimo, reikia džiaugtis, kad skyrius iki šiol neišsivaikščiojo. Skyriaus narių entuziazmas, sąmoningumas, supratimas, kad nariai ir organizacija reikalinga miesto muzikiniam gyvenimui, palaiko skyriaus egzistavimo idėją.

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius – ryški ir svarbi spalva Kauno muzikinio gyvenimo portrete.

Susiję nariai

Algimantas Kubiliūnas

Algimantas Kubiliūnas

Kompozitorius, docentas

Komentarai