Arija ir 30 variacijų pagal Sergejų Okruško

Publikuota: 2024-02-10 Autorius: Tomas BAKUČIONIS
Arija ir 30 variacijų pagal Sergejų Okruško

Pianistas Sergejus Okruško yra iš tų menininkų, kurie išdrįsta įgyvendinti sudėtingus, išskirtinius ir nebūtinai publikos palankumą savaime galinčius pelnyti projektus. Iš jo diskografijos vertas paminėti 2005 metais įrašytas Paulio Hindemitho polifoninis ciklas „Ludus tonalis“. Su šiuo ciklu turiu savotišką asmeninį profesinį santykį, nes dar studijų laikais mano mokytojai mėgino įsiūlyti man ką nors iš jo pagroti, tačiau neįstengiau suvokti kūrinio muzikos grožio ir jį pajutau tik pirmąsyk išgirdęs būtent Sergejaus įrašus. Visų aštuonių Henry Purcello siuitų klavyrui įrašas taip pat yra išskirtinis, patenkantis į retesniųjų kategoriją, juolab kai atliekama šiuolaikiniu fortepijonu. Svarbią vietą menininko interpretacijose užima klavesinas, juo atlikėjas daug skambina ansamblyje „Arsenalas“ (su fleitininke Laima Šulskute ir altininku Rolandu Romoslausku). Pianistui artimas ir šiuolaikinės kamerinės muzikos žanras, jis yra įrašęs didelį pluoštą šiuolaikinių lietuvių autorių kūrybos. Tad S. Okruško meninių interesų laukas labai platus – nuo baroko opusų iki dabarties kompozitorių kūrybos. Koncertuose pianistas nesyk yra atlikęs ištisus ciklus, pavyzdžiui, visus F. Chopino preliudus, J. S. Bacho Gerai temperuotą klavyrą.

2023 metais pasirodė naujausias pianisto įrašytas diskas su dar vienu ypatingu kūriniu – Johanno Sebastiano Bacho Arija ir 30 variacijų, dažniau vadinamu Goldbergo variacijomis.

Atskirai primintina šio kūrino istorija. Pavadinimas „Goldbergo variacijos“ iš tiesų pradėtas vartoti tik XIX amžiuje, kai 1802 metais buvo išleista pirmojo Bacho biografo Johanno Nikolauso Forkelio „Bacho biografija“. Būtent Forkelis papasakojo intriguojančią istoriją apie tai, kad grafas Hermannas Karlas von Keyserlingas (1697–1764) Bachui esą užsakęs šį kūrinį tam, kad jį galėtų skambinti rūmų klavesinininkas Johannas Gottliebas Goldbergas (1727–1756). Kiti Bacho tyrinėtojai šia versija abejoja, nes variacijas Baltasaro Schmidto leidykla Niurnberge išleido apie 1741 metus. Gdanske gimęs Goldbergas grafo Keyserlingo apie 1737 metus buvo pastebėtas kaip neeilinio muzikinio talento vaikas, puikiai skambinęs klavesinu, tačiau mažai tikėtina, kad net ir labai talentingam jaunuoliui grafas būtų užsakęs atlikti tokio sudėtingumo kūrinį. Forkelis prie šios kūrinio užsakymo versijos veikiausiai priderino žinias apie tai, kad Goldbergas iš tiesų tarnavo Keyserlingo rūmų klavesinininku ir skambindavo grafui šį kūrinį, bet tai galėjo būti jau gerokai vėliau nei pasirodė pirmoji variacijų publikacija. Būta spėlionių, kad Goldbergas galėjo mokytis pas Vilhelmą Frydemaną Bachą arba net pas patį Johanną Sebastianą, tačiau ir ši versija abejotina, nes Goldbergas mirė labai jaunas – 1756-aisiais, nesulaukęs nė trisdešimties.

Bachui esant gyvam iš jo klavyrinių kūrinių buvo publikuotos tik septynios partitos (septintoji dar vadinama Prancūziškąja uvertiūra), Itališkasis koncertas, Vargonų mišios ir vadinamosios Goldbergo variacijos. Tradiciškai visi šie kūriniai suskirstyti į keturis klavyrinių pratimų tomus. Variacijų originaliojo leidinio titulinis lapas skelbia: „Klavyriniai pratimai, susidedantys iš Arijos su įvairiais pakeitimais atlikti dviejų manualų klavesinu, skirta mėgėjų lavinimuisi, sudėstyta Lenkijos karališkųjų ir Saksonijos kunigaikščio rūmų kompozitoriaus, kapelmeisterio, Leipcigo choro muzikos direktoriaus Johanno Sebastiano Bacho. Išleista Baltasaro Schmidto Niurnberge“. Taigi toks titulinis lapas taip pat paneigia populiariąją Forkelio versiją apie tariamą dedikaciją minėtam grafui bei jo klavesinininkui, taip pat verčia abejoti variacijų sąsajomis su anksčiau publikuotais klavyrinių pratimų tomais.

Variacijų formos pats Bachas nevertino, jaunystės metais buvo parašęs vienintelį tokios formos kūrinį – Ariją ir itališko stiliaus variacijas, tad juolab paradoksalu, kad Goldbergo variacijos savo techniniu, muzikiniu kompoziciniu sudėtingumu ir stilistiniu konceptualumu ne tik išsiskiria iš visos Bacho klavyrinės kūrybos, bet ir gerokai pranoksta kitus to laikotarpio klavyrinius opusus. Žymiausias Bacho kūrybos tyrinėtojas Ludwigas Philippas Albertas Schweitzeris (1875–1965) savo monumentalioje studijoje „J. S. Bachas“ rašė, kad iš visų kompozitoriaus klavyrinių kūrinių nė vienas nėra toks artimas šiuolaikiniam fortepijoniniam stiliui kaip šios variacijos.

Kadaise bene garsiausi Goldbergo variacijų įrašai (1956, 1981) priklausė Glennui Gouldui, bet šiandien pasaulinėje diskografijoje jau rastume nemažai puikių žinomų ir mažiau žinomų pianistų įrašų, nors, palyginti su kitos fortepijoninės literatūros įrašais, Goldbergo variacijų nėra daug dėl labai paprastos priežasties – kūrinys skirtas dviejų savarankiškų manualų (klaviatūrų) instrumentui, todėl toli gražu ne kiekvienas net labai geras pianistas ryžtasi groti viena klaviatūra sunkiai techniškai įveikiamas variacijas – rankos kryžiuojasi, tiksliau, „lipa“ viena ant kitos greitame šešioliktinių ir trisdešimtantrinių judėjime.

Paliekant archyvuose Glenno Guldo įrašą, jei reikėtų įvertinti prieinamus kitų pianistų darbus, mano subjektyvia nuomone, šalia tokių garsenybių, kaip Andrásas Schiffas, Eveline Crochet, Zhu Xiao-Mei ar Evgenijus Koroliovas, reitingo viršūnėje būtų italų pianistė Maria Tipo, dėl savo išskirtinai virtuoziškos technikos dar vadinama Neapolio Horovitzu. Greta jos Sergejaus Okruško diską įrašyčiau ne tik dėl techninio preciziškumo ir absoliučios švaros. Puiki pianisto stiliaus pajauta, be kita ko, atsiskleidžia išradingoje, kartu skoningoje ornamentikoje, kuri nėra tiesiogiai pateikta kūrinio partitūroje, taip pat tobulai perteikiamuose kūrinio formų konceptuose, kas pasireiškia gerai apgalvotais tempais, leidžiančiais klausytojui išgirsti visų Bacho linijų ir pobalsių intonacinius, harmoninius niuansus, subtilią artikuliacijos įvairovę. Reikia pripažinti, kad toli gražu ne kiekvienam fortepijono virtuozui pavyksta išvengti pagundos Bacho kūrinius skambinti per greitais tempais, tarsi tai būtų kokio XIX a. pradžios populiaraus virtuozo a la Clementi kūryba. Vietoj perdėto virtuoziškumo (kurio, beje nesaikingai gausu legendinio Gleno Guldo įrašuose) Sergejaus Okruško įrašuose galima mėgautis nepaprastai skoninga barokine artikuliacija, turint omenyje, kad to laikotarpio klavyrinėje muzikoje ji vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį nei dinamika.

Eilinį kartą klausydamasis Sergejaus Okruško Variacijų įrašo, nejučiomis prisiminiau gyvą šio kūrinio atlikimą praėjusių metų Vilniaus festivalyje. Tąsyk Goldbergo variacijas skambino ukrainiečių pianistas Aleksejus Botvinovas. Įdomi detalė – Botvinovas, kaip ir Okruško, yra gimęs Odesoje, tik aštuoneriais metais vėliau. Suprantu, kad gyvo atlikimo gal ir nederėtų lyginti su įrašu, tačiau Botvinovo interpretacijos negalėčiau reitinguoti ne tik dėl prastos techninės kokybės, bet ir dėl atsainaus požiūrio į Bacho klavyrinės muzikos stilistiką. Kaip toks atlikimas buvo toli nuo S. Okruško įrašo meninės kokybės! Kai susiduriu su tokiomis kontroversijomis, visada kyla naivus klausimas, ar nūnai festivalių organizatoriams rūpi tam tikrą politinė konjunktūra ir garsūs vardai, ar vis dėlto prioritetas dar išlieka meninė kokybė.

Bet nebesukdamas galvos dėl festivalinių kontroversijų, paleidžiu Sergejaus Okruško įrašą ir pasineriu į Bacho muzikinės architektūros vandenyną...

Susiję audio galerijos

BACH. GOLDBERGO VARIACIJOS. SERGEJ OKRUŠKO

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos

Komentarai
3 3
  • Nuostabu..
  • 2024-03-14 13:22:01
Labai ačiū..
Komentuoti