Anapilin išėjo šviesaus pragiedrėjimo vyšnių žiedlapių nubertu taku...

Vytautas Laurušas (1930 gegužės 8 –2019 balandžio 29) iškili Lietuvos muzikinio gyvenimo figūra Ne tik todėl, kad organizacine, vadybine veikla buvo susijęs su svarbiausiomis muzikos institucijomis – Nacionaliniu operos ir baleto teatru, Kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Svarbus buvo šių jo vadovaujamų įstaigų prasmingas funkcionavimas. Tačiau ir kūrybinėje plotmėje paliko ne vieną ryškų pėdsaką.

Ilgai trukusiuose mūsų pokalbiuose išryškėjo svarbiausios dvasinės vertybės. Svarbiausias objektas, vardan kurio jis dirbo, sielojosi, – buvo Žmogus. Žvelgdamas jau nuo metų aukštumos, jis tuo vertino savo gyvenimo prasmę.

Gal toji prasmė įsitvirtino dar vaikystėje, Šiauliuose: stebint darbščius tėvus, bendraujant su Šiauliuose gyvenusiais jėzuitais. „Jie ypač vertino teisingumo nuostatą“, – sakė. Su didžia pagarba V. Laurušas minėdavo savąjį dvasios tėvą kunigą Pranciškų Masilionį (1902–1980). Jis buvo ne tik sielovados, rekolekcijų vedimo meistras, bet ir kilnus, „dorumu kibirkščiavęs“, išsilavinęs žmogus. Mokėjo keturias užsienio kalbas, parašė penkias religinio turinio knygas, pluoštą eilėraščių. Skatino Vytauto kūrybos geismą. Tad ir pirmasis kūrinėlis buvo giesmė „Jėzui Kristui Karaliui“. Vaikinuką norėjo išsiųsti mokytis į Insbruką, į vienuolyną.

Tačiau gyvenimas koregavo visus planus. 1949 m. sovietinė valdžia bažnyčių, vienuolynų veiklos nebetoleravo. Jėzuitų stimulai nutraukti, tačiau, kaip sakė V. Laurušas, „kraujuje liko ne viena nuostata, kurių neatsižadėjau: visiems geranoriškai padėti, nepriekaištauti, neįtarinėti, nuoskaudas priimti kaip Aukščiausiojo siųstus išbandymus. Išmokau tolerancijos, sutarimo su visokiais žmonėmis, atlaidumo.“

Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi groti fortepijonu, Jono Byros (1891–1972) paskatintas pradėjo pūsti fleitą. Jaunuolį, gimnazistą veikė miesto aplinka. Reikšmingą vaidmenį meninės veiklos plėtotei prieškario, karo metais Šiauliuose suvaidino Juozo Karoso (1890–1981), vėliau J. Byros vadovaujamos muzikos mokyklos veikla: mokytojų, mokinių koncertai, operetės spektakliai. Tai didino pasiryžimą būti kompozitoriumi.

1949 m. V. Laurušas jau važiavo į dar Kaune buvusią Lietuvos konservatoriją ieškoti kompozitoriaus Antano Račiūno (1905–1984) patarimo: ar jo pirmieji bandymai bus gerai įvertinti priėmimo komisijos?

Pasirodo, dar mažoka buvo mokslo. Tačiau ir komisijoje Jonas Bendorius (1889–1954), Konstantinas Galkauskas (1875–1963), direktoriumi tuo dešimtmečiu vadintas Jurgis Karnavičius (1912–2001) patikėjo jaunuolio siekių nuoširdumu, parodytais gebėjimais ir į konservatoriją priėmė. Pradžioje į Jono Švedo organizuotą Liaudies instrumentų katedrą. J. Švedas tvirtai laikė norėjusius iš katedros į kitas specialybes perbėgti studentus. J. Švedas tikėjo savo idealų, svajonių ateitimi. Buvo įsitikinęs, kad už nuopelnus išsaugojant liaudies instrumentus, juos įvedant į koncertinę sceną ir muzikos pedagogų praktiką jam aikštėje prieš konservatoriją bus pastatytas paminklas... Deja ne tokia buvo epocha. Įvertinimas dar nesuvoktas ir šiandien, pasakytume...

Tačiau Vytautas norėjo būti kompozitoriumi. Kurį laiką jis pūtė birbynę, kankliavo aplaidžiai, tačiau tvirtai studijavo teorines disciplinas. Talkino Povilas Tamuliūnas (1919–1995). Galop ištrūko iš „liaudininkų“. Studijas konservatorijoje tęsė aspirantūrą ką tik baigusio Juliaus Juzeliūno (1916–2001) klasėje.

Kaip gražiai jau 2002-siais V. Laurušas prisiminė J. Juzeliūną: „[...] Su profesoriumi Juliumi Juzeliūnu man teko labai artimai bendrauti. Mūsų santykiai buvo kuo puikiausi. [...] Kartais mūsų santykiai peraugdavo į konfliktines situacijas. [...] Tačiau nei Maestro, nei aš nebuvome iš tų žmonių, kad, pasibaigus kovoms, dar ilgai laikytume užantyje akmenį. Į viską numodavome ranka ir vėl intensyviai ieškodavome sąlyčio taškų [...]. “ TV. Šie atsiminimai rodo Laurušo orią ir pagarbią laikyseną. Nes juk J. Juzeliūnas ne kartą jam yra skaudžiai gėlęs. Juk prisimename kad ir prieš jo išrinkimą rektoriumi Sąjūdžio metais organizuotą sąmokslą.

Po įvairių peripetijų studijų metu, IV kurse V. Laurušas pasijuto esąs kompozitorius: proveržį ženklino sukurta keturių dalių Sonata violončelei ir fortepijonui. Ji tapo ilgo ir prasmingo kūrybos kelio ženklas. Nustebindama net pedagogą egzaminų metu ji buvo atlikta profesoriaus Povilo Berkavičiaus ir pianisto, tuosyk jau konservatorijos pedagogo, Chaimo Potašinsko (1924–2009). Sonatą parengė ir violončelininkas Michailas Šenderovas (1917–1984), ją atlikęs su įvairiais pianistais. Iki šiol ši V. Laurušo Sonata yra nuolat grojamo atlikėjų, studentų pedagoginio repertuaro dalis.

J. Juzeliūnui vėl išvyko į tuometį Leningradą. V. Laurušas globą rado profesoriaus Eduardo Balsio (1919–1984) klasėje. E. Balsys tapo ir V. Laurušo diplominio darbo vadovu. 1956 m. filharmonijos salėje buvo parengta kantata-baladė „Motinai“ Just. Marcinkevičiaus tekstu tenorui, vyrų chorui ir simfoniniam orkestrui. Atliko Kazys Gutauskas ir filharmonijos kolektyvai, dirigavo Abelis Klenickis. Įdomu tai, kad baigiamųjų egzaminų komisija netikėjo, kad tai sukūręs pats V. Laurušas. Garsiai kalbėjo: „gal Juzeliūnas jam parašė?“. Diplomanto nusivylimas buvo didžiulis, net E. Balsys negebėjo paguosti. Jis juk žinojo kokiomis sąlygomis kūrė: studijos, darbas Lietuvos radijo muzikos redakcijoje, auganti šeima...

E. Balsio klasėje reikšmingos buvo ne tik instrumentuotės studijos. Su studentais profesorius mėgo analizuoti kitų kompozitorių ir savo kūrybą. Ieškojo muzikos poveikio priežastingumo, skambesio gyvybingumo taikant tas ar kitas raiškos priemones. E. Balsys mėgdavo patikusius partitūrų epizodus perrašyti, „kad geriau suvoktum ir pažintum autorių“. Ir būdamas Kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas profesorius mėgo analizuoti naujai sukurtus jaunesnių kompozitorių kūrinius, jiems patarti, kai ką taisyti.

Su V. Laurušu užsimezgė širdinga draugystė. Daug kilometrų rytais abu yra nužingsniavę Paneriu, Žvėryno gatvelėmis kalbėdami apie muziką, kūrybą, muzikinio gyvenimo aktualijas.

Nuo 1957-ųjų V. Laurušas buvo susietas su Lietuvos kompozitorių sąjunga. Matęs jauno žmogaus potencijas dirbti pakvietė E. Balsys. 1971-aisias jam perdavė ir savo, Valdybos pirmininko, pareigas.

Kompozitorių sąjunga glaudėsi kartu su rašytojais Sirvydo gatvėje, apačioje, „po laiptais“, kur dabar vyksta Rašytojų klubo renginiai. Tada ir gimė V. Laurušui mintis pradėti statyti kompozitoriams gyvenamuosius kotedžus, tinkančius buičiai ir kūrybai. Reikėjo ir modernios salės, kurioje galėjo rinktis bendruomenė: klausyti naujų kūrinių, rengti jų aptarimus, įrašus, kūrėjų pagerbimus. Labai svarbu tai, kad V. Laurušas mokėjo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Neprievartauti kitų, reikalauti tvarkingo darbo, bet savuoju pavyzdžiu skatino taikiai veikti drauge. O inteligencija ir diplomatiniai gebėjimai padėjo bendraujant su valstybės pareigūnais ir ideologijos stabmeldžiais ginant vadinamuosius „modernistus“, įtikinėjant, „išmušinėjant“ veiklai, statyboms reikiamus leidimus, finansinius resursus. Taip gimė „Vytautas statytojas“, įgyvendinęs kūrybos ir poilsio namų Druskininkuose, naujo Nacionalinio operos ir baleto teatro idėjas. Įgyvendinimui jau buvo parengtas naujos konservatorijos (dabar LMTA) pastatų komplekso greta Neries, dabartinio E. Balsio skvero vietoje, projektas.

Statė, statė... O ką sau pasistatė? Taip paklaustų progos nepraleidęs koks nors dabarties vadovas, statantis bendrabučius, kokias nors sales, renovuojantis... Kaip ir kiti kūrėjai V. Laurušas naujame „miestelyje“ gavo butą. Tokį, kaip ir visi. Gal pasakytumėt – nešiuolaikiškas, savo kišene nesirūpinantis... Buitis jo nejaudino. Į namus atėjusiai jaunai sūnaus šeimai mestelėjo: „kas negerai? Argi vietos mažai? Reikia remonto? Remontuokitės“, – bejausmiai pasiūlė. Jam tai buvo antraeilės, trečiaeilės problemos.

Tačiau koks buvo jo džiaugsmas, kai Virgilijui Noreikai Maskvoje atlikus vokalinį ciklą „Bangos“ priėjo Dmitrijus Šostakovičius ir pagyrė muziką! Arba sulaukė daugybės pagyrų po teatre „Bolšoi“ atliktos operos „Paklydę paukščiai“, ar kai po pilnutėlėje 2000 vietų bažnyčioje skambėjusios jo muzikos Kronberge išsirikiavo didžiulė eilė nepažįstamų žmonių prašyti autografo. O gal kai puikus violončelininkas Davidas Geringas į rankas paėmė jo kūrinį ir nusprendė jį atlikti?

Nuo metų kalno pažvelgęs į savo jaunystę, kūrybos kelią V. Laurušas sakė: „Daug dirbau ieškodamas savitos metaforos, sodraus ženklo, estetinio kodo. Postromantizmo ir sovietinio primityvizmo, besiveržiančios aleatorikos, sonoristikos sanplaikoje reikėjo rasti savą kalbą.

Senas Antikos mitas pasakoja apie vienintelę mūzą, visą kuriamą gėrį įkūnijantį Apoloną. Helenizmo epochos žmonės nematė esminių skirtumų tarp meninės veiklos, žinojimo ir amato. Svarbu buvo suvokti, kad visokia praktinė veikla turi jungti žinias ir gebėjimus. Žmogaus kūrybinės veiklos atšakos išryškino kitas mūzas, kurias vedė Mūzų vedlys Apolonas (Apolon Musaget), tapęs pasaulio harmonijos ir grožio, menu įprasminto gyvenimo Viešpačiu. Toks jis kadaise įžengė į Vytauto Laurušo pasaulį ir nejučia, bet ilgam paskleidė mūzų dvelksmą, meilę menams, kūrybos aistrą.

Perėmęs tradicinę pokaryje reglamentuotą vokalinės muzikos stilistiką (dainos vokaliniams ansambliams), septintojo dešimtmečio pradžioje žmogaus balse pajuto galimybę kitaip reikšti romantišką emociją, lengvą žaismą (vokalinis ciklas „Bangos“ E. Mieželaičio tekstu, Trys dainos aukštam balsui A. Maldonio tekstu ir kt.). Baigiantis septintajam dešimtmečiui Adolfo Krogerto vadovaujamam vyrų chorui „Varpas“ pristatė chuliganišką partitūrą – poemą „Nakties balsai“: šūksniai, laikrodžio dūžiai, varpai, šiurpus klyksmas, kitokios garsinės nakties insinuacijos. Kūrinys tapo svarbiu „žingsniu lietuvių chorinės muzikos raidoje, laisvinantis iš nusistovėjusių šios muzikos šablonų“ (O. Narbutienė).

Po dešimtmečio, 1979-siais „Literatūroje ir mene“ V. Laurušas rašė: „Kūrinių gimimas nėra kasdieniškas reiškinys, nors kiekvienam naujam darbui mes skiriame visą savo energiją, fantaziją, sumanumą, išradingumą ir talentą. Tokia kūrybinio proceso dialektika: reikia duoti labai daug, kad gyvenimas atsirinktų tai, kas vertingiausia.“

Liko ryškiai užfiksuota kito kūrybinio etapo pradžia – du kūriniai balsui ir styginių kvartetui: kantata „Liepsnoja naktis“ E. Mieželaičio tekstu (1982) ir Koncertas balsui ir kvartetui. Tvirtai suręsta dramaturgija kupina įtampos, laukimo, siurrealistinių poteksčių. Dramaturginio mąstymo ir sonoristinės raiškos jungtis kūriniuose yra tokia stipri, kad klausytojas atlikėjų hipnotizuotas nebepastebi racionalios kūrinio sandaros sudėtingumo. Jis seka garsinio pasaulio diskursą. Juolab, kad jį puikiai perteikė dainininkė Irena Laurušienė, gebėjusi į teatrališką vaizdinį sutelkti instrumentinį ir vokalinį audinį. JAV ir kituose kraštuose parodyti kūriniai pribloškė klausytojus. Ir tai „naujadarams uždaroje zonoje“?

Vertinga V. Laurušo kūryba verta pasidomėti smuikininkams, fleitistams, klarnetistams, pianistams. Sulaukus 85-kerius metus – dar vienas iššūkis, siurprizas juo nebetikintiems – sarkastiškos, sakyčiau, mūsų visuomenei skirtos „Vabalo variacijos“, liudijusios kompozitoriaus blaivų protą, atlaidumą kvailiams ir neišmanėliams, puikų humoro jausmą ir meistrystę. Tai vis jo žingsniai į priekį, link nušvytimo. Ieškojo sprendimų. „Discorso concitato“ (2003) – dviejų violončelių dramatiškas, kartais siautulingas, kartais ramus pokalbis. „Nurimo ir prasidėjo įspūdingos lyrinės akimirkos. Gyvybingą muziką kūrė puikus interpretatorius Davidas Geringas“, – muzikiniame laikraštyje „Neue Musikzeitschrift“ rašė muzikos apžvalgininkas Maxas Nyfeleris. O garsioji leidykla „Schott“ V. Laurušą įrašė tarp itin vertinamų autorių.

Įdomu tai, kad vis naujus partitūrų puslapius kompozitorius V. Laurušas vertė jau peržengęs į aštuntąjį dešimtmetį. Tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, numetęs į pašales nesibaigiantį administracinių darbų jungą, V. Laurušas atsivėrė stipriai išreikšta emocija, dramatišku naratyvu. „Man niekada nebuvo tokio intensyvaus kūrybingo laikotarpio. Atrodo, kad kažkokios nematomos jėgos skatina kurti, diktuoja, ką turėčiau daryti, kokius instrumentus turėčiau pasirinkti“, – kalbėjo V. Laurušas. Sukurti kūriniai liudijo išsikristalizavusią savitą raiškos manierą, stilistiką. Impulsus jai rastis teikė atsivėręs pasaulis, naujos muzikinės patirtys, jaunesnių atlikėjų aspiracijos.

Jis – vienintelis tokio amžiaus kompozitorius, visuomenei pateikė stulbinamą skaičių naujų kūrinių. Naujų – reiškia ir naujų idėjų, naujos raiškos. „Manau, kad radau raktą į orkestro skambesio paslaptį“, – prasitarė. Kompaktiškai skambantis orkestro styginių kvintetas, dinamiški epizodai, iškalbūs unisonai ir prasmingos pauzės. Tik pažvelkime į intensyvią kūrybą: „Concento di corde“ dviem violončelėms (1995), „Maldų simfonija“ (2000), Discorso concitato violončelei (2003), „Simphonia Latina“ (2006), „Madrigale strumentale“ klarnetui, fortepijonui, violončelei (2008), „Simfoniją X“ (2009), „Pavasario sonata“ fleitai ir styginių orkestrui (2011), „Post scriptum“ styginiams ir mušamiesiems (2012), „Pragiedrėjimas“ styginių orkestrui (2013), „Symphonietta“ styginių orkestrui (2014), „Drammatico musicale“ violončelei ir styginių orkestrui (2015)...

Neįgyvendintas sumanymas – opera apie Mindaugą. Ilgas tai pasakojimas. Jo širdgėla: „o juk po „Paklydusių paukščių“ sėkmės reikėjo mesti visus darbus ir rašyti kitą operą...“

Klausausi Vytauto Laurušo muzikos: vedama mintis ieško kulminacijos ir pragiedrėjimo tako, link Amžinosios šviesos klausytoją vedančio per gyvenimą, „kuris greitai praeina“ (Justinas Marcinkevičius).