Alexanderis Paley’us: Mozartas nebuvo pats negabiausias žmogus, bet ir jį reikėjo mokyti

Pianistas Alexanderis Paleyˊus garsėja unikalia charizma, ugningu temperamentu ir išskirtine technika. Dar viena pianisto aistra – koncertai-maratonai. Tad, palietę bendrą aistrą ir įsitikinimą, kad geros muzikos niekados nebūna per daug, labai greitai sutarėme ir aistra, ir įsitikinimais pasidalinti su Birštono vasaros menų akademijos dalyviais ir koncertų klausytojais. Ne, dar šį kartą maratono Birštone nebus, bet – ką gali žinoti...

Kadangi pianistas neslepia meilės Vilniui ir dažnai čia vieši su įvairiausiomis koncertų programomis, drįstu teirautis:

Gimėte ne Vilniuje?

– Ne, bet visi mano protėviai iš mamos pusės kilę iš šių vietų – Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos. Aš gimiau Moldovoje, Kišiniove. Taigi aš moldavas, čigonas, net nežinau, kas esu.

Aš daugelį metų čia groju ir visą tą laiką jaučiu vien žmonių meilę ir pagarbą. Man visada čia gera.

Jūs Lietuvoje dar ir kamerinę muziką propaguojate...

– Mano daugelio metų svajonė – turėti grupę žmonių, taip kaip aš mylinčių muziką, sceną, meną. Yra gausybė nuostabios muzikos, kurią mažai kas groja, o čia ji visai neatliekama. Taigi subūriau ansamblį „Paleasis“. Mūsų dešimt: penki pūtikai, keturi stygininkai ir aš. Prireikus sudėtį keisime, ji priklausys nuo atliekamų kūrinių. Grosime ir po du, ir po tris. Muzikantus atidžiai rinkausi, buvau laimingas, kad nė vienas nepasakė „ne“, tarp jų ir nuostabus kontrabosininkas Dainius Rudvalis. Jūsų labai geri pūtikai, jie visada pasiruošę. Visi nuostabūs. Štai Birštone puikią programą su manimi atliks obojumi ir anglų ragu grojantis Ugnius Dičiūnas ir smuikininkas Raimondas Butvila.

Po koncerto mielai bendrauju su publika – man patinka nuoširdūs pokalbiai tokių susitikimų metu, kai muzikai skambant kyla naujų minčių, klausimų ir temų.

Lengvai bendrauju su pašnekovais, tikrai nėra žmonių, kurių nekęsčiau. Kai kurių nelabai mėgstu, bet su jais ir nebendrauju. Tačiau yra dalykų, kuriems jaučiu baisią neapykantą, ir tai – popkultūra. Ji man kaip raudona spalva buliui (gaila, dabar ir jūsų šalis renkasi ne geriausią muzikos kryptį). Popsas mane žudo. Aš niekada nesuksiu iš savo kelio, tarnausiu tam, kam tarnavau iki šiol. Visa tai ir pasakiau ansambliui.

Organizuodama Birštono vasaros menų akademiją, propaguodama medijų operą stengiuosi ieškoti alternatyvų – akademinę muziką pateikti taip, kad ji patiktų jaunimui. Juokauju, kad akademiniame atlikime per daug juodos spalvos, tad apšvietimas, teatrališkumas gali pagyvinti minėtą muziką, ja sudominti popso besiklausantį jaunimą. Juk neišvengiamai senstanti kamerinės muzikos auditorija dabar, per pandemiją, dažniau lieka namuose. O ką akademiniame koncerte mato jaunimas?

– Atsakysiu nuoširdžiai: niekada, net jaunystėje, negalvojau, kaip būti įdomiam publikai. Ji turi dirbti, o jei nenori, tai tegu eina sau. Kartais matote, kaip dirigentas neriasi iš kailio, plačiai mosuoja rankomis, šūkauja, o orkestras ramiai sėdi ir groja. Kito dirigento judesiai santūrūs, bet labai tikslūs, ir akivaizdu, kad visas orkestras su juo. Tas pat ir su publika. Aš niekada nemėginsiu „eiti į publiką“. Manau, kad muzika yra šventovė, į kurią žmogus turi gauti teisę įžengti. Tai kaip ėjimas į bažnyčią, juk tikintieji į ją eina ne todėl, kad taip reikia, – jie į protestantų, katalikų bažnyčią ar sinagogą ateina pasikalbėti su Dievu ir kunigu. Nereikia manyti, kad kunigas turi patikti – jis turi padėti kalbėtis su Dievu. Tokią matau ir savo misiją.

Žinoma, kai sulaukiu pasisekimo, esu laimingas. Daug metų mąsčiau, kas sukelia jaudulį prieš koncertą. Ir supratau, kad visada bijau neperteikti to, ką noriu pasakyti. Tai labai svarbu padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų, kurie sėdi salėje.

Buvau liudininkas, kai labai talentingi žmonės pakildavo ant karjeros bangos ir labai greitai išnykdavo, nes jie nieko kito nenorėdavo, kaip tik patikti publikai.

Ar tai nesuderinama?

– Deja, ne.

Amerikoje vienas labai gerai žinomas violončelininkas su žmona rengia festivalį vaikams. Festivalis geras, bet per pertrauką jie leidžia vaikams apžiūrėti instrumentus – kad vaikas priartėtų prie muzikos. Aš manau, kad tai amoralu, nes jūs nesodinsite vaikų į piloto kabiną, kai lėktuvas skrenda, nevesite vaikų į operacinę, kad jie pačiupinėtų instrumentus, nes tai pavojinga. Ir kai vaikams suteikiate tokią galimybę, tarsi sakote, kad tai nesvarbu, štai patampysite stygą, papūsite dūdelę... Taip neugdoma pagarba tam, ką jūs darote.

Esu įsitikinęs, kad muzika – labai elitinis reiškinys, ji ne visiems. Nors labai žaviuosi Bernsteinu, aš niekada su juo nesutiksiu, kad muzika skirta visiems (taip pavadinta jo knyga). Ji nėra visiems – kaip chirurgija, kaip lėktuvo pilotavimas.

Bet vadybininkas turi į koncertą atvesti žmonių...

– Sąžiningai sakau, aš vadybininkams nepavydžiu. Padėk, Dieve, tai nelengva šiais laikais.

Žmones ne šiaip sau reikia atvesti, juos reikia sudominti. Prisimenu, vaikystėje mano pirma matyta opera buvo „Eugenijus Oneginas“, paskui „Faustas“, baletas „Miegančioji gražuolė“. Prieš spektaklius mums pasakodavo, apie ką jie.

Opera – mano aistra, žinoma, po fortepijono. Kai buvau mažas, fortepijono mokytoja po mano pirmų rimtų ir sėkmingų koncertų dovanodavo didžių dainininkų įrašus. Aš iš jų daug ko mokydavausi, pavyzdžiui, legato, kvėpavimo, nes žmogaus balsas yra tobuliausias instrumentas.

Vaikams reikia viską aiškinti, tai labai svarbu. Mozartas nebuvo pats negabiausias žmogus, bet ir jį reikėjo mokyti.

Mėgstate fortepijoninės muzikos maratonus. Iš kur ši aistra?

– Jei kiekvieną vakarą galėčiau būti scenoje, man daugiau nieko nereikėtų. Tai vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi šimtu procentų laimingas. Maratonas, kurį pradedame 10 val. ryte ir baigiame 10 val. vakare, o aš visą laiką scenoje, man – laimė. Tai absoliučiai egoistiška priežastis. Aš nieko nenoriu priblokšti, tai ne olimpinės žaidynės. Maratonuose mane supa žmonės, kuriuos myliu, galiu pasirinkti norimą programą. Šiemet bus prancūziškos muzikos programa.

Kur šiemet vyks maratonas?

– Paliesiuje. Paliesių aš įsimylėjau, kaip ir visi, kurie ten grojo. Nuostabi salės akustika teikią malonumą ne tik publikai.

Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur tokia akustika.

– Ir ne tik akustika žavi Paliesiuje. Ten du nuostabūs fortepijonai, puiki aplinka ir malonus šeimininkų dėmesys.

Kaip aistringa maratonų gerbėja mėgstu sakyti, kad geros muzikos niekada nebus per daug.

– Pritariu! Paliesiaus maratone bus labai daug grožio – bus daug Saint-Saёnso, Poulenco. Sudarinėti gražias programas – mano hobis.

Jūs būnate Amerikoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Kodėl Prancūzija, o ne Vokietija, JAV, o ne Meksika?

– Vaikystėje turėjau dvi svajones: norėjau mokytis tik Maskvos konservatorijoje ir gyventi Paryžiuje.

O gimėte Kišiniove...

– Ten baigiau tokią mokyklą kaip jūsų Čiurlionio menų mokykla. Joje man dėstė nuostabi mokytoja, gimusi Paryžiuje, studijavusi Milane, Verdi konservatorijoje. Mane ji ugdė prancūzų literatūros pagrindu. Ir viskas išsipildė – baigiau Maskvos konservatoriją, gyvenu Paryžiuje.

Kaip ten patekote?

– Kai dalyvavau Bacho konkurse Leipcige (1984), viena moteris iš Kanų susižavėjo mano grojimu. Ji mėgino mane ištraukti iš Sovietų Sąjungos, kad galėčiau atvykti į Prancūziją. Bet juk tai buvo Sovietų Sąjunga – į jos prašymus būdavo atsakoma, kad aš turiu darbo Kalugoje arba kad sergu.

Nelegaliai atsidūręs Romoje, paskambinau savo profesorei Verai Davidovič, jau 10 metų gyvenusiai Niujorke. Klausiu, kur važiuoti – Amerikoje manęs niekas nepažįsta, išskyrus ją, o Prancūzijoje esu pageidaujamas. Ji neabejojo: „Vaikeli (taip mane vadindavo), grynai praktiniais sumetimais tau sakau – važiuok čia, nes pradėti reikia būtent čia, Europą tu ir taip turėsi.“ Taip ir atsitiko. Nuskridau į Niujorką, o po mėnesio jau grojau pirmuosius koncertus Prancūzijoje. Minėta moteris mano kasetę (tada kompaktų dar nebuvo) nusiuntė į Paryžių, į Šatlė teatrą. Iš ten man tuoj pat paskambino ir netrukus debiutavau Paryžiuje.

Be Paryžiaus negaliu gyventi, tai mano mylimiausias miestas pasaulyje, man ten viskas pažįstama. O dabar štai ir Vilnius, jį dievinu. Gyvenu pačioje Senamiesčio širdyje. Atsikeliu anksti ryte, pusryčiauju ir einu repetuoti į Kongresų rūmus. Ir mane apima toks džiaugsmas! Aš čia darau tai, ką noriu daryti. Amerikoje neturiu ko veikti, ten menas, muzika nieko nebedomina. Anksčiau tai buvo didelio prestižo ir didelių pinigų klausimas, bet dabar pinigų nėra, prestižas išnyko. Amerikoje vyrauja popkultūra.

Visi atlikėjai svajoja tapti dirigentais...

– Ir aš. Čia kalta mano meilė operai. Bet savęs nevertinu kaip tikro dirigento. Klaipėdoje grojau ir dirigavau visus 28 Mozarto koncertus. Bet diriguoti sėdint prie fortepijono – tai ne tas. Žinot, apie ką svajoja mano kolegos? Jie mano, kad jeigu grieži smuiku ar skambini fortepijonu, tai mostelėti rankomis visai lengva. Taip nėra, aš supratau, kad turiu kurti realų garsą, o dirigavimas yra pagunda.

Provokuoju: bet juk fortepijonas yra mušamasis instrumentas.

– Pagal faktūrą – taip, bet mane mokė, kad šitas medžio gabalas turi skambėti kaip žmogaus balsas, o jei to nepadarysi, jis ir bus, deja, mušamasis instrumentas.

Nuo vaikystės mėgstate prancūzų muziką. Ką pasakytumėte apie spalvos ir muzikos santykį?

– Esu įrašęs visą Rameau. Tai buvo mano svajonė nuo paauglystės, jis man didžiausias prancūzų kompozitorius. Bet prancūzai ypatingi, jie perdėm kartezininkai[1]. Jiems artimesnis vaizdų menas – teatras, literatūra, kinas, architektūra, tapyba, o muzika gana nerealus dalykas ir todėl melodijos pojūtis nėra jų stiprybė. 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios kompozitoriai Thomas, Auberas, Massenet, Gounod, Offenbachas (na, jis ne prancūzas, bet juo tapo) nuostabiai jautė melodiją, Fauré jau kiek kitoks, tačiau jiems būdingas neįtikėtinas spalvos pojūtis. Ir ne vien impresionistams. Nė vienas prancūzų kompozitorius nesukūrė melodijos, kuri prilygtų austrų, rusų, italų kūriniams. Tai ne jų. Jiems viskas eina nuo proto, bet ne iš širdies. Kai Rachmaninovas ir Skriabinas debiutavo Paryžiuje, didelio pasisekimo nesulaukė, prancūzams rusiška muzika buvo „visko per daug“. Jie pripratę, kad viskas būtų comme il faut, kad ramiai būtų galima virškinti vakarienę po koncerto. Bet ten yra kiti dalykai – nuostabus koncepcijos, formos ir spalvos pojūtis. Galima daug kuo žavėtis. Aš, pavyzdžiui, žaviuosi Boulezu ir Messiaenu. Bet pamilti negaliu. Groju labai daug Messiaeno, Rusijoje buvau vienas pirmųjų jo atlikėjų. Tai didžiulis pasaulis, didžiulė asmenybė, bet pamilti jo taip, kaip myliu Mozartą ar Schubertą, negaliu. Meilė – ypatingas jausmas, čia nepaliepsi. Žiūriu į Boulezo partitūrą – kaip nuostabiai parašyta, neįtikėtina! Ir kas iš to, jei širdies nepaliečia.

Kam teikiate pirmenybę – grojimui iš natų ar atmintinai?

– Iki Claros Schumann visi skambindavo iš natų, ji pirmoji pradėjo groti atmintinai. Mano nuomone, jei kamerinę muziką grojate iš natų, vis vien ją turite mokėti atmintinai. Bet kai groju koncerte su kitais muzikantais ir diriguoju, pasidedu natas, negaliu leisti, kad partneriai atsidurtų nepatogioje padėtyje. Taigi groju visaip, kai reikia, iš natų, bet tada nelabai gerai jaučiuosi. Be to, amžina problema su natų vartytojais, apie juos galėčiau knygą parašyti.

Vis dėlto svarbiausia ne tai, ar groji atmintinai, ar iš natų, o kaip groji. Richteris paskutiniais metais grodavo iš natų, bet jis buvo Richteris.

O dabar – čia greičiau, čia garsiau... Prancūzijoje įsijungi „France Musique“ ar „Radio Classique“ ir jau iškart girdi – čia Rachmaninovas, čia Gouldas, čia Rubinsteinas, o čia Horowitzas.

Teatleidžia man Dievas, bet COVIDˊo pandemija padeda daug ką įvertinti iš naujo. Tik tie, kurie iš tikrųjų myli muziką ir myli ją labiau už save ir savo gyvybę, išgyvens. O žmonės, kurie tik siekė karjeros, atkris. Mano žmona mano, kad COVIDˊas yra kaip žemės drebėjimas ir cunamis – Dievo bausmė žmonėms už visą blogį, kurį darome kitiems, nes Dievas taip nekūrė pasaulio. Jis rūstauja, nesvarbu, apie kokią religiją kalbėtume. Su ta Dievo rūstybe reikia gyventi, ją suprasti ir daryti tai, kas tau skirta likimo.

Kalbėjosi Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

This program is made possible by funding from the Baltic-American Freedom Foundation (BAFF) / Ši programa įgyvendinama finansuojant iš Baltijos-Amerikos laisvės fondo (BAFF)

 

[1] Kartezianizmo – René Descartesˊo (pavardės lot. forma Cartesius) doktrinos ir jos pagrindu atsiradusių XVII–XVIII a. filosofijos ir gamtos mokslų krypčių – sekėjai.