Aš traukiniu nevažiavau
23 d. Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Vilmanto Kaliūno, atliko Arthuro Honeggerio „Pacific 231“, Mike Svoboda Pirmąjį koncertą trombonui bei Gustavo Mahlerio Pirmąją simfoniją D-dur.
Pristatant simfoninę pjesę (Movement) „Pacific 231“ įvyko šiuo kultūros laikotarpiu dažnas paviršutiniškumo triumfas. Filharmonijos reklaminio leidinuko redaktorė rašo: „Kompozitorius savo kūriniui davė garvežio modelio pavadinimą“. Tuo tarpu pokalbyje su Bernard Gavoty Honeggeris sakė: „Tikrai, taip daugelis tvirtina. Tačiau tokio sumanymo neturėjau. [...] Keisčiausia, kad kritikai net bandydavo išrašyti visą mano „garvežio“ kelią. Vienas net pasitelkė ypatingus kvapus, kurie būdingi kažkuriai kelio atkarpai. [...] O aš tik matematiškai tiksliai siekiau perteikti greitėjimo įspūdį. Muzikine prasme pavyko pasiekti kažką panašaus į Bacho dvasioje kontrapunktinėmis linijomis išvagotą choralinę variaciją.. Pjesę pavadinau „Simfoniniu judėjimu“.“ Štai tokia kūrinio muzikos esmė. Tačiau dirigentas tos muzikos gelmės nepajuto, o drauge su koncerto vedančiąja mus įbruko į romantizuotą Honeggerio garvežį. Pasikartojo kritikų įtvirtintas garvežio įvaizdis, o ne muzikinės inspiracijos.
Mike Svoboda Pirmąjį koncertą trombonui su orkestru atliko puikus trombonininkas Frederic Belli. Prieš 14 metų lankėsi Lietuvoje. Daug groja su vedančiaisiais orkestrais, mėgsta kamerinį muzikavimą, visuomenei pristato aktualiąją muziką. Kaip ir šį kartą. Atliko Mike Svoboda sukurtą Pirmąjį koncertą trombonui, pavadintą „Motociklo odisėja“.
Jis atskleidė atlikėjo meistriškumą valdant plačią skambėsenos registrų skalę, Stebino greitų pasažų fejerverkai, dainingos muzikos pajauta. Tačiau ne vieną klausytoją šokiravo kompozitoriaus sugalvotų nemalonių realistinių elgsenų sujungimas su muzika.
G. Mahlerio Pirmoji simfonija buvo sukurta 1888-siais. Pradžioje sumanyta dviejų dalių. Pirmąją dalį sudarė pirmosios dvi dabar žinomos simfonijos dalys ir „Blumine“ (paprastai neverčiama, bet galėtume sakyti – Gėlėtoji). Antrąją dalį sudarė laidotuvių maršas ir finalas. 1893 m. Hamburgo ir 1894 m. Veimaro koncertams Mahleris suteikė kūriniui pavadinimą „Titanas“ – pagal Jeano Paulo romaną. Nors Mahleris patikslino, kad kūrinys jokiu būdu nebuvo „apie kažką“. Kūrinio galutinė versija, pristatyta 1896-siais – keturių dalių forma. Be pavadinimo. Nuo šio momento kūrinys žinomas kaip Pirmoji simfonija. Puslapiai, kuriuose yra „Blumine“, buvo užlenkti...
Tą vakarą Mahlerio simfonija buvo pagrota gerai. Orkestro solistai muzikavo, švariai intonavo sunkią partitūrą realizuojančios visos orkestro grupės. Dirigentas dėmesingai ir reikiama poza dėliojo metrą, įstojimus. Tačiau muzika yra gerokai daugiau, nei tvarkingai pagrotos natos. Negirdėjau įkvėpimo, kuris skambančiai muzikai būtų suteikęs gelmės. Juoba, simfonijoje kompozitorius paliko tiek daug emocijų užtaisus sufleruojančių remarkų! Kur gi dingo tos autoriaus stürmisch bewegt (audringai susijaudinęs) ar dall'inferno al Paradiso (Iš pragaro į dangų), sužeistos širdies, laidotuvių žygio Callot maniera, schleppend ir kitos jausenos?
Simfonija prasideda nuo intriguojančios tylos, bet ne nuo diriguojamos schemos iš keturių... Suskamba klarnetais grojamų kvartų intervalas. Jis toks reikšmingas visoje simfonijoje! Gimsta ne iš šiaip parašyto piano, pianissimo, bet iš slaptingo unisono pasaulio. Pavasaris ir be pabaigos, auštant vis bundanti gamta, „jaunystė, vaisiai ir spygliai“. Trimitų už scenos accelerando, energingos taškuotosios slinktys. Labai dainingi ir ekspresyvūs valtornų išdainavimai, gegutės mėgdžiojimai. Ir pagaliau – melodija „Ging heut' Morgen über's Feld“ („Šį rytą ėjau per lauką“) iš rinkinio „Keliaujančio pameistrio dainos“ atveria platų gyvenimo peizažą.
Antroji dalis – modifikuotas menuetas ir trio. Mahleris menuetą pakeitė lendleriu. Klausant pristigo tikro „sunkiasvorio“ lendlerio kontrasto su žymiai galantiškesne trio, romantiško valso, muzika.
Trečiosios dalies pradžioje kontrabosų solistas raiškiai pagrojo variaciją „Frère Jacques“ („Bruder Martin“) tema, retą tokio ryškumo kontrabosui sukurtą solo. Išskiriame jį kaip vieną iš nedaugelio simfoninių kūrinių, kuriuose instrumentas naudojamas tokiu būdu. Įsijungė fagotas, tūba, obojus.
Gražus buvo klezmerių muzikos motyvų epizodas. Tačiau visoje simfonijoje epizodai tarsi jais ir liko, neįtikinant jų pasirodymo būtinybe, dirigentui giliau neįžvelgiant Mahlerio muzikos prasmės.
Susiję nariai
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė