Atlikėjo raiška klausytojo patirtyje

Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai intensyvėjant muzikos atlikimo meno tyrimams, ima rastis ir skirtingų šių tyrimų atmainų. Domimasi atlikimo mokyklų skirtumais, analizuojamas paskirų asmenybių menas ir jų įtaka bendriesiems atlikimo kultūros procesams, gilinamasi į atlikėjų psichologiją bei fiziologiją, ansamblinio muzikavimo ypatumus, ieškoma įvairių laikotarpių ir regionų atlikimo praktikų bei tendencijų bendrybių ir skirtumų.

Viena iš tyrimų sričių – muzikos atlikimo raiška ir jos suvokimas. Vis dažniau pasitelkdami socialinių bei tiksliųjų mokslų metodus ir žiūros perspektyvas, muzikologai tiria įvairius muzikos atlikimo suvokimo aspektus, pavyzdžiui, emocijų, atlikėjo gestų raiškos, muzikos sudėtingumo, virtuoziškumo ir kitų elementų percepcijos niuansus. Apie tokius tyrimus, kuriais siekiama skvarbiau pažvelgti į atlikėjų ir klausytojų santykius ir kurie atliekami bendradarbiaujant su koncertinėmis institucijomis, muzikos inovacijų studijų, tiksliųjų mokslų centrais, virtualiai kalbėjausi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Kauno technologijos universiteto profesoriumi Ryčiu Ambrazevičiumi ir Šefildo universiteto (Jungtinė Karalystė) Atlikėjo ir publikos tyrimų centro SPARC įkūrėja profesore Stephanie E. Pitts[1].

– Stephanie, prieš trejus metus, 2019-aisiais, man teko dalyvauti Jūsų organizuotoje pirmoje Menų publikos tyrimų konferencijoje, kurią SPARC surengė kartu su Tarptautiniu scenos menų publikos tyrimų tinklu. Konferencija aprėpė labai įvairias sritis, joje dalyvavo ne tik muzikos, bet ir kitų scenos menų tyrėjai. Žvelgiant į tą renginį iš laiko perspektyvos: pirma, ar jis atliepė Jūsų lūkesčius atspindėti aktualiausią šios srities problematiką ir, antra, kokią matote dabartinę srities plėtotę? Kokius naujus įdomius projektus ir iniciatyvas Šefildo universitete ar kitose institucijose paminėtumėte?

Stephanie Pitts: Vienas iš tos konferencijos dalyvių apibūdino ją kaip ypatingą auditorijos tyrimų etapą. Ir išties ją galima laikyti pirmąja tokio masto šios disciplinos perspektyvos ir meno srities kompetencijų jungtimi. Akivaizdu, kad pandemija gerokai sutrikdė daugumos auditorijos tyrimų tempą, o meno organizacijoms ir akademikams iškart po jos teko ieškoti naujų būdų savo auditorijai suprasti ir galvoti apie tai, kaip dėl ilgų mėnesių užsidarymo ir paslaugų teikimo internetu pasikeitė publikos įpročiai ir motyvai. Šefilde kartu su dr. Sarah Price dirbame tarpdisciplininėje grupėje, kuri siekia išanalizuoti COVID-19 poveikį vietinei meno ekologijai, tirdama konkrečias vietas, organizacijas ir auditorijas pačia plačiausia prasme ir pritaikydama tai įvairioms meno rūšims[2].

– 2019 m. Jūs išleidote vadovą „Understanding Audiences for the Contemporary Arts“ (Suprasti šiuolaikinių menų publiką), kuriame pristatomi tarpiniai taip pat pavadinto (UACA) projekto rezultatai, o 2021-aisiais – knygą „Understanding Audience Engagement in the Contemporary Arts“ (Suprasti publikos įsitraukimą į šiuolaikinius menus). Kad ir nelengva glaustai apibūdinti tokį didelį tyrimą, vis dėlto norėčiau paklausti, kokius šio projekto pasiektus tikslus laikote svarbiausiais.

S. P.: Projektas prasidėjo nuo labai paprasto klausimo: „Ar esama šiuolaikinio meno auditorijai skirtų sąsajų?“ Tačiau kadangi akademinių tyrėjų darbas yra viską sukomplikuoti, ši aplinkybė paskatino mus įsivelti į sudėtingesnes diskusijas apie kultūrinę vertę, prieinamumą ir įtraukumą, meno formų pasirinkimus ir konvencijas bei tai, kaip auditorija priartėja prie anksčiau nepažintos meno rūšies (arba pasirenka to nedaryti). Pasiekėme savo tikslą įgyti gilių, kokybiškų įžvalgų apie auditorijos patirtį ne tik kokio nors vieno įvykio, vietos ar meno rūšies atveju, bet ir holistiškai, auditorijos akimis žvelgiant į žmonių įsitraukimo mastą bei ribas, taip pat ir apie tai, kaip tam tikra vieta formuoja auditorijos pasirinkimą ir požiūrį. Šefilde vykdant ankstesnius tyrimus, publika visada kalbėdavo apie išskirtinį miesto charakterį ir jo aprūpinimą menu. Žinoma, mes pastebėjome, kad ir kitų miestų publika tai daro – nebūtinai sakydama tuos pačius dalykus, bet panašiai aprėpdama tai, kuo didžiuojasi, ko trūksta ir kaip vietiniai žmonės padeda formuoti tam tikrą meno sceną. Vykdydami UACA projektą padėjome kiekvieno miesto institucijoms bendradarbiauti kuriant šiuolaikinio meno organizacijų tinklus ir taip suteikti joms stipresnį balsą vietos valdyme ir politinėse diskusijose bei suvokti save ne kaip konkuruojančius, bet vykdančius tą pačią misiją – pasiekti savo miesto auditoriją.

– Gal įvyko kokių nors visiškai nelauktų posūkių – tokių, kokių tirdami šiandienos meno publikos percepciją visai nesitikėjote rasti?

S. P.: Studijuodamas 187 pokalbių įrašus tarsi susirandi tiek pat naujų draugų: įgyji supratimą apie žmonių gyvenimus, emocijas ir abejones dėl pasirinkimo, kurį jie daro kaip meno vartotojai. Viena pagrindinių išvadų buvo ta, kaip Londonas skiriasi nuo regioninių Jungtinės Karalystės miestų. Suprantama, tai nebuvo didžiulė naujiena, tačiau išryškino, kiek daug prielaidų daroma į Londoną orientuotoje politikoje, finansavimo sprendimuose ir, tiesą sakant, moksliniuose tyrimuose. Prielaidų, kurių tiesiog neįmanoma perkelti, pritaikyti kitoms vietoms. Pavyzdžiui, Londone jaučiamas gerokai menkesnis lojalumas renginio vietai, o štai pojūtis, kad toje kultūrinėje maišalynėje prieinama absoliučiai viskas, ko tik gali panorėti, žmones skatina veikiau riboti savo pasirinkimą nei atvirkščiai. Kur kas daugiau frustracijos jiems sukelia užduotis išsiaiškinti, kur ir kada vyksta kokie nors renginiai. Man taip pat įdomūs atradimai, susiję su žmonių įsitraukimo ribomis. Mes klausėme, ar jie pajėgūs viską aprėpti. Šios aplinkybės neretai nepaisoma galvojant apie auditorijos plėtrą. Kai kuriems žmonėms pakanka to, ką jie daro, ir meno rinkodaros specialistams tai gali būti sunki pamoka. Be to, klausdami žmonių apie visas meno rūšis, o ne tik tas, kurių atžvilgiu jie buvo entuziastingi, pasiūlėme idėją, kad „kiekvienas lankytojas kartu yra ir potencialus nelankytojas“. Gauname įžvalgų apie nepažįstamus ar netgi nemėgstamus meno potyrius, kuriuos auditorijos tyrėjams gali būti nelengva užčiuopti.

– Porą metų trukusi pandemija perkėlė mūsų koncertines patirtis į virtualią erdvę. Kaip tai paveikė atliekamos muzikos ir, dar svarbiau, atlikimo raiškos (su kuria iš esmės tiesiogiai visai nebekontaktuojame) suvokimą? Turiu pripažinti, kad kai kurie virtualūs koncertai man tapo kone stipresne patirtimi kaip tik dėl atlikėjo veido ir rankų priartinimo – šių atlikimo elementų sėdėdami salėje neturėtume galimybės taip atidžiai stebėti. Ką manote apie muzikos patyrimą per medijas?

Rytis Ambrazevičius: Visiškai sutinku. Pandeminė situacija, kad ir kaip būtų keista, pateikė medijavimo įrankių, kuriems skirti dėmesio anksčiau nebuvo ypatingo reikalo. Žvelgiant iš muzikos atlikimo tyrimo pozicijų, čia svarbu, koks yra koncerto ar kitokio muzikinio įvykio perteikimo per medijas tikslas – meninis ar „etnografinis“ produktas. Taikant atlikimo dėsnių tyrimo metodą kruopščiai fiksuojamos atlikimo detalės. Neatsitiktinai ir pasibaigus pandemijai ieškome tam tikro balanso tarp gyvų ir nuotolinių muzikos potyrių.

S. P.: Mano pačios kaip žmogaus, o ne tyrėjos patirtis rodo, kad internetinės paslaugos dažnai priversdavo dar skaudžiau pasiilgti gyvo meno. Pirmaisiais karantino mėnesiais žiūrėdavau nemažai internetinio teatro, bet tai vyko tuo metu, kai iš kalendoriaus teko išbraukti išvykas į teatrą su draugais, todėl tai tikrai man nepakėlė nuotaikos. Vis dėlto galimybės rizikuoti ir išbandyti ką nors nauja, kurios paprastai yra kliūtis tiesioginiams renginiams su bilietais, didžiąja dalimi buvo paskatintos internetinės pasiūlos. Tai nulėmė, kad, atsiradus gyvų renginių galimybei ir visiškai atsvėrus koncertų salėms, žmonės galėjo iš naujo apsibrėžti, kas jiems priimtiniau. Taip pat galime iš naujo apsvarstyti pristatymo formatus; antai britų pianistas Stephenas Houghas laikraštyje „The Guardian“ publikavo straipsnį apie tai, kaip dėl koronaviruso saugumo priemonių priverstas atlikti trumpesnius koncertus jis suprato, kad jam jie labai patinka[3]. Ir aš tikrai tam pritariu!

– Ar neteko pastebėti didesnio susidomėjimo atlikėjo ir klausytojo sąveikos klausimais bei atlikimo suvokimo niuansais vis labiau plintant meniniams tyrimams? Ar atlikėjai vis dėlto labiau linkę fokusuotis į savą muzikos atlikimo procesų perspektyvą?

R. A.: Turbūt yra įvairių atlikėjų. Kaip ir kompozitorių. Vienas polius: kompozitoriaus intencijos ir muzikinė kalba turi atitikti klausytojo gebėjimus, muzikinio mąstymo sistemą. Fredas Lerdahlis yra pateikęs visą rinkinį tokių apribojimų kompozitoriui, kuriuos galima laikyti net tam tikromis kūrėjo pataikavimo klausytojui gairėmis[4]. Kitame poliuje – nuostata apskritai nekreipti dėmesio į kompozitoriaus ir klausytojo kontaktą (kompozitorius ir jo muzika vertingi patys savaime). Pakoreguojant Lerdahlį, vėliau sutinkama, kad kompozitorius ne tik turi prisitaikyti prie klausytojo; jo misija – ir lavinti klausytoją, t. y. išeiti šiek tiek už jo gebėjimų ribų, jas plėsti, kad ir palengva.

Manau, panašiai yra ir su atlikėjais. Tačiau aksioma, kad atlikėjai stengiasi patikti klausytojams – vieni daugiau, kiti mažiau. Apskritai atlikėjo ir klausytojo sąveika tikriausiai labiau (statistiškai) domina tuos atlikėjus, kurie yra susidūrę su meniniais tyrimais, patys juos atlikę.

– Ryti, ankstesniuose savo tyrimuose esate išskyręs atlikimo dėsningumus. Kaip juos apibūdintumėte, kas juos lemia ir kokią įtaką tie dėsningumai daro muzikos suvokimui?

R. A.: Muzikos atlikimas nuo jos atvaizdo natomis skiriasi įvairiais netikslumais. Kitaip tariant, kaip tik netikslumai, netolygumai ir daro muziką gyvą, tikrovišką. Pavyzdžiui, net stengiantis tiksliai mechaniškai perteikti ritmą, rezultatas vis tiek bus su paklaidomis – pirmiausia dėl trukmės diferencinės ribos (t. y. dėl to, kad maži trukmių skirtumai nėra suvokiami). Tai chaotiški netolygumai, „atlikimo triukšmas“ (angl. performance noise). Tačiau kur kas įdomesni sistemingi netolygumai, kuriuos lemia muzikinis kontekstas, emocija; jie netgi pageidaujami, be jų muzika skambėtų nenatūraliai. Tokie netikslumai apibūdinami atlikimo dėsniais (angl. performance rules). Šie dėsniai teigia, kad gyvam muzikos atlikimui būdingi dėsningi nuokrypiai nuo tikslaus (mechaniško, monotoniško) prototipo, jie objektyvizuojami konkrečiomis tendencijomis, formulėmis, algoritmais. Atlikimo dėsniai veikia įvairiuose domenuose – laiko, garso aukščio, dinamikos (garso lygio), tembro. Juos gali lemti įvairūs reiškiniai: specifiniai kognityviniai fenomenai (pavyzdžiui, vedamojo tono „gravitacija“ link tonikos smuiko, vokalo ir kt. laisvai ar beveik laisvai intonuojamoje muzikoje), muzikos atlikimo ar šokio motorika (pavyzdžiui, Vienos valso ritmo formulė SLI, angl. Short-Long-Intermediate), emocija (pavyzdžiui, didesnis ritmo kontrastingumas siejamas su džiaugsmu, mažesnis – su liūdesiu) ir t. t.

Bene parankiausias objektas atlikimo dėsniams tyrinėti – fortepijono muzika, ypač romantizmo epochos ir ypač ritmikos požiūriu. Taip yra dėl fortepijono garso, matavimų metodikos ir stiliaus ypatybių. Fortepijono garsų atakos trumpos, taigi iš garso įrašų nėra sunku pakankamai tiksliai išmatuoti garsų trukmes. Be to, tokius matavimus galima ir automatizuoti – prie klaviatūros prijungus daviklių sistemą arba naudojant sintezatoriaus klaviatūrą (tai net paprasčiau). Romantiniam atlikimui būdingas išraiškingumas suponuoja pakankamai dideles nuokrypių vertes, dėsniai aiškiai artikuliuojami. Todėl nenuostabu, kad tokių tyrimų daugiausia.

Atlikimo dėsnių esmė – jie veikia kaip muzikos atlikimo stiliaus žymekliai (jeigu jų išraiška, būdinga tam tikram stiliui, pakinta, muzika gali skambėti nenatūraliai, keistai ar net nepriimtinai) ir kaip emocijos komunikavimo įrankiai.

– Ar savo tyrimuose apsiribojate vakarietiškosios kompozicinės muzikos, o gal tam tikro regiono ar laikotarpio muzikos atlikimu, ar mėginate derinti skirtingas perspektyvas (kaip kad tradicinė vs kompozicinė rimtoji muzika ar šiuolaikinis vs klasikinis repertuaras)? Ar tos skirtingos sritys galėtų suponuoti skirtingą atlikėjo ir klausytojo santykį, kitokius suvokimo dėmenis ir būdus?

S. P.: Dirbau su džiazo, kamerinės muzikos publika, pastaruoju metu – su įvairių meno rūšių deriniais. Mane ypač domina tai, ką kartais vadinu auditorijos mainais: kaip paskatinti kultūriškai angažuotus žmones patirti ką nors jiems visiškai nepažįstamo? Labai svarbu apsibrėžti savo, kaip tyrėjo, ribas: kai pradėjusi tuo domėtis prisipirkau knygų, kurių pavadinimuose figūravo žodis „auditorijos“, labai nusivyliau – paaiškėjo, kad jos yra apie kiną ir televiziją (nors vėliau atsigriebiau, nes mano pačios sudarytos knygos „Kosėjimas ir plojimai“ pavadinime nėra muzikos, nes tai daro ir teatro žiūrovai!). Žinoma, esama skirtumų tarp atlikėjo ir publikos santykių skirtinguose kontekstuose – pavyzdžiui, džiazo vakare ir operoje, tačiau mane labiau domina klausimai, kaip kinta abiejų pusių elgsena ir kaip tam tikros konvencijos keičiasi bėgant laikui ir skirtingose vietose. Gali atsirasti dar kas nors, ko publika norės po pandemijos visiškai kitaip nei atlikėjai, nes internetinių renginių metu bus įpratusi pastaruosius „turėti“ savo svetainėse.

R. A.: Pagrindinis mano tyrimų objektas – tradicinis lietuvių dainavimas. Tiriama įvairiais aspektais – ir akustiniais, ir psichologiniais, ir šiuolaikinės raiškos, ir praktinės rekonstrukcijos. Tačiau esu patyrinėjęs ir lietuvių tradicinę instrumentinę muziką, ir kitų tautų tradicinę muziką apskritai. Remiuosi šiuolaikine pasauline etnomuzikologijos, muzikos akustikos ir ypač muzikos psichologijos žinija ir metodais. Ir akustikos, ir psichologijos tyrimų objektai pasaulyje – dažniausiai vakarietiškosios kompozicinės muzikos reiškiniai. Taigi neišvengiamai remiuosi tokių tyrimų rezultatais kaip atskaitos tašku, kartu lyginu akademinės ir tradicinės muzikos reiškinius. Randu tų reiškinių universalijas, panašumus ir skirtumus, taip pat ir atlikėjo bei klausytojo santykio aspektu.

– Muzikologija, bent jau Lietuvoje, vis dar gana retai atkreipia dėmesį į muzikos atlikimą kaip į reiškinį, ir čia itin svarbus yra etnomuzikologų bei populiariosios muzikos atstovų vaidmuo – būtent jų tyrimai ir yra tiesiogiai susiję su gyvai skambančia muzika ir tais, kas ją atlieka. Ką įdomaus šiuo atžvilgiu iš etnomuzikologinės tyrimų tradicijos verta būtų perimti ir akademinės muzikos tyrėjams?

R. A.: Pirmiausia pabrėžčiau muzikos psichologijos ir etnomuzikologijos santykio aspektą. Dauguma muzikos psichologijos eksperimentų atliekami vakarietiškos muzikinės kalbos aplinkoje, su vakariečiais klausytojais. Remiantis tokiais eksperimentais nustatyti bendrieji muzikos suvokimo dėsningumai. Tačiau ar iš tikrųjų šie dėsningumai yra bendri, universalūs? Gal jie atspindi tik vakarietišką muzikinį mąstymą? Šiuo klausimu grindžiamas tarpkultūrinių muzikos suvokimo tyrimų poreikis. „Kadangi suvokimo ir pažinimo teorijos buvo sumanytos vakarietiškoje aplinkoje ir monokultūroje, psichologijos teorijas būtina įvertinti ir patikrinti kontekstų įvairovėje“; „prieraišumas prie vakarietiškojo mąstysenos modelio slopino teorinius ir empirinius ieškojimus, kaip muzika kuriama, atliekama, suvokiama, naudojama ir išmokstama įvairiose kultūrinėse aplinkose“[5].

Muzikos atlikimas – vienas iš muzikos psichologijos tyrimo objektų. Taigi suvokimo reiškinių tradicinėje muzikoje tyrimai gali reikšmingai prisidėti atskleidžiant universalius ir lokalius (būdingus tam tikroms muzikinėms kultūroms) muzikos suvokimo ir kartu atlikimo dėsnius.

Kita vertus, muzikos psichologija etnomuzikologijai gali pasiūlyti solidų empirinių tyrimo metodų rinkinį, kuris padėtų patvirtinti ar paneigti jos teorijas. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kada etnomuzikologinės interpretacijos atitinka nagrinėjamą muzikinę kalbą, o kada tėra „klausos apgaulių“, kylančių iš kategorinio suvokimo, eminių sistemų sandūros ir pan., padarinys.

Šiaip jau tiriant muzikos atlikimą gerokai padėtų aktyvesnis klasikinės akademinės muzikologijos, etnomuzikologijos ir muzikos psichologijos sričių bendradarbiavimas.

– Šiais laikais daug tyrimų projektų ar mažesnės apimties iniciatyvų vykdoma bendradarbiaujant su koncertinėmis įstaigomis, įvairiomis kultūros organizacijomis, taip pat jie gali būti klasifikuojami kaip taikomieji, reikminiai tyrimai. Ar manytumėte, kad tai neišvengiamas kelias norint suartinti praktiką su tyrimais ir pasiekti, kad mokslinių tyrimų rezultatai duotų daugiau naudos visuomenei ar muzikų bendruomenei?

S. P.: Manau, kad meno organizacijų ir akademikų bendradarbiavimas apibrėžiant tyrimo klausimus ir suvokiant tyrimų išvadų svarbą bei poveikį yra nepaprastai vertingas. Akivaizdžiai mačiau savo vykdytų auditorijos tyrimų pokytį per pastaruosius dešimt ar daugiau metų: nuo tada, kai pradėjau kreiptis į organizacijas su savo klausimais ir prašyti prieigos prie jų auditorijos, iki UACA projekto, kurį ir paskatino menų rinkodaros vadybininko užklausa. Skirtingos abiejų sektorių žinios gali naujai nušviesti vienas kito darbą. Kartais tos žinios gali ir suerzinti, pavyzdžiui, paaiškėjus, kad universitetiniame sektoriuje prireikia daug daugiau laiko norint gauti finansavimą ar užbaigti kokį nors darbą. Akademikai turi stengtis išlaikyti griežtumą ir intelektinį tikslą, o ne būti įtraukiami į vertinimo projektus (nebent jiems aišku, kad būtent tai jie nori daryti), tačiau galų gale kultūros ir akademinis sektoriai turi daug ko vienas iš kito išmokti[6].

R. A.: Tikrai taip. Aišku, nereikia turėti iliuzijų, kad tokie tyrimai kaip nors kolosaliai pakeis muzikos bendruomenės ar net visos visuomenės santykį su muzika. Manau, trūksta ne tiek tokių tyrimų, kiek jų rezultatų viešinimo. Tai jau mokslo populiarinimo sritis ir bėdos. Gal mažiau to trūksta muzikos bendruomenei, bet ypač prastai prieinama plačiajai visuomenei. Galiu pasakyti iš savo etnomuzikologijos bokšto: kad ir kaip būtų gaila, plačiosios visuomenės (iš dalies net ir folklorinės „subkultūros“) samprata apie tradicinę muziką ir tradicinę kultūrą apskritai yra siaubingai lėkšta. Mūsų elito influencerių žinios ir refleksija apie tradicinę muziką baigiasi ties klumpakojais ir vyžomis. Aišku, tai pačių etnomuzikologų kaltė.

 

[1] Interviu parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą „Muzikos atlikimo raiškos suvokimas. Tarpkultūriniai aspektai ir lietuviškasis atvejis“, sutarties Nr. S-MIP-19/49 / F16-503.

[2] Daugiau informacijos apie tai galima rasti internete: https://www.sheffield.ac.uk/city-region/enhancing-cultural-vibrancy/covid-research-0.

[3] Prieiga internete: https://www.theguardian.com/music/2020/nov/29/dont-stop-axe-mood-ruining-bar-scrambling-interval-covid-stephen-hough.

[4] Lerdahl Fred. Cognitive constraints on compositional systems. – Contemporary Music Review, 1992, 6(2), 97–121.

[5] Stevens Catherine J. Music perception and cognition: A review of recent cross-cultural research. – Topics in Cognitive Science, 2012, 4, 653–667.

[6] Mes tai tiriame Kultūros vertybių centre, kurio asocijuota direktorė esu, ir jau pradedame dalytis ištekliais, kuriuos sukaupė apie bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje rašę ekspertai iš akademinės ir praktinės sričių. Daugiau informacijos apie tai – https://www.culturalvalue.org.uk.