Apie tai, kas skauda ir nesiliauja skaudėję
Gyvename totalitarinių režimų PTSD – sergame potrauminio streso sindromu, kuris regimai tęsis dar ilgai, nes jis nuolat atnaujinamas ir terorizuoja taip neseniai išsivadavusių tautų (iš kolonijų statuso, iš sovietų gulago, fašistinio konclagerio) protus. Supjudyta visuomenė, beviltiškai kritęs bendras kultūros lygmuo ir akiplėšiška nekompetencija yra požymis to, kad totalitarizmas atsinaujina. Visuomenės nuomonės nebijo tik tas, kuris turi galingą užnugarį kažkur už jos. Chaosas reikalingas tam, kad vėl iškiltų despotija ir autokratai galėtų nebaudžiamai mėgautis visų sukurta gerove. Esam atblokšti kone šimtmečiu atgal, ir vėl turime garsiai šūkauti banalias tiesas ir mokyti žmones A skirti nuo Z, užuot puoselėję vis aukštesnes ir subtilesnes minties ir kultūros formas.
Esama situacija su kultūros ministru yra ne tik priešiškų Lietuvai jėgų ilgamečio ir nuoseklaus ardomojo darbo, bet ir pačių žmonių taikymosi su juo padarinys. Tačiau faktas, kad dar vienai mūsų kultūros liumpenizacijos pakopai pasipriešino įvairių pasaulėžiūrų žmonės, yra įrodymas, kad toliau – tik mėginimas atsikovoti demokratiją išankstiniais rinkimais (jei politikai patys nesusitvarkys) arba tolesnis nestabdomas degradavimas iki absoliučios vertybių ir principų maišaities. Po kurios – marksizmo pradžiamokslis – vėl įsigali kuri nors diktatūra.
Neįsivaizdavau, kad prieš 20 metų parašytas kritinis tekstas apie kultūros politiką dabar atrodys tokiam poliarizuotam suvokimui tiesiog nesuvokiamas, o jo kryptis iš visai kito konteksto, nei dabartinis. Nes dabar tikrai kultūra ir politika yra prievarta suplaktos išvien minėtu tikslu. O tai, pagal geriausias nematomų tarnybų instrukcijas, vykdo rėkiantys apie tai, kad negalima maišyti kultūros su politika. Bet turėti politinę sąmonę ir simuliuoti politiką yra du skirtingi dalykai. Egzistuoja daug gradacijų, kaip ir visur. Todėl gerai, kad visuomenė dar, pasirodo, išlaikiusi sveiką protą. Mums nereikia Lietuvos janukovizacijos, mes turime savo kultūros supratimą, už kurį, tikiuosi, bus kovojama.
Straipsnį primenu dėl kontrasto tarp prieš trisdešimt metų puoselėtų vilčių atgimti ir drąsiai, su užmoju svarstyti kertinius klausimus, bei dabartinės juodumos ir baimės, semiančios vis plačiau ir gramzdinančios vis giliau.
KULTŪRA, POLITIKA IR ŠVARIOS RANKOS
Jau ne pirmi metai kultūros politika yra vienas svarbiausių mūsų visuomenės diskusijų objektų. Turbūt dėl to, kad iš dalies svarstoma apie esamas ir būsimas Europos Sąjungos investicijas, kurios daugeliui primena neišsenkantį aukso kapšą – tik imk ir kratyk. Panašią mintį palaiko vieno kito vakariečio mums prikišamas tariamas nesugebėjimas pasiimti pinigų, kuriuos Europa esą laiko ištiesusi saujoje ir tik laukia, kada mes prasikrapštysime akis ir tą gerą čiupsime. O juk dažnusyk saviems menininkams sumokame grašius, o atvykėliams – milžiniškus honorarus. Ugdome jaunuosius talentus, kuriuos į Lietuvą atvykę gudrūs agentai verbuoja savo šalims jau mokyklos suole. Šukuote iššukuoja. Svetur dirbantiems dar ir stipendijas išmokame. Smagu remti Europą.
Dėl biudžeto lėšų paskirstymo kultūros lauke verda mūšiai. Tačiau ilgų diskusijų rezultato – šiokio ar tokio konsensuso – net pradžios nematyti. Daugybė atskirų nuomonių tik įskelia karštų ginčų kibirkštis, kurios baudžiasi kone gaisrą įplieksti. Tai pasakytina apie visas kultūros sritis, o ginčas dėl ŠMC tatai tik ryškiausiai iliustruoja. Skaitau skaitau pokalbių ataskaitas, ir kuo toliau, tuo labiau galvoje bręsta įsitikinimas, kad joks sutarimas šiuo klausimu neįmanomas iš esmės, mat yra grindžiamas dirbtinai sukonstruotomis paradigmomis, kurios Vakarų pasaulyje jau seniai įgavo institucinį kūną ir rieda nuo kalno Sizifo akmens greičiu.
Šiuos pamąstymus reikėtų vertinti idėjų lygmenyje, pernelyg nesureikšminant negatyvių sugestijų, kadangi stengiuosi jas ne išrasti, bet išryškinti ir pamėginti subalansuoti pagal svorį metakultūriniame kontekste.
Mums jau prieinamos kadaise legendinės atrodžiusios Vakarų kultūros pasaulio įžymybės, jų manifestai ir kūryba; jau galime laisvai ja mėgautis, nors ir praradę herojišką disidentiškumo aureolę, taip gražiai spindėjusią sovietinės gyvenimo pilkumos fone. Tačiau romantinis ir nostalgiškas žvilgsnis manding ne vienam yra gerokai prigesęs. Kadaise pajuokos dalyku laikytus penkmečio planus pakeitė daug imperatyvesni planavimo modeliai, kurių pamatas yra negailestinga rinkos politika. Ji diktuoja sąlygas net aukštajam menui, nes rinkos specialistai kirste nukerta: turime siūlyti naują ir kuo kitoniškesnę, dar nematytą prekę, antraip pelno nebus. O jei nebus pelno, jei dabar pat negaliu pamatyti, kad jūsų siūlomas projektas atsipirks tiek ir tiek, atleiskite, bet nė nemanau jo remti… Duonos ir žaidimų… Ir vyksta įdomus, tiesiog nepaprastas procesas: ieškant nematyto neregėto, savas tradicijas pamažėle išstumia kaimyninės ar net neeuropinės tradicijos, archaiškesnės, kartais agresyvesnės arba gyvybingesnės, išlaikiusios autentiškas meno formas. Šia prasme ypač išsiskiria, pavyzdžiui, afrikiečių ir afroamerikiečių muzikos paveldas, kurio įtaka Vakarams gelme ir apimtimi – tiesiog fenomenali. Antai viena jo formų, džiazas, ne tik atlaikė ilgus vergijos šimtmečius, bet prisitaikė Vakarų pasaulyje, transformavosi į iš jo kilusių muzikos žanrų įvairovę ir jau seniai atlieka dvi labai reikšmingas funkcijas: pirma, padeda iš Afrikos kilusiems Vakarų šalių gyventojams išlaikyti etninę tapatybę, pasaulėjautą ir gyvenimo būdą, persmelktą sudėtingos religinės ir paprotinės bendruomeninės santvarkos pradų, ir, antra, užpildo spragas etniniu požiūriu nusilpusiose, savąjį tradicinį kultūrinį palikimą sunaikinusiose, todėl „nepalyginamai pažangesnėse“ Vakarų civilizacijose, nacijose ir visuomenėse. Lietuva nė kiek neatsilieka, tiesa, ji dar mėgina saksofoną derinti su birbyne, bliuzą ar improvizaciją – su dar gerai išsilaikiusiu lietuvių autochtoninės kultūros etnomuzikiniu klodu ir instrumentarijumi, kurio mums pavydi ne viena Vakarų kaimynė. Galime būti tik kuklūs šio visaapimančio vyksmo liudininkai, spėliodami, ar ilgai birbynė atsilaikys prieš saksofoną. Nes taip yra visoje Europoje (amžina provincija nebūsime). O juk aiškiai matai: pati Europa virsta provincija. Kokie juodaodžiai laimingi, kad gali ne tik laisvai plėtoti savo autentiškas meno formas, bet ir duoti toną kitiems. Negana to, gauti didžiulį pelną, lydimą garbės ir adoracijos. Štai kur tikroji pergalė prieš rasizmą: įrodyti, kad išlaikyta ištikimybė savo gimtojo kaimo etnosui, dainai, šokiui, papročiui, arba tiesiog beribė meilė prigimtinei kultūrai suteikia pamatą pilnavertei egzistencijai net labiausiai žeminančiomis ir nužmoginančiomis sąlygomis. Tai ne kerštas baltiesiems, kaip atrodo afrikietiškos kultūros ekspansijos trikdomiems aukštojo meno gerbėjams, priešingai: išminties ir gyvybės versmė, jei norite, unikalus pergalingos „kultūros politikos“ pavyzdys.
Taigi kas yra kultūros politika? Iš esmės ji yra Vakarų civilizacijos padarinys ir visiškai dirbtinė konstrukcija. Tikras menas imasi iš pačių nacijos gelmių ir viršūnių, skleidžiasi lyg savaime; jis negali būti projektuojamas, testuojamas ar juo labiau įkainojamas. Su kultūros politika, kaip nenatūraliu dariniu, susijęs pinigų skirstymas iš anksto pakerta pačias spontaniško autentiško meno plėtojimosi šaknis. Užuot leidusi tautai savaimingai ugdyti saviraišką, politika procesą iškreipia, koncentruodama siekinį į tokius reiškinius, kaip kažkieno išgalvotos kryptys, mados, tendencijos, pavardės, išgarsėjimas, originalumas ir išsiskyrimas iš kitų. Visa tai vyksta veikiant burtažodžio „profesionalumas“ kerams. Galiausiai procesą vainikuoja be paliovos steigiamos nominacijos ir piniginės premijos: kryžiai, ordinai, statulėlės ir net įvairios daržovės. Iš principo tai ne kas kita, kaip absoliutus autentiško meno paneigimas, nes privilegijos esti perkeliamos į nekaltą meno erdvę, vieną kurį kūrėją lemtingai išskiriant iš kolegų tarpo. Jis „pažymimas“, užuot jam leidus natūraliai kurti kitų kūrėjų tarpe. Tai ir yra svarbiausias iš ydingų paradigminių konstruktų. Priešingai, normali kūrybos terpė turėtų būti ne retkarčiais skiriamos pinigų sumos, o pastovus ir patenkinamas pragyvenimo šaltinis; pagrindinis kultūra besirūpinančiųjų rūpestis – pakankamos, tolygios ir nuolatinės finansinės bazės sukūrimas. Menininkas privalo turėti žmoniškas buitinės egzistencijos sąlygas, bet ne būti viliojamas tolimoje ateityje tabaluojančiu riebiu vienkartiniu kąsniu, o kasdienybėje neretai metų metus vos sudurti galą su galu. Apdovanojimų gausėjimas, tiesiogiai proporcingas jų visuomeniniam svoriui ir piniginei vertei, baigia suniveliuoti ir pradinę kurio nors menininko iškėlimo virš kitų idėją, juo labiau, kad dauguma nominantų (pažvelkime, kiek privisę visokio plauko konkursų) vargu ar išreiškia autentiškos kultūros vertybes ir gali kalbėti visos tautos, nacijos ar valstybės vardu. Devalvuotas apdovanojimo suvokimas virsta eilute prie premijinių „deficitinių žirnelių“, kai kūrėjai, – bent jau tie, kurie stengiasi gaminti materialinius ir todėl „nepaneigiamus“ savo kūrybinės veiklos įrodymus, – vienas po kito anksčiau ar vėliau savo dalį prie skirstytojų prekystalio atsiima. Jei kas lieka nuskriaustas, tai tik neryžtingas mulkis arba marginalas, negalįs ar nenorįs suktis šioje žeminančioje karuselėje. Nors karuselė taip seniai sukasi, kad niekam net nekyla klausimas, jog kažkas gali būti ne taip, ir dažnam žmogui į galvą nešauna abejoti tuo, ką jis laiko ypatinga pagarbos kūrybai išraiška, viskas suveikia „domino principu“. Nemaloniausias yra pasipūtimas, juokingiausias – pailgėjusi besilankstančiųjų eilutė. Pompastika, aplodismentai. Penima tuštybė.
Suprantama, griežtai laipsniuojami ordinai ar premijos turi prasmę, bet tik valstybinės arba įsteigtos įžymių asmenybių; apdovanojamas gali būti vienas kitas asmuo per keletą metų už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei – tarkim, už nacionalinės savasties puoselėjimą, kuris turi reikšmės pasaulio kontekste. Tokios premijos turėtų būti garbės premijos, simbolinės ir nesiejamos su pinigais. Jų vertų žmonių, sutikime, esti vienetai. Pačios valstybės rūpestis turėtų būti ne vertelgiškos mqstysenos padiktuotas „skatinimas“ (prisiminkime sukrečiantį menkybe Lietuvos ministro pirmininko Algirdo Brazausko reveransą popiežiaus Jono Pauliaus II mirties ir pasaulinio gedulo metu ledo gabale užsišaldžiusiems cirkininkams), bet normalios, laisvos bendruomenės erdvės sukūrimas: joje galėtų skleistis pastovi ir nesenkanti lietuviškosios kultūros versmė, nepriklausoma nuo kažkieno ambicijų, vardų, godulio ir trumpalaikių siekių.
Šitaip pakreipus klausimą darosi akivaizdu ir tai, kas lemia tokios politikos gaires – tai savireklama, greito pelno siekimas, strateginių pozicijų kūrimas, savo galios, vardo ir asmens sureikšminimas. Visa tai iš tiesų neturi jokio ryšio su tikrąja kultūros savastimi. Jei istorijoje koks nors vardas iškyla ir išlieka, tai nėra sėkmingas reklaminės kampanijos rezultatas. (Tiesa, nūdienos kultūros vadybininkai šventai įsitikinę, kad yra kaip tik priešingai!) Išlieka autentiškieji, gaivalingieji, stipriausieji. Kitu atveju regime savo menką „aš“ atstovaujantį amatininką, kuris jau šiandien įdomus tik pats sau, ypač jei jis jau atitrūkęs nuo universalių gimtosios kultūros šaknų ir net nebežino, kas sudaro jos savastį, tačiau mėgina ją išrasti. O esant tokiai kultūros politikai, net nebegražu mėginti, reikia miksuoti ir mėgdžioti svetimus. Kuo mažiau autentiško „kaimo kvapo“, tuo didesnė tikimybė padaryti tarptautinę karjerą, mano jis. Kultūros politika tampa panaši į politinių rinkimų triukus, kai išreiškama ne nacijos valia, o atsitiktinių grupių interesai. Pats metas būtų paklausti, ar iš principo įmanoma švarių rankų kultūros politika. Kaip ir visa politika apskritai. Mat kultūrai supolitinimas yra tikras duobės kasimas, nes jis prieštarauja pačiai jos prigimčiai ir tikslams. Be to, susiaurina kultūros paskirties ir tikrosios vertės lauką bei atkerta ją nuo kitų gyvenimo sričių. Todėl manau, kad kultūros politikos kaip tokios iš viso negali būti. Reikia rūpintis žmonėmis ir švietimo bei kultūros židinių materialine baze bendrosios politikos sąlygomis, o ne diktuoti menininkams, ką jie turi daryti ar duoti suprasti, kokio atpildo jie gali tikėtis. Tiesiog integralaus valstybinio mąstymo pavėsyje žmogų palikti patį sau ir leisti iš savęs kurti meną. Verčiau ugdyti ne kultūros politiką, bet politikos kultūrą.
Tačiau šiuo požiūriu susiduriame su amžinuoju progreso stabdžiu. Kas gi sutiks skirstyti pinigus anonimiškai? Juk skirstytojai, tarnautojais niekaip nenorintys tapti valdininkai bei verslininkai patys liktų be privilegijų ir būtų priversti tiesiog sąžiningai dirbti darbą visuomenės labui. Kur kelionės, pažintys ir furšetai? Kur visas šurmulys? Kur keliaklupsčiaujančių kūrėjų eilė prie kabineto durų? Sutikite: tikram kultūros politikui tai baisi vizija. Baisingą kultūrai skiriamo biudžeto dalį suryjančios biurokratų armijos revanšo ilgai laukti netektų. („Sudie, įžūlūs žmogučiai, atsisveikinkite su pinigais ir garbe, būkite palaidoti po nutylėjimais ir tyčiniu ignoravimu inkrustuotu antvožu.“) Bet kodėl pagaliau niekam neateina į galvą dekonstruoti mitą: Sizifų gali būti ne vienas, o akmuo – visada tas pats luitas, slegiąs kvailių pečius. Kur du stos… Beje, nuo to laiko žmonija jau išrado dinamitą ir aptiko gravitacijos dėsnį paneigiančius veiksnius.
Iki beprotybės struktūruoti Vakarai beviltiškai klimpsta į chaosą, kurį sukelia kultūros ir kitų gyvenimo sričių struktūrų išskaidymas į dėl gausos nebeaprėpiamas tolydžio smulkėjančias šakas ir atšakas. Vyksta su vientisa ir todėl autentiška kultūra nieko bendra neturintys procesai, kai įgrisusių ir nuobodžių savų meno gamintojų gretas neretai pakeičia importuotų senųjų tradicijų perdirbėjai, neva savitą, o iš tikro kičinę produkciją pritaikantys specialiai Vakarams. Jai entuziastingai plojama. Vaikai mokyklose mokomi iš viso pasaulio surankiotų kultūros fragmentų. Juk neįmanoma aprėpti ir juo labiau tinkamai perprasti pasaulio kultūrų įvairovės, pateikiamos išoriškai, kiekybiškai ir greitai. Adaptuotai. Neišsprendus švietimo politikos klausimo, nieko nereiškia ir kultūros politika, kuri yra išvestinė bei nepalyginamai menkesnės reikšmės. Visose švietimo grandyse – nuo ikimokyklinių įstaigų, pradinių ir aukštųjų mokyklų iki kultūros institutų – dirbantys menininkai yra svarbiausias kultūros gyvasties laidas. Jų rėmimas ir gerų darbo bei kūrybos sąlygų sudarymas laiduotų natūralią kultūros sklaidą ir užtikrintų kultūros perimamumą. Nepamirškime ir ypač svarbios „užklasinės“ veiklos bei šiuo atžvilgiu lemiamo vaikų užimtumo klausimo. Dabar tai yra pagal svarbą labiausiai skriaudžiama ir menkiausiai finansuojama bendrosios kultūros dalis, verčiama paklusti rinkos savieigai, nors turėtų būti priešingai. Tatai – tiksliausias valstybės galios arba jos valdančiųjų sluoksnių „tikrumo ir kultūringumo“ rodiklis. Iš istorijos žinome, kad viena vienintelė iškili asmenybė gali išugdyti ištisą valstybės kultūrai lemiamą reikšmę turinčią kartą. Tačiau jų yra ir gali būti ne viena. Mat šis vyksmas yra spontaniškas. Jei jam, sutvarkius kertinius finansavimo svertus, leidžiama vykti savaime, tie žmonės atsiranda, ima vykti natūrali „kartų apykaita“, veriasi galinga tautos savasties versmė, išreiškiama meno lytimis. Nes tikrieji kūrėjai, nors niekam beveik nežinomi, išlieka. Jie niekur neskuba. Jie nieko nereikalauja. Sulig jų išnykimu išnyksta ir kultūra, ir tauta.
Mėgdžiodami ES vykdomą formaliąją kultūros politiką (tiesa, galbūt ne viskas yra ydinga, galbūt mes klaidingai interpretuojame kai kurias nuostatas), šį procesą ir sykiu savo kultūros suniveliavimą tik pagreitiname. Čigonas, sako, dėl kompanijos pasikorė. Norisi paironizuoti: galbūt kam nors maloniau žūti su Vakarų Europa ir kartu didingai pasitikti jos saulėlydį, negu apdairiai gaivinti ir saugoti savosios kalbos ir kultūros šaltinį. Geriausias įrodymas – karjeristiniai Lietuvos kultūros politikos siekiai, nuo tarnystės vienam ponui skubiai persimetus į servilizmą kito pono atžvilgiu. Rusinimą pakeitė – veikiau papildė – anglinimas. Du lietuvių mokslininkai kalbasi ir susirašinėja anglų kalba. Kai kurie mokslo leidiniai ir konferencijų pranešimai verčiami skubiai pereiti į anglų kalbą. Nuolankiai skubama laužyti liežuvį, žūtbūt stengiantis įrodyti, kad ir mes mokame užsienio kalbų… Tad nenuostabu, jog kai kurie daug metų mūsų šalyje gyvenantys iš svetur atvykę dabar jau Lietuvos kultūros atstovai nesivargina išmokti valstybinės kalbos ir tokiu būdu puikiai patenkina savo akivaizdžius diskriminacinius polinkius. Savigarba ir sąmoningumas kultūros politikui yra bereikalingas karjeros apsunkinimas ir greitą pelną stabdanti kliūtis. Pamirštama fundamentalios svarbos nuostata: Lietuvos kūrėjas neprivalo mokėti anglų ar kitos Europos valstybės kalbos. Tam yra profesionalūs vertėjai. Prisimenu kuriozišką atvejį. Garbaus amžiaus Lietuvos mastu žinomas kūrėjas, profesorius, kompozitorius ir dirigentas iš LATGAA’os gavo ilgą ataskaitą apie išmokėtus honorarus ir prašymą atitaisyti pastebėtus netikslumus. Bėta tik, kad oficiali ataskaita buvo surašyta anglų kalba, ir vargšas kūrėjas veltui spoksojo į neperskaitomą tekstą. Ne tik netikslumų rasti, bet ir prasmės sudėtingose finansinėse formuluotėse išsiaiškinti nepavyko net ir daugmaž mokančiam anglų kalbą pagalbininkui. Ar dar reikia kalbėti apie patirtą pažeminimą? Esu tikra, kad nuosekliai įgyvendinamos panašios nukultūrinimo ir nukalbinimo politikos vaisių ilgai laukti neteks.
Taigi kultūros politika – totalitarinės ideologijos produktas. ES kultūros politika iš esmės – taip pat. Tik „ideologiją“ čia diktuoja „komforto“, verslo ir pseudodemokratijos tėvai. Kūrėjai sveriami svarstyklėmis, jų kūrybos svoris matuojamas kilogramais, ir nors svarbiausiais kriterijais yra laikomas originalumas bei įtakingumas (čia turima galvoje mokyklos, stiliaus, krypties formavimas), išgarsėjimo ir įsitvirtinimo manipuliavimo visuomenės nuomone struktūrose motyvas ir mastas nusveria vis labiau. Meno kūrėjų ir kritikų santykiuose įsigali prekiniai vertinimo kriterijai, principai ir pagaliau apskritai mentalitetas, pilkėja žodynas, sąvokynas, pamirštama, kad kūrėjui gyvybiškai svarbi laisva erdvė, tam tikras neliečiamumo principas, saugų kūrybos uostą sauganti ekvatorija, kurios peržengti nevalia. Ar galima didžiu kūrėju laikyti menininką, kuris mintyse smulkmeniškai sudėlioja visas plyteles, vedančias į Parnasą, – o jos susideda iš tam tikrų veiksmų, garantuojančių kylančią apdovanojimų seką, proporcingą pajamoms, – ir nuosekliai, nelyginant didingai dirvą ariantis artojas, šią programą įgyvendina? Galbūt. Tačiau net ir talentingiausias kūrėjas pakliūva į subtilius spąstus. Užmesti nematomi pasipelnymo tinklai suveikia taip, kad išbėgus vandenims, pro akis nutekėjus lakiai dvasios ir gyvasties substancijai, pagaunamas tik daiktas (kūrinys) be syvų. Sudžiūvusi kempė vietoj besiblaškančios auksinės žuvelės. Nesiekti naudos yra didysis kūrėjo priesakas. Vos tik šis jam nusižengia, prasideda negrįžtamas procesas: kūrybos alchemija liaujasi veikti, šeštasis pojūtis išsijungia, kerai išsisklaido ir stebuklas miršta. Kiekvienąkart, kai menininkas bando apgauti Mūzą ir užbėgti Fortūnai už akių, jis sumoka šią kainą. Tai didžioji kūrybos paslaptis ir Įstatymas, kurio laikytis darosi vis sunkiau, bet ne dėl to, kad menininkams kažkada buvo lengviau. Ne, sąlygos visada buvo tos pačios. Tik pagundų Įstatymą paminti nūdien randasi vis daugiau: jos ranka pasiekiamos, neišsenkamos, viliojančios. Todėl ir auga sočių amatininkų gretos, nes jiems šis Įstatymas negalioja. Tik jie kitų galų meistrai, ne tie, kurie anonimiškai puoselėja tautos savastį. Projektų gamintojai priklauso kitai kategorijai: tai greičiau antrinių žaliavų perdirbėjai, plika akimi matomų skolinių konstruotojai, ne siuvėjai, o lopytojai, mišinių virėjai, kuriuos visiškai patenkina „vienaplanis formatas“. Tad ko čia skųstis, kad, pavyzdžiui, „miršta lyrika“? Tarkim, vienas lyrikas mato, kad, jo manymu, jam priklausanti garbė ir premija atiteko kitam lyrikui. Apviltasis poetas sėdi ir tyliai niršta, o visa lyrika nueina šuniui ant uodegos, mėnesiui ar ilgesniam laikui. Manote, kad kūrybinį įkvėpimą vėl įpūs nedrąsi viltis, jog kitą sykį įvertinimas jo neaplenks? O apie ką mes tokiu atveju kalbame? Tikras kūrėjas yra tas, kurioje galvoje nuolat neršia mintys, kuris dvidešimt keturias valandas per parą yra nėščias idėjomis, vizijomis, planais. Tarp kūrėjo ir amatininko yra vienas esminis skirtumas: kūrėjas gali išdidžiai pasilikti teisę tų idėjų neįkūnyti. Jei atmetama pati ši galimybė, jei yra aiškinama, kad jis privalo kažką duoti tautai, visuomenei ir pasauliui, privalo gaminti ir realizuoti kūrybos produkciją, o nieko išoriškai nepadaręs pats yra niekas, – ką gi, tuomet automatiškai sunaikinama ekvatorija, ir į uostą suplaukia klerkai su čekiais, sąmatomis ir mokesčių grafomis, o juos bet kada gali pakeisti anstoliai, kaip iš akies traukti laidotuvių biuro darbuotojų dvyniai. Vienaplanis (medžiaginis) mąstymas, matymas ir gyvenimas, atmetant nesusaistyto pilnaverčio vidinio kūrybinio gyvenimo galimybę, yra redukcionizmo, pozityvizmo, dvasinės tikrovės ar net filosofinės spekuliatyvinės minties neigimo padarinys, beviltiškai nuskurdinęs Vakarų kūrybos erdvę.
Vadinasi „kultūros politika“ yra ideologinė klišė, kuria gali būti dangstomi visai ne kultūriniai interesai. Ja vadovautis gali ir prometėjizmu užsikrėtę žmonės, trokštantys, kad visi juos matytų ir girtų už turiningą visuomeninę veiklą. Kultūros ambasadoriais gali tapti atitinkamame kontekste visai nefigūruojantys, nekompetetingi atstovai. Jei komunizmo statytojai liaudies meno nebūtų įtraukę į socrealizmo gravitacijos lauką ir pavertę kultūros politikos dalimi, tam tikrus jo reiškinius ir šiandien laikytume natūralia kultūros tąsa, o ne sovietinės ideologijos pagimdytu svetimu konstruktu. Tačiau serga ne pats liaudies menas, o protas, kuris neskiria ideologijos nuo kultūros, politikos – nuo meno.
Kultūros politika reikalinga biurokratams savajai egzistencijai pagrįsti. Valdininkiškas požiūris į kultūrą ir švietimą žlugdo net geriausias idėjas, kurios kažkaip nesuvokiamai sparčiai virsta sustabarėjusiomis ir tiesiog žalingomis kultūros gyvybę sekinančiomis sistemomis. Kultūros politika visada ir visur buvo, yra ir bus nuo kultūros atskirta, ją tik išnaudojanti dirbtinė „parazitinė“ sistema. Kuo ji galingesnė ir valdo didesnius išteklius, kuo garsiau reklamuoja kokią nors idėją ar ryžtingiau pajungia tam tikriems tikslams, tuo jos padariniai labiau nenuspėjami ir gali būti visai katastrofiški (šioje vietoje vėl dera prisiminti totalitarinių režimų patirtis). Vis dėlto visuotinės išeities iš šios sistemos, veikiančios jau labai seniai, tik keičiančios lozungus, faktiškai nėra. Galima eskapistinė laikysena (bėgimas į dar nesusistemintų, pragmatizmo ir realios kultūros politikos erozijos nepaliestų neeuropinių kultūrų erdvę ir jos importavimas, kaip matėme afroamerikiečių kultūros atveju) arba tiesiog stoiška laikysena, mėginant visą gyvenseną, kūrybą ir kultūrą sutelkti apie centrinę ašį, kurią galima laikyti Dievu, Absoliutu, tiesiog tikėjimu sveiku žmogaus protu ir sąžine, pasitikėjimu Dievo malone ir iš jos trykštančiu gaivalingu šaltiniu, kurį laikome visos žmogiškosios veiklos įkvėpimo pamatu. Kitaip sakant, melstis vieninteliam tikrajam Kūrėjui, Hermiui Trismegistui ir visoms Mūzoms, kad jos primintų žmonėms tikrąją meno paskirtį. Kartais dievai neranda kito būdo, tik sugriauti tai, ką žmogus išdidžiai vadina savo kūriniais. Būtent savo: nuo šios klaidingos paradigminės nuostatos prasideda visi jo keliai ir klystkeliai. Tad ką gi šiuo klausimu mums gali patarti kultūros biurokratas? Ar mes iš viso rimtai vertiname savo veiksmus, jei priimame jo nežinia iš kurio savimonės lygmens traukiamus sprendimus?
Nusileiskime ant žemės. Milžiniškas aparatas veikia. Jame dirbantys protingi ir solidūs žmonės (visi juos pažįstame) gali pagrįstai įsižeisti, nes visiškai akivaizdu, kad jie nuoširdžiai siekia pataisyti ne tik lyrikos, bet ir viso meno ir jo kūrėjų padėtį, o mėginti aparatą sustabdyti reikštų būti sutraiškytam. Ne tik įsižeisti, bet sakyti, kad šiame straipsnyje išdėstytas požiūris yra romantiškas, neadekvatus ir visai netinka racionaliam (postmoderniam?) XXI amžiaus žmogui. Pasipiktinti gali ir kūrėjai, tvirtai įsitikinę, kad Pegasas, o ne niekingas stumdymasis alkūnėmis juos užkėlęs į kūrybos Panteoną… Žinau, kad tokia pozicija yra pasmerkta žlugti jau vien dėl to, kad vadinamajai kultūros politikai vadovauja ir sprendimus priima iš principo vitališki žmonės, nelinkę pakilti į atsietos minties lygmenį, skubą gyventi, imti, duoti, degti. Jiems gyvybiškai svarbu būti matomiems, iš gyvenimo daryti spektaklį. Bet kuria kaina. Tai iš tikrųjų įdomu ir sena kaip pasaulis. Žmogus apskritai turi kažką veikti. Jei nauji šekspyrai dar negimę, vaidinti vis tiek reikia, kad ir trečiarūšėje melodramoje.
Tikrieji kūrėjai ne tik kas šimtmetį ant pirštų skaičiuojami. Jie sugeba ir nuo tinklų išsisukti. Net pakliuvę į juos, laisvės nepraranda. Jie gali būti kultūros politikos objektu ir nebūti, rašyti projektą arba nerašyti, dalyvauti kūrybinių institucijų ir organizacijų veikloje arba nedalyvauti. Nuo to jų tikrasis svoris nesikeičia. Šiais laikais kūrybos žmonės, kaip kokie mūrininkai susivieniję į amatų cechus, pavydžiai gina profesinę savo cecho garbę. Priklausymas didelei kūrybinei sąjungai tebelaikomas tokio pat didelio prestižo dalyku. Susitapatinusiems su institucija jai nepriklausančio kūrėjo elgesys ir nuostatos atrodo keistos, nesaugios ir bemaž provokuojančios. Iš tiesų jokia organizuota grupė neatleis individui, kuris sugeba apsieiti be jos. Jokia institucija nepakęs „atskalūno“, sugebančio išgyventi už jos ribų ir teigiančio visišką kūrybos ir socialinės būties laisvę. Deja, sustiprėjus amatininkų cechams ir jų susivienijimams, tikram (autentiškam) kūrėjui ateina sunkūs laikai: jis gali neturėti pakankamai daiktinių įrodymų (apdovanojimų ir dokumentuotų pasiekimų sąrašo, kuriuos paprastai ir suteikia minėtosios institucijos), liudijančių jo autoritetą. Tiesioginio neverbalizuoto jo buvimo nepakanka. Todėl vyrauja kultūros funkcionierių diegiamos nuostatos ir reikalavimai.
„Literatūra ir menas“,
2005 liepos 15 d. Nr. 28.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė