Ar didelė Lietuva mažame pasaulyje?

Publikuota: 2020-09-22 Autorius: Prof. Giedrius KUPREVIČIUS
Ar didelė Lietuva mažame pasaulyje?

Rugsėjo 18–19 d. Lietuvos kultūros kongreso taryba, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija ir Profesinio tobulinimo institutas kartu su partneriais surengė mokslinę-praktinę konferenciją „Kultūros kongresai ir dabarties kultūra“, skirtą I Lietuvos kultūros kongreso 30-mečiui ir tarpukaryje vykusio Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso 95-mečiui. Spausdiname konferencijoje skaitytą kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus pranešimą.

***

Į šį geografinį klausimą nėra vieno atsakymo, nes visi dydžiai šiuolaikiniame pasaulyje seniai prarado vardiklius, pagal kuriuos galėtume bent apytikriai atsakyti.

Jei, tarkim, žaistume pagal Jonathano Swifto taisykles ir žinotume, kad Guliveris liliputų šalyje didelis, o milžinų – mažas, būtų paprasčiau ir atsaką rasti. Tačiau kai akivaizdžiai mažas skelbiasi esąs dar mažesnis, o didelis pabrėžtinai didesnis – kaip nustatysime, kokie esame?

Po 1991-ųjų, kai pasaulio akyse Lietuva tapo didelė, drąsi, nepriklausoma, visi kiti dešimtmečiai dėl nesuvokiamų priežasčių buvo skirti tai iškovotai didybei mažinti. Mes tiesiog parklupome prieš užsieniečius, kurie tapo svarbesni, viską darantys geriau.

Mes pabūgome savo kultūros galių, ėmėme abejoti jos vertėmis. O tradicijos kėlė skepsį ir jų vieton įstūmėme kitas, kitur gimusias ir ten tikrai prasmę turinčias.

Mūsų menotyra, o jos padrąsinta ir žiniasklaida, o šios pastūmėti politikai nustūmė nacionalinę kultūrą ir daugybę jos reiškėjų į pakraštį. Dešimtimi ar net keliomis išvis suabejojo – ar jos tikrai brangintinos, ar visi Lietuvoje pastatyti paminklai teisingi?

O kai į valdžių krėslus, beje, ne be visuomenės pagalbos, susėdo mažaraščiai, siaurų interesų žmonės, kultūros politika tapo perteklinė ir trikdanti.

Tada atėjo Europos Sąjungos kultūrinių projektų klestėjimo metas, per juos mes galutinai išmušėme iš savęs identitetą, tradicijas, lietuviškojo moderno ir net avangardo tęsinį.

Liko tik stebinimai, akibrokštai, vienadieniai fejerverkai.

Gelmė – reta, o ir toji be gylio.

Bodėjimasis sava kultūra, mokslu, menu tapo įprastas. Visos pasauliui apie mūsų krašto kultūrą žinią nešančios institucijos arba sunyko, arba išsigimė ir tapo kosmopolitinės, anemiškos ir provincialios.

Gal, sakysite, tirštinu spalvas – juk turime ir puikių pavyzdžių, kaip tąją šiandienos kultūrą pasaulis gražiai priima, pagerbia, įvertina.

Taip, yra puikių daigų, tačiau ir juose ar daug Lietuvos?

Vis bijome būti agresyvesni skelbdamiesi ant savo daugiaamžės kultūros pamatų renčiamais kūrybos pastatais.

Mažytis faktas, kai pasaulinio garso antropologės Marijos Gimbutienės vardu Kauno mieste pavadinama į kapines vedanti gatvelė be šaligatvių, rodo, kad mes atsiribojame nuo savo kultūros, kuri, kaip sakė viena menininkė, „neveža“.

Kodėl čekai gali reikalauti iš valstybės dotuojamų teatrų, kad bent dvi sezono premjeros būtų susietos su čekų autoriais? Kodėl danai nefinansuoja muzikantų gastrolių, jei jų programose nėra danų muzikos? Kodėl lenkai įsakmiai reikalauja, kad visuose festivaliuose pirmiausia skambėtų lenkiška muzika ir būtų lenkų atlikėjų? Kodėl pasaulio operų teatruose vengrų, čekų ar rusų kompozitorių operos dainuojamos originalo kalba, o mes iš karto numatome galimybę savo operas dainuoti angliškai?..

Čia kaip su tomis iškabomis – nėra jose lietuviškų žodžių, neliko.

Štai neseniai vyko naujos lietuviškos muzikos festivalis „Druskomanija“ – vos kelių kūrinių pavadinimai lietuviški, kitų – angliški ar lotyniški. Atrodytų, kad Londone ir Vatikane tik ir laukia mūsų autorių, nuolankiai atsisakiusių savasties, dislokacijos ir unikalumo. Festivalis baigėsi, ir niekas tų kūrinių nei Londone, nei Vatikane taip ir neišgirdo.

Deja, nevisavertiškumo mada nesibaigia, o medijų formuojama nuomonė, kad visa, ką patys darome, yra bemaž niekai ir niekam neįdomu, formuoja ir publikos dėmesį vietinės reikšmės kultūros įvykiams. O tą situaciją regintys užsieniečiai dar drąsiau skverbia į mūsų scenas savo, deja, dažnai pusverčius projektus, kuriuos tradiciškai finansuojame mes savų menininkų sąskaita.

Taip, sutirštinu spalvas, nes jau reikia elgtis kaip tame japonų teatre, kur prieš spektaklį grupė agresyvių aktorių švaistosi rimbais virš abejingų žiūrovų galvų, kad šie sukrustų, išsigąstų, sutelktų dėmesį į tai, kad tuoj vyks scenoje. Reikia sukrėtimo, naujo žvilgsnio į visą mūsų kultūros politiką, į politikos kultūrą, į santykį su mokslu, švietimu, kuriuo tikrai neturėtume didžiuotis.

Tad ar didelė Lietuva mažame pasaulyje?

Taip, didelė.

Ir aš stengiuosi tuo didžiuotis visą gyvenimą. Ir juntu, kad tuomet ir pasaulis, kuriame yra ir bus – tikiu tuo – didelė, drąsi, unikali ir vis kitokia, daugybę dramų išgyvenusi Lietuva, tasai pasaulis taipgi didelis.

Sugrąžinta savivertė dydžius sulygina.

Čia ir slypi tikrosios, humanizmu pagrįstos kultūros jėgos. Tikiu, jų dar turime.

Susiję video galerijos

„Kultūros kongresai ir dabarties kultūra“

Susiję nariai

Antanas Giedrius Kuprevičius

Antanas Giedrius Kuprevičius

Kompozitorius, profesorius, akademikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Komentarai